Turinys
ĮVADAS 3
Trumpalaikio turto samprata ir sudėtis 4
Atsargos jų įkainojimas ir apskaitos būdai 6
Atsargų sudėtis 7
Atsargų apsakaita 10
Pirkėjų įsiskolinimai ir abėjotinos pirkėjų skolos ir jų apie jų apskaitą. 11
Pinigų apskaita 13
Įšankstiniai apmokėjimai 17
Gautinos skolos ir trumpalakis finansinis turtas 18
Išvados 20
LITERATŪROS SĄRAŠAS 21
ĮVADAS
Kasdieninėje kalboje žodžiu turtas dažniausiai vadinamos brangenybės, butas, žemės sklypas, automobilis ir kiti panašūs daug kainuojantis daiktai. Apskaitoje ši sąvoka gerokai platesnė. Be aksčiau minėtų daiktų, turtui taip pat skiriamos įmonės sandėlyje laikomos prekės, žaliavos, pagaminta produkcija (visa tai apibendrintai dar vadinama atsargomis), banko sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat įvairios skolos įmonei. Kodėl skolos įmonei laikomos turtu? Ogi todėl, kad po mėnesio ar kelių jos virs jau aptartomis turto rūšimis (pinigais, prekėmis, automobiliu ir kt.), duodančioms įmonei naudą.
Taigi apskaitoje turtu vadinami turintys vertę ekonominiai ištekliai ir skolos įmonei, iš kurių ji gauna arba ateityje tikisi gauti kokios nors naudos. Turtas privalo turėti savininką, bet nebūtinai juo turi būti įmonė, kurioje laikomas. Dalis turto gali būti skolinta.
Vienas juridinio asmens teisių neturinčių įmonių skiriamasis bruožas – tokių įmonių savininkai už savo įmonės skolas atsako ne tik įmonės vardu įregistruotu, bet ir asmeniniu turtu. Šis juridinis faktas dažnai neteisingai interpretuojamas ir manoma, jog personalinių įmonių ir ūkinių bendrijų nuosavas turtas neatskirtas nuo savininkų turto. Apskaitos požiūriu tai visiškai klaidingas teiginys, prieštaraujantis pagrindiniams apskaitos principams, vien jau dėl tos priežasties, kad ne visas savininkų asmeninis turtas yra ir jų įmonės turtas. Neatskyrus jų, apskaitoje teks fiksuoti visai su įmonės veikla nesusijusius savininko asmeninio gyvenimo dalykus: maisto ir namų apyvokos daiktų pirkimą, mokesčius už komunalines paslaugas ir kt. Šitokia painiava tikrai baigsis nemalonumais su mokesčių inspektoriumi ir didelėmis baudomis dėl neteisingai sumokėtų mokesčių. Todėl įmonės turtą būtina atskirti nuo jos savininkų asmeninio turto.
≠
Gaminat produkciją ir teikiant paslaugas, paprastai naudojama daug įvairaus turto. Tad visas turtas, kurį valdo ir kuriuo disponuoja įmonė skirstomas į ilgalaikį turta ir trumpalaikį.
Ilgalaikis turtas – tai turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją.
Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę. Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui ( šiuo metu ne daugiau 500 Lt).
Trumpalaikio turto samprata ir sudėtis
Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui ( šiuo metu ne daugiau 500 Lt).
Trumpalakis turtas gali būti grupuojamas pagal saugojimo vietą:
Daiktai esantys sandėlyje;
Naudojami daiktai.
Sandėlyje esantis ar kitur naudojamas trumpalakis materialus turtas apskaitomas vienodai. Materialiai atsakingi asmenys turtą apskaito pagal pavadinimus, vertę ir kiekį sandėlio apskaitos knygoje arba kortelėse. Gautas turtas į apskaitos į apskaitos knygą įrašomas iš tiekėjų sąskaitų, o išduotas turtas nurašomas važtaraščiais (reikalavimais). Po kiekvieno įrašo apskaičiuojamas kiekio likutis. Materialiai atsakingų asmenų tvarkomus analitinius įrašus tikrina materialinių vertybių apskaitos darbuotojai ir inventorizacijos komisijos.
Trumpalaikis turtas susidėda iš :
atsargų;
debitorinių skolų;
trumpalaikių investicijų;
grynų pinigų sąskaitoje ir kasoje;
išankstinių apmokėjimų;
nebaigtų vykdyti sutarčių;
gautinų sumų;
trumpalakio finansinio turto.
Įmonės trumpalaikio turto porekis yra nustatomas pagal atskirus trumpalaikio turto straipsnius. Kiekviena įmonė, norėdama dirbti normaliai, turi turėti gamybinių atsargų. Į jas investuoti pinigai, todėl svarbu gamybinės atsargas naudoti efektyviai. Dėl netolygaus aprūpinimo jomis vienose įmonėse susidaro gamybinių atsargų trūkumas, kitose – perteklius.
Nepatenkinama gamybinių atsargų kontrolė įmonėje rodo tai, kad gamyba neveiksminga, įrengimai pastovi, maža medžiagų apyvarta, pritrūksta vietos sandėliuose, gamybos atsargų apimtis nuolat svyruoja, blogėja finansinė padėtis.
Pasaulinėje praktikoje yra žinoma keletas efektyvių nuoseklaus aprūpinimo sistemų. JAV, Japonijoje naudojama „tiksliai laiku“ sistema. Visam sutarties laikui numatomas tiekimo kiekis tiekiamas mažomis siuntomis; tiekėjai pasirenkami kuo arčiau įmonės, todėl iki minimumo sumažėja į gamybines atsargas investuotos lėšos, medžiagų nuostoliai, nes pasyviai laikyti atsargas yra nuostolinga ir brangu.
Kitas metodas yra vadinamas „atsargų kontrolės atrankos“ metodas. Jis vadinamas ABC grafiku. Pagal šį metodą atsargos skirstomos į 3 grupes:
a) pačios svarbiausios
medžiagos ir žaliavos, kurioms įsigyti panaudota daugiausia lėšų;
b) įgyjamos ne tokios svarbios medžiagos;
c) pigios ir retai naudojamos medžiagos.
Vidutiniškai 75% visų išlaidų priskiriama A grupei, todėl reikėtų atkreipti dėmesį i jų poreikio apskaičiavimą.
Atsargos jų įkainojimas ir apskaitos būdai
Atsargos – trumpalakis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės ciklą pagal 9-ąjį VAS „Atsargos“.
Atsargos yra trumplakis turtas, kuris yra:
• skirtas prekybai, esant normalioms veiklos sąlygoms;
• skirtas gamybos procesui, kurio metu bus pagaminama ir vėliau parduodama produkcija;
• gamybos procese;
• nebaigtų atlikti darbų ir paslaugų išlaidos (tebeteikiamos auditorių, architektų ir pan. paslaugos).
Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai paverčiamą priemonę. Taigi veiklos ciklo trukmės nustatymas tampa ne tik įmonės valdymo, bet ir apskaitos politikos dalimi.
Įmonės atsargų apskaitos politikoje turėtų būti nurodyta:
1. Pripažinimo kriterijai, kurie gali būti skirtingi įvairioms prekių grupėms;
2. grupavimas, nurodant veiklos ciklo trukmę bei nomenklatūros kodavimo sistemą;
3. įvertinimo būdai;
4. savikainos perkėlimo į sąnaudas būdai;
5. apskaitos procedūros:
a) dokumentų formatai ir judėjimo schemos;
b) kontrolės procedūros (materialiai atsakingų asmenų sąrašai, jų parašų pavyzdžių kortelės, spaudų išdavimo ir naudojimo tvarka ir pan.);
c) valdymo ataskaitos;
d) inventorizacijos;
e) grynosios galimo realizavimo vertės nustatymo procedūros;
f) tipinių operacijų dvejybiniai įrašai.
Atsargų sudėtis
2-ajame VAS „Balansas“ reikalaujama atsargas finansinėje atskaitomybėje rodyti taip:
• žaliavos ir komplektavimo gaminiai;
• nebaigta gamyba;
• pagaminta produkcija;
• pirktos prekės, skirtos perparduoti.
Žaliavos ir komplektavimo gaminiai – įmonės įsigytas ar pasigamintas turtas ( žaliavos, medžiagos, kuras, atsarginės detalės, tara, ir kt.), skirtas ne perparduoti, o suvartoti įmonės veikloje per įprastinį įmonės veiklos ciklą.
Nebaigta gamyba – įmonės gaminamos produkcijos, kuri pagal techologiją dar nėra visiškai užbaigta, bei nebaigtų teikti paslaugų vertė. Prie nebaigtos gamybos priskiriami nebaigti remonto darbai, siūti drabužiai, nebaigti rinkti baldai ir kt.
Pagaminta produkcija – produkcija, skirta parduoti arba sunaudoti įmonės viduje. Pirktos prekės, skirtos perparduoti, apima visas įmonės ir trečiųjų asmenų nusipirktas prekes nepriklausomai nuo jų rūšies, kainos, naudojimo laiko.
Pirktos prekės, skirtos perparduoti – įmonės įsigytos prekės, numatytos perparduoti. Joms priskiriamas ir ilgalaikis turtas, kurį įmonė ketina parduoti.
Pagal 9-ąjį VAS finansinės atskaitomybės aiškinajame rašte būtina atskleisti atsargoms vertinti taikyta apskaitos politiką ir savikainos nustatymo būdą. Šiame rašte, aprašant įmonės apskaitos politiką, turi būti nurodoma:
turto priskyrimo atsargoms kriterijai;
įmonės pasirinktas atsargų grupavimo būdas, atitinkantis įmonės veiklos pobūdį;
atsargų vertinimo apskaitoje ir finansinėje atsakaitomybėje tvarka, nurodant, kaip buvo pasirinktas apskaitos būdas, ir kiekvienai atsargų grupei taikyti įkainojimo būdai;
atsargų (žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių, nebaigtos gamybos, pagamintos produkcijos, pirktų prekių, skirtų perparduoti) įsigijimo (pasigaminimo) savikainos apskaičiavimo tvarka:
sąlygos ir aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta, atliekant atsargų nukainojimą iki grynosios galimo realizavimo vertės;
atsargų apskaitos politikos pakeitimai per atsakaitinius metus bei jų įtaka įmonės veiklos rezultatams.
9-asis VAS „Atsargos“ reglamentuoja, kad registruojamos atsargos apskaitoje įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finasinę atskaitomybę – įsigijimo(pasigaminimo) savikaina arba realizavimo verte. Atsargų įsigijimo ( pasigaminimo) savikaina palyginama su tų pačių atsargų grynąja galimo realizavimo verte finansinės atskaitomybės sudarymo dieną. Jeigu grynoji galimo realizavimo vertė yra mažesnė už įsigijimo ( pasigaminimo) savikainą, atsargos nukainojamos iki jų grynosios galimo realizavimo vertės, o skirtumas nurašomas į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.
Atsargos perkainojamos, kai: saugomos paseno; pablogėjo jų kokybė; krito kainos dėl sumažėjusios paklausos ir pan. Tai reiškia, kad rinkos kaina tapo mažesnė negu įsigijimo vertė, ir įmonė jų nekoreguodama, balanse neteisingai įvertintų atsargas. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonė turi pateikti kuo patikimesnius ir tikresnius duomenis apie turimų atsargų vertę. Toks reikalavimas grindžiamas nuostata, kad atsargų vertė įmonės balanse neturi būti didesnė už naudą, kurios tikimasi pardavus arba sunaudojus šias atsargas. Atsargos nukainojamos vadovaujantis atsargumo principu. Laikantis šio principo, renkantis vieną iš kelių įmonės atsargų įkainojimo būdų, pirmenybė teikiama tam, kurį taikant įmonės
nepalankiausi, t.y. apskaitos informacijoje numatomos blogesnės perspektyvos.