Eimos ir visuomenės narių teisės
5 (100%) 1 vote

Eimos ir visuomenės narių teisės

6 SEMINARAS. ŠEIMOS IR VISUOMENĖS NARIŲ TEISĖS.

Hėgelis. “Teisės filosofija”.

Dorovė yra laisvės idėja.

Šeima, kaip tiesioginė dvasios substancija, yra apbūdinama per jausmų vienybę – meilę. Todėl šeimoje asmuo jaučia savo individualumą šioje vienybėje. Asmuo supranta savo esmę, jausdamasis šioje vienybėje ne kaip asmuo pats sau, o kaip šios vienybės dalis.

Meilė yra mano vienybės su kitu suvokimas. Tai žinojimas, kad aš nesu izoliuotas sau, bet įgaunu savo esmę, prasmę tik atisakydamas savęs kaip savęs sau pačiam, ir tik suvokdamas tai, kad aš esu vieningas su kituo asmeniu, ir kad tas asmuo yra vieningas su manim.

Valstybėje nėra meilės. Joje vienybė yra suvokiama kaip įstatymas, kurio turinys turi būti prasmingas ir aš turiu jį žinoti.

Pirmasis meilės momentas yra tas, kad aš nenoriu būti savarankišku asmeniu pačiam sau, ir jeigu aš būčiau tokiu, aš suvokčiau savo nepakankamumą ir nepilnumą. Antrasis meilės momentas yra tas, kad aš įgauna save kitame asmenyje, kad aš įgaunu per jį savo reikšmę, o šis, savo ruožtu, įgauna savąją per mane.

Meilė yra kartu prieštaravimo sukūrimas ir išsprendimas. Išsprendus šį prieštaravimą, meilė tai dorovinė jungtis, vienybė,

Šeimos teisės esmė yra ta: kad jos substancionalumas turi turėti grynąją būtį. Todėl tai teisė, nukreipta prieš išorinius dalykus ir prieš išstojimą iš šios vienybės. Priešingai meilė yra jausmas, kažkas subjektyvaus, į kurį ši vienybė negali pretenduoti. Vadinasi, jei reikalaujama vienybės, tai ta vienybė gali liesti tik tuos daiktus, kurie savo esme yra išoriniai ir nėra sąlygoti jausmų.

Šeimą sudaro šie trys aspektai:

1) santuoka

2) šeimos nuosavybė ir turtas, bei rūpinimasis jais.

3) Vaikų auklėjimas bei šeimos iširimas.

Santuoka.

Santuoką sudaro du momentai:

1) gamtinis gyvybingumas

2) vidinė ir kartu išorinė lyčių vienybė, kuri transformuojasi į dvasinę vienybę, į sąmoningą meilę.

Santuoka iš esmės yra moralinis santykis. Anksčiau į santuoką buvo žvelgiama tik iš fizinės pusės. Ji buvo suvokiama kaip lyčių santykis. Toks pats netikęs yra santuokos supratimas kaip grynai civilinės sutarties (Kantas). Trečias, taip pat kritikuotinas santuokos supratimas, numato tik santuoką iš meilės. Meilė gi, būdama jausmu, leidžia įvairius netikėtumus – t.y. yra jos yra tokia prigimtis, kurios dorovė negali turėti. Todėl santuoką būtų tikslingiausią apibūdinti kaip teisinę dorovinę meilę.

Subjektyvus santuokos išeities taškas yra arba ypatingas asmenų, sudarančių santuoką, polinkis vieno kitam atžvilgiu, arba tam tikri tėvų veiksmai. Tačiau objektyvus santuokos išeities taškas yra laisvas asmenų sutikimas: toks sutikimas, kad šie du asmenys nuo šiol sudarys vieną asmenį, tuo pačiu atsisakydami gamtinės ir vienetinės asmenybės. Tokia vienybė yra savęs ribojimas, bet būtent todėl, kad asmenys, sudarantys santuoką, atranda joje savo substancinę savimonę, santuoka yra šių asmenų išsilaisvinimas.

Santuokos dorovinė pusė yra šios vienybės, kaip substancinio tikslo suvokimas – t.y. meilė, pasitikėjimas, viso individualaus egzistavimo bendrumas.

Asmenų susitapatinimas, per kurį šeima tampa vienu asmeniu, yra dorovinė dvasia – jis yra santuokos religinis pagrindas. Vėliau eina tolesnė abstrakcija, jeigu dieviškasis, substancinis atsiskiria nuo grynosios būties, o jausmas bei dvasinė vienybė fiksuojami taip, kaip tai klaidingai vadinama platoniška meile.

Santuoka skiriasi nuo gyvenimo kartu tuo, kad pastaruoju atveju pagrindinis tikslas – patenkinti savo gamtinius poreikius, o santuokoje tai perkeliama į antrą planą.

Ištuoką reikėtų laikyti negalima, nes santuokos tikslas yra dorovinio pobūdžio, todėl jis yra tiek aukštas, kad palyginus su juo, viskas yra bejėgis ir jai pavaldus. Santuokai neturi trukdyti aistra, nesi ji yra santuokai pavaldi. Todėl kad santuokoje yra jausmo momentas, santuoka nėra absoliuti, ji yra nepastovi ir todėl galima ištuoka. Tačiau įstatymai turi visais įmanomais būdais drausti pasinaudoti šia galimybę ir taip apsaugoti dorovės teisę nuo atsitiktinio noro.

Santuokoje vyrui tenka valstybės veikėjo, mokslininko vieta, t.y. jo gyvenimas yra skirtas kovai bei darbu. Moteriai atitenka ramios stebėtojos bei jausmų vaidmuo santuokoje. Vyras yra aktyvus, moteris – pasyvus pradas santuokoje.

Santuokas iš esmės yra monogamija, todėl kad į šį santykį įeina bei jam atsiduoda asmuo, tiesioginis, paneigiantis vienybę. Ir tiesa, ir širdingumas šio santykio atsirado tik dėl to, kad abi santuokos šalys nesąlygiškai atsiduoda jai. Asmuo įgauna savo teisę suvokti save kitame asmeny tik todėl, kad kitas dalyvauja šiame tapatume kaip asmuo, t.y. kaip atominė vienybė.

Santuoka ir monogamija yra vienas iš tų absoliučių principų, kuriai yra grindžiama visuomeninės sąjungos dorovė. Todėl santuokos įsteigimas yra suprantamas kaip vienas iš dievų ar herojų daromo valstybės steigimo momentu.

Santuoka tarp giminių prieštarauja santuokos, kaip dvasinės laisvės padariniu sampratai. Tai, kas jau yra sujungta (kaip giminės), negali būti santuokos sujungta.

Artumas, pažintis, bendros veiklos įprotis neturi egzistuoti iki santuokos. Tai turi būti rasta tik santuokoje.

Santuoka, kaip asmuo, įgauna savo išorinę
realybę per nuosavybę, kurioje ji įgauną grynąją būtį.

Šeimos nuosavybė.

Šeima ne tik turi nuosavybę. Šeimai, kaip nuolat egzistuojančiam asmeniui reikia nuolatinio ir aprūpinto turėjimo, nuosavybės bei jos apibrėžimo. Abstrakčioje nuosavybėje atsirandantis egoizmo momentas santuokoje virsta rūpesčių bendru turtu, priemonių jam gauti suradimu ir pan. – t.y. transformuojasi į kažką dorovinio.

Šeimos nuosavybė – tai bendra nuosavybė, ir nė vienas šeimos narys neturi teisės į ypatingą nuosavybę. Tačiau kiekvienas jų turi teisę į bendrą nuosavybę.

Sudarant santuoką, yra konstruojama nauja šeima, kažkas savarankiško palyginus su šeimomis, iš kurių ji atsirado. Ryšis su jomis yra grindžiamas kraujo ryšiais, o naujoji šeima yra grindžiama dorovine meile.

Santuokos sutartys, kurios numato nuosavybės bendrumo apribojimus, žmonos teisinę apsaugą ir pan., gali būti pateisintos tik tuo, kad jos numato santuokos iširimo galimybę po vieno iš sutuoktinių mirties, skyrybų, t.y. jos yra apsisaugojimo priemonė, kuri leidžia įvykus tokiems įvykiams, šeimos nariams išsaugoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje.

Vaikų auklėjimas bei santuokos iširimas.

Santuokos vienybė nuosavybėje pasireiškia per išorinį daiktą, tai vaikuose vienybė pasireiškia per dorovinę sferą, kurioje tėvai yra mylimi ir kurią jie myli.

Vaikai turi teisę būti maitinami bei auklėjami bendros šeimos nuosavybės sąskaita. Tėvų teisė į vaikų paslaugas kaip į paslaugas, yra grindžiama rūpesčiu dėl šeimos ir yra jos ribojama. Taip pat į tėvų teisė vaikų savivalės atžvilgiu, yra numatoma tikslo, kuris yra vaikų auklėjimas bei disciplinavimas. Bausmės tikslas yra ne teisingumas kaip toks, o subjektyvus bei moralus savo esme. Juo siekiama įbauginti laisvę bei bendro iškėlimas veikų sąmonėje bei valioje. Žmogus instinktyviai neturi viso to, ką jam reikia turėti. Tuo yra grindžiama teisė auklėti vaikus. Todėl paslaugos, kurių tėvai reikalauja iš vaikų, gali turėti tik tikslą vaikus auklėti. Jos negali būti kažkuo dėl savęs, kadangi požiūris į vaikus kaip į vergus – aplamai pats nedorovingiausias požiūris. Auklėjimo pagrindinis momentas yra disciplina, kurios esmė yra ta, kad ji palaužtų vaiko savivalę, išnaikinti vaike viską, kas yra jusliško bei gamtinio.

Vaikai yra laisvi, todėl jie nepriklauso kaip daiktai nei tėvams, nei kitiems. Vaikų auklėjimas turi juos paversti savarankiškais ir laisvais asmenimis, galinčiais išeiti iš gamtinės šeimos vienybės. Vaiko auklėjimo pirmaisiais metais yra ypač svarbus motinos auklėjimas, nes dorovingumas turi vaikos sieloje įsitvirtinti kaip jausmas. Reikia pastebėti, kad vaikai tėvus myli mažiau, negu tėvai vaikus, nes vaikai juda link savarankiškumo, stiprėja, vadinasi, palieka tėvus už savęs, savo ruožtu tėvai vaikuose mato savo ryšio objektyvų įdaiktinimą.

Kadangi santuoka yra grindžiama subjektyviu, atsitiktiniu jausmu, ji gali būti nutraukta. Valstybė santuokos nutraukimo neleidžia, kadangi tai yra grindžiama įstatymais. Iš tiesu, santuoka turėtų būti nenutraukiama. Tačiau, kadangi sanuoja yra kažkas dorovingo, ji galima būti nutraukta ne savavališkai, o tik dorovinio autoriteto sprendimo pagrindu (bažnyčios, teismo).

Dorovinis santuokas iširimas pasireiškia tuo, kad vaikai, tapę per auklėjimą laisvai asmenimis, yra pripažįstami pilnamečiais teisiniais asmenimis, galinčiais turėti savo nepriklausomą nuo savybę.

Natūraliai šeima išyra po tėvų, ypač tėvo, mirties. Tai veda į nuosavybės paveldėjimą. Palikimo teisės principu negali būti tiktai tiesioginis mirusiojo noro, ypač todėl, kad tokia mirusiojo savivalė prieštarauja substancinei šeimos teises. Šeima, kurios meilė bei pagarba mirusiajam šeimos nariui, tik ir gali privesti ją skaitytis su mirusiojo savavališku sprendimu.

S. Arlauskas. “Cicerono prigimtinės teisės samprata ir Romos valstybės principato politinė sistema”.

Metafiziniu lygmeniu įmanoma teigi, kad žmogus, spręsdamas kasdienės būties problemas, bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje iš esmės yra pajėgus elgtis kaip absoliučiai laisva būtybė.

Žmogaus būtis yra ypatinga tuo, kad jis konkrečioje situacijoje siekdamas išsaugoti gyvybę, privestas pagalvoti ir apie kitus tikslus. Surastasis kasdienio elgesio motyvas gali įpareigoti žmogų pasirinkti “nebūties” alternatyvą, kurie reikalauja kilnesnio, humaniškesnio ne savo, o kito asmens gyvybės išsaugojimo. Taigi po kasdienybės skraiste slepiasi potencinė absoliuti laisvė ir su ja neišvengiamas poreikis kiekvieną žmogaus poelgį universaliai įvertinti, t.y. metafizinėje plotmėje tam tikros universalijos atžvilgiu pateisinti. Tokiomis žmogaus kasdienės veiklos metafizinio legalizavimo priemonėmis gali būti pačios įvairiausios filosofinės kategorijos: laisvės, visuotinio gėrio, teisingumo ir kt.

Taigi vienu svarbiausiu bet kurios prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniu elementu turėtų būti tam tikra idėja, teisinė universalija, kurios paskirtis – teisiškai sunorminti absoliučiai laisvą žmogiškos būties prigimtį.

Teisinė universalija pati savaime yra viso labo tik loginė abstrakcija. Žmogus gyvena konkrečiomis aplinkybėmis ir jam pačiam akimoju dažniausiai gali būti per sunku nespręsti, ar jo elgesys iš
universalių aukštumų žvelgiant yra teisėtas. Todėl tiek loginę, tiek praktine prasme reikalingas tarpininkas, tam tikras autoritetas, kuris patartų, kaip suderinti kasdienius poelgius su teisiniu idealu. Autoritetas gali būti ne vienas.

Suteikiamas prioritetas kuriam nors vienam; valstybės vadovui, bažnyčiai ir t.t. Šis visuotinai pripažintas autoritetas, kuris taip pat istoriškai gali kisti ir su kurio pagalba žmogus išaiškina, ar jo kasdienė veikla neprieštarauja teisinės universalijos reikalavimams. Gali būti laikoma dar vienu prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniu elementu.

Pagaliau yra trečias prigimtinės teisės konstrukcinis elementas – adresatas, t.y. žmogus ar žmonių grupė, kurie priima teisinais terminais tariant, akceptuoja konkrečią teisinę universaliją kaip savo elgesio reikšmingiausią orientyrą. Universalija gali būti iš tikro kuriai nors žmonių grupei neadresuota.

Pagrindinius prigimtinės teisės paradigmos konstrukciniai elementai – teisinė universalija, autoritetas ir adresatas.

Teisės pagrindas, teisėtumo įvertinimo universaliąja prasme matas yra teisingumas.

Žmonės, pasak Cicerono, yra lygūs todėl, kad juos bent potencialiai, t.y. priklausomai nuo išsilavinimo, sulygina protas,

Graikiškasis stoicizmas viena iš svarbiausių visuomeninių dorybių laikė teisingumą, kurie reiškia žinojimą ir sugebėjimą visuomeninėje veikloje siekti teisingumo. Savo ruožtu bendruomenėje valstybėje, kuri siekia įgyvendinti teisingumą, žmones vienija prigimtinė teisė. Tuo pat metu graikų stoikai skirsto žmones pagal vertingumo laipsnį. Dievai ir išminčiai – tai aristokratija – pilnateisiai piliečiai, savo dvasinio iškilumo dėka labiausiai nusipelnę būti socialinės piramidės viršūnėje. Šią aukščiausią teisinę padėtį kiekvienas turi galimybę užimti tik dėl individualaus dvasinio tobulumo.

Protas yra įstatymas, kuro esmė yra ta, kad įpareigoja elgtis teisingai, o daryti nusikaltimus draudžia.

Romėnų teisinėje sąmonėje yra gyvas graikiškas elitarinis teisingumo supratimas. Romėnai tuo tarpu prie pastarojo prijungia dar pasirinkimo priedėlį. Ką gi jis galėtų reikšti? Iš ties graikų stoikai gerokai sumenkina socialinio pasirinkimo laisvę. Gyventi pagal proto įstatymus gali tik išminčius. Tik išminčius yra valdovas ir teisėjas savo karalystėje, nes tik jis gali tapti laisvas. Laisvė kaip masių prerogatyva – negalima. Išminčiais filosofais tampa vienetai. Tuo tarpu Cicerono pozicija aiškiai demokratiškesnė. Regis, romėniškasis pasirinkimo laisvės priedėlis, prijungtas prie graikiškosios teisingumo dalies, reikštų, kad romėnų teisinėje sąmonėje vyravo įsitikinimas, jog kiekvienas pilietis pakyla socialiniais laiptais ir pelno teisių tike, kiek vertas. Ir gali pakilti aukščiau, jei tarnaudamas valstybei dar labiau mobilizuos valią.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2110 žodžiai iš 7004 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.