Sutarčių teisės bendrieji nuostatai sutarčių nesilaikymas
5 (100%) 1 vote

Sutarčių teisės bendrieji nuostatai sutarčių nesilaikymas

1121314151617181

TURINYS

TURINYS ……………………………………………………………………………………………………2

SUSITARIMAS, PAŽADAS, PRIEVOLĖ: SAMPRATOS IR SANTYKIS ………..3

ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI ………………..4

SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI …………………………………………………………………..5

SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS …………………………………………………………5

SĄŽININGUMAS IR TEISINGUMAS ……………………………………………………..8

SUTARTIES SAMPRATA , ELEMENTAI …………………………………………………….9

SUTARČIŲ RŪŠYS ……………………………………………………………………………………..9

ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO SAMPRATA PAGAL LRCK …………………9

1.ESMINIS SUTARTIES PAŽEIDIMAS AR ESMINIS SUTARTIES

NEĮVYKDYMAS ………………………………………………………………………………………..10

2. ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO KRITERIJŲ APIBŪDINIMAS IR

REIKŠMĖ ……………………………………………………………………………………………………13

2.1. PAŽEIDIMO PADARINIŲ POBŪDIS ………………………………………………14

2.1.1. PIRMASIS ELEMENTAS ……………………………………………………….14

2.1.2. ANTRASIS ELEMENTAS ………………………………………………………18

2.2. SUTARTIES SĄLYGŲ POBŪDIS ……………………………………………………18

2.3. PRIEVOLĖS PAŽEIDĖJO KALTĖ …………………………………………………..19

2.4. NETIKĖJIMAS SUTARTIES NEĮVYKDYMU ATEITYJE …………………20

2.5. SUTARTĮ PAŽEIDUSIOS ŠALIES NUOSTOLIŲ DYDIS ………………….21

3. NAUJA CK 6.217 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO REDAKCIJA …….22

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………….23

NAUDOTA LITERATŪRA …………………………………………………………………………..24

SUSITARIMAS, PAŽADAS, PRIEVOLĖ:

SAMPRATOS IR SANTYKIS

Reiškinio ar objekto analizė paprastai pradedama jo esmės apibūdinimu. Sąvokos nusakymas , apibrėžimo formulavimas yra sudėtingas ir nedėkingas uždavinys. Apibrėžiantysis dėl įvairių priežasčių gali neįvardinti kurios nors savybės. Kitaip tariant, visada yra rizika, kad sąvoka neapibūdins reiškinio esmės išsamiai ir tiksliai.

Antra vertus, sąvokos yra susitarimo reikalas. Tai, kas mums atrodo pakankamai aiškiai apibūdinta, kitiems gali būti visiškai nepriimtina ar neteisinga. Ne veltui jau senovės Romos teisininkai teigė: „omnis definitio in iure civili periculosa est: parum est enim ut non subverti posset“ (kiekvienas apibrėžimas civilinėje teisėje yra pavojingas: retai kuris negali būti sugriautas.

Tačiau be sąvokų neįmanoma išsiversti, o ypač teisėje. Jeigu sutarties esmė nebus vienodai suprantama, nebus bendros teismų praktikos, tapati situacija bus skirtingai teisiškai vertinama ir turės skirtingų teisinių padarinių. Šią išvadą patvirtina pasaulyje egzistuojančių teisinių sistemų nuostatos. Tai, ką vienos valstybės teisės doktrina laiko sutartimi, kitose gali ja nebūti pripažįstama. Pavyzdžiui neatlygintinis turto perdavimas kito asmens nuosavybėn kontinentinėje teisėje yra pripažįstamas dovanojimo sutartimi. Tuo tarpu bendrojoje teisėje neatlygintinis turto perdavimas kito asmens nuosavybėn mainais už tai nieko negaunant nėra pripažįstamas sutartimi, nes nėra būtino sutarties elemento – priešpriešinio patenkinimo.

Atrodytų, sutartį galima būtų ir pakaktų apibūdinti kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimą. Beje, toks sutarties apibrėžimas yra gana plačiai paplitęs. Tačiau laikant jį priimtinu, kiltų logiškas klausimas, ar kiekvienas susitarimas yra sutartis.

Pasaulio teisinėse sistemose nėra bendro, visuotinai priimto ir pripažinto sutarties esmės nusakymo. Egzistuoja daug įvairių doktrinų ir srovių, skirtingai aiškinančių sutarties esmę. Santykiškai doktrinas galima suskirstyti į septynias kryptis, savitai pagrindžiančias sutarties esmę ir jos laikymosi privalomumą:

Konsensualizmo teorija teigia, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas: konsensusas, arba sutikimas, sukurti abipuses teises ir pareigas. Visos šalių teisės ir pareigos atsiranda susitarimo pagrindu. Šalis, sutikusi sudaryti sutartį, kartu įsipareigoja jos laikytis ir ją vykdyti..

Valios teorija esminiu sutarties bruožu laiko subjektyvų, psichologinį elementą – susitarimo šalių valią. Sutarties šalių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas yra laisva šalių valia. Sutartis jos šalims yra privaloma, nes šalys savo valia ketina jos laikytis.

Pažado, arba moralinio įsipareigojimo, teorija

Doktrina moraliniu sutarties pagrindu pripažįsta pažadą, t.y. moralinį kiekvienos šalies įsipareigojimą viena kitai. Sutarties privalu laikytis, nes sąmoningai duodamas pažadas moraliai įpareigoja elgtis taip, kaip pažadėta. Taigi sutartis sukuria ir moralinę priedermę, ir teisinę prievolę.

Šalių autonomijos teorija

Teorijos šalininkų nuomone,
valstybė suteikia teisę šalims pačioms reguliuoti savo santykius. Šalys visiškai laisvos neperžengdamos valstybės nustatytų ribų numatyti savo abipuses teises ir pareigas. Valstybė į šalių santykius kišasi tik tada, kai viena šalis neįvykdo susitarimo. Taigi sutarties laikymąsi garantuoja valstybė.

Pasitikėjimo teorija

Šalių savitarpio pasitikėjimo doktrinos šalininkai įrodinėja, jog sutarties privalu laikytis todėl , kad viena šalis tiki kito šalies pažadu ir atvirkščiai. Visų susitarimų laikymąsi užtikrina abipusis pasitikėjimas. Tad ši teorija sutartį ir jos laikymosi privalomumą grindžia moralinėmis kategorijomis.

Ekonominė teorija

Doktrina sutarties esmę aiškina pragmatikai: sutartis yra priemonė, padedanti užtikrinti ekonominę ir socialinę tvarką. Kiekvienas asmuo turi tam tikrų poreikių, ir pirmiausiai – ekonominių. Sudarydami sutartis, asmenys siekia tuos poreikius patenkinti. Šalys laikosi sudarytos sutarties, nes joms naudinga ekonomiškai. Kitaip tariant, sutartis yra išorinė, teisinė prekybinių, ekonominių santykių forma.

Socialinė teorija

Ši teorija sutartį laiko socialiniu reiškiniu. Sutartis yra vienas iš visuomenės narių kooperavimosi būdų.

ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ

ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI

Šiuolaikinė sutarčių teisė – ilgos istorinės raidos rezultatas. Ji klasikinės sutarčių teisės tobulinimo padarinys. Manoma, kad klasikinė sutarčių teisė susiformavo XVIII-XIX a. kodifikavus Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių civilinę teisę. Savo ruožtu klasikinės sutarčių teisės ištakomis pripažįstamos romėnų ir kanonų teisė.

Pagrindinis rašytinis romėnų teisės šaltinis yra imperatoriaus Justiniano iniciatyva sudarytas Corpus Juris Civilis (529-535 m.). Kalbant apie romėnų teisės nuostatas, paprastai turimas omenyje būtent šis teisynas.

Romėnų teisė sutartį laikė vienu iš prievolių atsiradimo pagrindų, o prievolių (obligatio) atsiradimo pagrindais pripažino sutartis, deliktus, kvazisutartis ir kvazideliktus. Esminiu sutarties požymiu romėnų teisė laikė šalių susitarimą. Tačiau ne kiekvienas susitarimas buvo pripažįstamas sutartimi. Tik susitarimai, kuriuos buvo galima priversti įvykdyti ieškiniu, buvo pripažįstami sutartimis. Susitarimas, kurio nebuvo galima apginti ieškiniu, vadintas „nuogu“ ir sutartimi nepripažintas.

Sutarčių teisės pradai romėnų teisėje siejami su dviem institutais – stipuliacija ir konsensualine sutartimi.

Stipuliacija buvo laikomas asmens pažadas, išreikštas tam tikra privaloma forma. Nesilaikant nustatytos formos, stipuliacija tapdavo nudum pactum . Stipuliacija dažniausiai būdavo žodinė

Sutartis (verbis), išoriškai pasireiškianti vieno asmens klausimu ir kito atsakymu į tą klausimą.

Pavyzdžiui, vienos šalies klausimas „ Ar tu pažadi tą ir tą ? “ ir kitos šalies atsakymas „Aš pažadu tą ir tą“ buvo pripažįstama stipuliacija. Stipuliacija galėjo būti įforminama ir raštu (literis).

Kadangi formalumai, taikomi stipuliacijai, trukdė prekybai, ilgainiui šios sutarties atsisakyta.

Ją pakeitė konsensualinės (consensu) ir realinės (re) sutartys. Konsensualinei sutarčiai formalūs reikalavimai netaikyti, tačiau, ne visus susitarimus laikant konsensualinėmis sutartimis, jos naudojimo sfera yra ribota. Konsensualinė, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, sutartis šalims tapdavo nuo susitarimo momento. Tuo tarpu realinė sutartis tapdavo privaloma nuo daukto perdavimo momento. Realinėmis sutartimis buvo laikoma paskola (mutuum), užstatas (pignus), pasauga (depositum). Sutartys kurios nepriklausė nė vienai minėtai rūšiai (pvz.,mainai), laikytos sudarytomis nuo jų įvykdymo momento. Jos vadintos netipiškomis sutartimis (innominate).

Būtinais sutarties elementais romėnų teisė laikė sutarties dalyką, veiksnių šalių susitarimą ir sutarties pagrindą, arba motyvą.

Sutarties dalyku buvo laikoma tai, dėl ko šalys susitarė. Dalykas galėjo būti daiktai, veiksmai, paslaugos. Sutartis buvo laikoma galiojančia tik jei sutarties dalykas buvo įmanomas, neprieštaravo moralei ir tenkino kreditoriaus, o ne trečiojo asmens norus.

Sutarties pagrindu, arba motyvu (causa), laikyta priežastis, artimiausias tikslas, paskatinęs šalis sudaryti sutartį. Dauguma sutarčių buvo kauzalios, t. y. Jos privalėjo turėti pagrindą (motyvą). Tik stipuliacija buvo laikoma abstrakčia sutartimi, nes pagrindas (motyvas) nebuvo jos būtinas elementas. Sutarties pagrindas (motyvas) turėjo būti leistinas ir negalėjo prieštarauti teisei ir moralei.

Būtina sutarties galiojimo sąlyga laikytas šalių susitarimas – šalių valios sutapimas (duorum pluriumve in idem placitum consensus).

Skiriamuoju romėnų teisės požymiu laikomas jos pragmatiškumas. Juo paaiškinama, kodėl romėnai neturėjo atskiros sutarčių teisės doktrinos, pagrindžiančios bendruosius sutarčių teisės klausimus. Romėnų teisininkai visus sutarčių teisės klausimus spręsdavo daugiau praktiškai nei remdamiesi teorinėmis tiesomis. Todėl romėnų teisę sudaro normos, reguliuojančios atskiras sutarčių rūšis.

Kaip minėta, remdamiesi pragmatine romėnų teise komentatoriai ir glosatoriai sukūrė teorinį romėnų sutarčių teisės pagrindą.

Romėnų teisė pirmiausiai taikyta Romos imperijos teritorijoje
(dabartinė Italija ir pietų Prancūzija). Europoje XI-XII a. ji buvo atrasta iš naujo ir XIII a. pasiekė Ispaniją, Portugaliją, šiaurės Prancūziją, Olandiją. XV-XVI a. romėnų teisė įsitvirtino Vokietijoje, Vengrijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir tapo bendrąja Europos teise (Ius Commune). Mažesnę įtaką romėnų teisė darė Anglijai, Skandinavijos šalims, Rusijai.

Šiuolaikinėje teisėje išliko daugelis romėnų sutarčių teisės institutų. Sutarčių klasifikavimas į realines ir konsensualines, atlygintines ir neatlygintines žinomas ir šiandien. Klaida, apgaulė, grasinimas tebelaikomi sutarties pripažinimo negaliojančiu pagrindas.

Kanonų teisės įtaka klasikinės sutarčių teisei formuotis nebuvo tokia didelė kaip romėnų teisės, nes pačią kanonų teisę veikė romėnų teisė. Kanonų teisės istorija glaudžiai susijusi su Corpus Juris Canonici. Perimdama daugelį romėnų teisės institutų, kanonų teisė nužengė toliau nei romėnų. Pavyzdžiui, kanonų teisė išplėtojo rimtų ketinimų doktriną, kad kiekvienas susitarimas, šalių sudarytas turint rimtų ketinimų (serio animo et delibarate), turi būti ginamas ieškiniu. Ji toliau gvildeno sutarties pagrindo doktriną ir nustatė, kad ginami gali būti tik teisėtu pagrindu pagrįsti susitarimai. Laikoma kanonų teisę suformulavus ir pagrindus garsiuosius sutarčių teisės principus – pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus.

SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI

Teisės sistema apskritai, kiekviena teisės šaka ar atskiras teisės institutas yra grindžiami tam tikrais kertiniais teiginiais, vadinamais teisės principais. Jie sudaro teisės, teisės šakos ar instituto plėtotės pagrindą ir yra nepaprastai svarbūs taikant teisės normas. Nesant konkrečios teisės normos, teismas gali išspręsti ginčą remdamasis teisės principais (Lietuvos Respublikos CPK 11 str. 6 d.). Sutarčių teisėje pagrindiniai yra sutarties laisvės, konsensualizmo, sąžiningumo ir teisingumo bei sutarties privalomumo principai.

SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS

Sutarties laisvės principas yra logiška valios doktrinos išvada. Natūralu, kad esminiu sutarties požymiu laikant šalių valią pripažįstama šalių teisė laisvai apsispręsti, verta ar ne sudaryti sutartį, taip pat laisvai sudaryti sutarties turinį. Paprastai sutarties laisvės principas analizuojamas keturiais aspektais: laisve sudaryti sutartį; laisve atsisakyti sudaryti sutartį; laisve laisvai sudaryti sutarties turinį, t.y. jos sąlygas; laisve sudaryti sutartis, kurių įstatymas nenumato, jeigu tokios sutartys neprieštarauja teisei ir gerai moralei.

Valios doktrina aiškina, kad sutartis yra dviejų arba daugiau asmenų valios sutapimas. Jeigu šalis yra verčiama sudaryti sutartį, pažeidžiamas sutarties laisvės principas. Daugumos valstybių sutarčių teisė nustato negaliojant sutartį, sudarytą grasinimu, apgaule ar suklydus. Kitaip tariant, sutarties laisvės principas reiškia, kad asmuo sutartį sudaro kada nori ir su kuo nori. Analogiškai sutarties laisvės principas buvo suprantamas formavimosi laikotarpiu –XVIII-XIX a. Tokį aiškinimą lemė ekonominės ir ideologinės to meto sąlygos: kapitalizmo kūrimasis reikalavo išlaisvinti žmogų iš bet kokių varžymų, panaikinti darbo jėgos judėjimo, verslo ribojimus, buvo propaguojamos individualizmo, žmogaus laisvės ir kitos idėjos. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad absoliuti sutarties laisvė negalima. Iš tiesų yra daug situacijų, kai sudaryti sutartį asmenį verčia susiklosčiusios aplinkybės. Pavyzdžiui, žmogus, siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą, yra priverstas ieškotis darbo ir sudaryti darbo sutartį net ir nelabai sau palankiomis sąlygomis; susirgęs, žmogus yra priverstas naudotis ir ypač brangiomis gydytojo paslaugomis, t.y. sudaryti paslaugų sutartį ne visai priimtinomis sąlygomis; išalkęs, žmogus priverstas pirktis bet kokių maisto produktų ir t.t. Šiais ir kitais panašiais atvejais varomoji jėga, skatinanti sudaryti sutartį, yra ne tiek žmogaus valia, kiek išorinės, objektyvios aplinkybės. Jeigu kita šalis turėtų neribotą teisę atsisakyti sudaryti sutartį, tai tam tikrais atvejais žmogaus egzistencijai grėstų pavojus, tarkim, gydytojas medicinos paslaugas teiktų tik pasirinktiems ligoniams arba pardavėjas parduotų duonos tik tiems, kuriuos jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutinka aptarnauti. Absoliuti sutarties laisvė esant verslo santykiams gali varžyti gamybos plėtrą, sukelti įmonių bankrotą ir panašiai. Pavyzdžiui, jeigu koncernas, esantis rinkoje monopolistas, atsisakytų parduoti savo produkciją, daugelis ją savo gamybai naudojančių įmonių bankrutuotų.

Aprašytos aplinkybės jau XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje privertė nustatyti tam tikras sutarties laisvės ribas. Šiandien praktiškai visų valstybių sutarčių teisėje yra normų, draudžiančių atsisakyti sudaryti sutartis įmonėms monopolininkėms, jeigu toks atsisakymas ribotų sąžiningą konkurenciją. Draudžiama atsisakyti sudaryti sutartis ir įmonėms, teikiančioms viešas, gyvybiškai svarbias paslaugas: transporto, elektros, dujų, vandens tiekimo ir pan. Daugelio valstybių sutarčių teisė ir teismų praktika išplėtė grasinimo sampratą: grasinimu laikomas ne tik fizinis ar psichinis poveikis, bet ir ekonominis spaudimas, kai ekonomiškai
pajėgesnė šalis savo nesąžiningais veiksmais sukuria tokią situaciją, kad kita šalis yra priversta sudaryti sutartį.

Antra vertus, laisvę pasirinkti sutarties šalį riboja kitokio pobūdžio teisės normos. Teisė draudžia bet kokią diskriminaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio antroji dalis draudžia varžyti žmogaus teises ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialines padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis nustato, kad „ naudojimasis šios konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“ Šie draudimai yra ir privalo būti taikomi ir sutartiniams santykiam. Atsisakymas sudaryti sutartį nurodytais pagrindais pažeistų ir įstatymą, ir pagrindines žmogaus teises.

Europos Sąjungoje atsisakymas sudaryti sutartį (refusal to deal) gali būti pripažintas piktnaudžiavimu teise, nes tokie veiksmai pažeidžia Romos sutarties 85 ir 86 straipsnius. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra priėmęs ne vieną sprendimą, kuriuo atsisakymas sudaryti sutartį buvo pripažintas neteisėtu.

Prancūzijoje atsisakymas parduoti prekes ar teikti paslaugas vertinamas dar griežčiau: jis gali būti pripažintas net nusikaltimu.

Panašių draudimų yra ir Lietuvos įstatymuose. Pavyzdžiui, 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis sąžiningą konkurenciją ribojančiais ar trukdančiais veiksmais laiko atsisakymą sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pirkėjais ar pardavėjais. 1991m. lapkričio 28d. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 19 straipsnis draudžia darbdaviui atsisakyti sudaryti darbo sutartį motyvuojant darbuotojo lytimi, rase, tautybe, pilietybe, politiniais įsitikinimais, religinėmis pažiūromis, ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su dalykinėmis darbuotojo savybėmis.

Sutarties laisvės principo ribos reiškia, kad visuomenė ir valstybė nėra abejingos sutartiniams santykiams ir pasilieka teisę kontroliuoti sutarties šalių veiksmus, apimdama ir sutarties turinį, t.y. jos sąlygas. Vienas sutarties laisvės principo aspektas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Klasikinėje sutarčių teisėje šis sutarties laisvės principo aspektas buvo įgyvendinamas praktiškai be ribojimų: darbdavys galėjo laisvai nustatyti darbuotojo darbo sąlygas, jo atlyginimą; buto nuomotojas galėjo nevaržomai diktuoti savo sąlygas nuomininkui; pinigai buvo skolinami už tokias palūkanas, kurių reikalavo paskolos davėjas, ir t.t. Tačiau ilgainiui buvo įsitikinta, kad šalių padėtis nėra lygiavertė: darbuotojas, bijodamas prarasti darbą, sutinka dirbti ir už mažesnį atlyginimą arba kenksmingomis sąlygomis; žmogus neturintis kur gyventi, pritaria visoms nuomotojo sąlygoms ir pan. Nelygiavertės šalių padėties problema buvo pagrindas susiformuoti silpnesnės šalies doktrinai, leidžiančiai valstybei kištis į sutartinius santykius ir ginti silpnesnės šalies interesus. Yra daug pavyzdžių, kai valstybė vienokiu ar kitokiu būdu kontroliuoja sutarties turinį ir nepripažįsta sutarties sąlygų, prieštaraujančių įstatymui, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo principams. Antai daugelyje valstybių nustatytos maksimalios palūkanų normos, draudžiamas lupikavimas, nustatomas maksimalus buto nuomos mokestis, kontroliuojamos kai kurių gyvybiškai svarbių prekių kainos. Ypatingas dėmesys skiriamas vartojimo sutartims: draudžiamos vartojimo sutarčių sąlygos, varžančios vartotojų interesus ir teises, sunkinančios jų padėtį. Ribojimai patvirtina, kad sutarties laisvės, individualizmo ir orientavimosi į rinką koncepciją keičia solidarumo, altruizmo ir vartotojų gerovės idėjos. Anot T. Wilhelmsson, sutarčių teisė – tai visų pirma vartotojų gerovės teisė.

Sutarties šalių laisvę nustatyti sutarties turinį riboja ne tik imperatyvios teisės normos, bet ir visuomenės moralės principai. Visuomenė ir valstybė negali pripažinti sutarties sąlygų, prieštaraujančių joje visuotinai pripažintoms moralės nuostatoms. Todėl daugelio valstybių įstatymuose yra normų, draudžiančių nesąžiningas, prieštaraujančias gerai moralei sutarties sąlygas. Valstybė taip pat nepripažįsta sutarties sąlygų, prieštaraujančių viešėjai tvarkai, t.y. bendriesiems toje valstybėje galiojantiems teisiniams ir moraliniams visuomenės gyvenimo principams.

Sutarties sąlygų kontrolės būtinumo pripažinimas nereiškia, kad bet kas gali veikti sutartinius šalių santykius. Tokią teisę turi tik įstatyme numatytos institucijos – teismai, vartotojų teisių gynimo organizacijos, kitokios kontrolės įstaigos. Neįgalioto asmens kišimasis į sutartinius šalių santykius yra sutarties laisvės principo pažeidimas ir daugelyje valstybių užtraukia reliktinę civilinę atsakomybę.

Nepagrįstas kišimasis į sutartinius santykius bendrojoje teisėje laikomas savarankišku deliktu (interference with contract) , už kurį atsiranda reliktinė civiline atsakomybė.

Valstybės ir
atliekamos sutarties sąlygų kontrolės negalima vertinti vienareikšmiškai. Sutartiniai santykiai yra privačių asmenų santykiai, kuriuos reguliuoja privatinė teisė. Todėl bet koks viešosios valdžios kišimasis į juos turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Valstybės kišimasis į sutartinius santykius netoleruotinas nesant rimto pagrindo. Pakankamas pagrindas gali būti įvairios priežastys – būtinumas ginti silpnesnės šalies interesus, viešąją tvarką, geros moralės principus. Nustatyti ribą pateisinamam ir nepateisinamam kišimuisi į sutartinius santykius nelengva. Matyt, derėtų vadovautis šalių interesų pusiausvyros principu, turint omenyje, kad vienos šalies interesų suabsoliutinimas pažeistų kitos šalies interesus, taip pat galėtų turėti neigiamų padarinių visai visuomenei. Pavyzdžiui, valstybei nustačius labai žemą maksimalią buto nuomos mokesčio ribą, sumažėtų investicijos į gyvenamųjų namų statybą, nes butų nuoma taptų nuostolingu verslu. Pripažįstant būtinumą ginti nuomininko interesus, negalima ignoruoti ir nuomotojo interesų gauti iš buto nuomos sutarties tam tikrą pelną, galimą panaudoti naujų gyvenamųjų namų statybai ir esamiems namams rekonstruoti ir aptarnauti.

Panaši padėtis susidarytų nustačius mažą maksimalią palūkanų normą. Tokiu atveju pinigų skolinimas prarastų ekonominį efektą. Antra vertus, nekontroliuojamos palūkanos skatintų lupikavimą, stabdytų gamybą, nes daugelis verslininkų dėl didelių palūkanų normų neišgalėtų imti ir grąžinti kreditų.

Vis labiau stiprėjantis vartotojų interesų gynimas daugelyje valstybių taip pat vertinamas keleriopai. Didesni reikalavimai gamintojui, pardavėjui ar paslaugų teikėjui, taikomi vartojimo sutartyse, kai kurių autorių nuomone, stabdo gamybą, didina jos išlaidas ir didina prekių kainą. Tačiau, net ir pripažįstant problemos sudėtingumą, darytina kategoriška išvada – valstybė turi teisę ir privalo visos visuomenės interesais kontroliuoti sutarties turinį.

Tiesa, tokia kontrolė visose valstybėse nėra vienoda. Vienose galioja liberalesnė, kitose – griežtesnė sutarties sąlygų kontrolė. Tai, kas laikoma priešingu gerai moralei vienoje valstybėje, gali nebūti pripažįstama tokiu kitoje valstybėje. Šis skirtumas akivaizdus kalbant apie kitą sutarties laisvės principo aspektą – šalių teisę sudaryti įstatyme nenumatytus susitarimus.

Daugumos valstybių civilinė teisė yra kodifikuota. Civiliniai kodeksai paprastai numato įvairių rūšių sutartis: pirkimo- pardavimo, nuomos, rangos, paskolos ir t.t. Bet tai nereiškia, kad šalys turi teisę sudaryti tik civiliniame kodekse numatytas sutartis. Teisės uždavinys nėra ir negali būti nustatyti visas įmanomas sutarčių rūšis. Gyvenimas pernelyg įvairus, ir esant gausybei skirtingų susitarimų neįmanoma kiekvieno atskirai sureguliuoti. Tad teisė nustato tik svarbiausius, visoms sutartims taikomus principus ir reguliuoja pagrindines sutartis. Šalys, laikydamosi bendrųjų sutarčių teisės principų, gali sudaryti ir įstatyme nenumatytas sutartis. Tokia šalių teisė įsakmiai įtvirtinta kai kurių valstybių civiliniuose kodeksuose. Iš tikrųjų gyvenimas labai dažnai lenkia įstatymų leidybą. Dėl mokslo, gamybos pažangos atsiranda sutarčių, kurių prieš kelerius metus nebuvo įmanoma net įsivaizduoti. Tokia padėtis susiklostė dirbtinio apvaisinimo srityje. Sparčiai vystantis medicinos mokslui ir tobulėjant technologijoms sukurta įvairių dirbtinio apvaisinimo metodų, o tai savo ruožtu sudarė pagrindą naujoms sutartims atsirasti. Bene pirmieji pasaulyje su nauja sutarčių rūšimi susidūrė JAV teismai. JAV 1979 metais išnagrinėta pirmoji „pakeitimo“ (surrogation) byla.

Tačiau ne visose valstybėse susitarimai dėl „pakeitimo“ pripažįstami sutartimis.

Panaši padėtis susiklostė ir pradėjus transplantuoti žmogaus organus. Ne vienoje valstybėje žmogaus organai tapo preke, kasdien daugėja susitarimų, kuriais perkami ir parduodami žmogaus organai transplantacijai. Įvairių valstybių teisė į šias naujas susitarimų rūšis sureagavo nevienodai. Vienos valstybės ( Prancūzija, Graikija, Kanada ir kt.) uždraudė bet kokias sutartis dėl atlygintinio žmogaus organų perleidimo transplantacijai ir už šio draudimo pažeidimą nustatė baudžiamąją atsakomybę. Kitos šalys (Belgija, Anglija ir kt.) susitarimus dėl žmogaus organų perleidimo transplantacijai, jeigu jais nesiekiama pelno, pripažino ir kartu numatė donoro patirtas išlaidas kompensuoti iš valstybės biudžeto. Yra valstybių, kuriose transplantacija apskritai nesureguliuota. Pasaulinė sveikatos organizacija, atsižvelgdama į moralinę ir teisinę šios problemos svarbą, 1985 metais pritarė žmogaus organų pirkimo- pardavimo transplantacijai uždraudimui ir pakvietė visų šalių vyriausybes užkirsti kelią žmogaus organų panaudojimui komerciniais tikslais.

Yra daug kitų atvejų, kai šalys sudaro įstatymuose tiesiogiai nenumatytas sutartis. Pavyzdžiui, dabar yra paplitusios paskirstymo, franšizės sutartys, kurias sukūrė praktika, o ne įstatymų leidėjas. Jos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis bendriesiems sutarčių teisės principams ir įsitvirtino šiuolaikiniuose verslo santykiuose.

Teismams, sprendžiantiems įstatyme nenumatyto susitarimo pripažinimo
sutartimi klausimą, tenka vadovautis ne tik bendraisiais sutarčių teisės principais, bet ir teisės principais apskritai, taip pat geros moralės, viešosios tvarkos kriterijais. Susitarimas, neprieštaraujantis nei teisės principams, nei bendriesiems sutarčių teisės principams, nei gerai moralei ar viešajai tvarkai, gali būti pripažintas sutartimi ir nebūdamas numatytas įstatyme. Iš tokios sutarties kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal įstatymo ar teisės analogiją, remiantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais.

Sutarties laisvės principas, kaip ir bet kuris kitas teisės principas, nėra absoliutus ir nekintantis. Per daugiau nei šimtą metų, praėjusių nuo pradinio šio principo suformulavimo, keitėsi jo ribos, turinys ir taikymas teismų praktikoje: nuo neutralumo sutarties sąlygų atžvilgiu pereita prie sutarties sąlygų kontrolės; individualus požiūris į sutartį ir jos sąlygas pakeistas kolektyviniu. Šiandien sutarties laisvės principas lieka svarbiausiu sutarčių teisės principu ir jo pagrindu konstruojamas visas sutarčių teisės institutas.

SĄŽININGUMAS IR TEISINGUMAS

Moralinis sutarties aspektas pabrėžiamas nuo pat sutarties instituto atsiradimo. Sutarties pagrindu tarp šalių atsiranda teisinis santykis, vadinamas prievole. Teisė negali būti indiferentiška šalių elgesiui sudarant ir vykdant sutartį. Nesąžiningas, amoralus šalies elgesys pažeidžia ne tik moralės principus, jis prieštarauja ir pagrindiniams teisės principams. Todėl sutarčių teisė negali toleruoti nesąžiningumo esant sutartiniams santykiams.

Reikalavimą elgtis sąžiningai pripažįsta visų valstybių sutarčių teisė. Tačiau šio reikalavimo taikymo ribos skirtingose valstybėse nevienodos. Kontinentinės teisės sistemai priklausančiose valstybėse sutarčių teisė reikalauja elgtis sąžiningai tiek sudarant, tiek ir vykdant sutartį. Sąžiningumas yra bendro pobūdžio reikalavimas, taikomas visiems sutartiniams ir ikisutartiniams santykiams.

Bendrojoje teisėje yra kiek kitaip. Reikalavimas elgtis sąžiningai taikomas tik sutarties vykdymo, bet ne jos sudarymo stadijai. Dėl neadekvataus sąžiningumo ir teisingumo principo ribų interpretavimo kontinentinėje ir bendrojoje teisėje analogiški institutai reguliuojami skirtingai.

SUTARTIES SAMPRATA, ELEMENTAI

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnis nusako tokį apibrėžimą: „ Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ir nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.“

Esminis sutarties, kaip susitarimo, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal šį kriterijų sutartį nesudėtina atriboti nuo kitų, teisinių padarinių nesukuriančių susitarimų, pavyzdžiui, nuo džentelmeniškų susitarimų nueiti į teatrą, pobūvį ar pan.

Antra vertus, sutartis yra sandoris, kuriam taikomos dvišalius ir daugiašalius sandorius reguliuojančios normos.

Civilinio kodekso 6.159 straipsnis numato, kad „sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų numatytais atvejais – ir sutarties forma.“

SUTARČIŲ RŪŠYS

Be tradicinio sutarčių skirstymo į vienašales ir dvišales; atlygintines ir neatlygintines; konsensualines ir realines; vartojimo; pagal įvykdymo trukmę sutartys skirstomos į vienkartinio įvykdymo ir tęstinio vykdymo sutartis.

Priklausomai nuo gaunamos naudos apibrėžtumo sutartys skirstomos į rizikos (jose konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo) ir ekvivalentines (jose sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis). Paprastai nauda, kurią viena šalis ketina gauti ar gauna iš rizikos sutarties, nėra ekvivalentiška kitos šalies gautai naudai. Rizikos sutartys yra draudimo, rentos ir kt. sutartys.

Pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sudaromas abipusių derybų būdu ir sudaromas prisijungimo būdu (CK 6.160 str. II dalis). Prisijungimo sutarčių institutas sudaro prielaidas geriau ginti vartotojų teises, silpnesnės šalies interesus.

Vartojimo sutartys yra tokios, kurių viena šalis yra vartotojas – asmuo, įsigijantis prekes ar paslaugas savo paties ar savo šeimos poreikiams tenkinti.

Viešąja , vadinama sutartis, kurios viena šalis yra viešas paslaugas teikianti įmonė: viešojo transporto, dujų, vandens, elektros ir t.t.

ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO SAMPRATA PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĮ KODEKSĄ

Civilinis kodeksas (toliau – Kodeksas arba CK), palyginti su 1964 m. redakcijos kodeksu, praplėtė bei detalizavo civilinių santykių reglamentavimą Lietuvos Respublikoje. Esminių pokyčių neišvengė ir prievolių teisė bei vienas pagrindinių jos institutų – sutarčių teisė. Sutarčių teisės praktinė svarba šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje neginčijama, todėl ypač aktualu, kad sutarčių teisės novelos, įtvirtintos Kodekse, būtų tinkamai suprantamos bei aiškinamos.

CK šeštosios knygos XVIII skyrius reglamentuoja sutarčių pasibaigimo pagrindus ir tvarką bei, sekdamas
UNIDROIT instituto parengtais tarptautinių komercinių sutarčių principais [1] (toliau – Principai), į Lietuvos civilinės teisės sistemą įveda naują esminio sutarties pažeidimo sąvoką.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4364 žodžiai iš 8712 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.