I. Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.
Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti
ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų
saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą ir
pan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.
Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir
darbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.
Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie jos
šaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena iš
priežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka.
Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.
Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis.
Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda iš
trijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbo
sąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darbo
teisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darbo
teisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasi
parodyti jos padėtį Lietuvoje.
II. Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės sąvokaDarbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius
dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru
laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka
“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai
apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga
žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų
panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai
praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos
sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.
Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus ir
tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:
tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimų
realizavimas;
darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;
darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.
Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso
elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai
glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės
sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.
Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Dar
nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius
reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta
viena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos
sutartis).
Darbo teisės objektas
Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisė
reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos
panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbo
santykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitas
išskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinis
darbo rezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darbo
atlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gauti
atlygį.
Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniams
darbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvis
turi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas už
atlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai.
Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darbo
teisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja ne
vienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jų
vienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos
pavadinimas.
Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat
reguliuoja:
daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiai
tarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šie
santykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarp
darbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų ir
darbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamas
santykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymo
organais;
santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;
santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbo
santykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;
santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų
tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą
esant darbo
santykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:
santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,
santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio
atsakomybės;
santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūros
ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių
darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.
Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus
visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus
visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:
civilinis teisinis;
administracinis teisinis.
Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,
savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis