Sutarčių teisės bendrieji nuostatai sutarčių nesilaikymas
5 (100%) 1 vote

Sutarčių teisės bendrieji nuostatai sutarčių nesilaikymas

TURINYS

TURINYS ……………………………………………………………………………………………………2

SUSITARIMAS, PAŽADAS, PRIEVOLĖ: SAMPRATOS IR SANTYKIS ………..3

ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI ………………..4

SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI …………………………………………………………………..5

SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS …………………………………………………………5

SĄŽININGUMAS IR TEISINGUMAS ……………………………………………………..8

SUTARTIES SAMPRATA , ELEMENTAI …………………………………………………….9

SUTARČIŲ RŪŠYS ……………………………………………………………………………………..9

ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO SAMPRATA PAGAL LRCK …………………9

1.ESMINIS SUTARTIES PAŽEIDIMAS AR ESMINIS SUTARTIES

NEĮVYKDYMAS ………………………………………………………………………………………..10

2. ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO KRITERIJŲ APIBŪDINIMAS IR

REIKŠMĖ ……………………………………………………………………………………………………13

2.1. PAŽEIDIMO PADARINIŲ POBŪDIS ………………………………………………14

2.1.1. PIRMASIS ELEMENTAS ……………………………………………………….14

2.1.2. ANTRASIS ELEMENTAS ………………………………………………………18

2.2. SUTARTIES SĄLYGŲ POBŪDIS ……………………………………………………18

2.3. PRIEVOLĖS PAŽEIDĖJO KALTĖ …………………………………………………..19

2.4. NETIKĖJIMAS SUTARTIES NEĮVYKDYMU ATEITYJE …………………20

2.5. SUTARTĮ PAŽEIDUSIOS ŠALIES NUOSTOLIŲ DYDIS ………………….21

3. NAUJA CK 6.217 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO REDAKCIJA …….22

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………….23

NAUDOTA LITERATŪRA …………………………………………………………………………..24

SUSITARIMAS, PAŽADAS, PRIEVOLĖ:

SAMPRATOS IR SANTYKIS

Reiškinio ar objekto analizė paprastai pradedama jo esmės apibūdinimu. Sąvokos nusakymas , apibrėžimo formulavimas yra sudėtingas ir nedėkingas uždavinys. Apibrėžiantysis dėl įvairių priežasčių gali neįvardinti kurios nors savybės. Kitaip tariant, visada yra rizika, kad sąvoka neapibūdins reiškinio esmės išsamiai ir tiksliai.

Antra vertus, sąvokos yra susitarimo reikalas. Tai, kas mums atrodo pakankamai aiškiai apibūdinta, kitiems gali būti visiškai nepriimtina ar neteisinga. Ne veltui jau senovės Romos teisininkai teigė: „omnis definitio in iure civili periculosa est: parum est enim ut non subverti posset“ (kiekvienas apibrėžimas civilinėje teisėje yra pavojingas: retai kuris negali būti sugriautas.

Tačiau be sąvokų neįmanoma išsiversti, o ypač teisėje. Jeigu sutarties esmė nebus vienodai suprantama, nebus bendros teismų praktikos, tapati situacija bus skirtingai teisiškai vertinama ir turės skirtingų teisinių padarinių. Šią išvadą patvirtina pasaulyje egzistuojančių teisinių sistemų nuostatos. Tai, ką vienos valstybės teisės doktrina laiko sutartimi, kitose gali ja nebūti pripažįstama. Pavyzdžiui neatlygintinis turto perdavimas kito asmens nuosavybėn kontinentinėje teisėje yra pripažįstamas dovanojimo sutartimi. Tuo tarpu bendrojoje teisėje neatlygintinis turto perdavimas kito asmens nuosavybėn mainais už tai nieko negaunant nėra pripažįstamas sutartimi, nes nėra būtino sutarties elemento – priešpriešinio patenkinimo.

Atrodytų, sutartį galima būtų ir pakaktų apibūdinti kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimą. Beje, toks sutarties apibrėžimas yra gana plačiai paplitęs. Tačiau laikant jį priimtinu, kiltų logiškas klausimas, ar kiekvienas susitarimas yra sutartis.

Pasaulio teisinėse sistemose nėra bendro, visuotinai priimto ir pripažinto sutarties esmės nusakymo. Egzistuoja daug įvairių doktrinų ir srovių, skirtingai aiškinančių sutarties esmę. Santykiškai doktrinas galima suskirstyti į septynias kryptis, savitai pagrindžiančias sutarties esmę ir jos laikymosi privalomumą:

Konsensualizmo teorija teigia, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas: konsensusas, arba sutikimas, sukurti abipuses teises ir pareigas. Visos šalių teisės ir pareigos atsiranda susitarimo pagrindu. Šalis, sutikusi sudaryti sutartį, kartu įsipareigoja jos laikytis ir ją vykdyti..

Valios teorija esminiu sutarties bruožu laiko subjektyvų, psichologinį elementą – susitarimo šalių valią. Sutarties šalių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas yra laisva šalių valia. Sutartis jos šalims yra privaloma, nes šalys savo valia ketina jos laikytis.

Pažado, arba moralinio įsipareigojimo, teorija

Doktrina moraliniu sutarties pagrindu pripažįsta pažadą, t.y. moralinį kiekvienos šalies įsipareigojimą viena kitai. Sutarties privalu laikytis, nes sąmoningai duodamas pažadas moraliai įpareigoja elgtis taip, kaip pažadėta. Taigi sutartis sukuria ir moralinę priedermę, ir teisinę prievolę.

Šalių autonomijos teorija

Teorijos šalininkų nuomone,
valstybė suteikia teisę šalims pačioms reguliuoti savo santykius. Šalys visiškai laisvos neperžengdamos valstybės nustatytų ribų numatyti savo abipuses teises ir pareigas. Valstybė į šalių santykius kišasi tik tada, kai viena šalis neįvykdo susitarimo. Taigi sutarties laikymąsi garantuoja valstybė.

Pasitikėjimo teorija

Šalių savitarpio pasitikėjimo doktrinos šalininkai įrodinėja, jog sutarties privalu laikytis todėl , kad viena šalis tiki kito šalies pažadu ir atvirkščiai. Visų susitarimų laikymąsi užtikrina abipusis pasitikėjimas. Tad ši teorija sutartį ir jos laikymosi privalomumą grindžia moralinėmis kategorijomis.

Ekonominė teorija

Doktrina sutarties esmę aiškina pragmatikai: sutartis yra priemonė, padedanti užtikrinti ekonominę ir socialinę tvarką. Kiekvienas asmuo turi tam tikrų poreikių, ir pirmiausiai – ekonominių. Sudarydami sutartis, asmenys siekia tuos poreikius patenkinti. Šalys laikosi sudarytos sutarties, nes joms naudinga ekonomiškai. Kitaip tariant, sutartis yra išorinė, teisinė prekybinių, ekonominių santykių forma.

Socialinė teorija

Ši teorija sutartį laiko socialiniu reiškiniu. Sutartis yra vienas iš visuomenės narių kooperavimosi būdų.

ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ

ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI

Šiuolaikinė sutarčių teisė – ilgos istorinės raidos rezultatas. Ji klasikinės sutarčių teisės tobulinimo padarinys. Manoma, kad klasikinė sutarčių teisė susiformavo XVIII-XIX a. kodifikavus Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių civilinę teisę. Savo ruožtu klasikinės sutarčių teisės ištakomis pripažįstamos romėnų ir kanonų teisė.

Pagrindinis rašytinis romėnų teisės šaltinis yra imperatoriaus Justiniano iniciatyva sudarytas Corpus Juris Civilis (529-535 m.). Kalbant apie romėnų teisės nuostatas, paprastai turimas omenyje būtent šis teisynas.

Romėnų teisė sutartį laikė vienu iš prievolių atsiradimo pagrindų, o prievolių (obligatio) atsiradimo pagrindais pripažino sutartis, deliktus, kvazisutartis ir kvazideliktus. Esminiu sutarties požymiu romėnų teisė laikė šalių susitarimą. Tačiau ne kiekvienas susitarimas buvo pripažįstamas sutartimi. Tik susitarimai, kuriuos buvo galima priversti įvykdyti ieškiniu, buvo pripažįstami sutartimis. Susitarimas, kurio nebuvo galima apginti ieškiniu, vadintas „nuogu“ ir sutartimi nepripažintas.

Sutarčių teisės pradai romėnų teisėje siejami su dviem institutais – stipuliacija ir konsensualine sutartimi.

Stipuliacija buvo laikomas asmens pažadas, išreikštas tam tikra privaloma forma. Nesilaikant nustatytos formos, stipuliacija tapdavo nudum pactum . Stipuliacija dažniausiai būdavo žodinė

Sutartis (verbis), išoriškai pasireiškianti vieno asmens klausimu ir kito atsakymu į tą klausimą.

Pavyzdžiui, vienos šalies klausimas „ Ar tu pažadi tą ir tą ? “ ir kitos šalies atsakymas „Aš pažadu tą ir tą“ buvo pripažįstama stipuliacija. Stipuliacija galėjo būti įforminama ir raštu (literis).

Kadangi formalumai, taikomi stipuliacijai, trukdė prekybai, ilgainiui šios sutarties atsisakyta.

Ją pakeitė konsensualinės (consensu) ir realinės (re) sutartys. Konsensualinei sutarčiai formalūs reikalavimai netaikyti, tačiau, ne visus susitarimus laikant konsensualinėmis sutartimis, jos naudojimo sfera yra ribota. Konsensualinė, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, sutartis šalims tapdavo nuo susitarimo momento. Tuo tarpu realinė sutartis tapdavo privaloma nuo daukto perdavimo momento. Realinėmis sutartimis buvo laikoma paskola (mutuum), užstatas (pignus), pasauga (depositum). Sutartys kurios nepriklausė nė vienai minėtai rūšiai (pvz.,mainai), laikytos sudarytomis nuo jų įvykdymo momento. Jos vadintos netipiškomis sutartimis (innominate).

Būtinais sutarties elementais romėnų teisė laikė sutarties dalyką, veiksnių šalių susitarimą ir sutarties pagrindą, arba motyvą.

Sutarties dalyku buvo laikoma tai, dėl ko šalys susitarė. Dalykas galėjo būti daiktai, veiksmai, paslaugos. Sutartis buvo laikoma galiojančia tik jei sutarties dalykas buvo įmanomas, neprieštaravo moralei ir tenkino kreditoriaus, o ne trečiojo asmens norus.

Sutarties pagrindu, arba motyvu (causa), laikyta priežastis, artimiausias tikslas, paskatinęs šalis sudaryti sutartį. Dauguma sutarčių buvo kauzalios, t. y. Jos privalėjo turėti pagrindą (motyvą). Tik stipuliacija buvo laikoma abstrakčia sutartimi, nes pagrindas (motyvas) nebuvo jos būtinas elementas. Sutarties pagrindas (motyvas) turėjo būti leistinas ir negalėjo prieštarauti teisei ir moralei.

Būtina sutarties galiojimo sąlyga laikytas šalių susitarimas – šalių valios sutapimas (duorum pluriumve in idem placitum consensus).

Skiriamuoju romėnų teisės požymiu laikomas jos pragmatiškumas. Juo paaiškinama, kodėl romėnai neturėjo atskiros sutarčių teisės doktrinos, pagrindžiančios bendruosius sutarčių teisės klausimus. Romėnų teisininkai visus sutarčių teisės klausimus spręsdavo daugiau praktiškai nei remdamiesi teorinėmis tiesomis. Todėl romėnų teisę sudaro normos, reguliuojančios atskiras sutarčių rūšis.

Kaip minėta, remdamiesi pragmatine romėnų teise komentatoriai ir glosatoriai sukūrė teorinį romėnų sutarčių teisės pagrindą.

Romėnų teisė pirmiausiai taikyta Romos imperijos teritorijoje
(dabartinė Italija ir pietų Prancūzija). Europoje XI-XII a. ji buvo atrasta iš naujo ir XIII a. pasiekė Ispaniją, Portugaliją, šiaurės Prancūziją, Olandiją. XV-XVI a. romėnų teisė įsitvirtino Vokietijoje, Vengrijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir tapo bendrąja Europos teise (Ius Commune). Mažesnę įtaką romėnų teisė darė Anglijai, Skandinavijos šalims, Rusijai.

Šiuolaikinėje teisėje išliko daugelis romėnų sutarčių teisės institutų. Sutarčių klasifikavimas į realines ir konsensualines, atlygintines ir neatlygintines žinomas ir šiandien. Klaida, apgaulė, grasinimas tebelaikomi sutarties pripažinimo negaliojančiu pagrindas.

Kanonų teisės įtaka klasikinės sutarčių teisei formuotis nebuvo tokia didelė kaip romėnų teisės, nes pačią kanonų teisę veikė romėnų teisė. Kanonų teisės istorija glaudžiai susijusi su Corpus Juris Canonici. Perimdama daugelį romėnų teisės institutų, kanonų teisė nužengė toliau nei romėnų. Pavyzdžiui, kanonų teisė išplėtojo rimtų ketinimų doktriną, kad kiekvienas susitarimas, šalių sudarytas turint rimtų ketinimų (serio animo et delibarate), turi būti ginamas ieškiniu. Ji toliau gvildeno sutarties pagrindo doktriną ir nustatė, kad ginami gali būti tik teisėtu pagrindu pagrįsti susitarimai. Laikoma kanonų teisę suformulavus ir pagrindus garsiuosius sutarčių teisės principus – pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus.

SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI

Teisės sistema apskritai, kiekviena teisės šaka ar atskiras teisės institutas yra grindžiami tam tikrais kertiniais teiginiais, vadinamais teisės principais. Jie sudaro teisės, teisės šakos ar instituto plėtotės pagrindą ir yra nepaprastai svarbūs taikant teisės normas. Nesant konkrečios teisės normos, teismas gali išspręsti ginčą remdamasis teisės principais (Lietuvos Respublikos CPK 11 str. 6 d.). Sutarčių teisėje pagrindiniai yra sutarties laisvės, konsensualizmo, sąžiningumo ir teisingumo bei sutarties privalomumo principai.

SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS

Sutarties laisvės principas yra logiška valios doktrinos išvada. Natūralu, kad esminiu sutarties požymiu laikant šalių valią pripažįstama šalių teisė laisvai apsispręsti, verta ar ne sudaryti sutartį, taip pat laisvai sudaryti sutarties turinį. Paprastai sutarties laisvės principas analizuojamas keturiais aspektais: laisve sudaryti sutartį; laisve atsisakyti sudaryti sutartį; laisve laisvai sudaryti sutarties turinį, t.y. jos sąlygas; laisve sudaryti sutartis, kurių įstatymas nenumato, jeigu tokios sutartys neprieštarauja teisei ir gerai moralei.

Valios doktrina aiškina, kad sutartis yra dviejų arba daugiau asmenų valios sutapimas. Jeigu šalis yra verčiama sudaryti sutartį, pažeidžiamas sutarties laisvės principas. Daugumos valstybių sutarčių teisė nustato negaliojant sutartį, sudarytą grasinimu, apgaule ar suklydus. Kitaip tariant, sutarties laisvės principas reiškia, kad asmuo sutartį sudaro kada nori ir su kuo nori. Analogiškai sutarties laisvės principas buvo suprantamas formavimosi laikotarpiu –XVIII-XIX a. Tokį aiškinimą lemė ekonominės ir ideologinės to meto sąlygos: kapitalizmo kūrimasis reikalavo išlaisvinti žmogų iš bet kokių varžymų, panaikinti darbo jėgos judėjimo, verslo ribojimus, buvo propaguojamos individualizmo, žmogaus laisvės ir kitos idėjos. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad absoliuti sutarties laisvė negalima. Iš tiesų yra daug situacijų, kai sudaryti sutartį asmenį verčia susiklosčiusios aplinkybės. Pavyzdžiui, žmogus, siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą, yra priverstas ieškotis darbo ir sudaryti darbo sutartį net ir nelabai sau palankiomis sąlygomis; susirgęs, žmogus yra priverstas naudotis ir ypač brangiomis gydytojo paslaugomis, t.y. sudaryti paslaugų sutartį ne visai priimtinomis sąlygomis; išalkęs, žmogus priverstas pirktis bet kokių maisto produktų ir t.t. Šiais ir kitais panašiais atvejais varomoji jėga, skatinanti sudaryti sutartį, yra ne tiek žmogaus valia, kiek išorinės, objektyvios aplinkybės. Jeigu kita šalis turėtų neribotą teisę atsisakyti sudaryti sutartį, tai tam tikrais atvejais žmogaus egzistencijai grėstų pavojus, tarkim, gydytojas medicinos paslaugas teiktų tik pasirinktiems ligoniams arba pardavėjas parduotų duonos tik tiems, kuriuos jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutinka aptarnauti. Absoliuti sutarties laisvė esant verslo santykiams gali varžyti gamybos plėtrą, sukelti įmonių bankrotą ir panašiai. Pavyzdžiui, jeigu koncernas, esantis rinkoje monopolistas, atsisakytų parduoti savo produkciją, daugelis ją savo gamybai naudojančių įmonių bankrutuotų.

Aprašytos aplinkybės jau XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje privertė nustatyti tam tikras sutarties laisvės ribas. Šiandien praktiškai visų valstybių sutarčių teisėje yra normų, draudžiančių atsisakyti sudaryti sutartis įmonėms monopolininkėms, jeigu toks atsisakymas ribotų sąžiningą konkurenciją. Draudžiama atsisakyti sudaryti sutartis ir įmonėms, teikiančioms viešas, gyvybiškai svarbias paslaugas: transporto, elektros, dujų, vandens tiekimo ir pan. Daugelio valstybių sutarčių teisė ir teismų praktika išplėtė grasinimo sampratą: grasinimu laikomas ne tik fizinis ar psichinis poveikis, bet ir ekonominis spaudimas, kai ekonomiškai
pajėgesnė šalis savo nesąžiningais veiksmais sukuria tokią situaciją, kad kita šalis yra priversta sudaryti sutartį.

Antra vertus, laisvę pasirinkti sutarties šalį riboja kitokio pobūdžio teisės normos. Teisė draudžia bet kokią diskriminaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio antroji dalis draudžia varžyti žmogaus teises ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialines padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis nustato, kad „ naudojimasis šios konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“ Šie draudimai yra ir privalo būti taikomi ir sutartiniams santykiam. Atsisakymas sudaryti sutartį nurodytais pagrindais pažeistų ir įstatymą, ir pagrindines žmogaus teises.

Europos Sąjungoje atsisakymas sudaryti sutartį (refusal to deal) gali būti pripažintas piktnaudžiavimu teise, nes tokie veiksmai pažeidžia Romos sutarties 85 ir 86 straipsnius. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra priėmęs ne vieną sprendimą, kuriuo atsisakymas sudaryti sutartį buvo pripažintas neteisėtu.

Prancūzijoje atsisakymas parduoti prekes ar teikti paslaugas vertinamas dar griežčiau: jis gali būti pripažintas net nusikaltimu.

Panašių draudimų yra ir Lietuvos įstatymuose. Pavyzdžiui, 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis sąžiningą konkurenciją ribojančiais ar trukdančiais veiksmais laiko atsisakymą sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pirkėjais ar pardavėjais. 1991m. lapkričio 28d. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 19 straipsnis draudžia darbdaviui atsisakyti sudaryti darbo sutartį motyvuojant darbuotojo lytimi, rase, tautybe, pilietybe, politiniais įsitikinimais, religinėmis pažiūromis, ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su dalykinėmis darbuotojo savybėmis.

Sutarties laisvės principo ribos reiškia, kad visuomenė ir valstybė nėra abejingos sutartiniams santykiams ir pasilieka teisę kontroliuoti sutarties šalių veiksmus, apimdama ir sutarties turinį, t.y. jos sąlygas. Vienas sutarties laisvės principo aspektas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Klasikinėje sutarčių teisėje šis sutarties laisvės principo aspektas buvo įgyvendinamas praktiškai be ribojimų: darbdavys galėjo laisvai nustatyti darbuotojo darbo sąlygas, jo atlyginimą; buto nuomotojas galėjo nevaržomai diktuoti savo sąlygas nuomininkui; pinigai buvo skolinami už tokias palūkanas, kurių reikalavo paskolos davėjas, ir t.t. Tačiau ilgainiui buvo įsitikinta, kad šalių padėtis nėra lygiavertė: darbuotojas, bijodamas prarasti darbą, sutinka dirbti ir už mažesnį atlyginimą arba kenksmingomis sąlygomis; žmogus neturintis kur gyventi, pritaria visoms nuomotojo sąlygoms ir pan. Nelygiavertės šalių padėties problema buvo pagrindas susiformuoti silpnesnės šalies doktrinai, leidžiančiai valstybei kištis į sutartinius santykius ir ginti silpnesnės šalies interesus. Yra daug pavyzdžių, kai valstybė vienokiu ar kitokiu būdu kontroliuoja sutarties turinį ir nepripažįsta sutarties sąlygų, prieštaraujančių įstatymui, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo principams. Antai daugelyje valstybių nustatytos maksimalios palūkanų normos, draudžiamas lupikavimas, nustatomas maksimalus buto nuomos mokestis, kontroliuojamos kai kurių gyvybiškai svarbių prekių kainos. Ypatingas dėmesys skiriamas vartojimo sutartims: draudžiamos vartojimo sutarčių sąlygos, varžančios vartotojų interesus ir teises, sunkinančios jų padėtį. Ribojimai patvirtina, kad sutarties laisvės, individualizmo ir orientavimosi į rinką koncepciją keičia solidarumo, altruizmo ir vartotojų gerovės idėjos. Anot T. Wilhelmsson, sutarčių teisė – tai visų pirma vartotojų gerovės teisė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2699 žodžiai iš 8712 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.