Darbo teisės sąvoka principai šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Darbo teisės sąvoka principai šaltiniai

1121

I. Įvadas

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.

Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti

ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų

saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą ir

pan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.

Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir

darbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.

Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie jos

šaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena iš

priežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka.

Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.

Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis.

Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda iš

trijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbo

sąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darbo

teisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darbo

teisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasi

parodyti jos padėtį Lietuvoje.

II. Darbo teisės sąvoka

Darbo teisės sąvokaDarbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius

dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru

laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka

“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai

apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga

žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų

panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai

praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos

sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.

Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus ir

tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:

tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimų

realizavimas;

darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;

darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.

Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso

elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai

glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės

sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.

Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Dar

nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius

reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta

viena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos

sutartis).

Darbo teisės objektas

Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisė

reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos

panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbo

santykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitas

išskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinis

darbo rezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darbo

atlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gauti

atlygį.

Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniams

darbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvis

turi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas už

atlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai.

Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darbo

teisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja ne

vienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jų

vienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos

pavadinimas.

Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat

reguliuoja:

daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiai

tarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šie

santykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarp

darbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų ir

darbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamas

santykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymo

organais;

santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;

santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbo

santykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;

santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų

tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą
esant darbo

santykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:

santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,

santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio

atsakomybės;

santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūros

ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių

darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.

Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus

visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus

visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:

civilinis teisinis;

administracinis teisinis.

Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,

savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis

teisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienas

kitam. Darbo teisėje atikomi ir civilinio teisinio, ir administracinio

teisinio metodų būdai ir priemonės.

Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybės

tarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektai

ne esant santykiams su valstybės iantitucija, kurioje tarnauja, o

santykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.

III. Darbo teisės principai

Teisės principai – tai pagrindiniai jos nuostatai (arba pradai), kurie

išreiškia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dėsningumus,

svarbiausius jos bruožus ir vystymosi tendencijas.[1]

Darbo teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminius

visuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinio

reguliavimo turinį bei tikslus.

Teisės principai yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jų turinį lemia

ekonominiai dėsningumai, valstybės socialinės ir politinės sąlygos. Todėl

visokios teisinės akcijos, neatitinkančios tų dėsningumų, būna arba

neefektyvios, arba žalingos. Teisės principai yra išreiškiami teisės

normomis. Vadinasi, jų formavimuisi įtakos turi valstybinė valia.

Teisės principai gali reikštis vienu iš trijų teisės dalių: tesinės

sąmonės, teisės normų ir teisinių santykių.

Teisės principai yra tam tikros idėjos, kuriomis būtina vadovautis

reguliuojant darbo santykius. Jie dažniausiai yra išreiškiami teisės

normose; principai atsispindi teisiniuose santykiuose.

Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal taikymo apimtį. Yra

šios teisės principų grupės:

Bendrieji principai, būdingi visai teisei:

Principai, išreiškiantys žmogaus požiūrį į teisę:

kiekvienas asmuo ir visa visuomenė, paklusdami įstatymams, gali to paties

reikalauti iš valdžios;

istatymai negalioja atgal;

asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų.

Principai, išreiškiantys požiūrį į žmogų kaip didžiausią vertybę:

žmogus neturi būti priemonė pasiekti tikslų, atvirkščiai, pats žmogus yra

tikslas;

visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises;

nekaltumo prezumcija;

asmens teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų interesų –

draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis.

Principai, susiję su teisingumo vykdymu:

niekas negali būti teisėjas savo byloje;

įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;

kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;

atsakomybė esant kaltei.

Tarpšakiniai principai būdingi kelioms teisės šakoms. Daugiausiai tai yra

procesinių teisės šakų principai (pvz., šalių rungimasis).

Šakiniai, t.y. darbo teisės šakai būdingi, principai. Pagal jų taikymo

sferą jie skirstomi į:

Pasaulinius ir regioninius. Pagrindiniai šių principų šaltiniai yra 1948

metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, TDO, įkurtos 1919m. (būstinė

Ženevoje), konvencijos, 1961m. Europos socialinė chartija, 1989m. Europos

Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių ir

laisvių.[2]

Valstybės, Europos Tarybos, narės turi laikytis principų, suformuluotų

Europos Tarybos socialinėje chartijoje, priimtoje 1961m. ir įsigaliojusioje

1965m. vasario 26d.:

teisė į darbą;

tesė į laisvą darbo pasirinkimą;

teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;

teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;

teisė jungtis į asociacijas (nors Lietuvoje mėginama tiesiogiai

reglamentuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, nes nei darbuotojai, nei

darbdaviai nėra sukūrę stiprių organizacijų);

galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus.

Darbuotojas, būdamas vienas, negali diktuoti darbdaviui sąlygų. Sudarant

kolektyvinę sutartį, galima nustatyti sąlygas, kurios būtų kompromisas,

tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavį;

teisinė vaikų ir paauglių apsauga (pvz., Lietuvos Respublikos teisės normos

numato tam tikras nepilnamečių darbo santykių privilegijas);

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1416 žodžiai iš 2817 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.