KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS
VERSLO FAKULTETAS
TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS
TEISĖ Į DARBĄ
Darbą atliko:
neakyvaizdinių studijų
1dn kurso studentė
XXX XXX
Darbą tikrino:
dėstytojas
XXX XXX
Klaipėda, 2003 m.
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir
kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ
(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)
Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba
kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir
toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas
Konstitucijai negalioja. Galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo
nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą
profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių
moralei, etikai ir LR priimamiems įstatymams.
Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai
pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias
ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę
apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.
Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir
laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.
Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines
teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai
veikiančios profesinės sąjungos.
Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę
gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,
našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja
medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato
piliečiams mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo
tvarką.
Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos
Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas
atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines
paramas įstatymų numatytais atvejais.
Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai
tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR
Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo
kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.
sausio 1 d., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir
nuostatas dėl darbo tarybų.
Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo
pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK
nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti
norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek
leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų
ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.
Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:
1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame
Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir
pareigų įgyvendinimu ir gynyba.
2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis
Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai ir
Vyriausybės nutarimai.
Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems
santykiams reglamentuoti:
1) asociacijų laisvė;
2)
laisvė pasirinkti darbą;
3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;
4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės
orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir
socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties,
amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms
ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su
darbuotojų dalykinėmis savybėmis;
5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;
6) teisingas apmokėjimas už darbą;
7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;
8) darbo santykių stabilumas;
9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių
ir valstybės interesus;
10) ir kt.
Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo
teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo
sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,
visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,
teises ir teisėtus interesus.
Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR
tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems
neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių
normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai
teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų
nustatytais atvejais ir mastu.
Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės
aktus. Darbo įstatymai nustato:
1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;
2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;
3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių
atsakomybę už įsipareigojimus;
4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas
iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse,
įstaigose ir organizacijose;
5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko
normas;
6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo
teisių lygį;
7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;
8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;
9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo
nuostatas;
10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;
11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);
12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės
nuostatas.
Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių
institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės
aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos
norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su
ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,
įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta
tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,
nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir
kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir
papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose
teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba
atskiroms jų grupėms.
Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,
kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl
darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią
nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai
šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių
subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,
tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais.
DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:
1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo
santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba
Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.
2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose,
reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės
aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su
Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.
LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi
dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR
jurisdikcijai.
3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos
vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė,
užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais
gyventojais LR įstatymai ir kiti
teisės aktai taikomi
tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.
4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo
santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir
darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba
darbdavio pavedimu LR teritorijoje.
DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tai
laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo santykius, taip
pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines
sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,
kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo
teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.
Tam, kad būtų laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų
ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna
valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė
darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą
kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.
Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių
teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę
darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi
kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir
kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės
aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33
str.
Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.
Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo
pagrindai:
1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines
sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet
jiems neprieštaraujančius;
2) pagal teismų sprendimus;
3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;
4) dėl žalos padarymo;
5) dėl juridinių faktų.
Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio
DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,
gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis
protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti
savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti
kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti
darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.
Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal
kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos
prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,
geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą
istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo
teises gina šiais būdais:
1) tas teises pripažindami;
2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią
teisę pažeidžiantiems veiksmams;
3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;
4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;
5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę
žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;
6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.
Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises
šiais būdais:
1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės
institucijų ar pareigūnų aktus;
2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos,
savivaldybės ar pareigūno akto.
Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių
įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra
ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos
asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,
jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.
Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59
str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis
susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo
apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė
sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.
Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra
taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys
įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos
kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij
filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.
Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.
Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir
darbdavys,
kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti
profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos
pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada
kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir
darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė
sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis
nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.
DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties
turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,
socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos
įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina
darbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos
šios sąlygos:
1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;
2) darbo apmokėjimo organizavimo;
3) darbo ir poilsio laiko;
4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo,
kompensacijų ir lengvatų suteikimo;
5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo,
perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;
6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;
7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;
8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei
nuostatos.
Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str.
Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su
darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yra
sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias
teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos,
padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinama
šio DK 87 str.
Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jas
apibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia
Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbo
biržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės,
įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose
nurodyta ši veikla.
LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK
91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,
nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo
lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip
ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis
profesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei
tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimo
įstatymas”.
Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kurias
apibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų
susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties,
ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami
priimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra
šie:
1) invalidai;
2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą
pradedantys darbo veiklą;
3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo
teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;
4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip
penkeri metai;
5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuonerių
metų;
6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo
laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai;
7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,
pradedantys darbo veiklą pagal specialybę.
Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yra
darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti
tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam
tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o
darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą,
mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,
nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,
kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusako
darbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra jos
šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.
Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina
darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kiti
norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.
Darbo sutartys gali būti kelių rušių, darbo sutarties
rūšis nusako
DK 108 str. Darbo sutartys gali būti:
1) neterminuotos;
2) terminuotos, laikinosios, sezoninės;
3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;
4) su namudininkais;
5) patarnavimo darbams;
6) kitos.
Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui
(neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikram
terminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būti
nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių
atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje jos
terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta
neterminuota darbo sutartis.
Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens
sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118
str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šio
DK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DK
nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo
sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi
būti aptarta darbo sutartyje.
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo
sutartis baigiasi:
1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;
2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
3) darbuotojui mirus.
LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliu
darbu laikomas darbas:
1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams,
dirbamas nesudarius darbo sutarties;
2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės,
nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo
tvarkos.
Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos)
ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė.
Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako
įstatymų nustatyta tvarka.
Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas ( tai
laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam
prilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK
143 str. Į darbo laiką įeina:
1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;
2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę
laikas;
3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos
priemonėms paruošti ir sutvarkyti;
4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo
laiką;
5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;
6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;
7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo
laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;
8) prastovos laikas;
9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.
Į darbo laiką neįeina:
1) pravaikšta;
2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;
3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė
tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;
4) nedarbingumo laikas;
5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų),
kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;
6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.
Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laiko
trukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesnis
kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė
negali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias
nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.
Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas
neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijų
darbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų,
energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo
specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo
režimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimt
keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per
septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o
poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt
keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų,
dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar
daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip
dvylika valandų.
Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laiko
sąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas ( tai įstatymu, kolektyvine ar
darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yra
kelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšys
yra:
1) pertrauka
pailsėti ir pavalgyti;
2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos
(pamainos) laiku;
3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);
4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;
5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).
Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinį
apibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yra
atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo
užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius,
tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo
darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos,
organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat ar
lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvoka
nusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.
Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kad
darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestą
darbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma: