Tema anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimos
5 (100%) 1 vote

Tema anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimos

112131415161

UŽSIENIO TEISĖS ISTORIJOS RAŠTO DARBAS

TEMA: ANGLOSAKSŲ IR ROMANŲ-GERMANŲ TEISĖS ŠEIMOS:

SUSIFORMAVIMAS, PAPLITIMAS, SVARBIAUSI BRUOŽAI

Įvadas 2

1. Teisės šeimų formavimosi istorinės prielaidos 3

1.1. Antika 3

1.2. Ankstyvieji viduramžiai 3

2. Anglosaksų teisės šeimos raida 5

2.1. Bendrosios teisės susiformavimas 5

2.2. Anglijos parlamentarizmas ir nerašytinė konstitucija 7

2.3. Anglų privatinė ir baudžiamoji teisė. 8

3. Romanų-germanų teisės šeimos raida 9

3.1. Prancūzija ir Vokietija iki Prancūzijos Revoliucijos 9

3.2. Asmens laisvės išraiška – teisės kodifikavimas 12

4. Teisės šeimų paplitimas 14

4.1. Anglosaksų teisės paplitimas 14

4.2. Romanų-germanų teisės paplitimas 16

5. Anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimų bruožai 17

6. Išvados 19

Literatūra 20

Įvadas

Teisės istorija – viena iš visuomenės mokslų šakų, nagrinėjanti bendruosius teisės raidos konkrečioje istorinėje aplinkoje, chronologine seka, dėsningumus ir specifinius bruožus (pagal [1,10]). Chronologiškumas reiškia nagrinėjimo seką – nuo senesnio prie naujesnio, nors dėl nevienodo atskirų regionų vystymosi tempo tie patys procesai, dėsningumai, bruožai gali būti randami skirtingose vietose skirtingu laiku; teisės įstorijoje (šiai temai tai svarbu) žinomas terminas recesija – praeitis atgimsta ir tarsi iš naujo vystosi kitoje aplinkoje, įgaudama naujus bruožus. Darbe negalime apsiriboti istoriniais paminklais, kodeksais, normomis, teisės sampratomis, bruožais – būtent visuomeninės būties vystymasis, valdžios ir piliečių interesai lėmė valstybių ir teisės sistemų formavimasi; valstybių sąlyginis uždarumas ( valstybė kaip tam tikrų privačių ir viešųjų interesų aibė, reguliuojama teise ) lėmė teisės vystymąsi diferencijacijos, o privatūs, paremti prekyba, migracija, žinių kaupimu ir skleidimu, santykiai, peržengiantys valstybių ribas – teisės integracijos procesus. Egzistavo ir teisės vystymuisi darė svarią įtaką užvalstybiniai (tam tikrais periodais – viršvalstybiniai) dariniai – bažnyčia, mokslo pažanga, filosofinė mintis. Iš čia seka, kad negalime nagrinėti vienos atskiros valstybės ar teisės šakos vystymosi izoliuotai nuo aplinkos, o turime rasti kas, kada ir kokiu mastu darė įtaką konkrečios teisės formavimuisi. Į teisę žvelgiame, procesus vertiname šiuolaikiniu požiūriu, naudodami dabar teisės teorijoje naudojamą bendrąją terminologiją bei remdamiesi istorijoje naudojama periodizacija. Ir čia iškyla pirmasis uždavinys – apibrėžti, kokį teisės teorijos modelį kaip metodologinį pagrindą pasirenkame. Iš tiesų, pasirenkant etatistinę teisės sampratą, kur valstybės valia – vienintelis teisės šaltinis – temą reikėtų nagrinėti daugiau kreipiant dėmesį į valstybines valdžios ir teisėkūros institucijas, jų raidą ir teisės normas; vadovaudamiesi pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės – gyvybė, laisvė, privatumas, interesai, valstybę laikant jų išraiškos priemone – analizė bus daugiau orientuota į asmens padėtį ir santykį su valstybe.

Remdamiesi išdėstytu formuluojame darbo principus:

1. Remiamės šiuolaikine teisės samprata, suformuluota A.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija” [2], teisę apibrėžiančią kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Teisės istorijai apibrėžimą reikia transformuoti, konkretaus laikotarpio konkreti teisė gali būti nagrinėjama kaip subjektinių teisių ir pareigų santykis ir jo legalizavimo bei užtikrinimo būdas.

2. Objektas apibrėžiamas temos pavadinimu – Anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimos: susiformavimas, paplitimas, svarbiausi bruožai.

3. Metodai:

3.1. Istorinis – dviejų teisės šeimų atsiradimas nagrinėjamas pradedant nuo bendro abiems šeimoms išeities taško, lėmusio šeimų formavimasi ir baigiant laikotarpiu, lėmusiu dabartinius teisės šeimų bruožus.

3.2. Lyginamasis – teisės reiškinių, tarpusavio įtakos, teisių ir pareigų santykio, pozityviosios (institucinės) teisės, egzistavusios įvairiu laiku įvairiose visuomenin4se strukt8rose palyginimas. Atrankos lyginimui kriterijus – reikšmingumas temai.

Tema nagrinėjama problemą skaidant į dalis. Pirmoje dalyje aptariami teisės istorijai reikšmingi faktai ir procesai, lėmę anglosaksų ir romanų-germanų teisės šakų formavimąsi iki XII a. – šakų diferencijacijos pradžios, daugiau akcentuojant istorinių procesų, lėmusių teisę, bendrumą. Antroje dalyje aptariama anglosaksų teisės šakos raida, trečioje – romanų-germanų teisės šakos raida. Ketvirtoje dalyje išvardintos teisės paplitimo šalys, trumpai pasakant kokiu būdu atsirado poveikis. Penktoje dalyje formuluojami šakoms būdingi bruožai, lyginami jų panašumai ir skirtumai. Išvados glaustai apibendrina šakų formavimosi prielaidas ir bruožus.

1. Teisės šeimų formavimosi istorinės prielaidos

1.1. Antika.

Išeities tašku nagrinėjant anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimas reikia laikyti Antikos kultūrą ir ypač romėnų teisę. Iš tiesų, aktyvus visuomeninis
gyvenimas, paremtas demokratija, prekyba, filosofinės minties vystymasis reikalavo teisės fiksavimo rašytine forma iš vienos pusės ir jos vystymo – teisėkūros iš kitos. Pradiniu teisės šaltiniu laikytini papročiai pirrmą kartą užrašyti “Dvylikos lentelių įstatymuose” ( 450m. p.m.e.), apimančiuose privačią teisę, baudžiamąją ir procesinę teisę, valstybės ir religijos teisę. I a. p.m.e. romėnų teisė apibrėžia šeimą ir piliečius, jų vertybinius orientyrus, skiria visuomeninį ir privatų gyvenimą ( res publika ir res privata), skiriama įstatymų leidžiamoji (tautos susirinkimas) ir praktika paremta juristų veikla. Tuo pat metu Europa pajuto romėnų karinę jėgą – Cezaris užkariauja Galiją, nugalimi helvetai, belgų gentys, pirmą kartą pereinamas Reinas, išsikeliama Britanijoje; Agripa ir Tiberijus nukariauja panonus ir pasiekia Dunojų, Druzas – germanų gentis ir pasiekia Elbę. Ne kartą kariaujama Britanijoje, kurią galutinai užkariauja Domicianas I a. Vystantis Romos imperijai, plečiantis teritorijai, rinkos ekonomika pagrįstiems piniginiams prekiniams santykiams, šiuos procesus reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti ir tai pavyko – išplėtota romėnų teisė tapo universalia teisės sitema, galima taikyti įvairiomis istorinėmis sąlygomis nepriklausomai nuo visuomenės tipo, jei tik jos pagrindas buvo privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai [ 1, 56].

Romėnų teisėkūra vystėsi dviem kryptimis:

1. Centralizavimas. Nuo tautos teisės leisti įstatymus ( centurijų, tribų, kurijų komicijos) per Senatą – pradžioje konsultacinę instituciją, vėliau – įstatymų leidimo instituciją, per princepso – pirmojo senatoriaus įtaką prieita iki “dieviško” impertoriaus institucijos, tuo įtvirtinant absoliutinę monarchiją. Teisė kodifikuojama.

2. Teisės praktikos įtvirtinimas. Teisės taisyklių, ypač ankstyvuoju laikotarpiu nepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai, pradėdami eiti pareigas, viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ruošėsi palaikyti tvarką ir vykdyti teisingumą. Keičiantis pretoriams tokia praktika leido teisei prisitaikyti prie situacijos visuomenėje. Imperijos laikotarpiu, bijant prieštaravimų imperatoriaus valiai, nustota leisti ( keisti) ediktus, tačiau imtasi apibendrinti teismų praktiką, sisteminti ir komentuoti teisę, plėtoti teisės doktriną.

Būtent šių dviejų krypčių – centralizuotos teisėkūros ir praktikos reikšmės santykis konkrečioje valstybėje ar valstybių grupėje vėlesniais amžiais ir sudarė prielaidas teisės šakoms, kildinamoms iš romėnų teisės, diferencijuotis.

IV-V a., yrant Romos imperijai, įsigalint “Barbarų teisei”, kuri iš esmės buvo žingsnis atgal link paprotinės teisės, ši teisė gal ir būtų nugrimzdusi į praeitį, jei ne dvi aplinkybės:

1. Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu visas romėnų teisės paveldas, tai kas geriausia, sukaupta į Kodeksą ir Digestus. Kartu su Institucijomis – vadovėliu pradedantiems teisininkams – šie veikalai tapo pagrindiniu teisės šaltiniu ateities kartoms.

2. Romos imperijoje susiformavo Romos katalikų bažnyčia ( 391m. krikščionybė tampa valstybine religija) ir formuojasi kanonų teisė – bažnyčios nustatytų ir įteisintų dogmų, taisyklių visuma. Formalizuota Justiniano Kodekso pirmoje knygoje ji greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų dvasinių ir pasaulietinių santykių kompleksą. Žlugus Romos imperijai bažnyčia išsaugojo romėnų civilizaciją ir raštingo, išsilavinusio dvasininkų luomo dėka sugebėjo jai atstovauti pasaulietiniame gyvenime.

1.2. Ankstyvieji viduramžiai.

Romėnų teisės suklestėjimas parodė teisės ir valstybės santykį – stipri valstybė reikalauja išvystytos teisės sistemos. Dar kartą tai pademonstravo, tik jau atvirkščiai, ankstyvieji viduramžiai. Primityvus gyvenimo būdas, natūralus ūkis, komunikacijos ribotumas lėmė vietinį to meto Europos ekonomikos pobūdį, tuo pačiu ir teisę. Visuomenė sudarė trys luomai: kilmingieji, laisvieji ( vyrai, galintys vartoti ginklus ir turintys politines teises), apylaisviai (atleistiniai, dažniausiai kilę iš giminingos pajungtos genties) ir nelaisvieji (vergai). Aukščiausias valdymo organas – bendruomenė, pritarianti ar atmetanti siūlymus ir atliekanti teismų funkcijas[ 3, 109]. Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys ( tautų kraustymasis IV-VIa.) atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Kiekviena gentis – frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai ir kitos – įėjusios į Frankų valstybės, apėmusios plačią kontinentinės Europos dalį, o vėliau virtusios Vokietija, Prancūzija, Šiaurės Italija; anglai, vakarų saksai, jutai, keltai, britai ir kitos tautos, vėliau sudariusios Angliją – visos turėjo savo papročių teisę. Stiprėjo bažnyčios įtaka, bet ji buvo daugiau dvasinė nei teisinė – pasaulietinė. Esant silpnai valdžios centralizacijai galiojo ne teritorinė, o gentinė teisė, paremta asmeninės teisės taikymu [1,66]. Iškildavo, keitėsi ir žlugdavo, nepalikdamos gilesnių pėdsakų gentinės karalystės – Vandalų, Vestgotų,
Burgundų, Ostgotų, Longobardų. Teritorinių valstybių formavimasis sąlygojo teritorinės teisės vystymąsi; rašytinės romėnų, bažnyčios teisės egzistavimas skatino valdovus užrašyti savo genčių teisę ir ją koreguoti norima kryptimi. To meto teisynai iš esmės skiriasi vietos papročių ir iš romėnų perimtos teisės sampratos santykiu. Svarbiausiu to meto reiškiniu pripažįstamas Frankų valstybės formavimosi pradžia III-VIa. Taip atsirado pirmojo krikščionybę priėmusio karaliaus Chlodvigo Salijų įstatymas, palyginti mažiausiai paveiktas romėnų teisės. Kadangi šis įstatymas atspindėjo to meto germanų genčių teisės suvokimą ir turėjo įtakos tolesnei Europos teisei, tikslinga pažymėti keletą būdingų jo nuostatų: asmuo priklausė šeimai, giminei, bendruomenei, tai lėmė jo padėtį. Šeima patriarchalinė; nuosavybė – būstas, kiemas, sklypas; paveldi šeima – sūnūs, motina, brolis,t.t.( moterys negalėjo paveldėti žemės), apibrėžtos tik elementarios buitinės sutartys; daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, procese naudota ordalijos, liudininkų parodymai, kazuistine forma detaliai apibrėžti nusikaltimai ir baudos už jų įvykdymą, skiriamos nukentėjusio naudai.

Tolimesni poslinkiai kontinentinėje Europoje sąlygojami Frankų imperijos kūrimosi – Karolingų iškilimo ( VII-VIIIa.) ir Karolio Didžiojo karūnavimo imperatoriumi (800m.), Frankų valstybės dalybų (IX-Xa.). Vystosi stambioji žemėvalda ir natūralinis ūkis, susiklostęs iš antikos ir germanų žemėvaldos. Romėnas žemvaldys yra pajungęs kolonus, gauna iš jų mokesčius, šaukia į kariuomenę; germano žemvaldžio šeimos ūkyje savininko personalinei namų valdžiai priklauso asmenys ( laisvieji ir nelaisvieji, karinė palyda), daiktai, pastatai. Žemvaldžiai turi imunitetą, draudžiantį grafams jo žemėje lankytis, reikalauti, taikyti prievartą. Susidaro imunitetinis teisingumas, leidžiantis žemvaldžiui teisti, paversti baudžiauninkais ir laisvuosius piliečius. Stambioji žemės nuosavybė karaliaus rankose. Smunka miestų reikšmė. Frankų valdovas – karalius, valdymas remiasi paveldėjimu, viešpatavimas – karaliavimo teise. Diduomenė – tarpininkė tarp karaliaus ir tautos. Tauta – turintys politines teises žemdirbiai ir kariai – bendrauja su karalium kasmetiniame kovo (marso) lauke, vėliau juos pakeičia diduomenės susirinkimai. Karaliaus skiriamas pareigūnas grafas valdininkauja karaliaus apygardose – renka kariuomenę, administruoja, teisia. Didesniems kraštams skiriami hercogai. Iš žemės paskolos (aprūpinimo žeme) kyla senjoro – vasalo santykiai. Ištikimybė senjorui sudaro teisinį žemės paskolos pagrindą, iš kurio kyla asmeninės vasalo pareigos. Pradžioje vasalui mirus nutrūkstančios, šios pareigos ir žemė tampa paveldimi (lenai).

Valdant Chlodvigui atsiranda nacionalinė frankų bažnyčia. Karalius dėl savo sakralumo yra ir frankų bažnyčios vadovas, skelbia bažnyčios įsakus, valdo vyskupijas. Frankų vyskupai pripažįsta popiežiaus autoritetą ir teises. Popiežiai dėl apsaugos nuo longobardų suartėja su Karolingų dinastija, karūnuoja valdovus, suteikdami anksčiau buvusiam pagoniškai valdymo pagal kilmę teisei naują – valdymo Dievo malone prasmę. Karolis įkūrė bažnyčios metropolijas – 12 prancūziškų, 5 itališkas, 4 vokiškas), ir parapijas, rūpinosi dvasininkų ruošimu ir apeigų suvienodinimu. Sėslus gyvenimo būdas, bažnyčia, feodaliniai santykiai sudarė galimybę pereiti prie teritorinės teisės. Bažnyčios (išlaikiusi romėnų dvasią) – dvasinė ir karaliaus ( feodalo ) – pasaulietinė bei paprotinė – asmeniniams santykiams, sudarė tai, kas tuo metu buvo suprantama teise ( pagal [3, 126-127]). 802-803 m. Karolio Didžiojo nutarimų, saksų papročių ir ankstesnių įstatymų pagrindu atsirado Saksų įstatymas, skelbęs teisėtos pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarties nepažeidžiamumą. Sugriežtinta eilė bausmių – atsisakoma kompozicijos, skiriama mirties bausmė, baudos priklausė nuo nukentėjusio luominės priklausomybės.

Anglijoje iki Va. gyveno keltų (britų ir gėlų) gentys, žinoję paprotinę teisę, taip ir neperėmę užkariautojų romėnų teisės. Apie 450m. į romėnų apleistą teritoriją atsikėle germanų ( jutų, anglų, saksų, fryzų) gentys išstūmė britus ir įkūrė 7 karalystes. Tuo metu, maišantis gentims, susiformavo senoji anglų kalba, kurioje buvo ir romėniškų žodžių, lotyniška abecėlė išstūmė germaniškas runas [ 4, 1tomas, 231]. IX a. Vesekso karalius Egbertas, užaugęs Karolio didžiojo dvare, išsikovoja viršenybę anglosaksų valstybėse. Pirmasis teisynas – Etelberto įstatymas (600m.) yra dalinai panašus į Salijų, bet atspindėjo požiūrį į karaliaus ir bažnyčios turtą – baudos atitinkamai 9 ir 12 kartų didesnės už pavogto turto vertę, atsirado išieškojimas karaliaus naudai. Įstatymas įdomus ir tuo, kad detaliai apibūdinami galimi sužalojimai ir baudos už juos. Saugoma nuosavybė – aptvertas kiemas. Papročių teise ir germanų įtaką atspindėjo ir kiti to meto teisynai, kartu akcentuodami “teisingą valdžią “, reikalavimą dvasininkus laikytis kanonų teisės, tautai – papročių ir atlikti bažnytines pareigas, vėlesni (Alfredo įstatymas) jau nediferencijavo nukentėjusio luominės padėties, bet atsirado
vieno šeimininko pas kitą ribojimai.

VIII-X a. charakteringi normanų užkariavimais ne tik Anglijoje; gavę kaip leną normanai įkuria Normandijos kunigaikštystę Frankų valstybės ribose. Viena po kitos danai užkariauja Anglijos karalystes, įkuriami penki danų miestai, atsilaiko tik Vesekso karalius Alfredas didysis. X-XIa. visos Anglijos valdovais tampa Edgaras, karūnuotas pagal frankų ritualą; Etelredas, pasižymėjęs kaip pirmasis, įvedęs visuotinius mokesčius; Knutas didysis, valstybę išdalinęs į daugybę kunigaikštysčių . To meto anglosaksų visuomenė skirstosi į kilminguosius tanus, laisvuosius karius kerlus ir nelaisvuosius. Kaimo bendruomenę valdo ir teisia tanas ir 4 “geriausieji”. Vėliau atsiranda šyrai – grafystės su centrinėmis pilimis. Šerifas – šyro grafas – virsta karaliaus pareigūnu, kontroliuojančiu erlus, ir lankančiu vietinius teismus [ 3, 129]. Bažnyčios pastangos skiepyti mintis, kad žmogus – vertingiausias Dievo kūrinys, visi lygūs prieš Dievą po truputį ėmė įsivyrauti teisėje – Knuto įstatymuose diferencijuojamas nusikaltimų sunkumas ( neskirti mirties dėl menko nusikaltimo), imama atsižvelgti į tyčią, socialinę ir turtinę padėtį, amžių, sveikatos stovį, recidyvą, tačiau ordalijos ir žiaurumas liko.

Apibendrinant ankstyvuosius viduramžius mūsų temos požiūriu pažymėtina:

1. Asmeninė gentinė paprotinė teisė – pradžioje žodinė, vėliau rašytinė, buvo mažai veikiama romėnų teisės. Romėnų teisės nešėja – bažnyčia. Teisėkūrą, teisėsaugą iš bendruomenės, tautos ( susirinkimų) perima aukštuomenė ir dvasininkija.

2. Karai, tautų kraustymasis, normandų užkariavimai, maišė tautas ir, esant sėsliai žemdirbystei, namudiniam ūkiui, silpnai prekybai, tapo pagrindine prielaida daugiau ar mažiau tolygiam visuomeninių santykių vystymuisi į feodalinius, valstybinių darinių formavimuisi, informacijos sklidimui ( valdymo modelių perėmimui) ir tuo pačiu teisės formavimuisi.

3. Teisėje lygiagrečiai gyvavo bažnytinė ir pasaulietinė teisė. Augant bažnyčios įtakai, didėjo ir bažnytinės teisės įtaka. To meto įstatymai įtvirtino luominę, lyčių nelygybę. Ypatingas dėmesys skiriamas kazuistiniam nusikaltimo – bausmės aprašymui.

4. Anglosaksų ir romanų-germanų teisė iš esmės nesiskyrė.

2. Anglosaksų teisės šeimos raida

2.1. Bendrosios teisės susiformavimas

Anglų teisės istorija prasideda 1066m., kai normanai, vadovaujami Vilhelmo I, mūšyje prie Hastingso sutriuškino anglosaksus, ir taip sudarė sąlygas ateityje beveik visą britų salą valdyti normanams [ 5, 161]. Vienas pagrindinių Vilhelmo I ir jo įpėdinių laimėjimas yra vienodos, griežtai sureguliuotos lenų sistemos su karalium, kaip aukščiausiu feodalu, sukūrimas. Nukariavęs savo priešininkus, jų žemes išdalino 1500 savo palydovų, privalėjusių prisiekti ištikimybę ir arba tarnauti, arba mokėti mokesčius. Šią žemę pastarieji galėjo leisti naudotis savo vasalams. Netgi iki šių laikų išliko praktikoje bereikšmis supratimas, kad Anglijoje visa žemė yra karaliaus nuosavybė, o pilietis sklypu naudotis turi tik ribotą teisę. Griežta lenų sistema ir su ja susiję pavaldumo santykiai leido valdymo funkcijas sutelkti karaliaus administracijos rankose. Nuosavybės santykius užfiksavus žemės kadastre, susidarė sąlygos tikrinti mokesčių mokėjimą. Tam ir buvo skirta Karaliaus kurija ( Curia Regis), susidedanti iš karaliaus ir jo patarėjų. Jos pagrindu susikūrė Iždo teismas, sprendęs apmokestinimo klausimus ir pamažu vis labiau panašėjantis į teismą. Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo stambieji žemvaldžiai, Iždo teimui teko spręsti ir teisinius ginčus dėl žemės valdų, karaliui siekiant mokesčių stabilumo buvo aktualu palaikyti taiką ir tvarką – iš čia ir noras spręsti baudžiamąsias bylas, tuo labiau, kad pajamos iš baudų ir konfiskacijų buvo gana reikšmingos. Taip XII-XIII a. karališkoji justicija iš specialiosios kompetencijos teisminio organo, nagrinėjančio ginčus, pamažu virto bendrosios jurisdikcijos teismu, turinčiu didelę kompetenciją. Iš Karaliaus kurijos susiformavo trys teismai: Iždo, Aukštasis ir Karaliaus suolo. Aukštasis teismas nagrinėjo privačių asmenų “paprastus” ieškinius, kartu buvo ir tam tikra kontrolės bei kasacinė instancija. Karaliaus suolo teismas nagrinėjo svarbias politines bylas. XII amžiuje karaliai į provinciją vis dažniau siųsdavo “keliaujančius teisėjus”, kurie pakeitė teismuose pirmininkaujančius šerifus ir karaliaus vardu vykdė teisingumą. Taip prasidėjo procesas, vėliau privedęs prie teisingumo sistemos unifikavimo ir centralizavimo. Miesto ir feodalų vietinių teismų reikšmė menkėjo ir dėl didelio karaliaus teisėjų autoriteto, be to, pats teismų procesas buvo daug modernesnis ir pažangesnis. Taip po truputį buvo išstumtos provincijoje gyvavusi paprotinė anglosaksų teisė. Karaliaus atstovų teismų sprendimų konkrečiose bylose visuma Anglijoje suformuoja vieningą ir todėl bendrąja vadinamą teisę – common law. Pradžioje apėmusi ribotą bylų ratą, paprastai viešosios tesės bylas nagrinėję karaliaus atstovų teismai ėmėsi ir privačiųjų, tuo pačiu išplėsdami bendrosisos teisės ribas. Prancūzijoje tokio lygio vieninga teisės sistema sukuriama tik XVIa., Vokietijoje –
XIXa [ 5, 163].

Privatūs asmenys kreiptis į teismą negalėjo, tai buvo laikoma privilegija, kurios reikėjo prašyti karaliaus, praktiškai – lordo kanclerio.Teisinį proceso pagrindą sudarė įsakymai ( writs) – karaliaus paliepimai, kuriame karalius trumpai apibūdina ginčo esmę ir paveda kompetetingam teismo pareigūnui, teisėjui ar teismo pirmininkui nurodo, dalyvaujant ginčo šalims, išnagrinėti bylą. Jie buvo surašomi vadovaujantis vienašaliu ieškovo pareiškimu, sumokant specialų mokestį. Kadangi ieškinių aplinkybės dažnai sutapdavo, sukurtos specialios formos; XIIa jų buvo apie 75; jų skaičiui augant buvo sudarytas specialus registras, plačiai taikomas juristų praktikų. Bylų standartizavimas pagal įsakymus leido taikyti specialiai pritaikytus įrodinėjimų metodus. “Dievo teismą”, “priesaiką” pakeitė 12 prisiekusiųjų žiuri. XIIIa. Karaliaus kanclerio ir administracijos teisė leisti naujus įsakymus buvo apribota jau esančių įsakymų tikslinimu, o tai leido teisei prisitaikyti prie visuomenės raidos. Būtent todėl bendroji anglų teisė XIV-XVIIa. išgyveno tęstinumą be ypatingų sukrėtimų.

Įsakymų standartizavimas, bylų sprendimas ir aprašymas, aprašymų skelbimas “Bylų ritinėliuose” o vėliau – “Metraščiuose” palengvino teisėjų darbą ir sudarė sąlygas įsigalėti precedento taisyklei – kartą priimtas sprendimas tampa pavyzdžiu. Tai ypač svarbu nenumatytiems atvejams – vieną kartą priimtas sprendimas tampa norma.

Teisinė sistema, paremta standartizuotais įsakymais, ima atsilikti nuo gyvenimo – daugėja atvejų, kai bylos pralaimimos dėl techninių klaidų, papirktų liudininkų, procesinių gudravimų, spragų teisės normose. Tačiau pralaimėjusi šalis turėjo teisę kreiptis į karalių, kad šis įpareigotų oponentą elgtis tinkamai vadovaujantis moralės ir sąžinės nuostatomis. Karalius tokius prašymus paprastai perduodavo savo aukščiausiam pareigūnui – kancleriui, kuris, būdamas aukštas dvasininkas, sprendė remdamasis ne bendrąja teise, o asmeniniu moralės suvokimu. Taip atsirado Lordo kanclerio teismas ir, daugėjant šio teismo sprendimų, juos publikuojant, susiformavo precedentų sistema, ir visa tai buvo pavadinta “teisingumo” teise.

Dviejų teismų egzistavimas ne kartą kėlė kolizijas, XVIIa. iškilus ypač smarkiam ginčui tarp kanclerio ir vyriausio teisėjo (chief justice) įsikišo karalius Džeimsas I nustatęs, kad normų kolizijos atveju prioritetas tenka “teisingumo” teismo sprendimams.

2.2. Anglijos parlamentarizmas ir nerašytinė konstitucija

Anglijos parlamentarizmą nagrinėti reikia pradant nuo pokyčių valstybės valdyme, nes didžiausi pokyčiai vyko šioje srityje ir tai įtakojo santykį tarp originaliosios teisėkūros ir teismų praktikos.

Atrodo, karaliaus ir administracijos valdžia stipri ir nepajudinama. Tačiau dėl nepasitenkinimo centrinės valdžios piktnaudžiavimu, luomų įtraukimo į valdymą sukyla baronai, riteriai, laisvieji valstiečiai. Rezultatas – Didžioji laisvių chartija, garantavusi laisvųjų piliečių neliečiamumą ir numačiusi sukurti bendrąją karalystės tarybą, ribojančią karaliaus valdžią mokesčių nustatyme. Ji tapo pirmuoju aktu, turinčiu konstitucinę reikšmę. Parlamentas sušaukiamas 1264m., sudėtis – bažnytinių ir pasaulietinių feodalų viršūnė bei po 2 riterius iš grafystės ir 2 piliečius iš kiekvieno miesto[ 3, 161]. 1297m. parlamentui patvirtinama teisė nustatyti muitus ir mokesčius. Nuo Eduardo III laikų parlamentas šaukiamas reguliariai ir pamažu pradeda dalintis į Lordų rūmus ir Bendruomenių rūmus. Tačiau reali valdžia liko karalių rankose – niekas neribojo jo įstatymų leidimo galimybės, o karalius galėjo keisti parlamento išleistų statutų turinį. XVI –XVII a., valdant Tiudorams ir Stiuartams, kilo nauja nesutarimų tarp karaliaus ir parlamento, siekiančių absoliutaus viešpatavimo, banga. Mažėjo bendrosios teisės įtaka, visų pirma dėl Žvaigždžių teismo ir kitų teismų, įkurtų karaliaus, atsiradimo. Šie teismai naudojosi romėnų kanonų teisės pavyzdžiu sukurtu teismo procesu ir buvo patogūs karaliui, siekiančiam absoliučios monarchijos. Teisėjais juose daugeliu atvejų buvo kontinente studijavę teisę teisininkai, mokyti romėnų teisės. Visa tai vos neatvedė Anglijos teisės prie romėnų teisės recesijos, tačiau tam sukliudė organizuotas, profesionalus Anglijos teisininkų luomas, suinteresuotas išsaugoti bendrąją teisę. Nuo to laiko anglai su bendrąja teise sieja mintį, kad pagrindinė jos funkcija – užtikrinti laisvę ir ginti piliečius nuo savavališko absoliutinės valdžios kišimosi [5, 173]. XVIIa. pradžioje ypač sustiprėjo nepasitenkinimas apmokestinimu, titulų ir tarnybų pardavinėjimu. Vienas judėjimo vadovų ir kartu žymiausių Anglijos teisininkų – Edvardas Kukas. Nepaisant pakartotinio paleidimo 1628m. parlamentas priima “Teisių peticiją”, reikalaujančią garantijų prieš savavalį suėmimą ir apmokestinimą. 1629 –1640m. Anglija valdoma be parlamento, tai sumaišties ir persekiojimų periodas. Taip vadinamas “Ilgasis parlamentas” tapo lemtingu parlamento ir karaliaus kovoje – priimta apkaltos teisė, “trimetis aktas”, turėjęs apsaugoti parlamentą nuo paleidimo galimybės, panaikintas “Žvaigždžių teismas”, kitos institucijos. Karaliaus
valdžia realiai tapo konstitucine monarchija; vėliau nueita dar toliau – karaliui pradėjus pilietinį karą jis nugalimas, nuteisiamas mirti; Lordų rūmai panaikinami; skelbiama Respublika. Sukuriama pirmoji ir vienintelė konstitucija – “Valdymo įrankis”, apibrėžusi valdymo struktūrą, sudarymo ir veiklos principus. Respublika gyvavo neilgai – iki Kromvelio mirties ir Stiuartų restauracijos. Bendruomenių rūmai skilo į dvi dalis – partijų prototipus – torius ir vigus. Opozicijos pasiūlytas priimtas labai svarbus teisės požiūriu dokumentas – “Habeas corpus act”, apibrėžiantis suimtojo teises ir tuo pačiu asmenybės neliečiamybę, taip pat tapo vienu svarbiausių konstitucinių įstatymų. Posakis “mano namai – mano tvirtovė” kilo būtent iš šio laikotarpio [3, 267]. Dar vienas konstitucinis įstatymas – “Teisių bilis” – išreiškė parlamento reikalavimus karaliams: karalaiaus valdžios parlamentui ribojimas ( parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius, kariuomenės dydį, reguliariai šaukiamas parlamentas), valdinių teisės ( laisvi rinkimai, teisė kreiptis į karalių), teismų veiklos tobulinimas ( bažnyčios teismų atmetimas, baudų ribojimas, prisiekusiųjų atranka). “Teisių bilis” įtvirtino konstitucinę monarchiją. Trečias konstitucinis aktas – “Santvarkos aktas” – baigė formuoti konstitucinius valstybės principus, apibrėždamas karaliaus aktų kontrasignaciją, teisėjų nepakeičiamumo taisyklę ( nepriklausoma teismų sistema), kitus reikalavimus karaliui dėl karų, religijos, išvykimo iš šalies. Praktika duodavo precedentus, tapusius konstituciniais papročiais. Tuo būdu susiformavo Anglijos valstybės valdymo forma – parlamentarizmas. Jis tiko ir pereinant prie naujai besiklostančių visuomeninių santykių – kapitalizmo, tereikėjo pertvarkyti rinkimų sistemą, patenkinant naujai besiformuojančio luomo – buržuazijos ir piliečių poreikį dalyvauti valdyme, kas užtikrintų reformas ir kitose gyvenimo srityse. Tai įgyvendinta keliais etapais. 1710 m. priimtame akte “Apie parlamentų laisvės užtikrinimą, toliau nustatant narystės Bendruomenių rūmų posėdžiuose sąlygas” nustatytas turto cenzas 500 (300) svarų metinių pajamų, 21 m. amžiaus cenzas, 6 mėn. sėslumo cenzas, dvigubas balsas, atviras balsavimas, neproporcinis atstovavimas, balsuoja vyrai; 1832m. “Tautos atstovavimo aktas” – 50 (10) svarų metinė renta (pajamos), atstovavimo nuo mažų miestelių sumažinimas – pirmas etapas. Rinkimų apygardų atsiradimas, slapto balsavimo įvedimas būdingi antram etapui. Trečias etapas siejamas su visuotinės rinkimų teisės įvedimu.

Kitos teisės sistemos dalies – teismų praktikos išlikimą lėmė keli veiksniai. Pirma. Labai anksti cechiniu principu susiformavo didelę įtaką turintis teisininkų luomas. Išsiskyrė specializacijos – patarėjai (attorneys), advokatai, iš kurių elito buvo renkami teisėjai. Mokymas, kitaip nei kontinente, vyko ne universitetuose, o gildijose – tai leido įgyti ne tiek teorinį, kiek praktinį išsilavinimą, užtikrinantį tradicijų perimamumą ir mažinantį teisės doktrinų, teisės mokslo, kitų teisės šeimų įtaką. Antras – ekonominis teisininkų luomo poreikis išlaikyti esamą padėtį, esamą painią ir sunkiai suprantamą ieškinių – proceso sistemą savo rankose. Tuo metu kai kontinente buvo kuriami kodeksai, sisteminami įstatymai, Anglijoje to padaryti tapo praktiškai neįmanoma. Statutai (įstatymai) XVIIIa. surinkti į 9 tomus, tuo tarpu precedentų aprašymai XX a. pradžioje – 6540tomų. XIX a. teisininko Benthamo mintys ir reformatoriški pasiūlymai įgyvendinti nebuvo, nors ir prisidėjo prie konkrečių įstatymų, kuriais Anglijos parlamentas įsikišo į teismų santvarkos, civilinio proceso ir šiek tiek į materialiąją teisę, sukūrimo. 1875 m. teismų reforma ( Judikature act) apibrėžė ir analogišką dabar esančiai padėtį: 1. Teismus sujungė vieningas Anglijos Aukščiausias teismas, susidedantis iš Aukštojo teisingumo teismo, sudaryto iš specializuotų skyrių, vėliau sujungtų į Karalienės suolo rūmus ir Apeliacinio teismo. Iki tol Kanclerio teismui priklausę bylos buvo perduotos Lordo kanclerio rūmams. Atskiras skyrius nagrinėjo šeimos, paveldėjimo ir jūrų teisės bylas. Aukštasis teismas buvo pavaldus Apeliaciniam. Atskiru aktu vėliau įkurtas teisminis Lordų rūmų skyrius. 2.Bendrosios teisės (law) ir teisingumo (equity) veikimo sferų sujungimas – visi teismai turėjo vienodai taikyti visas anglų teisės taisykles ir papročius. 3. Panaikinta įsakymų (writ) sistema – nebereikėjo rinktis standartinės ieškinio formulės. ( pagal [5, 174-176]).

2.3. Anglų privatinė ir baudžiamoji teisė.

Privačios (civilinės) teisės raidos pobūdį galima nusakyti sekančiai: dalis privačių teisių ir pareigų priklausė nuo luomo ir žemės nuosavybės, dalis reguliuojama kanonų teisės ir papročių; parlamento ir karalių kova dėl valdžios buvo ir kova dėl asmens laisvių ir neliečiamybės; santykiams didelę teigiamą reikšmę turėjo teisingumo (eqiuty) institucija, neigiamą – ieškinio formalizavimas; parlamento statutai nustatinėjo bendrus principus, o teismų praktika užtikrino vystymąsi, daugiau ar mažiau atitinkantį to meto visuomeninius santykius. Būtent
Anglijos perėjimas prie kapitalistinius santykius atitinkančios privačios teisės apsiėjo be tam skirtų revoliucijų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4532 žodžiai iš 8954 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.