Įžanga
Pinigai atsirado drauge su prekių mainais, pinigai ir prekių mainai yra neatskiriami. Ten, kur yra prekinė gamyba ir jų cirkuliacija, išlieka vertė, pinigai bei jų cirkuliacija. K. Marksas rašė: „Prekinė gamyba numato prekinę cirkuliaciją, o prekinė cirkuliacija numato, kad prekė reiškiasi pinigais, numato piniginę cirkuliaciją; prekės susidvejinimas į prekę ir pinigus ir yra produkto kaip prekės reiškimosi dėsnis“. Vadinasi, pinigai, kaip ir prekinė gamyba yra istorinės kategorijos. Jos atsirado tam tikroje gamybinių jėgų išsivystymo pakopoje ir išnyks esant kitokiam jų išsivystymo lygiui.
K.Marksas ir F.Engelsas manė, kad pinigai liks tiks pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu, o socialistinėje visuomenėje jie išnyks. Jie pinigų būtinumą siejo su: 1) visuomeniniu darbo pasidalinimu; 2) privatine gamybos priemonių nuosavybe; 3) privačiu darbu.
Tačiau šiuo metu yra manoma kitaip:
viena svarbiausių gamybos efektyvumo didėjimo sąlygų – visuomeninio darbo pasidalijimo plėtojimas, kuris pasireiškia tuo, kad gamintojai vis labiau specializuojasi atskirų detalių gaminime. Natūriniame ūkyje mainai buvo atsitiktinis reiškinys. Tuo metu vyko barteriniai mainai. Jie nepatogūs. Todėl ilgainiui išsiskyrė atskira prekė, kuri atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Tokia prekė buvo skirtinga įvairiuose kraštuose. Tai palengvino mainus, tačiau buvo problema jų nedalumas. Ilgainiui išsiskyrė spalvotieji metalai: pirma – bronza ir varis, o po to sidabras ir auksas. Galiausiai tik auksas. Mainų priemonės funkciją atlikdavo savo natūralia forma. Mainų palengvinimui palaipsniui buvo pradėtos kaldinti monetos. Pirmosios jos pasirodė Kinijoje ir Lidijos karalystėje. Tuomet persų karalius įvykdė ekonominę revoliuciją, savo karalystėje įvedė monetas. Vakarų pasaulyje vyravo bimetalinė sistema, kaip mainų priemonės funkcijas atliko sidabras ir auksas. Abu jie turėjo fiksuotą vertės santykį.
Iš apyvartos dingdavo vertingesni pinigai. Pinigai, kurių rinkos vertė yra didesnė nei oficiali nustatyta vertė, dingimo tendencija vadinama Greshamo dėsniu.
Cirkuliuojant auksui, jį nešiotis buvo nepatogu ir pavojinga. Todėl auksas buvo nešamas saugoti, už tai aukso savininkas gaudavo kvitą. Tie kvitai pradėjo cirkuliuoti mainuose. Laikui bėgant šią funkciją perėmė privatūs komerciniai bankai – taip vietoj kvitų atsirado bankomatai.
Dabar funkcionuojantys popieriniai pinigai yra valstybės įteisinti piniginiai ženklai, turintys kreditinę prigimtį.
Kas yra pinigai?
Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neatsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Tad, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau egzistuoja prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas. Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.
Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Sakant, kad žmogus turi daug pinigų, reiškia, kad jis turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.
Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas.
Pinigų funkcijos
Skiriamos tokios pinigų funkcijos:
1) Mainų priemonės funkcija. Grynieji pinigai ir čekiai naudojami apmokėti už prekes ir paslaugas, o taip pat grąžinant skolą. Pinigų naudojimas kaip mainų priemonės maksimaliai supaprastina mainus, sumažina jų kaštus ir sandorio laiką. Todėl šia prasme pinigai skatina gamybos efektyvumą, vidaus ir tarptautinę specializaciją. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių infliacija perauga į šuoliuojančią ar hiperinfliaciją, tai dėl to pinigai stipriai nuvertėja ir prarandamas pasitikėjimas pinigais.
2) Apskaitos priemonės funkcija. Pinigai naudojami įvertinant prekių ir paslaugų vertę, lygiai taip pat kaip pvz.: svorį matuojame g, kg, t, ar ilgį matuojame cm, m, km. Galima sakyti, kad pinigai atlieka bendrojo vardiklio funkciją. Pinigai naudojami apskaičiuojant gamybos pelną, apimtį, kaštus ir t.t.
3) Vertės matas. Pinigai, kaip prekė, šią fukciją atliko tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai. Žinome, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina.
4) Kaupimo priemonės funkcija. Turtą galima kaupti įvairiomis formomis. Pirkti žemę, meno kūrinius, akcijas, obligacijas, juvelyrinius dirbinius ir t.t. Daugelis šių aktyvų turi pranašumą lyginant su pinigais, nes jų kaina ilguoju laikotarpiu paprastai didėja sparčiau nei bendras kainų lygis. Kiti aktyvai, kaip obligacijos, vertybiniai
popieriai duoda didesnes palūkanas nei pinigai. Tačiau žmonės pageidauja dalį savo aktyvų laikyti pinigais. Tačiau žmonės kaupia paprastai tik trumpuoju laikotarpiu, nes per ilgesnį laiką, kada paspartėjus infliacijai, pinigai gali nuvertėti.
Šiuolaikiniai pinigai ir jų rūšys
Anksčiau, kai pinigai buvo auksas, konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistatydavo pats savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo, tai padidėdavo. Tačiau tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai (tiksliau jų ženklai, popieriniai pinigai).
Šiandieną pasaulyje skiriami šie pinigų agregatai:
M-1
Tai siauriausia pinigų definicija, kuri atitinka teorinį pinigų apibūdinimą: pinigai – tai kas tarnauja kaip mainų priemonė, kas yra likvidūs. M-1 apima:
a) grynuosius pinigus. Grynieji pinigai – tai banknotai ir monetos. Banknotai – tai simboliniai pinigai valstybės įstatymu deklaruojami kaip pinigai. Banknotų nuosava vertė yra maža. Banknotus leidžia centrinis bankas ir jų simbolinė vertė užrašyta ant jų. Monetos reikalingos smulkiems sandėriams sudaryti, o taip pat smulkinti banknotus. Monetos vertė paprastai turi būti didesnė, nei to metalo, iš kurio ji pagaminta vertė.
b) indėlius iki pareikalavimo. Čekinės sąskaitos – šių sąskaitų savininkai gali gauti čekines knygeles, bet nebūtinai. Kol čekis nepasirašytas – jis niekas. Čekis yra standartizuotos formos lapelis, kuriame čekinės sąskaitos savininkas nurodo bankui ar kitai institucijai nurašyti nuo jo sąskaitos nurodytą sumą ir sumokėti ją čekio pateikėjui arba pervesti į jo sąskaitą. Čekiai naudojami stambiuose sandėriuose.
c) Kelioninius čekius ir kitas čekines sąskaitas.
M-2
Tai pinigai plačiąja prasme, jie apima pakankamai likvidžius aktyvus, kurie labai greitai gali būti paversti į mainų priemonę.