Teisės socialinis veiksmingumas
5 (100%) 1 vote

Teisės socialinis veiksmingumas

1121

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. TEISĖS SOCIALINIO VEIKSMINGUMO APIBRĖŽTIS………………………………………………..4

2. TEISĖS VEIKSMINGUMO IR JO TYRIMO PROBLEMOS……………………………………………4

2.1 Teisės socialinis veiksmingumas teisės dinamikoje…………………………………………………….7

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..10

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Referate analizuojamos teisės veiksmingumo sampratos problemos, teisės veiksmingumo rūšys, užtikrinimo galimybės ir prielaidos. Atkreipiamas dėmesys į teisės efektyvumą kaip teisės pasiektų rezultatų ir patirtų sąnaudų santykį, parodant, kad šis teisės veiksmingumo aspektas iš esmės skiriasi nuo teisės rezultatyvumo kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykio. Referate parodoma, kad veiksmingumo matavimo galimybės yra labai ribotos ir pagrindžiama, kad teisės veiksmingumas turi būti vertinamas analitiškai iš metodologinio individualizmo pozicijų. Parodoma, kad teisės veiksmingumas yra esminė sąvoka, nustatant teisės galiojimo faktą, tačiau negalima remtis vien teisės veiksmingumu. Atsižvelgiant į teisės dinaminį pobūdį, parodoma, kokios yra galimos problemos, dėl kurių teisė tampa neveiksminga. Pagrindžiamas, kad teisės veiksmingumą nulemia visų pirma teisėkūra ir teisinė politika, todėl teisėkūroje būtina ne tik vertinti teisėkūros juridinę techniką, bet ir teisės poveikio socialiniams santykiams pobūdį bei teisės veiksmingumo perspektyvas.

1. TEISĖS SOCIALINIO VEIKSMINGUMO APIBRĖŽTIS

Norint apibrėžti teisės socialinį veiksmingumą, labai svarbu suvokti, apie kokią teisę ir apie kokį veiksmingumą kalbama. Galima apsiriboti nuostatomis, kad teisė, kurios veiksmingumas gali būti nagrinėjamas, yra privalomų ir objektyviai išreikštų taisyklių visuma, nors klausimai, kas yra privalomumas, kas yra taisyklės ir ar visuma reiškia sistemą, o jei taip – vieną sistemą ar daugiau, toli gražu nėra akivaizdūs. Taigi, kalbant apie kieno nors socialinį veiksmingumą, akcentuojami du jo sąryšingi aspektai: 1) tokia veikimo paskirtis, kuri ne tik negriauna bendruomeniškų visuomenės vertybių ir ryšių, bet priešingai – juos atitinka ir iš tokios intencijos kylantis veikimas įgyvendina bendruomeninius interesus ir 2) pats veiksmingumas kaip geras veikimas, paveikus. Pastaruoju aspektu akcentuojama veikimo kultūra – žmogaus ir visuomenės kryptingos veiklos pasiekimų sistema: kvalifikuotumas, organizuotumas, produktyvumas ( rezultyvumas), techninis aprūpinimas, visuomeninis įsipareigotumas ir t.t. Būtent, nuo šių pasiekimų lygio ir jų savitarpio santykių priklauso veiklos kultūros pobūdis. Taigi, galima kelti prielaidą, kad bet kurios veiklos socialinio veiksmingumo samprata apima kompleksą parametrų ir jų savitarpio santykius.

Teisės veiksmingumas – ganėtinai nauja sąvoka, kuri jau spėjo įgauti daug aspektų, tačiau konvencijos dėl sąvokos vartojimo dar nesusiklostė. Teisės veiksmingumo sąvoka siejama su formaliu veiksmingumu, socialiniu veiksmingumu, veiksmingumu kaip teisei keltų tikslų pasiekimu, tai yra kaip siektų ir pasiektu tikslų santykiu (1), veiksmingumu kaip pasiektų tikslų ir sąnaudų santykiu (2).

2. TEISĖS VEIKSMINGUMO IR JO TYRIMO PROBLEMOS

Socialinis ( turtingasis) teisės veiksmingumas rodo, kad yra pasiekti šių teisės normų socialiniai tikslai [21, p. 372]. Socialinis teisės veiksmingumas, jei jis teisės adresatų lūkesčius, taip pat gali būti įvardijamas kaip teisės naudingumas.

Teisės, kaip ir bet kurio kito reiškinio, veiksmingumas neišvengiamai matuojamas ekonominiais (plačiąja prasme) kriterijais, vertinant, kiek pasistūmėta tikslo link. Kitaip tariant, teisės yra socialiai veiksminga, jei padeda priartinti prie tikslo, ir socialiai neveiksminga, jei nepadeda. Šia prasmė teisės veiksmingumas yra tapatus teisės rezultatyvumui. Teisės rezultatyvumas savo ruožtu gali būti matuojamas kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykis arba vertinamas kaip kryptingumas arba tikslingumas, tai yra vertinamas ne tiek kiekybiniais, kiek kokybiniais kriterijais – kaip artėjimas prie siektų tikslų.1. Teisės veiksmingumas suprantamas kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui rezultatyvumas [21,p. 371]

2. Pastarasis aspektas nėra išryškinamas teisėje, tačiau kaip parodysime toliau, tai itin svarbu.Be rezultatyvumo, daugeliu atvejų būtinas ir teisės efektyvumo kriterijus, kuriuo įvertinimas, ar teisė efektyviai padeda priartėti prie tikslo, ar ne . tiesa, efektyvumas neretai sutapatinamas su veiksmingumu ir daugumos teisės sociologų nagrinėjamas taip, tarsi tai būtų detalizuotas, sukonkretintas veiksmingumas. Vartojant efektyvumo sąvoką, kitaip nei ekonomikoje, teisėje dauguma autorių sąnaudų neįvertina (3). Taigi integruotų socialinių studijų kontekste atsiranda problema, kad efektyvumas suprantamas dvejopai.
Atsižvelgiant į dažniausiai ignoruojamas sąnaudas, tinkamas variantas būtu efektyvumo, kaip veiksmingumui netapačios sąvokos, supratimas. Tokiu būdu efektyvumo sąvoka atskleistų naują aspektą į teisės socialinį vertinimą – ar sąnaudas, skirtos rezultatui pasiekti, vertos šio rezultato, kiek sąnaudų prireikė siekiant šio rezultato, ar nebuvo kitų alternatyvų, kurios leistų pasiekti tokį patį arba panašų rezultatą su mažesnėmis sąnaudomis. Kaip rodo teisės ekonomine analizė, būtent socialinių sąnaudų problema yra esminė, apsisprendžiant dėl teisių ir pareigų. Efektyvumo prasme, jei yra prieinamos įvairios priemonės naudojimas nebus laikytinas efektyviu, nors ir bus veiksmingas.

Veiksmingumas galima vertinti dviem lygmenimis: 1) kaip sąlygas, kuomet teisės veiksminga apskritai (makrolygiais). Makrolygyje įvertinami visos teisės sistemos arba atskiros teisės šakos veikimo rezultatai. Tokie vertinimai grindžiami pasiektos teisėtvarkos pažangos arba teisės sistemos atitikimo jos paskirčiai laipsnio požiūriu. Būtent, patikimumo teorijoje efektyvumas yra sistemos atitikimo jos paskirčiai laipsnis. Pavyzdžiui, teisės socialinė paskirtis – apsaugoti žmogaus teises ir laisves bei laiduoti teisines sąlygas visuomenės pažangos raidai. Tai reiškia, kad teisė turi praktiškai spręsti svarbiausią visuomenės problemą: derinti individualumą ir socialumą, laisvę ir tvarką. Vadinasi, patikimumo teorijos požiūriu turime paklausti esminį klausimą: kokiu laipsniu nacionalinė teisės sistema atitinka šią paskirtį? Kita vertus, šis klausimas yra esminis ir šiuolaikinės teisės požiūriu. Arba 2) kaip atskirų teisės normų veiksmingumą (mikrolygis). Mikrolygyje nagrinėjamas atskiro teisės normų akto, jų grupės arba teisinės reformos branduolį sudarančių normų veikimo produktyvumas jų teisė kūrinės paskirties požiūriu. Laikantis nuostatos, kad vienokia arba kitokia teisė yra ne tik veiksminga, bet ir būtina visuomet egzistuoti [18], šiame straipsnyje naudojamas antrasis variantas ir nebeįrodinėjamas teisės kaip priemonės veiksmingumas. Straipsnyje nagrinėjamas atskirų teisės elementų – teisės normų veiksmingumas laikantis nuostatos, kad teisės gali būti vienokia arba kitokia, ir prielaidos, kad tai gali daryti įtaką jos veiksmingumui. Taigi teisės veiksmingumas suprantamas kaip teisės normų veiksmingumas.

3. Dviprasmiškas sąvokos traktavimas atspindi ir Tarptautinių Žodžių žodyne, kuriame randame, kad „efektyvus“ ir „veiksmingumas“ yra sinonimai [20], tačiau „efektyvumas“ jau nebepateikiamas kaip sinonimas „ veiksmingumui“ ir paryškinama turininga sąvokos prasmė: rezultato ir sąnaudų, reikalingų jam pasiekti, santykis arba jų atlikimo laipsnis [20].

Vertinant veiksmingumą ir efektyvumą, svarbu atkreipti dėmesį į keletą metodologinių problemų, kurios nulemia analizės ir jos naudojimo ribas. Pirma, bet kuris metodas artėti prie tikslo (taigi ir bet kuri teisės norma, jei daroma prielaidą, kad ji skirta padėti įgyvendinti individų interesus) gali būti veiksmingas konkrečiam individui, tačiau šis veiksmingumas dažniausiai bus santykinis, nes teisės normos egzistavimas retai yra vienintelis veiksnys, nulemiantis tikslo pasiekimą arba priartėjimą prie jo. Pavyzdžiui, nustačius griežtesnius greičio apribojimus mieste, sumažėja gatvėse žuvusiųjų skaičius. Tačiau tai dar neįrodo, kad žuvusiųjų skaičius sumažėjo dėl greičio apribojimų. Pakitusiam žmonių elgesiui (ir atitinkamai elgesio padariniams) įtakos galbūt turėjo padidėjęs policijos dėmesys greičio apribojimų, stebėjimui, viešumo kompanija saugiam greičiui skatinti, viešos diskusijos saugos greičio klausimu, kitos, su bendru reguliavimu nesusijusios, saugaus greičio priemonės arba dar kiti veiksniai. Net jei visus šiuos veiksnius paskatino nauja teisės norma, negalima teigti, kad pasiekti rezultatai atsirado dėl teisės normos ( pvz., galbūt kaip tik visuomenės nuomonės pasikeitimas paskatino teisėkūros subjektus priimti naują teisės normą, o teisės subjektus – pakeisti savo elgesio). Beje, išvada, kad atsiradusi naujai teisės normai (tarkime, jau minėtam greičio apribojimui) ir neatsiradus siektam rezultatui, teisės norma yra neveiksminga, taip pat būtų nepagrįsta, nes be teisės normos rezultatai galėjo tapti dar prastesni dėl įvairių šaltinių veiksnių. Visa tai nulemia, kad empiriniai metodai ir koreliacijos gali būti tik pagalbiniai instrumentai, padedantys susidaryti nuomonę apie teisės normų socialinį veiksmingumą, tačiau išsami mokslinė analizė turėtų remtis ne istorine, o teorine analizė ir aprioriniais metodais.

Antra, tuomet, kai teisė nagrinėjama socialinio rezultatyvumo ir efektyvumo požiūriu, ypač svarbu analizėje apibrėžti vertintoją, nes tiek rezultato, tiek sąnaudų vertinimas yra metodologine prasme subjektyvus. Teisė gali būti naudinga vieniems individams, tačiau nenaudinga kitiems. Tai, be abejo, nepaneigia bendrų tam tikrai individų grupei vertybių egzistavimo, galima netgi pagrįstai teigti, kad šios vertybės būtinos bet kokiai visuomenei, tačiau net jei kalbėtume apie visuomeninį arba bendrąjį gėrio supratimą, tai vis tiek bus tik dalies arba visų visuomenei priklausančių individų nuostatos. Dar daugiau: teisė gali būti naudinga atskiram
arba siaurai jų grupei, tačiau žalinga daugumai visuomenės narių. Galiausiai, neretai tas rezultatas, kuris bus priimtinas vienam individui, gali būti visiškai nepriimtinas kitam individui. Kita vertus, teisės sprendžiama problema visuomet yra ta, kaip suderinti skirtingus socialinėje terpėje besireiškiančius interesus. Taigi teisės rezultatyvumo ir efektyvumo vertinimas visuomet bus sąlyginis ir tegali būti naudojamas ne kaip fakto konstatavimas, bet kaip iškėlimas pagrįstos prielaidos, kur gali būti pasitelkiama kaip sprendimo orientyras.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1553 žodžiai iš 2841 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.