Teisės vizija
5 (100%) 1 vote

Teisės vizija

11213141

TEISĖS SISTEMOS IR JOS SUDARYMO BŪDAI

ĮVADINĖ DALIS

Teisė yra vienas pagrindinių visuomenės gyvenimo reguliavimo mechanizmų.

Teisės literatūroje vyrauja nuomone, kad teisės sistema – tai eko¬nominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiš¬kianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniš¬kai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esa¬ma socialinė visuomenes ir valstybės santvarka galiausiai nusta¬to tam tikrą teisės sistemą.

Teisės sistema parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą suda¬ro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompo¬zicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės nor¬mų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebė¬jimą atsiriboti ir panašiai.

Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padaro jos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pa¬stovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams, kyla ir naujų tei¬sės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistema papildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiri¬boti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką.

Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei¬sės normomis veikia visuomeninius santykius.

Kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, Lietuvoje veikia daug įvairių įstatymų ir poįstatyminių norminių aktų. Vien tik Seimo priimtų įstatymų virš 3 tūkstančių. Juose suformuluota ir įtvirtinta nuo kelių iki kelių šimtų ar net kelių tūkstančių elgesio taisyklių – teisės normų. Tad Lietuvoje veikia daugybė teisės normų, reguliuojančių labai įvairius visuomeninius santykius, susidarančius įvairiose žmonių (visuomenės) gyvenimo, buities ir veiklos srityse. Visos tos teisės normos veikia ne pavieniui ir ne kaip mechaniškai sudarytas rinkinys, o kaip tam tikru būdu tarpusavyje susietų, suderintų ir sugrupuotų elgesio taisyklių sistema. Pagrindiniai Lietuvos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos ir sistemina¬mas teisės normos (taip pat ir norminiai aktai), yra teisės institutai ir teisės šakos.

Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų funkcijų . Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų , išplėstų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Tai reiškia, kad teisės normas reikia organizuoti į vientisą sistemą, kur jos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.

TEISĖS SISTEMA

Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas. Tai vals¬tybės nustatyta arba sankcionuota bendrai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio da¬lyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas. Teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, ku¬riuos esamu momentu būtina reguliuoti ir kurie yra svarbūs vals¬tybei.

Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san¬tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni¬niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką (civilinės, bau¬džiamosios ir kt.). Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, o or¬ganiškai vientisos, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono¬miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at¬riboti (atsirado mokesčių, muitų, bankų teisė ir pan.).

Didelių teisės šakų viduje išsiskiria pošakiai, apimantys ke¬letą tos šakos institutų. Pošakį sudaro grupė teisės normų, tu¬rinčių bendras principines nuostatas, būdingas keletui teisės ša¬kos institutų. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje – tai autoriaus teisė, valstybės teisėje – rinkimų teisė ir panašiai.

Teisės institutas yra objektyviai vienos teisės šakos viduje at¬siskyrusių arba keletoje šakų tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų santykių, visu¬ma. Institutas yra sudedamoji teisės šakos grandis. Jis reguliuoja ne visą giminingų visuomeninių santykių visumą, o tik tam tik¬rus jų aspektus ir ypatybes.

Teisės institutai klasifikuojami įvairiai. Pagal teisės šakas ins¬titutai skirstomi į civilinius, baudžiamuosius, administracinius ir panašiai. Taip pat skirstomi į materialiuosius ir proceso, šaki¬nius ir tarpšakinius, paprastus ir sudėtingus, reguliavimo ir ap¬sauginius. Šakinis institutas susideda iš vienos konkrečios teisės šakos normų, o tarpšakinis – iš dviejų ar daugiau teisės šakų nor¬mų. Paprastas institutas neturi jokių struktūrinių padalinių, o į
sudėtingo struktūrą įeina smulkūs savarankiški dariniai.

Teisės šakos viduje tarp institutų gali būti subordinacijos, pa¬valdumo santykiai. Tam tikros didelio teisės instituto dalys ne¬retai sudaro savarankiškus padalinius, vadinamuosius subinsti¬tutus, pavyzdžiui, yra finansinės drausmės, darbo drausmės, tur¬tinės atsakomybės subinstitutai.

Teisės normų sistemos poreikis

Pavieniui teisės normos, nepajėgia atlikti teisei skirtų funk¬cijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų ir garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus su¬jungtos vadovaujantis bendrąja teisės samprata ir bendruoju teisės tikslu.

Parengti teisės normas tokiam „bendradarbiavimui“ – tai organi¬zuoti jas į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.

Skiriame teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės nor¬mų sistemos – to proceso rezultato.

Teisės normų sisteminimas – tai teisės normų telkimas į tarpu¬savyje susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal reguliavimo objektą ir metodą.

Teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia ga¬rantuodamos viena kitos veiksmingumą.

Materialioji ir proceso teisė

Visų teisės šakų normos reguliuoti visuomeninius santykius atsižvelgiant į valstybės uždavinius ir funkcijas. Vals¬tybė, išleisdama teisės normą, nustato ir jos įgyvendinimo for¬mą ir kartu reguliuoja atitinkamų subjektų veiklą taikant ir įgy¬vendinant teisės normas. Šitaip atsiranda išskirtinės teisės nor¬mos, kurios pagal pobūdį skiriasi nuo materialiųjų paliepimų ir vadinamos proceso normomis. Jos sudaro proceso teisės ša¬kas. Proceso ir materialioji teisė sąveikauja kaip forma ir turi¬nys. Proceso norma yra materialiosios teisės normos įgyvendi¬nimo ir išraiškos forma. Pagrindinė proceso normų ypatybė yra jų subjektiškumas, o materialiosios teisės normos yra objekty¬vios. Proceso normos reguliuoja visuomeninius santykius, at¬sirandančius įgyvendinant visų teisės šakų normas. Todėl yra tokie procesai: civilinis, baudžiamasis, administracinis, konsti¬tucinis.

Procesinė teisė aptarnauja materialinę teisę. Procesinė teisė padeda nustatyti teisės subjekto statusą (teises ir normas).

Procesinė teisė numato procesą spręsti ginčus kylančius dėl materialinės teisės. Civilinė, baudžiamoji, šeimos, darbo – priklauso materialiai teisei. Procesinės teisės šakų yra mažiau – civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, konstitucinio proceso teisė.

TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SUDARYMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Subordinacija ir koordinacija – teisės sistemos sudarymo metodai

Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmis operacijomis – subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Remian¬tis subordinacija teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius ir galiausiai – į teisės šakas, o remiantis koordinacija atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.

Teisės normų sisteminimo lygmenys

Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudarant teisės pošakio at teisės šakos dalį.

Nustatant, kas bendra skirtingų institutų teisės normų, sukuria¬mas antrasis, bendresnis teisės normą integracijos lygmuo – teises pošakis, jungiantis kelis teises institutus ir sudarantis santykiškai savaran¬kišką teises šakos dalį.

Teisės instituto ir teisės pošakio skirtumas – reliatyvus. Teisės pošakį kai kurie autoriai vadina institutu, o institutą subinstitutu. Institutą tikslinga vadinti pošakiu nuo to momento, kai jame susi¬formuoja keli teisės institutai, sujungti bendru reguliavimo objektu ir metodu.

Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teises pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu.

Teisęs šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ¬racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten¬syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jų teisinis reguliavi¬mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normą dėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci¬ja – atsiranda naujų teisės institutų arba, plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta nauju, bendresniu teisinės integracijos dari¬niu – teisės pošakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu.

Šitaip pastaruoju metu formavosi ekologinės teisės šaka. Iš pra¬džių ji egzistavo kaip administracinės teisės institutas, vėliau dėl
intensyvėjančio neigiamo ūkinės veiklos poveikio gyvenamosios ap¬linkos kokybei kilo poreikis ekologiniu požiūriu išsamiau reglamen¬tuoti technologinį gamybos procesą. Todėl daugėjant tokios rūšies teisės normų, šis institutas transformavosi į administracinės teisės pošakį, o dar vėliau – į atskirą ekologinės teisės šaką. Panašiai komercijos teisė evoliucionavo nuo civilinės teisės instituto, pošakio iki teisės šakos.

Savarankiškai teisės šakai atsirasti neužtenka, kad ji reguliuotų santykiškai izoliuotą socialinių santykių grupę. Dar reikia, kad ta santykių grupė būtų reguliuojama ir atskiru metodu. Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra:

1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis;

2) jų socialinė svarba;

3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis;

4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.

Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės pošakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre¬ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).

Socialinių santykių sistemoje yra santykių grupių, kurios turi tik joms būdingų požymių.

Remtis vien reguliavimo objektu dažnai nepakanka, kad kurią nors teisės normą būtų galima vienareikšmiškai priskirti konkrečiai teisės šakai, pošakiui ar institutui, nes tuos pačius santykius kartais reguliuoja įvairių teisės šakų normos.

Siekiant, kad į vieną darinį nepatektų skirtingų teisės šakų normos, šalia reguliavimo objekto dar reikia atsižvelgti ir į teisinio reguliavimo metodą, kuris parodo, kokiu būdu konkreti teisės norma daro poveikį visuomeniniams santykiams.

Teisinio reguliavimo metodą, kaip teisės normų sisteminimo pagrindą, apibūdina tokie jo požymiai:

1) Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta regu¬liuojami santykiai. Pavyzdžiui, administracinės, finansų teisės tei¬siniams santykiams atsirasti reikia valstybės institucijos akto.

Teisės norma, reguliuojanti turtinius santykius, kurie atsiranda iš teisės normos leistų savanoriškų sutarčių, sudaromų turtinėms asmenų teisėms įgyvendinti, priskirtina civilinei teisei.

2) Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Civilinių santykių dalyviai yra juridiškai lygiateisiai, o administracinių santykių dalyviai saistomi valdžios ir pavaldumo principo.

3) Valstybes prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Civilinės teisės sankcijos – turtinės, o baudžiamosios teisės – ir įkalinimas, administracinės sankcijos – be įkalinimo. Teisės norma, kuri numato įkalinimą („laisvės atėmimą“) kaip sankciją, priskirtina baudžia¬majai teisei. Iš sankcijų pobl1džio sprendžiama, kuriai teisės šakai konkreti teisės norma priskirtina.

Tik vadovaujantis visais šiais požymiais ir galima vienareikšmiš¬kai nustatyti, kuriai teisės šakai ar jos institutui reikės priskirti konkrečią teisės normą. Tai rodo, kad teisės sistemos kūrimas reikalauja gero teisės išmanymo, subtilios teisės normų analizės, jų funkcijų atpažinimo.

Teisės šaka yra viršutinė (baigiamoji) teisės normų sisteminimo, apibendrinimo subordinacijos pagrindu riba.

Subordinacijos tikslas – suorganizuoti teisės normas į atitinka¬mos struktūros (institutą pošakių) teisės šakas – sukurti vertikalius teisės normų santykius tarp teisės instituto ir teisės šakos.

LIETUVOS TEISINĖS SISTEMOS STRUKTŪRINĖS DALYS

Lietuvos teisinę sistemą sudaro šios pagrindinės teisės šakos:

1. Konstitucinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susiju¬sius su valstybės valdžios organizavimu ir įgyvendinimu. Šios teisės šakos normos įtvirtina Lietuvos valstybinę ir visuomeninę santvarką, jos ūkio sistemą, nustato valstybės valdžios ir valdymo institucijų sudarymo tvarką, jų kompetenciją, veiklos principus, pagrindines žmogaus teises, laisves, pareigas ir kt.

2. Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybinio val¬dymo (administravimo) institucijų sudarymo, veiklos ir likvidavimo tvarką. Šios teisės šakos normos nustato: valstybinio valdymo institucijų kompetenciją (teises, pareigas), jų atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių ir juridinių asmenų tei¬ses bei pareigas, sprendžiant reikalus su administracinėmis institucijomis.

3. Civilinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susiju¬sius asmeninius, neturtinius santykius, susidarančius dėl materialinių vertybių turė¬jimo, naudojimo, disponavimo (perleidimo kitiems), dėl prievolių įvykdymo, žalos atlyginimo, turto paveldėjimo, taip pat įvairius teisinius šeimos santykius.

4. Civilinio proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, ieško¬vo, atsakovo, liudytojų ir kitų civilinio proceso dalyvių teises bei pareigas nagrinė¬jant civilines bylas.

5. Finansų teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja biudžeto sudarymų, kreditavimo, mokesčių rinkimo ir kitus su finansais susijusius santykius. Finansų teisės normos nustato lėšų kaupimą ir jų panaudojimą, paskolų suteikimą, įvairių mokesčių ir
rinkimą, finansinės atsiskaitomybės tvarką ir t. t.

6. Darbo teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbuotojų ir darbdavių darbo santykius. Darbo teisės normos nustato darbuotojų priėmimo į darbą ir at¬leidimo iš jo tvarką, reguliuoja santykius, susijusius su jų darbo ir poilsio laiku, darbo užmokesčiu, darbo drausme, darbo apsauga, darbo ginčais ir kt.

7. Žemės teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu. Šios teisės šakos normos nustato nuo¬savybės teisės į žemę atkūrimo ir jos, taip pat miškų bei vandens telkinių naudoji¬mo tvarką, jų apsaugą ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2457 žodžiai iš 4902 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.