Teisė į darbą
5 (100%) 1 vote

Teisė į darbą

112131415161

KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS

VERSLO FAKULTETAS

TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS

TEISĖ Į DARBĄ

Darbą atliko:

neakyvaizdinių studijų

1dn kurso studentė

XXX XXX

Darbą tikrino:

dėstytojas

XXX XXX

Klaipėda, 2003 m.

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos

Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir

kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir

teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią

Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba

kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir

toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas

Konstitucijai negalioja. Galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo

nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra

prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą

profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių

moralei, etikai ir LR priimamiems įstatymams.

Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai

pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias

ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę

apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.

Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir

laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.

Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines

teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai

veikiančios profesinės sąjungos.

Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę

gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,

našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja

medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato

piliečiams mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo

tvarką.

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos

Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas

atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines

paramas įstatymų numatytais atvejais.

Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai

tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR

Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo

įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo

kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.

sausio 1 d., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir

nuostatas dėl darbo tarybų.

Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo

pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK

nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti

norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek

leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų

ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:

1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame

Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir

pareigų įgyvendinimu ir gynyba.

2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis

Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai ir

Vyriausybės nutarimai.

Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems

santykiams reglamentuoti:

1) asociacijų laisvė;

2)
laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės

orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir

socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties,

amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms

ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su

darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) darbo santykių stabilumas;

9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių

ir valstybės interesus;

10) ir kt.

Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo

teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo

sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,

visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,

teises ir teisėtus interesus.

Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR

tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems

neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių

normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai

teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų

nustatytais atvejais ir mastu.

Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Darbo įstatymai nustato:

1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;

2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;

3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių

atsakomybę už įsipareigojimus;

4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas

iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse,

įstaigose ir organizacijose;

5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko

normas;

6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo

teisių lygį;

7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;

8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;

9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo

nuostatas;

10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;

11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės

nuostatas.

Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių

institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės

aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos

norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su

ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,

įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta

tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,

nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir

kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir

papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose

teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba

atskiroms jų grupėms.

Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,

kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl

darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią

nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai

šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių

subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,

tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

principais.

DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:

1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo

santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba

Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.

2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose,

reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės

aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su

Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.

LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi

dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR

jurisdikcijai.

3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos

vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė,

užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais

gyventojais LR įstatymai ir kiti
teisės aktai taikomi

tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.

4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo

santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir

darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba

darbdavio pavedimu LR teritorijoje.

DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tai

laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo santykius, taip

pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines

sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,

kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo

teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.

Tam, kad būtų laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų

ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna

valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė

darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą

kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.

Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių

teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę

darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi

kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir

kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33

str.

Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.

Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo

pagrindai:

1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines

sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet

jiems neprieštaraujančius;

2) pagal teismų sprendimus;

3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;

4) dėl žalos padarymo;

5) dėl juridinių faktų.

Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio

DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,

gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis

protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti

savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti

kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti

darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.

Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal

kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos

prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,

geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą

istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo

teises gina šiais būdais:

1) tas teises pripažindami;

2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią

teisę pažeidžiantiems veiksmams;

3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;

4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę

žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;

6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.

Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises

šiais būdais:

1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės

institucijų ar pareigūnų aktus;

2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos,

savivaldybės ar pareigūno akto.

Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių

įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra

ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos

asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,

jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.

Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59

str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis

susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo

apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė

sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.

Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra

taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys

įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos

kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij

filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.

Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.

Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir

darbdavys,
kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti

profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos

pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada

kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir

darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė

sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis

nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.

DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties

turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,

socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos

įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina

darbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos

šios sąlygos:

1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;

2) darbo apmokėjimo organizavimo;

3) darbo ir poilsio laiko;

4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo,

kompensacijų ir lengvatų suteikimo;

5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo,

perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;

6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;

7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;

8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei

nuostatos.

Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str.

Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su

darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yra

sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias

teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos,

padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinama

šio DK 87 str.

Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jas

apibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbo

biržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės,

įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose

nurodyta ši veikla.

LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK

91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,

nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo

lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip

ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis

profesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei

tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimo

įstatymas”.

Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kurias

apibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų

susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties,

ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami

priimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra

šie:

1) invalidai;

2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą

pradedantys darbo veiklą;

3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo

teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;

4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip

penkeri metai;

5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuonerių

metų;

6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo

laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai;

7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,

pradedantys darbo veiklą pagal specialybę.

Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yra

darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti

tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam

tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o

darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą,

mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,

nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,

kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusako

darbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra jos

šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.

Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina

darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kiti

norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.

Darbo sutartys gali būti kelių rušių, darbo sutarties
rūšis nusako

DK 108 str. Darbo sutartys gali būti:

1) neterminuotos;

2) terminuotos, laikinosios, sezoninės;

3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;

4) su namudininkais;

5) patarnavimo darbams;

6) kitos.

Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui

(neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikram

terminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būti

nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių

atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje jos

terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta

neterminuota darbo sutartis.

Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens

sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118

str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šio

DK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DK

nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo

sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi

būti aptarta darbo sutartyje.

Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo

sutartis baigiasi:

1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;

2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;

3) darbuotojui mirus.

LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliu

darbu laikomas darbas:

1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams,

dirbamas nesudarius darbo sutarties;

2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės,

nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo

tvarkos.

Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos)

ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė.

Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako

įstatymų nustatyta tvarka.

Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas ( tai

laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam

prilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK

143 str. Į darbo laiką įeina:

1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;

2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę

laikas;

3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos

priemonėms paruošti ir sutvarkyti;

4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo

laiką;

5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;

6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;

7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo

laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;

8) prastovos laikas;

9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laiką neįeina:

1) pravaikšta;

2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;

3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė

tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;

4) nedarbingumo laikas;

5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų),

kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;

6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laiko

trukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesnis

kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė

negali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias

nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.

Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas

neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijų

darbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų,

energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo

specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo

režimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimt

keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per

septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o

poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt

keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų,

dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar

daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip

dvylika valandų.

Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laiko

sąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas ( tai įstatymu, kolektyvine ar

darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yra

kelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšys

yra:

1) pertrauka
pailsėti ir pavalgyti;

2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos

(pamainos) laiku;

3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);

4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;

5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).

Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinį

apibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yra

atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo

užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius,

tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo

darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos,

organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat ar

lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvoka

nusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.

Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kad

darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestą

darbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3470 žodžiai iš 6924 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.