Teisė į darbą
5 (100%) 1 vote

Teisė į darbą

11213141

KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS

VERSLO FAKULTETAS

TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS

TEISĖ Į DARBĄ

Darbą atliko:

neakyvaizdinių studijų

1dn kurso studentė

XXX XXX

Darbą tikrino:

dėstytojas

XXX XXX

Klaipėda, 2003 m.

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos

Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir

kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir

teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią

Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba

kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir

toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas

Konstitucijai negalioja. Galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo

nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra

prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą

profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių

moralei, etikai ir LR priimamiems įstatymams.

Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai

pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias

ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę

apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.

Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir

laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.

Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines

teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai

veikiančios profesinės sąjungos.

Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę

gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,

našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja

medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato

piliečiams mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo

tvarką.

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos

Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas

atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines

paramas įstatymų numatytais atvejais.

Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai

tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR

Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo

įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo

kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.

sausio 1 d., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir

nuostatas dėl darbo tarybų.

Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo

pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK

nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti

norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek

leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų

ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:

1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame

Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir

pareigų įgyvendinimu ir gynyba.

2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis

Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai ir

Vyriausybės nutarimai.

Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems

santykiams reglamentuoti:

1) asociacijų laisvė;

2)
laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės

orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir

socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties,

amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms

ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su

darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) darbo santykių stabilumas;

9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių

ir valstybės interesus;

10) ir kt.

Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo

teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo

sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,

visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,

teises ir teisėtus interesus.

Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR

tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems

neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių

normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai

teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų

nustatytais atvejais ir mastu.

Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Darbo įstatymai nustato:

1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;

2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;

3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių

atsakomybę už įsipareigojimus;

4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas

iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse,

įstaigose ir organizacijose;

5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko

normas;

6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo

teisių lygį;

7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;

8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;

9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo

nuostatas;

10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;

11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės

nuostatas.

Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių

institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės

aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos

norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su

ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,

įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta

tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,

nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir

kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir

papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose

teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba

atskiroms jų grupėms.

Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,

kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl

darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią

nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai

šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių

subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,

tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

principais.

DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:

1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo

santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba

Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.

2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose,

reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės

aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su

Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.

LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi

dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR

jurisdikcijai.

3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos

vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė,

užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais

gyventojais LR įstatymai ir kiti
teisės aktai taikomi

tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.

4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo

santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir

darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba

darbdavio pavedimu LR teritorijoje.

DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tai

laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo santykius, taip

pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines

sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,

kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo

teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.

Tam, kad būtų laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų

ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna

valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė

darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą

kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.

Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių

teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę

darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi

kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir

kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33

str.

Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.

Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo

pagrindai:

1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines

sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet

jiems neprieštaraujančius;

2) pagal teismų sprendimus;

3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;

4) dėl žalos padarymo;

5) dėl juridinių faktų.

Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio

DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,

gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis

protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti

savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti

kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti

darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.

Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal

kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos

prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,

geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą

istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo

teises gina šiais būdais:

1) tas teises pripažindami;

2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią

teisę pažeidžiantiems veiksmams;

3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;

4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę

žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;

6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.

Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises

šiais būdais:

1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės

institucijų ar pareigūnų aktus;

2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos,

savivaldybės ar pareigūno akto.

Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių

įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra

ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos

asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,

jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.

Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59

str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis

susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo

apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė

sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.

Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra

taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys

įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos

kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij

filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.

Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.

Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir

darbdavys,
kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti

profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos

pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada

kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir

darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė

sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis

nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.

DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties

turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,

socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos

įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2078 žodžiai iš 6924 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.