Teisinio santykio kilmė daktinės ir prievolių teisės filosofiniai pagrindai
5 (100%) 1 vote

Teisinio santykio kilmė daktinės ir prievolių teisės filosofiniai pagrindai

3 SEMINARAS. TEISINIO SANTYKIO KILMĖ. DAKTINĖS IR PRIEVOLIŲ TEISĖS FILOSOFINIAI PAGRINDAI.

Ruso.

Ruso ima žmonių gamtiška padėtį ir tvirtina, kad tai buvo grynumo ir nekaltumo padėtis. Reikalai tuomet buvo apriboti ir patenkinti gamtos dovanomis. Pripratęs prie gamtos žmogus nesiekia pažinti jos paslapčių, tad mokslas ir filosofija yra jam svetimi.

Pirmykštis žmogus pasitenkina pats savimi. Ypatinga tokios padėties žymė – tai laisvė ir lygybė. Kadangi žmonės tuomet neturėjo santykių ir tarpusavio pareigų, tai jie nebuvo nei geri, nei blogi. Tokia puiki padėtis išnyko, kai žmonių giminė pasidauginimo ir atsirado būtinas reikalas imtis platesnio veikimo. Perversmas įvyko, kai buvo atrasti metalai ir imasi žemę dirbti. Kai tik vienas žmogus pajuto reikalą prie kito, kai tik paaiškėjo, kad vienam reikia turėti produktų dėl dviejų, tai lygybė išnyko, susidarė nuosavybė, darbas tapo būtinas ir dideli protai buvo padalinti į gražius laukus, kuriuos reikėjo laistyti žmogaus prakaitu ir kuriuose greitai, kartu su derliumi, užaugo nelaisvų ir neturtas,

Žmonių daugėjimas reikalavo intensyvaus ūkio, vedė prie nuosavybės, o nuosavybė buvo pirmas nelygybės šaltinis dėl to, kad nuo to laiko susidarė skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Pirmas, kuris apsitvėrė savo sklypą ir išdrįso pasakyti “tai yra mano” ir rado gana naivių žmonių, kurie patikėjo juo, buvo tokios civilinės visuomenės įkūrėjas.

Iš nuosavybės gimė pirmoji nelygybė. Atsiradus nuosavybei ir susidarius nelygybei tarp turtingųjų ir beturčių, ginčai tapo neišvengiami, jie sukėlė pirmiausia turtingiems mintį, kad reikia surasti taikingą išeitį iš vaidų, ar ne geriau būtų sudarius sujungtą jėgą, kuri gintų visus nuo kiekvieno? Taip turtingieji kalbino beturčius neva pastarųjų naudai.

Lengva buvo apgauti naivius, kurie visi patys ištiesė rankas prie grandinių, manydami, kad jiems duodama laisvė; turėdami gana išminties, kad suprastų valstybinio susijungimo naudingumą, jie neturėjo pakankamo parytimo, kad numatytu gresiantį pavojų. Žmonės, jau susijungę į visuomenę, organizavo valdžią ir perėjo į valstybinę padėtį.

Valstybinio susijungimo pagrindą sudaro sutartis tarp tautos ir tų, kuriems yra pavesta valdžia, sutartis, kuria abi šalys pasižada saugoti įstatymus, išleistus susitaikymu ir kurie yra susijungimo ryšys. Valstybinės sąjungos išviršinis tikslas atrodo esąs beturčių gynimas nuo turtuolių, ir daug filosofų tą paviršutinumą laiko esant tikrą tiesą. Iš tikrųjų valstybių tarnauja turtuolių interesams, duodama jiems tokią jėgą ir garantiją, kurių be jos neturėtų.

Tokia turėjo būti ir buvo valstybės ir teisės pradžia. Tai galutinai sunaikino prigimtinę laisvę, visiems laikams nustatė nuosavybės ir nelygybės įstatymus.

Pirmiausia valdžia buvo visuomenės pareiga, ir vis vien, ar ji priklausė vienam, ar keliems asmenims, valdantieji asmenys tik rinkimu buvo skiriami.

Bet greit šitie išrinktieji vadai, naudodamiesi nesutikimais. Įsitvirtino valdžioje, padarę ja savo paveldimąja nuosavybe. Valstybė tapo jų nuosavybe, valdžia tapo savivale, o piliečiai tapo vergais.

Šitoje lipinėje susidarė trečioji nelygybė, ir pastaroji yra paremta skirtumu tarp valdančiųjų ir valdomų vergų.

Valdymo taisyklė: sutaikyti tai, ką leidžia teisė su tuo, ko reikalauja interesas, kad teisingumas ir naudingumas nebūtų atskiri.

Žmogus gimsta laisvas, ir vis dėl to jis yra geležiniuose pančiuose.

Kiek tauta yra priversta klausyti ir klauso – ji gerai daro; bet kai tik ji gali sulaužyti jungą ir sulaužo – ji dar geriau padaro, nes grąžindama ji parodo, kad ji yra tokia, kuri gali susigrąžinti laisvę arba kad iš jos negalima buvo atimti laisvės.

Visuomenės santvarka yra šventa teisų, kuri yra pagrindas visoms teisėms. Bet šita teisė kyla ne iš gamtos; ji paremta sutartimis.

Pirmykštės visuomenės.

Seniausioji visuomenė yra šeima. Tai yra prigimtinė visuomenė. Ir šeima laikosi sutartimi. Bendroji laisvų yra žmogaus prigimties padarinys. Tos prigimties pirmas įstatymas yra šis: saugoti savo gyvybę. Žmogaus pirmieji rūpesčiai – tai dėl savęs; kai jis esti protingo amžiaus, jis vienas būna sprendėjas dėl priemonių save išlaikyti tikrumo, tampa pats sau valdovu. Taigi šeimyna yra pirmutinė politinės šeimynos forma (modelis). Bendrovės galva – tai tėvo pavidalas, o jos nariai – tai vaikų pavidalas. Ir visi jie, kaip gimę laisvi ir lygūs, kitiems paveda savo laisvę tik savo naudai.

Apie stipresniojo teisę.

Stipriausias niekuomet nesti pakankamai stiprus, kad galėtų visada būti valdovas, jei tik jo jėga netampa teise, o paklusnumas jam netampa pareiga.

Jėga yra fizinė galia, ir Ruso nemato, kokia moralybė gali kilti iš jos veiksmų. Nusileisti jėgai yra būtinumo aktas, ne valios; tai protingumo aktas.

Jei tik jėga daro teisę, tai sekmuo keičiasi kartu su priežastimi: kiekviena jėga anksčiau įvyksta negu pirmutinė teisė, tai kaip tik galima be bausmės neklausyti, vadinasi, galima teisėtai neklausyti; tad reikia stengtis būti stipresniam, nes jis visuomet turi rezoną (tiesą). Kas gi per teisė, kuri nyksta kartu su jėga? Jai reikia klausyti jėgos, tai nereikia klausyti pareigos. Nėra prievartos klausyti – nėra ir pareigos. Tai ji terminas
“teisė” nieko neprideda jėgai, – jis nieko nereiškia.

Jėga nedaro teisės, yra pareiga klausytis teisėtos valdžios. Tad pirmutinis klausimas vis pasilieka neišspęstas.

Apie vergovę.

Kadangi nė vienas žmogus neturi prigimtinės viršenybės į save panašių atžvilgiu, ir kadangi jėga negimdo teisės. Tai lieka tik sutartis, kaip bazė kiekvienam autoritetui tarp žmonių.

Sakyti, kad žmogus dovanai atiduota save, yra absurdas ir nesąmonė; toks aktas yra niekšiškas ir neteisėtas dėl to. Kad tas, kuris daro tokį aktą, beprotiškai elgiasi. Tą patį kalbėti apie visą tautą reiškia sutikti, kad visa tauta yra bepročių tauta; tad beprotystė nekuria teisės.

Atsisakyti nuo savo laisvės reiškia atsisakyti nuo žmogaus savybės, nuo jo teisių ir pareigų. Tokia sąlyga yra niekinga, kuri vienas įgyja visišką valdžią, o kitas apsiima visai priklausyti, vadinasi, be ekvivalento.

Žmonėms gamtiškoje padėty nėra iš prigimties priešai vieni kitiems. Daiktų santykis sudaro karo padėtį, ne žmonių. Gamtiškoje padėty žmogus nėra priešas žmogui dėk to, kad nėra nuolatinės nuosavybės, o socialinėje padėty jie nėra priešai vienas kitam dėl to, kad visa yra įstatymų tvarkoma.

Apie visuomenės sutartį.

Žmonės, priėjus tą tašką, kur kliūtys, kurios prigimtinėje padėty naikina žmonių egzistenciją, savo atsparumu įveikia kiekvieno individo jėgas, kurias jis gali panaudoti šitoje padėtu savisaugos tikslui. Tada šita primityvi padėtis negali išsilaikyti, ir žmonių giminė žūtų. Jeigu ji nepakeistų savo gyvenimo būdo. Tačiau žmonės negali kaip kitaip padidinti savo jėgas, kaip tik sujungę ir sutvarkę tas jėgas, kurių turi. Jėgų suma gali susidaryti tik daugelio jėgas subūrus. O kaip gali atskiro žmogaus jėgos ir laisvė – išsilaikymo svarbiausios priemonės – būti sujungtos su kitų jėgomis ir laisve, nesunaikinus jų ir neužmiršus jo reikalų?

Reikia rasti asociacijos formą, kuri gina ir skatina visa visuomenės jėga kiekvieno susijungusio asmenį ir turtą ir kuria kiekvienas prisijungęs prie visų, klauso tik savęs ir lieka laisvas kaip buvęs.

Visuomenės sutarties sąlygos yra taip specialiai nustatytos, kad mažiausias jų pakeitimas darytų jas tuščias, be reikšmės; nors jos niekados nebuvo formaliai išreikštos, tačiau jos yra vis tos pačios, žinomos, tad jei sutartis yra pažeista, tai kiekvienas turi grįžti į savo pirmykštę padėtį, pirmykštes teises, ir atgauna savo prigimtinę laisvę, netekdamas netikrosios laisvės, dėl kurios buvo atsisakęs nuo jos. Šitos sąlygos gali būti suglaustos į vieną: žinoti, kad kiekvieno susijungusio įvyksta visiškas atsidavimas visai bendruomenei su visomis jo teisėmis dėl to, kad kiekvienam visiškai pasiduodami visumai, šitą sąlyga yra lygi visiems; jai esant vienodai visiems, niekas nenori padaryti ją sunkesnę kitiems.

Kadangi atsidavimas yra visiškas, tai ir susijungimas yra visiškas, toks, koks tik gali būti, ir po to joks bendrininkas neturi ką daugiau duoti visumai, nes jie liktų kurių teisių atskiriems asmenims, tai kadangi nebūtų nė vieno aukštesnio bendrininko, kuris galėtų spręsti prieš juos ir prieš visuomenę, tai kiekvienas, būdamas tam tikru būdu pats sau teisėjas, pretenduotų būti toks visiems. Tuo būdu grįžtų prigimtinė padėtis, ir asociacija būtinai taptų arba tironiška, arba bergždžia.

Kiekvienas mūsų perleidžia visumai savo asmenį ir visą savo galią visuotinės valios aukščiausiam valdymui; mes gauname kiekvieną narį, kaip neatskiriama viso dalį.

Tas aktas vietoj atskiro susitariančio asmens staiga sudaro kolektyvų ir moralinį kūną, sudarytą iš tiek narių, kiek susirinkimas turi balsų, kūną, kuris gauna vienumą tuo pat aktu, gauna savo bendrą AŠ, savo gyvybę ir valią.

Apie suvereną. Susijungimo aktas turi savy dvišalį pasiūlymą: visuomenės ir atskiro asmens, ir kad kiekvienas individas, taip sakant, susitardamas su savimi, esti užkalbintas dviem kryptimis: kaip suvereno narys santykyje su atskirais nariais ir kaip valstybės narys, santykyje su suverenu.

Kad visuomenės sutartis nebūtų tuščias formalumas. Ji turi turėti savyje šį reikalavimą: kas atsisakys klausyti visuotinės valios, tas bus priverstas visumos; tai reiškia ne ką kitą, kaip tik tai, kad jis bus priverstas būti laisvas, nes tokia yra sąlygas, kad jai pilietis atsiduoda tėvynei, tai ji garantuoja, jos jis nepriklausys nuo asmens – sąlyga, kuri sudaro politinės mašinos esmę ir reikšmę, ir kuri viena daro teisėtus civilinius reikalavimus, o be jos tie reikalavimai būtų tironiški, be prasmės ir vestų prie didelių blogybių.

Civilinė padėtis.

Prigimtinės padėties pasikeitimas į politinę (civilinę) sudaro žmoguje labai didelę permainą; jos pasielgimui duodamas kaip vadovėlis teisingumas vietoj instinkto ir jo veiksmams suteikiamas dorovingumas, kurio pirma jis neturėjo. Todėl pareigos balsas ima fizinio impulso vietą ir teisė ima apetito vietą; žmogus, kuri iki tol matė tik save, pamato esąs priverstas elgtis kitais dėsniais ir pasiklausyti savo proto pirma negu savo palinkimų.

Tai, ko žmogus netenka dėl visuomenės sutarties sudarymo, yra jo prigimtinė laisvė, yra jo neribota teisė į visa tai, ko jis siekia ir ką galia pasiekti, o įgyja jis pilietinę laisvę ir nuosavybę to, ką turi.
laisvė, kuri savo ribas turi žmogaus jėgose, nuo pilietinės laisvės, kuri yra visuotinės valios apribota. Reikia kirti valdymą, kuris yra jėgs padarinys, arba pirmojo užimančio teisė, nuo nuosavybės, kuri gali būti paremta tik pozityvaus titulo. Reikia prie civilinės padėties prijungti dar moralinę laisvę, kuri viena daro žmogų tikru paties savęs valdovu dėl to, kad pasidavimas apetito impulsui yra vergovė, o pasidavimas įstatymui, kurį pats sau esi sudaręs, yra laisvė.

Reali valstybė.

Kiekvienos rinkinės (visuomenės) narys jos susidarymo momento paveda jai savo tokį, koks jis tikrai yra: paveda save ir savo jėgas, kurių dalis yra jo turtas. Tuo aktu valdymas, pakeičiant rankoms, tampa nuosavybe suvereno rankose.

Nors pirmojo užgrobiko teisė yra realesnė už stipresniojo teisę, tačiau ji tampa tikra teise tik susidarius nuosavybės teisei. Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, jo jam reikia, bet pozityvu aktas, darąs jį kurio daikto savininku, atmeta visus kitus asmenis nuo to daikto. Kai atskiro asmens dalis bendruose turtuose yra atskira: jis jau neturi teisės į bendruomenė turtą. Štai kodėl pirmo užėmusiojo teisė yra tokia silpna gamtiškoje padėty, tačiau yra gerbtina kiekvienam pilietinėje padėty. Kad įsitvirtintų, reikia šių sąlygų:

1. kad teritorija nebūtų kito gyvenama

2. kad jis užimtų tiek, kiek jam būtinai reikalinga pragyvenimui

3. kad jis užimtų ją ir darbu ir kultūringumu, o ne vien paprasta jėga, nes tik darbas yra nuosavybės ženklas, kuris nesant kitų juridinių titulų, turi būtų visų gerbiamas.

Visuomenės sutartis, užuot panaikinusi gamtinę lygybę, atvirkščiai, įveda teisinę lygybę ir moralinę lygybę ten, kur gamta galėjo sudaryti žmonių fizinę nelygybę taip, kad žmonės, galėdami būti nelygūs fizinėmis jėgomis ir protu, tampa lygūs sutartimi ir teise.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2070 žodžiai iš 6854 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.