Teisės normų vieta socialinių normų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Teisės normų vieta socialinių normų sistemoje

11

Teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuoti valstybės prievartą.

Teisė, kaip matyti iš jos sąvokos, susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas. Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę, nurodymą, matą.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi tam tikrų tikslų, o norėdamas juos pasiekti, jis laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis (normų schema Priede Nr.1). Normos skirstomos į technines ir socialines normas.

Taisyklės, kurios nustato įvairius žmonių gyvenimo santykius, vadinamos socialinėmis normomis. Šios normos yra skirtos žmonių savitarpio tikslams suderinti, jos riboja žmogaus veikimą vykdant technikos (žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti) normas, o įgalina tas normas vykdyti, tai yra nustato jų vykdymo formą – yra formules, kai žmogus pasiekia tikslą, technikos normos tampa materialinėmis.

Socialinės normos yra skirtingos įvairiais laikais ir vietose, bet tuo pat laiku ir tam pačiam žmogui jos bus tos pačios, nors jis ir atliktų įvairius darbus. Socialinės normos, kurios suderina įvairius žmonių siekimus yra privalomos, nes jų nevykdymas trukdo daugelio svarbių tikslų pasiekimui, atsiranda sąžinės neramumas, jos yra privalomos, nes jas vykdyti reikalauja visuomenė. Šias normas nustato valstybė, visuomenė ar organizacija, o normomis sukuriamos žmonių psichinės veiklos ir funkcionuoja, kai žmonės jas tikslingai priima.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, ritualų, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.

Pagal tai, kaip socialinės normos apsaugotos ir pagal jų turinį, jos yra:

 Politinės;

 Techninės;

 Darbo;

 Kultūrinės;

 Šeimos;

 Religinės.

Pagal susikūrimo pobūdį socialinės normos būna:

 Stichiškai susikūrusios;

 Paprotinės, tradicijų normos;

 Sąmoningai nustatytos (teisės, korporatyvios, visuomeninių organizacijų normos).

Pagal įtvirtinimo būdą socialinės normos gali būti:

 Žodinės (moralės, papročių normos);

 Rašytinės (teisės, religijų normos).

Pagal įgyvendinimo mechanizmą socialinės normos gali būti:

 Besiremiančios valstybine prievarta (teisės normos);

 Besiremiančios tam tikro kolektyvo autoritetu (moralės, korporatyvios normos).

Apie socialinių normų kilmę yra kelios teorijos. Viena iš jų – ilgą laiką buvo tvirtinama, jog socialinės normos atsiranda ir vystosi kartu su visuomene kaip žmogaus proto rezultatas, todėl normų lygis atitinka pačios visuomenės išsivystymo lygį. O pagal vyraujančią nuomonę – socialinės normos atsiranda kaip žmonių interesų susikirtimo rezultatas.

Socialinės normos pasižymi tuo, jog jos yra:

 žmonių elgesio taisyklės;

 nukreiptos ne konkrečiam asmeniui, bet yra bendro pobūdžio taisyklės, pasireiškiančios tuo, jog kiekvienas, patenkantis į socialinių normų veikimo sferą, privalo vykdyti jų reikalavimus, privalomos žmogaus elgesio visuomenėje taisyklės;

 būtinais atvejais socialinių normų reikalavimas garantuojamas prievarta, todėl asmenims, pažeidusiems socialinių normų reikalavimus, priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio, taikomos valstybės arba visuomenės poveikio priemonės.

Socialinių normų turinys yra subjektiškas: normos vykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, pažiūrų, temperamento ir kt. savybių, todėl kiekvienas poelgis yra skirtingas, turinys visada atsiremia į ekonominius, struktūrinius visuomeninius santykius. Socialinių normų turinys kuria žmonių gyvenimui reikalingas materialines gėrybes, bet neliečia paties veiksmo proceso. Socialinėms normoms priskiriama teisė. Būtent teisės normos ir reguliuoja žmonių tikslus ir veiksmus, juos koordinuoja, nustato formas, kurių reikia laikytis, kad vieni kitiems nekenktų, įgyvendinant tikslus.

Socialinės normos pagal jų sukūrimo būdą ir jų apsaugos nuo pažeidimų priemones yra:

 Teisės normos – tai elgesio taisyklės, kurios yra visiems privalomos, nustatytos ir saugojamos valstybės. Jos yra objektyvūs instituciniai socialiniai reguliatoriai, užtikrinantys pačius įvairiausius visuomeninius santykius.

 Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nustatytos remiantis tų žmonių požiūriu į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę, ir saugomos visuomenės.

 Paprotinės normos – tai taisyklės, susiklosčiusios tam tikroje visuomeninio gyvenimo sferoje ir dėl daugkartinio naudojimo tapusios žmonių įpročiu.

 Korporatyvios normos – visuomeninių organizacijų elgesio taisyklės, nustatytos pačių organizacijų ir saugomos visuomeninio poveikio priemonių, nustatytų organizacijų įstatuose, statutuose ar nuostatose.

 Tradicijų normos – bendriausios, pastoviausios elgesio taisyklės, kurios atsirado tam tikroje gyvenimo sferoje. Jos gali būti šeimyninės, profesinės, karinės. Tradicijos pateikia didesnius reikalavimus nei papročiai.

 Ritualų normos – taisyklės, kurios nustato žmonių elgesį tam tikrų apeigų metu ir yra saugomos moralinio poveikio priemonėmis, pvz.: valstybės vadovo sutikimas.

Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės
norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirma teisės normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą.

Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios.

Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.

Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.

Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.

Teisės normos struktūra – tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai.

Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja. Teisės normos struktūriniai elementai:

1. Hipotezė nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

2. Dispozicija – tai pagrindinis teisės normų elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyvinės teisės ir pareigos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 990 žodžiai iš 1945 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.