Teisės aiškinimo formos labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Teisės aiškinimo formos labaratorinis

112131

Turinys

Įvadas ( 2 psl. )

I. Prigimtinės teisės doktrina ( 3 – 4 psl. )

II. Pozityvioji teisė ( 5 – 7 psl. )

III. Šiuolaikinė teisė ( 8 – 10 psl. )

Išvados ( 11 psl. )

Panaudotų šaltinių sąrašas ( 12 psl. )

I. Įvadas

Teisės aiškinimo formas galima apibūdinti kaip tam tikrais istorijos laikotarpiais susiformavusias skirtingas teoretikų pažiūrų į teisę visumas arba doktrinas. Doktrina – t. y. “turėjusių įtakos teisės mokslo raidai, teisinės praktikos, teisinių sąvokų formavimuisi, tam tikrame istorijos etape susiklosčiusių ir teisinėje praktikoje nusistovėjusių vieno ar kelių teoretikų pažiūrų į teisę, tam tikrą teisės šaką, teisės institutą ar kitą teisinį reiškinį arba teisinių reiškinių grupę visuma”[ 7, p. 227 ]. Sąlygiškai galima išskirti: prigimtinės teisės doktriną, pozityviąją teisę ir šiuolaikinės teisę. “Prigimtinės teisės doktrina – žmogaus ar visos žmonių visuomenės protu pasiekiama ar vertinama teisė, egzistuojanti dėl to egzistuoja pats žmogus ar visa visuomenė. Tokia teisė visiškai nepriklauso nuo to, yra kokia nors įstatymų leidybos institucija ar jos nėra. Ji drauge su žmonija egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir žmogaus protas, jausmai. Prigimtinė ir pozityvioji teisė nesutampa, nes pozityvioji teisė – teisėkūros rezultatas, o teisėkūra nepajėgi aprėpti visos prigimtinės teisės. Taigi pozityvioji teisė – užrašytoji prigimtinės teisės dalis. Be to, teisėkūros subjektai dėl įvairių priežasčių gali neteisingai įvertinti prigimtinę teisę arba suklysti ją užrašydami, tad pozityvioji teisė yra dalis teisingai įvertintos ir užrašytos prigimtinės teisės. Pozityviosios teisės doktrinos nuopelnas – galimybė susisteminti norminius teisės aktus, visos teisės prieinamumas, patogus norminių teisės aktų vartojimas. Tačiau prigimtinės teisės doktrina taip pat sėkmingai gyvuoja šiuolaikinėje teisėkūroje. Tiesa, dėl pozityviosios teisės doktrinos įsitvirtinimo ir šios doktrinos nulemto norminių teisės aktų išraiškos patogumo prigimtinės teisės doktrina įgyja kitokį pavidalą – ji savotiškai susilieja su pozityviosios teisės doktrinos siūloma forma. Pvz., daugelio pasaulio valstybių konstitucijos, perimdamos 1793 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatas, įtvirtina žmogaus prigimtines teises, kurios yra prigimtinės teisės dalis. Taip pat ir Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”[ 7, p.228 ].

Pasinaudodama šiais šaltiniais: teisės teoretikų M.Romerio, F.A von Hayeko, H.L.A. Harto, J. Gumbio, D. Mikelėnienės ir V. Mikelėno veikalais kiek plačiau prisiliesiu prie temos: teisės aiškinimo formos.

II. Prigimtinės teisės doktrina

Prigimtinės teisės doktrina istoriškai yra pirmoji teisės esmę , jos kilmę aiškinanti teorija. Jos užuomazgų randama senovės graikų mąstytojų darbuose. Tai patvirtina, kad teisės prigimties, jos santykių su morale klausimas yra toks pats senas kaip ir pati teisė bei žmonija. Antai “jau ikisokratikai sofistai ginčijosi dėl to, ar teisinės normos yra tik pozityvieji valstybės nuostatai, ar vis dėlto egzistuoja prigimtinės teisinės normos, į kurias turi orientuotis pozityvieji valstybės nuostatai”. Vėliau prigimtinės teisės doktriną plėtojo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, kiti žymūs filosofai. Toliau cituojamos Cicerono mintys – prigimtinės teisės apibūdinimas – visiškai išreiškia ir kitų prigimtinės teisės doktrinos šalininkų pažiūras: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmonės, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti, ir nereikalingas yra kitas jo aiškintojas ar interpretuotojas; nebus tas įstatymas vienoks Romoje, kitoks Atėnuose, vienoks dabar, kitoks vėliau, bet visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip pat kartu patirs aukščiausią bausmę, net jei išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis”.

Žymiausi senovės Romos teisininkai prigimtinę teisę laikė pozityviosios teisės pagrindu. Ulpius rašė, kad “teisingumas yra tvirtas ir nuolatinis siekimas suteikti kiekvienam žmogui jo teises. Teisės priesakai yra šie: gyventi garbingai, nedaryti žalos kitam, kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso. Jurisprudencija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų išmanymas, žinojimas, kas yra teisinga ir neteisinga”.

Prigimtinės teisės doktrina pirmiausiai susiformavo kaip teologinė teisės aiškinimo teorija, kildinanti prigimtinę teisę iš Dievo.
Tokį požiūrį į prigimtinę teisę plėtojo Augustinas, T. Akvinietis ir kiti. Pavyzdžiui, H. Grotius prigimtinę teisę apibrėžė taip: “Prigimtinė teisė yra teisingo proto balsas, nurodantis, jog vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai niekingas arba moraliai būtinas ir todėl tokį veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties kūrėjas Dievas”. Nuosekliai tokia nuomonė lėmė aiškinimą, kad jeigu prigimtinė teisė yra Dievo duota, tai žmogaus protas jos suvokti iki galo negali. Todėl teisės aiškinimas apskritai tampa beprasmis. Jį turime keisti pozityviosios teisės ir prigimtinės teisės atitikimo analize: pozityviosios teisės norma, atitinkanti prigimtinę teisę, galioja ir jos privalu laikytis[ 3, p.32, 33 ]

Vienas pagrindinių prigimtinės teisės doktrinos teologinės krypties atstovų T. Akvinietis teigė, kad teisės pagrindas yra moralė, todėl moralės neatitinkantis, neteisingas įstatymas apskritai nėra įstatymas. Pozityvioji teisė turi atitikti moralės principus, laisvės, žmonių gerovės, teisingumo, sąžiningumo ir kitus bendruosius žmogiškuosius reikalavimus. Panašios nuostatos laikėsi ir kiti žymūs filosofai – J. Locke, T. Hobbesas, J. J. Rousseau, I. Kantas, M. Romeris ir kt.

M. Romeris pritaria L. Duguit koncepcijai, padaręs kai kurias pataisas: “Esą – tiktai normatyvinė teisė, pagrindinė, socialinio bendravimo diktuojamoji ir žmonių sąmonėje visuomenės kuriamoji, esanti toji, kuri aprėžia valstybę ir verčia pačius valdančiuosius jai tarnauti; tiktai ji, normatyvinė teisė, negalinti būti pačių valdančiujų užgauta nei pakeista, nes ji esanti pačios valstybės valdžios valdovė ir paties socialinio bendravimo vyriausioji tvarkytoja, kaip jo logikos imperatyvinis reiškinys”. Tuo tarpu “konstruktyvinė” teisė ( “valstybės nustatomoji teisė”) – “tai nesą kas kita, kaip tiktai anosios, normatyvinės, išdėstymas ir tikslesnis vykdymui paruošimas, jai apsaugos sudarymas, jos santykių sutvarkymas”, ji “esanti tiesiog priklausoma anosios, normatyvinės; ji nesanti savarankiška ir nesudaranti jokios suvereninės valstybės valdžios kūrybos”[ 2, p. 246 ]

Šiuolaikinės prigimtinės teisės doktrinos šalininkai: L. Fulleris, A. Kaufmanas, R. Stammleris, J. Rawlsas ir daugelis kitų, taip pat skiria teisę ir įstatymą. Jų nuomone, įstatymo, arba pozityviosios teisės, pamatas, atskaitos taškas yra prigimtinė teisė. Tačiau šiuolaikinė prigimtinės teisės doktrina prigimtinės teisės nekildina iš Dievo ir nelaiko, kad prigimtinė – tai kažkieno duota teisė. Prigimtinė teisė yra suprantama kaip tam tikri fundamentalūs moralės principai – teisingumas, sąžiningumas, lygiateisiškumas ir t. t. [ 3, p. 34 ].

Anot D. Mikelėnienės, didžiausias prigimtinės teisės doktrinos trūkumas yra tai, kad jos teiginiai nėra nei empiriškai, nei ontologiškai įrodyti. Iš tiesų “niekas kol kas ne tik nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių egzistuojant prigimtinę teisę, bet ir aiškiai apibrėžęs kas tai yra” [ 3, p. 35 ]. Tačiau nederėtų ignoruoti prigimtinės tesės doktrinos svarbos. Anot D. Mikelėnienės, būtent ji atliko labai svarbų vaidmenį kovojant už žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įtvirtinimą šiuolaikinių valstybių konstitucijose ir tarptautinės teisės šaltiniuose.

III. Pozityvioji teisė

Mikelėnienė [ 3, p. 37 ] teigia, jog teisinio pozityvizmo doktrinos šalininkų nuomone, visiškai nepagrįsta ieškoti teisės ištakų moralėje, nes teisės šaltinis yra ne gamta, žmogaus prigimtis, moralė ar kiti dvasiniai arba antgamtiniai dalykai, o suvereno, valstybės valia. Teisinis pozityvizmas nemato teisės ir įstatymo skirtumo. Vienas žymiausių XX a. teisinio pozityvizmo doktrinos propaguotojų H. Kelsenas teigia, kad teisės pagrindas yra pagrindinė norma (Grundnorm), o ja šis laiko valstybės konstituciją. Mikelėnienė [ 3, p. 39 ] teigia, kad teigiamas ( ir bene reikšmingiausias ) teisinio pozityvizmo bruožas – teisės vidinės logikos, būtinumo siekti tikslaus teisinio apibrėžtumo pabrėžimas, o teisinio pozityvizmo trūkumas – moralinio teisės turinio neigimas: nepripažindamas jokio kito teisės pagrindo, išskyrus pačią pozityviąją teisę, teisinis pozityvizmas yra priverstas pripažinti, kad teisė gali būti amorali ar net nežmoniška. Pagal pozityvizmą, kad ir kokia būtų valstybės konstitucija – net ir nemorali, neįtvirtinanti jokių žmogaus teisių, ji vistiek yra konstitucija. Taigi, išeitų, kad visuma amoralių, nežmoniškų elgesio taisyklių, jei tik jos neprieštarauja konstitucijai, yra galiojanti teisės sistema. Remiantis tokiu išaiškinimu teisinis pozityvizmas leidžia pateisinti A. Hitlerio, J. Stalino, Pol Poto, visų kitų rėžimų teisėjus ir jų priimtus sprendimus. Laikantis tokios pozicijos, problemiška taptų patraukti baudžiamojon atsakomybėn nacistinius nusikaltėlius, genocido vykdytojus, nes jų gynyba galėtų remtis, pozityviosios teisės požiūriu, neginčijamu argumentu – jie tik vykdė tuo metu galiojusias teisės normas, o vykdyti teisės normas negali būti
nusikaltimas. Tiesa, šių problemų nekiltų vertinant prigimtinės teisės požiūriu: nors visa tai daryta pagal tuo metu galiojusius įstatymus, tačiau šie prieštaravo prigimtinei teisei, todėl negali būti pripažinti galiojusia teise; galiojančios teisės nebuvo, todėl išvardyti veiksmai buvo neteisėti ir už juos galima taikyti teisinę atsakomybę. Kaip teigia vienas žymiausių dabarties teisės teoretikų pozityvistas H. Hartas: “nesudėtinga pozityvistinė doktrina, teigianti, jog moraliai neteisingos normos vis tiek gali būti teisė, turi bent jau tokį pranašumą, kad ji nesiūlo apsimesti, jog ekstremaliomis sąlygomis nereikės rinktis kurios nors iš kelių blogybių”. Ši citata rodo, kad po Antrojo pasaulinio karo teisinio pozityvizmo doktrina tapo lankstesnė: ji ėmė pripažinti pozityviosios teisės ir kitų žmogaus elgesį veikiančių, nerašytų taisyklių ryšį ( taisyklės iš dalies galėtų būti įvardijamos kaip moralė ). Tai buvo objektyvu ir neišvengiama, nes griežtas teisinio pozityvizmo doktrinos nuostatas griovė būtinumas tiek moraliai, tiek teisiškai pasmerkti fašistines diktatūras ir jų žiaurumus. Be pozityvizmo liberalizavimo būtų neįmanomas Niurnbergo procesas ir apskritai fašistinių rėžimų pasmerkimas [ 3, p.40 ]

Pozityvistui H. Hartui pavyko į savo teorijas integruoti pagrindinių teisės teorijos krypčių patirtį, ne atmetant nepriimtinas ar nepatinkančias, bet į visas jas pažvelgiant per vieningą metodologinę prizmę, “todėl jo teisės teorija nėra koks nors “apreiškimas”, nežinia iš kur atsiradęs mokslininko galvoje, – ji išaugo iš priekabios, skrupulingos Benthamo, Austino, Kelseno, Holmeso, skandinavų realistų, pagaliau vėlesnių paties Harto kritikų ( pavyzdžiui, Ronaldo Dworkino ir Lono L. Fullerio ) teiginių analizės. Atrodo, kad jam rūpėjo jų kiekvieno teiginio kiekvienas žodis”[ 1, p. 13 ]. H. Hartas suformulavo naują teisės koncepciją: teisė – tai vadinamųjų pirminių ir antrinių normų junginys. Ši koncepcija buvo plėtojama, drauge atsakant į kritikų pastabas. Kritikai teigia, kad Hartas nenurodė, koks yra teisinę sistemą sudarančių normų ir kitų šios sistemos elementų santykis ( ir ar apskritai yra kokių nors kitų teisės elementų, išskyrus normas ). Hartas paaiškina, kodėl jis nesutinka principus priskirti teisės sričiai: viena vertus, tokiu būdu lengviau apibūdinti teisminį procesą; kita vertus, identifikuojant teisę, iš tikrųjų reikia identifikuoti jos branduolį, o ne tai, ką Hartas vadina “neapibrėžtumo aureole”, t. y. įvairius ribinius atvejus, kurie pasižymi tik kai kuriais teisės bruožais. Hartas normos sąvokai suteikia šiek tiek kitokį turinį negu daugelis autorių. Harto teorijoje norma – tai taip pat taisyklė, bet šis terminas tarsi apima ir normatyvumo, ir normalumo aspektus, t. y. ir formalųjį ir socialinį normos identifikavimo kriterijus. Hartas tarsi atsiriboja nuo radikalaus normatyvizmo, į normas žiūrinčio tik per “deontinę” prizmę, t. y. kaip į tai, kas nurodo, ką reikia daryti. Paminėsiu kai kuriuos esminius Harto teorijos fragmentus. Hartas kritiškai vertina ir galiausiai atmeta, ko gero, visas iki tol dominavusias pagrindines teisės sampratas. Antai jam nepriimtina prigimtinės teisės doktrina – Hartas, kaip pozityvistas, nemato nieko, kas įtikinamai patvirtintų kokios nors prigimtinės, “išankstinės”, a priori egzistuojančios “teisės” buvimą; kita vertus, net ir pripažįstant prigimtinės teisės objektyvumą, klausimas, kas yra teisė ir teisinė sistema, liktų toks pat atviras. Harto neįtikina ir amerikietiškosios realizmo mokyklos propaguotos teisės prediktyvistinės analizės nuostatos, kad teisė – tai tik numatymas to, kaip vienu ar kitu atveju pasielgs teismai ar kiti jurisdikciniai organai, kurių kompetencijai priskirtas ginčų sprendimas; juk grynai deskriptyvi analizė nesugeba paaiškinti, kodėl šie organai paprastai elgiasi būtent taip. Jam abejonių kelia ir tos teisinio realizmo atmainos ( ypač išplėtotos Skandinavijoje), kurios teisę, kaip objektyviai funkcionuojantį nacionalinio gyvenimo veiksnį, iš visuomenės perkelia į grynai ( ar daugiausia ) psichinių vaizdinių ir jausmų sritį. Grynai normatyvistinės teisės teorijos ( pavyzdžiui, Kelseno “grynoji” teisės teorija ) taip pat nėra be priekaištų – įkalindamos teisę normų tarpusavio loginių ryšių ir jų priklausymo vieningai sistemai tinkle, jos neįstengia ( arba nesistengia ) paaiškinti, kodėl šios normos galioja gyvenime, t. y. kodėl jas akceptuoja tie, kurie privalo jų laikytis ar jas taikyti. Pagaliau Hartas sukyla prieš teoriją, kurios pagrindinė idėja yra nulėmusi ir mūsuose vis dar dominuojančios ( ir, deja, atrodo, dar ilgai dominuosiančios ) teisės sampratos raidą, – tai idėja, kad teisė yra suvereno valios pareiškimai, arba grasinimais paremti įsakymai: daryk tai, ką liepia suverenas ( t. y. valstybė ). nes priešingu atveju tau bus taikomos tam tikros ( dažniausiai iš anksto apibrėžtos ) sankcijos. Bene nuosekliausiai šią teoriją suformulavo Austinas, pasak kurio tai, kad tam tikriems – autoritetingiems – liepimams žmonės yra įpratę paklusti, ir yra visos galiojančios teisės pagrindas; būtent Austino grasinimais paremtų įsakymų ( suvereno komandų ) koncepcijos kritika yra
teisės teorijos išeities taškas [ 1, p.18 ]. Hartas atkreipė dėmesį į tai, kad ši iš pažiūros patraukli Austino liepimų teorija, sukonstruota remiantis daugiausia pavyzdžiais iš baudžiamosios teisės srities, nepaaiškina daugelio šiuolaikinės valstybės vidaus teisės elementų: juk šiuolaikinė municipalinė teisė nėra tik baudžiamoji arba administracinė teisė, kur suverenas įsakinėja valdiniams ir nustato sankcijas už jo nurodymų nesilaikymą.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 2422 žodžiai iš 4178 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.