Pasaulio kalbos ir jų gausa
5 (100%) 1 vote

Pasaulio kalbos ir jų gausa

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Tačiau kalba žmonėms yra ne vien tik susižinojimo ir bendravimo priemonė. Žmonės kalbėdami gali taip pat reikšti savo jausmus, pergyvenimus. Tai leidžia jiems kurti dvasinius turtus.

Jeigu nebūtų kalbos, neturėtume mokyklų, mokslo įstaigų, spaudos, radijo. Nebūtų įmanomas apskritai šių dienų mokslas ir technika. Tik tobulėjant mąstymui, kuris yra glaudžiai susijęs su kalba, žmonės galėjo sukurti civilizaciją ir pasiekti aukštą šių dienų raidos laipsnį. Kalba yra neįkainuojamas žmonių turtas, kurio negalima nevertinti. Tik kalbos dėka ”Gimtoji kalba, – sakė Rėza, – yra tartum vartai, pro kuriuos visos didžios ir vaisingos idėjos pasiekia žmogaus sielą.”

Pati svarbiausioji kalbos paskirtis yra būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti komunikatyvinę funkcija. Kalba netekusi šios funkcijos virsta mirusia.

Kalbos kilmės klausimas yra nepaprastai sunkus ir sudėtingas. Anksčiau buvo sukurta visokių hipotezių. Vieni manė, kad žmonės išmoko kalbėti, pamėgdžiodami gamtos garsus, kiti – kad kalbai pradžią davė tam tikri jaustukai, kuriais imta reikšti įvairias emocijas, dar kiti – kad buvo pradėta nuo specialių sušukimų, lydėjusių kolektyvinį darbą.Yra dar ir kitokių aiškinimų. Tačiau visi tie aiškinimai iš tikrųjų neišlaiko jokios kritikos. Paimkime kad ir gamtos garsų pamėgdžiojimo hipotezę. Tokių žodžių, kuriems pradžią yra davę gamtos garsai (pvz., ku – kū, am – am, kriu – kriu ir išvestiniai kukuoti, amsėti, kriuksėti), turime nedaug. Daug daugiau kalbose esama žodžių, kurie nieko bendra neturi su gamtos garsais, pvz., namas akmuo, brolis ir didžiausia gausybė kitų.

Naujaisiais laikais mokslas kalbos kilmės problemą ėmė sieti su žmogaus kilme. Sąvoka “žmogus” imta taikyti tik kalbančiai būtybei. Vadinasi negalima vadinti žmogumi būtybės, kuri dar nebuvo išmokusi kalbėti. Dabar gana daug mokslininkų linkę manyti, kad kalba ėmusi rastis būtent tada, kai buvo pradėta gamintis darbo įrankius, taigi kai atsirado reikalas pasidalyti įrankių gamybos ir jų pritaikymo patyrimu. Šią mintį iškėlė ir pagrindė marksizmo klasikas Fridrichas Engelsas.

Kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu. Anksčiau būdavo ginčijamasi, kas pirma atsirado: mąstymas ar kalba. Dabar tokie ginčai taikomi bergždžiais, nes senovėje mąstanti būtybė be kalbos yra lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip ir kalbanti būtybė, kuri nebūtu galėjusi mąstyti. Taigi kalba turėjo formuotis kartu su mąstymu.

Manoma, kad kalba kilo ne kurioje nors vienoje mūsų planetos vietoje, bet įvairiose, žinoma, esant panašioms sąlygoms. Tačiau šie, kaip ir daugelis kitų kalbos kilmės klausimų, dar tebėra neaiškūs, tiksliai į juos atsakyti neįmanoma. Apskritai, kalbos kilmės problema dar anaiptol nėra galutinai išspręsta, tam reikalui mokslas neturi visai tikrų, įtikinamų duomenų. Kalbos, arba tiksliau kalbėjimo, kilmės problemą reikia griežtai skirti nuo konkrečios dabar esančios ar seniau buvusios (jau mirusios) kalbos atsiradimo klausimų.

Kiekviena šių dienų kalba yra nuėjusi ilgą istorijos kelią. Tai daugelio amžių sudėtingos raidos produktas. Todėl, aiškinant dabartinių bet kurios kalbos garsų ir formų kilmę, reikia labai kruopščiai ištirti visą tos kalbos istoriją, tiksliau jos garsų ir formų raidą. Tai labai sunkus ir sudėtingas darbas, kurį atlieka istorinė kalbotyra. Dabartinės kalbos nėra vienalytės. Jose išskiriame tam tikras tarmes, arba dialektus.

Visame pasaulyje yra apie tris tūkstančius kalbų. Nurodyti tikslų skaičių neįmanoma, nes atsilikusios kultūros kraštuose kalbos tebėra mažai ištirtos ir dažnai neaišku, kuri kalba savarankiška, kuri – kitos kalbos tarmė.

Pasaulio kalbos labai nevienodos ir pagal jas vartojančių žmonių skaičių. Yra kalbų, kuriomis šneka šimtai milijonų žmonių. Daugiausia žmonių pasaulyje kalba kinų kalba. Ją vartoja net per 800 milijonų žmonių. Antroje vietoje eina anglų kalba, kuria, kaip gimtąja, šneka maždaug 300 milijonų žmonių, tačiau ją mokančių yra daug daugiau. Rusų kalba gimtoji yra maždaug 150 milijonų žmonių.

Be šių kalbų, pasaulyje yra ir tokių, kuriomis šneka tik po kelis tūkstančius ar net tik po kelis šimtus žmonių. Tai kai kurios gentinės Afrikos, Polinezijos, Amerikos indėnų, tolimosios šiaurės, Kaukazo kalbos.

Dažniausiai kalba yra tam tikros vienos tautos kalba. Tačiau yra kalbų, kurias vartoja kelios tautos, net kelios valstybės. Pavyzdžiui, vokiečių kalba yra valstybinė kalba ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, ispanų kalba – Ispanijoje ir visose Centrinės bei Pietų Amerikos valstybėse (išskyrus Braziliją), anglų kalba – Anglijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Indijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dar kai kuriose kitose valstybėse.

Yra ir priešingai: vienos tautos žmonės kalba
keliomis kalbomis. Geriausias pavyzdys – šveicarų tauta, kurios dalis kalba vokiškai, dalis prancūziškai, dalis itališkai, dalis retormanų kalba (visos šios kalbos Šveicarijoje yra valstybinės).

Kai kurios kalbos turi labai gausią literatūrą, tiek grožinę, tiek mokslinę. Jomis parašytos knygos plačiai skaitomos įvairiuose kraštuose. Tokios yra didžiausios Europos kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, rusų. Artimuosiuose Rytuose – arabų. Tai – tarptautinio bendravimo kalbos.

Yra ir tokių kalbų, kurios laikomos mirusiomis, bet kai kada dar vartojamos. Tokia pirmiausia – lotynų kalba, Katalikų Bažnyčios, mokslo ir tarptautinės terminologijos kalba. Prie šių kalbų tam tikru mastu priklauso ir senovės graikų (skiriasi nuo naujosios graikų), senovės arabų (skirtinga, negu dabartinė arabų) ir sanskrito (senoji indų) kalbos.

Daug mirusių kalbų dabar visai nebevartojame.Tik mokslininkai skaito jomis parašytus senovės raštus. Yra ir tokių, kurios nepaliko jokių rašto paminklų. Kad tokių buvo kalbininkai žino iš istorijos dokumentų ir iki šių dienų išlikusių vietovardžių bei kitokių kalbos palaikų.

Žmonės yra sukūrę ir dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota Lietuvoje dirbusio gydytojo L. Zamenhofo.

Ne visų kalbų istorija mokslas vienodai gerai žino. Vienos kalbos turi labai senų rašto paminklų, siekiančių du ir daugiau tūkstančių metų (pvz., senovės graikų kalba, sanskritas), kitomis tik pastaraisiais laikais imta rašyti.Yra dar dabar neturinčių rašto, pavyzdžiui, dalis Afrikos, Australijos, Polinezijos ir Amerikos senųjų gyventojų kalbų.

Kalbos vienos nuo kitų skiriasi labai nevienodai.Yra visai skirtingų, yra ir artimų. Pavyzdžiui, labai tolimos lietuvių ir kinų kalbos. Tačiau daug panašumo tarp lietuvių ir latvių kalbų. Artimos yra rusų, gudų ir ukrainiečių kalbos, turinčios daug bendra su lenkų, čekų, bulgarų ir kitomis vadinamomis slavų kalbomis. Jos ir lietuvių bei latvių kalbos turi glaudų ryšį, tam tikrą giminystę. O štai kinų kalba, labai tolima visoms šioms kalboms, yra artima tibetiečių kalbai. Taigi pasaulyje esama tam tikrų tarpusavyje artimų ir giminiškų kalbų grupių, arba kitaip sakant, kalbų šeimų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1201 žodžiai iš 3831 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.