Tarptautinėje prekyboje naudojami dokumentai
5 (100%) 1 vote

Tarptautinėje prekyboje naudojami dokumentai

TARPTAUTINĖJE PREKYBOJE NAUDOJAMI DOKUMENTAI (kursinis darbas)

1. ĮVADAS

Tarptautinė prekyba – prekių pirkimo-pardavimo procesas, vykdomas tarp skirtingose šalyse esančių pirkėjų, pardavėjų bei tarpininkų, lydimas didelio kiekio dokumentų. Jie skiriasi savo turiniu, forma, kitais reikalavimais, nes yra susiję su atskaitomybės tarp šalių paskirstymu ir sudaro dokumentinio atsiskaitymo pagrindą.

Vykdant pirkimo ir pardavimo, eksporto ir importo, tranzito operacijas, atsižvelgiant į INCOTERMS sąlygas, susiklosčiusias prekybos tradicijas ir kitus ypatumus, naudojama daugiau ar mažiau minėtų dokumentų.

Sutartiniams komerciniams ryšiams palaikyti reikalingi prekių pirkimo-pardavimo, transportavimo, draudimo, kokybės, muitinės, leidimų eksportuoti ir importuoti ar atitinkamų kvotų gavimo, mokesčių mokėjimo ir kiti dokumentai.

Svarbiausi prekių dokumentai:

 sąskaitos faktūros, sąskaitos proformos, PVM sąskaitos faktūros,

 tarptautinės agentų ekspeditorių federacijos konosamentai, sutrumpinti konosamentai,

 jūrų transporto važtaraščiai,

 įmonių važtaraščiai (lydraščiai),

 įprasti oro važtaraščiai,

 pašto kvitai,

 uosto dokumentai,

 pavojingų krovinių išsiuntimo orderiai (komplektai),

 vežėjų eksporto deklaracijos,

 importuojamų žemės ūkio ir maisto produktų veterinariniai arba fitosanitariniai sertifikatai,

 prekių kokybės sertifikatai,

 prekių kilmės sertifikatai (Form EUR 1, Form A, Form APR ir kt.),

 eksporto ir importo licencijos.

Pagrindiniai dokumentai, be kurių gabenamos prekės negalėtų kirsti kitų valstybių sienų, yra sąskaita (invoice) ir transporto dokumentas. Kiti sąraše išvardinti dokumentai reikalingi ne visoms prekėms, o pagal jų pobūdį.

2. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS DOKUMENTAI

2.1 TARPTAUTINIS KOMERCINIS KONTRAKTAS

Tarptautinių komercinių operacijų teisinis pagrindas yra tarptautinis komercinis sandoris. Šiuo atveju teisės šaltiniai yra:

1) tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos;

2) nacionaliniai įstatymai ir normatyvinių aktų sistemos, reguliuojančios užsienio ekonominius ryšius;

3) užsienio prekyboje susiklosčiusios tradicijos.

Tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos galioja tuo atveju,jei šalis yra jas oficialiai pripažinusi.

Užsienio prekyboje kontrakto sąvoka dažniausiai vartojama sudarant prekių pirkimo ar pardavimo sandorius. Kontraktu taip pat įforminami moksliniai gamybiniai, techniniai ekonominiai ir kiti bendradarbiavimo su užsienio šalių partneriais sandoriai, vykdomi komerciniu pagrindu [1, 313].

Komerciniai kontraktai gali būti įvairių rūšių:

pardavimo ir pirkimo (eksporto), pirkimo ir pardavimo (importo), barterio, konsignacijos, distribuciniai, komiso ir pan.

Esant specialiems santykiams su užsienio partneriais, sandorių dokumentai vadinami „susitarimais“, ar „protokolais“. Pavyzdžiui licencijos pirkimas ar pardavimas su teise naudoti „know-how“ arba patentų pardavimas ar pirkimas apiforminamas licenciniu susitarimu, kuriame sandorio šalys vadinamos licenciarais ir licenciatais.

Kontraktas turi būti tiksliai teisiškai suformuluotas. Visi kontrakto straipsniai, punktai, sąlygos gali būti derėjimosi objektas, t.y. turi komercinį pobūdį. Santykiai, kylantys iš kontrakto, vadinamas kontraktiniais, o prievolės – kontraktiniais įsipareigojimais [2, 106]. Pagrindinė pardavimo ar pirkimo kontrakto funkcija yra prekių ar paslaugų nuosavybės perėjimo iš vienos šalies savininko kitos šalies savininkui įforminimas. Pagal eksporto kontraktą vienos šalies savininkas įsipareigoja pateikti kitos šalies savininkui konkrečiomis sąlygomis apibrėžtą prekių ar paslaugų kiekį, o kitos šalies savininkas įsipareigoja apmokėti pagal susitartą kainą tą prekės kiekį.

Eksporto kontrakto požymiai:

1) sandėrio partneris yra užsienio valstybės juridinis arba fizinis asmuo;

2) prekė ar paslauga turi būti pateikta į užsienio valstybę;

3) pateikiant prekę ar paslaugą, kertama nacionalinė valstybės siena ir vienos ar kelių užsienio valstybių teritorija.

Tarptautiniai kontraktai skirstomi į pagrindinius (prime contract) ir aprūpinančius (prekių judėjimo, tarpininkavimo kontraktai), susijusius su prekių judėjimu nuo pardavėjo iki pirkėjo.

Pagrindiniams kontraktams priskiriami:

– pirkimo-pardavimo arba keitimosi bet kokia produkcija (prekėmis);

– mokslo-technikos žinių (prekyba patentais, licencijomis);

– mokslo-technikos paslaugų (konsaltingas ir inžiniringas);

– kino, teleprodukcijos ir kitų meno objektų;

– nuomos, įskaitant lizingą;

– tarptautinio turizmo;

– konsultavimo informacijos ir gamybos valdymo srityje.

Tarptautinės prekių apyvartos kontraktai aprėpia:

– tarptautinius krovinių (produkcijos, prekių) gabenimus;

– transporto-ekspedicines paslaugas;

– krovinių (produkcijos, prekių) draudimo paslaugas;

– tarptautinių krovinių saugojimo paslaugas;

– agentų ir dilerių paslaugas;

– tarptautinių atsiskaitymų paslaugas.

Pirkimo-pardavimo kontraktu (purchase & sale contract) vadinamas komercinis sandorio variantas tiekti prekes ir prekėms prilygintas paslaugas. [1, 313] Tai labiausiai paplitusi tarptautinių kontraktų rūšis, kadangi pirkimas-pardavimas – dažniausiai vykdoma komercinė operacija.

Remiantis daugumos Europos šalių teise, kontraktai sudarinėjami
laisvai, tačiau užsienio prekyboje gana plačiai naudojami tipiniai kontraktai. Jie yra parengti tam tikroms prekėms – žaliavoms, grūdams, naftos produktams ir t. t.

Tipiniai kontraktai – tai specialiai parengti blankai, kuriuos reikia užpildyti ir patvirtinti susitariančiųjų šalių parašais ir spaudais. Tipiniai kontraktai pasirašomi tarp šalių tada, kai pagal tarptautinės prekybos tradicijas parda-vėjas ir pirkėjas naudojasi tomis pačiomis sąlygomis.

Tačiau tipinis kontraktas neturi juridinės galios ir susitariančiosios šalys neprivalo griežtai laikytis jo turinio. Svarbiausia tipiniame kontrakte tai, kad jis padeda suformuluoti būtinas kontrakto sąlygas, sugaištant kuo mažiau laiko. Kiekvienas sandoris sudaromas konkrečioje, dažnai net unikalioje situacijoje. Tipinis kontraktas negali numatyti visų niuansų. Todėl jis yra priemonė, padedanti suformuluoti realios sutarties santykius.

Pirkimo-pardavimo kontraktuose turi būti nurodyta:

• sandorio pavadinimas, numeris, data, sudarymo vieta;

• šalys.

• kontrakto objektas (dalykas).

• prekių kokybės nustatymo būdai;

• tiekimo data, laikas ir bazinės sąlygos;

• tiekimo bendroji vertė, kaina ir mokėjimo sąlygos;

• įsipareigojimų vykdymo terminai ir tvarka;

• įpakavimas ir draudimas;

• transportavimo sąlygos;

• atsakomybė už prekes, garantijų bei sankcijų sąlygos.

• ginčų sprendimo tvarka.

• fors mažorinės aplinkybės;

• išlaidos, mokesčiai ir muitai, susiję su kontrakto vykdymu

• šalių ir bankų rekvizitai, įgaliotinių vardai, pavardės, šalių parašai ir antspaudai.

Visi ginčai kontrakte numatytų punktų netesybos atveju sprendžiami abiejų partnerių tarpusavio susitarimais. Jeigu susitarimų metu klausimų nepavyksta išspręsti .Juos nagrinėja šalių valstybiniai teismai, arbitražai arba tarptautinis arbitražo teismas. Tarpusavio ginčų sprendimui priimtinesni yra arbitražai, nes juose teisėjauja nagrinėjamų klausimų specialistai, o sprendimai priimami greičiau negu valstybiniuose teismuose. Jei kontrakte iškilusį ginčą sprendžia teismai, tai jis nagrinėjamas toje šalyje, kurioje pasirašytas kontraktas.

Bet kurį pirkimo-pardavimo kontraktą papildo daug kitų dokumentų, nurodančių prekių ar paslaugų kainą ir mokėjimo sąlygas (prekių dokumentai), pristatymo sąlygas ir terminus (transporto dokumentai), mažinančių riziką dėl netekimo ar sugadinimo (draudimo dokumentai), lydinčių prekes, kertant šalių sienas (muitinės dokumentai).

Dabartiniu metu pirkimo-pardavimo kontraktai reguliuojami 1980 metų Vienos konvencija ir valstybių nacionaliniais įstatymais.

1980 metais priimta ir 1980 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Vienos konvencija dėl prekių pirkimo-pardavimo sutarčių yra parengta pagal tarptautinę prekybos teisę, tad yra prielaidos vienodai suprasti ir traktuoti šalių teises bei pareigas, atsirandančias tarptautiniuose pirkimo-pardavimo sandoriuose.

Reguliuodamos klausimus, susijusius su tarptautinių pirkimo-pardavimo sandorių sudarymu, vykdymu ir atsakomybe už jų neįvykdymą, konvencijos taisyklės palengvina komercines derybas, nes sudaromos sąlygos kompromisui tarp atskirų šalių savitų bei skirtingų teisinių sistemų (ypač anglų—amerikiečių ir europinės teisinės sistemos).

Pirkimo-pardavimo kontraktas sudaromas, kai dvi šalys – eksportuotojas ir importuotojas – sudarė prekybos sandorį pagal visas svarbiausias sąlygas ir pasirašė sutartį.

Sudarant kontraktą gali būti remiamasi natūraliuoju principu (kai viena šalis priima visas sąlygas, kurias pasiūlė kita šalis, ir kontraktas įstatymiškai- kai įsigalioja) bei ,,kontrakto laisvės“ principais (kai sutarties šalys pačios formuoja sutarties sąlygas, susijusias su prekių tiekimu, atsiskaitymu, rizikos prisiėmimu ir pan.).

Paprastai bet kokiame tarptautinės prekybos sandoryje nustatoma, kuri iš šalių:

• įsipareigoja organizuoti prekių gabenimus;

• moka už prekių pervežimus;

• prisiima riziką už prekės sugadinimą ar praradimą gabenimo metu;

• rūpinasi mokesčiais, muito, banko išlaidomis ir kitomis rinkliavomis.

2.2. SĄSKAITA, PAKAVIMO LAPAS

Prekybinė sąskaita – tai dokumentas, kuris privalo būti paruoštas, jei krovinį vienas asmuo siunčia kitam asmeniui. Šis dokumentas yra svarbiausias, pagal ji sudaromi visi kiti eksportui reikalingi dokumentai: tvarkant dokumentus muitinėje, pirkėjui tikrinant pristatytas prekes, pareiškiant pretenzijas, apmokant už prekes.

Daugelyje šalių tarptautinėje prekyboje sąskaitos rašomos anglų kalba, tačiau kai kuriose šalyse reikalaujama, kad jos būtų pildomos ir tos šalies kalba. Tenka sąskaitą versti į kalbą tos šalies,į kurią eksportuojamos prekės. Tada sąskaitą sankcionuoja tos šalies konsuliniai skyriai. Ji vadinama konsuline sąskaita. Ja ta šalis garantuoja, kad jos piliečiai nenusižengia prekių užpirkimo taisyklėms. Sankcionavimas patvirtina užsakymo eksportuotojui garantiją, kad apmokėjus bus perskaičiuojama į nacionalinę valiutą.

Sąskaitoje nurodoma eksportuotojo ir importuotojo pavadinimai, atsiskaitymo ir transporto dokumento numeris, prekės pakrovimo ir paskyrimo vieta pagal bazines tiekimo sąlygas, visas prekių pavadinimas, jų kiekis, karia, bendra sąskaitos suma, prekių pristatymo sąlygos, pakavimas, papildomi priskaičiavimai, gali būti apibūdinta
kokybė ir kita. Kai sąskaita išrašoma užsienio valiuta, sąskaitoje būtina nurodyti perskaičiavimo kursą nacionaline valiuta.

Europos Sąjungoje reikalaujama, kad sąskaitos būtų ne tik legalizuotos, bet ir ženklinamos spalvomis [2, 165]. Sąskaitos išrašomos daug egzempliorių (net iki 25), ir kiekvienas egzempliorius pagal spalvą turi savo paskirtį: siuntėjui, gavėjui, bankui, draudimui, muitinei, valiutos kontrolei, tarpininkams ir kitiems. Galutinį punktą prekės pasiekia tik nustatytos spalvos sąskaita.

Sąskaita-faktūra bei PVM sąskaita-faktūra išrašoma eksportuotojo, kada pirkėjas priima prekes. Ji nustato tikslią mokėjimo sumą ir gali atlikti važtaraščio funkcijas. Tai finansinis dokumentas, liudijantis apie prekių pristatymą. Joje, kaip ir sąskaitoje, nurodomi kontrakto šalių pavadinimai, adresai, prekių pavadinimai, kiekis, kaina, bendra suma, pridėtosios vertės mokesčio dydis, nuolaidos ir kita. Gali būti išrašoma išankstinė sąskaita-faktūra eksporto importo operacijoms muitinėje atlikti arba norint gauti banko kreditą.

Lietuvoje sąskaita-faktūra reikalinga tvarkant eksporto ir importo dokumentus muitinėje. Pagal sąskaitą-faktūrą apskaičiuojami muitai ir kiti mokesčiai, užpildoma muitinės deklaracija. Pildant ją, reikia atkreipti dėmesį į šiuos pagrindinius sąskaitos-faktūros rekvizitus: 1) aiškiai įrašyti visą eksportuotojo įmonės pavadinimą, adresą ir kitus revizitus; 2) nurodyti kuo daugiau informacijos apie galimybes susisiekti su eksportuotoju; 3) nurodyti įmonės banko sąskaitų numerius, įmonės registravimo numerį, PVM registro numerį; 4) pateikti prekių aprašymą: produktai turi būti trumpai ir aiškiai apibūdinti pagal prekių nomenklatūrą – nurodomas prekės kodas; kiekis, svoris (masė), nurodant matavimo vienetą; prekės vieneto kaina, bendra vertė ir apmokėjimo būdas, pažymint kokia valiuta yra pateikiama prekės kaina ir bendra vertė (tikslinga pateikti prekių kainą FOB sąlygomis, nes tai padės muitinėje nustatant muitų ir kitų mokesčių dydį); pristatymo sąlygas (pagal INCOTERMS); 5) nurodomas pirkėjo įmonės pavadinimas, adresai (kartais adresas, kuriuo siunčiamos prekės ir sąskaita-faktūra, gali būti skirtingas, tada reikia nurodyti abu adresus), įmonės registracijos numeriai, PVM kodai (daugelyje šalių įmonės registravimo ir PVM registro numeriai sąskaitose-faktūrose yra privalomi), pirkėjo banko pavadinimas ir sąskaitų numeriai; 6) pateikiamas transportavimo ir draudimo išlaidų pasiskirstymas tarp pardavėjo ir pirkėjo (INCOTERMS šifras); 7) kontrakto arba užsakymo numeriai ar kitos nuorodos, pagal kurias pateikiamos prekės pirkėjui.

Jei eksportuotojas apmoka frachto kainą, ji nurodoma sąskaitoje; jei eksportuotojas organizuoja prekių gabenimą, nurodomas transportavimo būdas; jei eksportuotojas apmoka draudimą, tai jo kaina turi būti nurodyta sąskaitoje-faktūroje.

Sąskaitą-faktūrą pasirašo firmos ar įmonės vadovas originaliu parašu, o ne parašo kopija, ir galima patvirtinti įmonės spaudu.

Sąskaitos-faktūros formos nereguliuoja jokie tarptautiniai dokumentai. Kiekviena šalis turi savo sąskaitų-faktūrų formas,jų užpildymo taisykles.

Šiuo metu Lietuvoje sąskaitos-faktūros yra griežtos atskaitomybės dokumentai. Planuojama pereiti prie laisvos formos.

Pakavimo lapas – tai dokumentas, pateikiantis informaciją apie kiekvieno įpakavimo vieneto, kuris priimamas transportuoti, prekių sudėtį svorį, išmatavimus ir kitas kiekybines charakteristikas, identifikuojančias pakuotėje esančias prekes. Pakavimo lapas pateikiamas kartu su sąskaita.

Pakavimo lape nurodomas sąskaitos numeris, įpakuotų prekių kiekis, trumpas prekių apibūdinimas, kiekvienos pakuotės išorės išmatavimai ir turis, kiekvienos pakuotės bendras svoris ir prekių grynas svoris, įspėjimai, į kuriuos reikia atsižvelgti sandėliuojant, kraunant ir perkraunant prekes. Kiekvienas pakavimo lapas turi savo eilės numerį, kuris užrašytas ant pakuotės ir įrašytas į sąskaitą. Jeigu ant prekių išorinės pakuotės užrašyti visi prekių gavėjo rekvizitai, pakuotės lape tai nurodoma.

Jei tiekiama vieno tipo prekė, pakavimo lapas nėra privalomas. Platesnė informacija pateikiama sąskaitoje. Pakavimo būdas jau numatomas derybose dėl kontrakto ir fiksuojamas kontrakte.

Sąskaita specifikacija – tai dokumentas, atskleidžiantis prekių, nurodytų sąskaitoje, asortimentą. Ji pateikiama tuo atveju, jei sąskaitoje prekės įrašomos asortimentinėmis grupėmis.

Joje nurodomas to tipo prekių matavimo vienetas, kiekis, piniginis vienetas, prekės vieneto kaina pagal prekės tipą, to tipo prekių vertės suma.

Sąskaitų ir sąskaitos-proformos pavyzdžiai yra pateikti 1-5 prieduose.

2.3. TRANSPORTO DOKUMENTAI

Eksporto prekių gabenimo sėkmė priklauso nuo atitinkamų transporto dokumentų tinkamo naudojimo. Plečiantis užsienio prekybai, susiformavo atitinkamos prekių išsiuntimo dokumentų rūšys, kurios vėliau tarptautinių sutarčių ir konvencijų buvo įtvirtintos kaip visuotinės normos. Šiandien naudojami universalūs tarptautinių organizacijų. parengti dokumentai, prie kurių derinasi atskirų valstybių transporto

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2154 žodžiai iš 7065 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.