Vaikų kalbos raida
5 (100%) 1 vote

Vaikų kalbos raida

Turinys

Pratarmė………………………………………………………………………………………………………….2

1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos problemos …………………………………….3

1.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos ypatumai ………………………….3

1.2. Kalbos lavinimo galimybės ………………………………………………………………8

2. Konstatuojamo tyrimo metodika ir organizavimas ………………………………………….14

2.1. Apklausos organizavimas …………………………………………………………………………15

2.2. Kalbos tyrimo metodas …………………………………………………………………………….16

2.3. Tyrimų rezultatai ir jų analizė ……………………………………………………………………17

Išvados …………………………………………………………………………………………………………21

Literatūra ………………………………………………………………………………………………………22

Priedai…………………………………………………………………………………………………………..23

Pratarmė

Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų – kalbinė raiška.

Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose.

Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.

Pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Kalbos dėka bendraudami žmonės gali tiksliai informuoti vieni kitus apie savo jausmus, norus, ketinimus, kilusius sumanymus, mintis.

Vaikas išmokęs kalbėti, praplečia savo betarpišką patyrimą, besirėmusį tik pojūčiais ir suvokimu. Bendraudamas su aplinkiniais, mokydamasis ir dirbdamas, įvaldęs kalbą, per ją gali įtvirtinti ir perduoti aplinkiniams savo asmeninę patirtį.

Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami ganėtinai susiformavusią kalbą, t.y. taisyklingai taria visus garsus, pakankamas aktyvusis ir pasyvusis žodynas, taisyklinga kalbos gramatinė sandara, rišlus pasakojimas. Tačiau dalis vaikų vis tik turi kalbos sutrikimų. Todėl šiame darbe ir norėčiau panagrinėti tai šiek tiek plačiau.

1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos problemos

1.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos ypatumai

Kai vaiko kalba vystosi normaliai, tai vyresniųjų ikimokyklinukų žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Daug psichologų yra stebėję ir tyrę vaiko žodyno didėjimą. Iš jų matyti, kad yra labai didelių individualių skirtumų ir pagal vartojamų žodžių skaičių, ir pagal amžių.

Vaiko vartojamų žodžių daugėja labai pamažu. Jo žodynas ima sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. (Žukauskienė R., 2002.)

Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda „kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.

Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: „Jis nuėjo… O paskui jis pamatė.,. O paskui jis paėmė…“ — pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos.(Avanesova V.,1984.)

Daugelio autorių duomenimis, šešerių metų vaikas moka nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje.

Bendraudamas vyresniojo amžiaus ikimokyklinukas keičia savo situacinę kalbą suprantamesne aplinkiniams. Vietoje įvardžių atsiranda daiktavardžiai, kurie suteikia pasakojimui aiškumo. Priešmokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai. Pavyzdžiui: „Jis berniukas nuėjo“. Vaikas pasako įvardį, bet pajutęs, kad to nepakanka, prideda daiktavardį. Kalbėdamas jis atsižvelgia į pašnekovą. Pateikti suaugusiojo klausimai netrikdo, o kelia norą pasakoti tiksliau, suprantamiau.

Būsimieji pirmokai ne visada tiksliai suvokia veiksmažodžių su įvairiomis priesagomis reikšmę. Pasitaiko savos kūrybos veiksmažodžių: gegutė „geguoja“, „kvakuoja“, uodas „zybia“, „ūzia“, žąsis „žąsuoja“. Patys vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių priesagų. Pasitaiko daug žodžių darybos klaidų: „debesutis“, „linoninė“, „krepšinistas“, „mezgėtoja“, „kirpyklė“.(Avanesova V.,1984.)

Keičiantis pažinimo interesams, išsiplėtus bendravimui, vaikas pradeda vartoti kontekstinę kalbą. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Ilgainiui kontekstinę ir situacinę kalbą jis vartoja pagal bendravimo sąlygas. Geriau kontekstinę kalbą
vaikai išmoksta po sistemingų užsiėmimų mokykloje. (Montesori M.,1992.)

Vyresni ikimokyklinukai įgyja poreikį paaiškinti bendraamžiams būsimą žaidimą, žaislo konstrukciją ir kt. Nepakankamas tarpusavio supratimas kelia ginčus, konfliktus. Aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Išsamų aiškinimą ikimokyklinukai neretai pakeičia paprastesne situacine kalba.

Ikimokykliniame amžiuje šalia tikrovės pažinimo, vaizdiniu mąstymu vaikas pradeda susidaryti sąvokas ir jomis mąstyti. Vaizdas yra individualus, egocentriškas, o sąvokos visiems bendros, komunikabilios, nes jose užfiksuotos bendrosios esminės daiktų ir reiškinių savybės. Kad vaikas galėtų jas suvokti, turi išmokti analizuoti reiškinius, juos lyginti, rasti jų tapatumą, panašumą ar skirtumą. Galima lyginti ir tiesioginio suvokimo metu, bet mąstymui ieškant lygybės ar kitokių santykių tarp objektų ir jų požymių, jie atitraukiami iš konkrečių sąlygų ir santykis nustatomas ne jutiminiu būdu, o kalba.( Kurmanskienė I., 2003.)

Kalba tampa universalia bendravimo, pažinimo, mąstymo priemone.

Išmoktus naujus žodžius vaikas kartais klaidingai ištaria. Bet tai nereiškia, kad vaikas nesuvokia žodžio, kad neskiria garsų. Klaidingai taria dėl dviejų priežasčių: arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo, kliudančio ištarti kai kuriuos kalbos garsų derinius, arba dėl atminties trūkumų. Savo tarimo trūkumus vaikai suvokia ir supranta, bet dėl objektyvių psichologinių priežasčių nepajėgia jų pašalinti. (Gučas A.,1981.)

Daugelio mokslininkų tyrimai įrodė, kad dažna mokymosi sunkumų priežastis yra kalbos sutrikimai. Kalbos trūkumai neigiamai veikia vaiko asmenybės raidą, jo elgesį. Kartais vaikas vengia bendrauti. Bendraamžiai greitai pastebi, kad jo kalba išsiskiria iš kitų, ir kritiškai vertina nukrypimus. Taigi vaikai, turintys kalbos sutrikimų, patiria specifinių mokymosi ir bendravimo sunkumų. Jiems būtina pagalba.

Vyresniųjų ikimokyklinukų kalboje pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, l, š, f. Taip būna tada, kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus. Šitokiais atvejais negalima tikėtis, kad tarimas savaime susitvarkys ir būtinai reikia kreiptis į specialistą — logopedą.

Kalbos trūkumai ir netobulumai atsiranda iš dalies dėl organinių priežasčių — dėl nervų sistemos netaisyklingumo ir patologiškų jos pokyčių, iš dalies dėl funkcinių trūkumų, įgytų kalbos vystymosi metu, ir nuo klaidingo šnekamosios kalbos sudaromųjų garsų tarimo. Tokias klaidas vaikas įpranta daryti, girdėdamas netobulai tariant žodžius arba apskritai netaisyklingai kalbant. Tarmiškas kirčiavimas priklauso tai pačiai trūkumų rūšiai, nes ir čia kalti yra blogi įpročiai, palaikantys vaiko kalboje įgimtus jo kalbos trūkumus. Kalbos trūkumus vaikui dažnai įskiepija ir suaugę žmonės, tarp kurių jis gyvena mažas būdamas.

Normalieji vaiko trūkumai atsiranda todėl, kad sudėtingas kalbos organų aparatas dar nepakankamai gerai veikia, todėl nepajėgia ištarti garso. Tariamajam žodžiui sklaidyti būtinai reikalingų judesių asociacija nusistovi labai pamažu. Todėl susidaro netobulų žodžių kalba, arba kalba, kuriai trūksta daug žodžių (todėl pradedami vartoti nepilnieji žodžiai).

Galvodami apie žmogaus kalbos gražumą, be abejo, matome, kad nuskriausti yra tie, kurie negali kalbėti taisyklingai. Negalima nė įsivaizduoti estetinio auklėjimo be tam tikro rūpinimosi ištobulinti šnekamąją kalbą.

Tačiau jeigu vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Dabar ypač svarbu yra reguliuoti vaiko kalbos tempą, dikciją ir mokyti jį intonacinio išraiškingumo.

Šiuo atžvilgiu labai geros medžiagos gali suteikti smulkiosios tautosakos lobiai: juokavimai, pokštai, greitakalbės pavyzdžiai, patarlės bei priežodžiai.

Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos, kaip minėta anksčiau, jau yra didelės. Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio. Vieni vaikai laisvai naudojasi savo žodžių atsargomis, o kitų aktyvusis žodynas yra negausus, nors didelę dalį žodžių gerai supranta (pasyvusis žodynas).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1350 žodžiai iš 4479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.