Pinigai ir jų cirkuliacija

PINIGAI IR JŲ CIRKULIACIJA

TURINYS

Įvadas

1. Pinigų apibrėžimas ir raida

1.1. Kas yra pinigai?

1.2. Atsiskaitymo priemonių raida

1.3. Kreditinių pinigų atsiradimas

1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos

2. Šiuolaikinės pinigų formos

2.1. Likvidumas. Pinigai ir kiti aktyvai

2.2.Banko pinigų sukūrimo mechanizmas

2.3 Pinigai egzistuojantys sąskaitose

3. Sandėrio sąskaitos

3.1. Sandėrio sąskaitų raida JAV ir Anglijoje

3.2. Bendros čekinių sąskaitų savybės

3.3. NOW ir ATS sąskaitos

3.4. Pinigų rinkos depozitinės sąskaitos (MMDA) ir

bendrieji pinigų rinkos fondai (MMMF)

3.5. Biudžeto sąskaitos

3.6. Depozitinės sąskaitos

3.7. Aukštas palūkanas uždirbančios čekinės sąskaitos

4. Terminuoti taupomieji indėliai

4.1. Čekinės knygutės taupomosios sąskaitos

4.2. Taupomųjų indėlių sertifikatai

4.3. Perduodami depozitų sertifikatai

4.4. Atviros terminuotos sąskaitos

4.5. IRA (Individual Retirement Accounts)-

privačių asmenų pensijų sąskaitos

5. Kreditinės ir debetinės kortelės

6. Išvados

Naudotos literatūros sąrašas

ĮVADAS

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pinigų sampratą, apžvelgti pinigų atsiradimą, raidą, pagrindines jų savybes. Taipogi išanalizuoti kaip ir kokiomis formomis pinigai yra kaupiami, ir kaip jie atlieka savąsias funkcijas (tokias, kaip tarpininkavimą mainuose, mokėjimą). Ir po to peržvelgti pinigų formas egzistuojančias JAV ir Anglijoje.

Pirma dalis bus skirta pinigų apibrėžimui, pinigų raidai, kredi­ti­nių pinigų atsiradimui.

Antroje šio darbo dalyje peržvelgsime pagrindines pinigų savy­bes, atskirsime juos nuo kitų aktyvų, išanalizuosime, bankų veiklos padarinius.



Trečiasis skyrius bus skirtas vienos iš pinigų formų – sandėrio sąskaitų analizei. Pateikiama keletas čekinių sąskaitų egzistuojančių JAV ir Anglijoje pavyzdžių ir jų savybių bei funkcijų aprašymas bei palyginimas.



Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamos taupomosios sąskaitos. Smulkiau aprašomi sąskaitų tipai yra paimti iš JAV ir Anglijoje papli­tusių tokio pobūdžio reiškinių.



Penktasis šio darbo skyrius bus skirtas kreditinėmis kortelėmis besiremiančiai atsiskaitymo sistemai. Kreditinės kortelės pačios savaime nėra pinigai, kaip kad galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Apžvelgdami pasaulinę atsiskaitymų kreditinėmis kortelėmis praktiką, tai ir pabandysime parodyti.

1. PINIGŲ APIBRĖŽIMAS IR RAIDA

1.1. Kas yra pinigai?

Pradžioje reikėtų nuspręsti – kas yra pinigai.

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsi­skaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien gry­naisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia besąly­giškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk ne­galima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkci­jos.



Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Saky­dami „jis turi daug pinigų“, turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas tur­tas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.



Trečias apibrėžimas – pinigų sutapatinimas su pajamomis. „Kiek jis uždirba pinigų?“ reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti pinigų kiekio.



Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pini­gai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funk­cionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų prie­monė arba kaip likvidi kaupimo priemonė.

1.2. Atsiskaitymo priemonių raida

Prekyba turbūt atsirado dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Jau tada vienas žmogus pats negalėjo visko pasigaminti ir iškilo būtinybė prekiauti. Žinoma tokių pinigų, kokius mes įpratę nau­doti dabar nebuvo. Prekyba vyko elementarių barterinių mainų pa­grindu. Pavyzdžiui, egiptiečių pirkliai, atplaukdami į Sicili­ją, priesko­nius iškeisdavo į bronzą ir t.t. Didelis barterinių mainų nepatogumas buvo tai, kad apsikeičiant prekėmis turėjo sutapti iš karto abiejų pusių interesai, tai yra, ir vienas, ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris.

Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai

transportuojama, dalis, t.y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsi­skaiti­nėdavo kriauklelėmis, šiaurės gentys – kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai kuris atitiktų visus aukščiau išvardintus reikalavimus (pavyzdžiui prie­skoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Geresnis problemos sprendimas buvo, mainams įgyven­dinti, naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje, ir jų vertė nepriklausė nuo to iš kaip toli jie atgabenti). La­biausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sida­bru, variu… Žmogus buvo užtikrintas, kad, gaudamas užmokestį už parduotas prekes metalu, jis bet kuriuo metu galės už tą patį metalą vėl atgauti parduo­tas prekes ar pirkti kitas jam naudingas prekes ir paslaugas, kurių vertė atitiks parduotųjų prekių vertę. Kadangi buvo nepatogu kiekvieną kartą sverti metalą, ir nustati­nėti jo verte, iš brangiųjų metalų, dar senovėje imta kaldinti monetas. Monetos buvo fiksuoto svorio ir pagamintos iš tokios pat kokybės (vertės) metalo. Kad pastarosios nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais (dažniausiai val­stybės herbu, ar valdovo atvaizdu). Taip atsirado pirmosios valiutos. Tačiau šio laikotarpio monetos vertę atitiko tik metalo, iš kurio jos buvo kaldinamos vertė. Monetos tik palengvindavo atsiskaitymą tauriuoju metalu ir metalui papildomos vertės nesuteikdavo. Taip cirkuliuojančių pinigų kiekis buvo absoliučiai priklausomas nuo val­stybėje esančio (monetų pavidalu) aukso kiekio.

1.3. Kreditinių pinigų atsiradimas

Didžiulį perversmą pinigų evoliucijoje padarė kreditiniai pini­gai, kurie iš esmės pakeitė mainų tarpininko sampratą, kreditiniai pinigai buvo dokumentas, kuris pats savyje neturėdamas jokios ma­terialinės vertės galėjo pakeisti dideles sumas turto. Kreditinių pinigų užuomazga Vakarų Europoje atsirado dar 17 šimtmetyje. Šia užuomazga buvo juvelyrų (juos galima laikyti bankininkų pradinin­kais) išrašomi kvitai. Kvitai buvo išrašomi asmeniui patikinčiam juve­lyrui saugoti auksą. Šis kvitas kartu buvo ir juvelyro įsipareigojimas pareikalavus kvitą apmokėti, kvite nurodomu aukso kiekiu. Pirkliams buvo daug patogiau už prekes atsiskaityti juvelyro išrašytu kvitu, nei visąlaik su savimi nešiotis kokį tai svorį aukso.



17 a. pabaiga Vakarų Europos bankininkystei reikšminga pirmųjų bankų ir banknotų (angl. bank note – banko pakvitavimas) atsiradimu. Vienoje iš seniausias Bankininkystės tradicijas turinčių Europos šalių Anglijoje bankų atsiradimas siejamas su Anglijos banko įkūrimu 1694 metais. Anglijos banko išleisti banknotai buvo keičiami į auksą nustatytu kursu, didelis pradinis kapitalas ir valsty­bės parama garantavo Anglijos banko stabilumą, todėl banknotai greitai išstūmė atsiskaitymo būdą auksu ar kitais brangiaisiais meta­lais. Svarbu pabrėžti, kad banknotai, fiksuotu kursu keičiami į auksą, dar savaime nėra pinigai – jie yra tik paprasčiausias dokumentas, patvirtinantis, kad šio dokumento savininkas turi tam tikrą sumą aukso. Tuo metu egzistavusi nacionalinės valiutos sistema buvo vadinama Aukso standartu. Jos pagrindinės prielaidos yra:

– nebuvimas jokių apribojimų įvežti ar išvežti auksą į šalį, nes kitu atveju būtų sužlugdyta tarptautinių atsiskaitymų pusiausvyra;

– legalūs piniginiai ženklai laisvai keičiami į auksą centriniame banke, to pareikalavus.



Aukso standartas, išskyrus kelis politinių krizių laikotarpius, taip pat modernesnės formos Aukso standartas – Aukso Luito stan­dartas Anglijoje egzistavo iki 1931 m. Didžiosios Depresijos metais Centrinio banko turimi aukso rezervai pasidarė nepakankami užtikrinti visas tuo metu vykusias tarptautinės prekybos operacijas. Anglijos Bankas nustojo fiksuotu kursu keitęs banknotus į auksą arba, kitaip sakant, nustojo juos dengęs auksu. Tai galima laikyti naujos nacionalinės valiutos sistemos – kreditinių arba pasitikėjimo pinigų era. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik visų pasaulio šalių valiutos yra kreditiniai pinigai. Primityviai mąstant, centrinio banko banknotas yra paprasčiausias popieriaus lapas, pats savaime netu­rintis jokios vertės. Tačiau kaip mes patys žinome iš savo praktikos Lietuvos Banko banknotai puikiausiai tarnauja mūsų kasdieniniame gyvenime. Kodėl popieriniai pinigai turi vertę ir mūsų pasitikėjimą panagrinėsime sekančioje dalyje.

1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos

Pagrindinės pinigų egzistavimo prielaidos yra šios:

-ribota pasiūla;

-visuotinis pripažinimas.

Pavyzdžiui Aukso Standarto sistemos banknotų pasiūla buvo ribota, nes ji tiesiogiai priklausė nuo ribotos aukso pasiūlos. Anglijos Banko banknotai buvo visuotinai pripažinti, nes juos leido pasi­tikėjimą turintis bankas. (Būtent dėl ribotos pasiūlos Rumunijoje, tam tikru laiku, buvo atsiskaitinėjama cigaretėmis „Kent“, kurių im­portas buvo labai suvaržytas).

Kreditinių pinigų egzistavimo prielaido iš esmės yra tos pačios. Jos yra:

– ribota
pasiūla;

– jų įteisinimas įstatymu, kaip legalia atsiskaitymo priemone.

Pinigų kiekį šioje sistemoje kontroliuoja centrinis bankas, vyk­dydamas monetarinę politiką. Svarbu pažymėti, kad ekonominės pinigų pasitikėjimo priežastys yra daug svarbesnės, ir nestabili na­cionalinė valiuta yra išstumiama kitų atsiskaitymo priemonių (pavyzdžiui Lietuvoje didelės infliacijos metais 1992-1994 plačiai funkcionavo tvirtos užsienio valiutos – JAV doleriai, Vokietijos markės ir t.t., o Rumunijoje valstybinę valiutą iš dalies buvo pakeitę cigaretės.



2. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS

2.1. Likvidumas. Pinigai ir kiti aktyvai

Iki šiol, kalbėdami apie pinigus, nagrinėjome tik vieną iš šiuolaikinėje ekonomikoje kreditinių pinigų formą – grynuosius pinigus arba, kitaip sakant, pinigus, egzistuojančius banknotų forma. Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigai egzistuoja begale kitų formų, tuo tarpu grynieji pinigai sudaro tik mažą dalį viso pinigų kiekio. Pavyzdžiui, JAV pinigų kiekis, egzistuojantis čekinėse sąskaitose, bankų balansuose yra apie 3 kartus didesnis už grynuosius. Toliau nurodysime pagrindines pinigų savybes, pabandysime nubrėžti ribas tarp pinigų ir kitų finansinių įsipareigojimą patvirtinančių dokumentų, ir, besiremdami JAV ir, iš dalies, Anglijoje egzistuo­jančia finansine praktika, apžvelgsime kiekvieną iš tų formų atskirai.



Visa tai kas firmai, bankui priklauso: įvairus turtas, kitų asmenų, valstybės finansiniai įsipareigojimai vadinami aktyvais. Visi aktyvai tam tikrais atvejais gali būti panaudoti tarpusavio atsiskaity­mams. Tačiau kasdieninėje praktikoje tik dalis jų yra naudojama tam tikslui. Pavyzdžiui, obligacijos, namas ar akcijos retai būna naudo­jami kaip atsiskaitymo priemonė, pirmiausia jų neiškeitus į pinigus. Pagrindinė savybė, apsprendžianti aktyvų „sugebėjimą“ būti pinigais, yra aktyvų likvidumas. Likvidžiu vadinamas finansinį įsipareigojimą ar nuosavybę patvirtinantis dokumentas, turintis fiksuotą nominaliąją vertę, ir galintis tarnauti kaip atsiskaitymo priemonė ar būti lengvai paverstas pinigais. Žinoma, kad patys likvidžiausi aktyvai yra pinigai. Pagal pinigų likvidumą daugelis pasaulio valstybių yra priėmusios aktyvų skirstymo sistemą į tam tikras kategorijas: lentelėje pateikti įvairūs Federalinės rezervų sistemos vartojamų pinigų kiekio rodik­liai. Svarbiausieji yra P1 ir P2. P3 vartojimas daug rečiau.



P1 – tai pinigai siaurąja reikšme, tai tie pinigai, kuriais pasi­naudoti galima iš karto: grynieji pinigai, kelioniniai čekiai, ir tie indėliai komerciniuose bankuose, savitarpio taupymo bankuose, taupymo, bei paskolų asociacijose, kuriems be apribojimų gali būti išrašomi čekiai, bei skolinamosios kvotos kredito sąjungose.



P2 – pinigai plačiąją reikšme, apimantys visus P1 komponen­tus, taipogi įvairius mainų tarpininkus, kurie yra beveik taip pat likvidūs kaip ir čekiniai indėliai. P2 apima ir taupomieji indėliai, kuriuos galima paimti pateikus bankui taupomąją knygelę, bei pinigų rinkos savitarpio fondų akcijos, kurioms yra nustatytas $500 mini­mumas, išrašant čekius, taipogi vienos dienos perpirkimo susitarimai ir eurodolerių indėliai, kuriuos galima paimti po dienos.



P3 – tai dideli terminuoti indėliai, kurių negalima paimti pirma laiko, nei juos galima perleisti, taipogi ir ilgesnės nei 24h. trukmės eurodolerių indėliai ir perpirkimo susitarimai bei akcijos tuose pinigų rinkos fonduose, kurių klientai yra ne pavieniai žmonės, bet instituci­jos.