Humanitarinės teisės samprata
5 (100%) 1 vote

Humanitarinės teisės samprata

1121314151

Turinys

ĮVADAS 2

I. ŽMOGAUS TEISĖS SAMPRATA 3

II. HUMANITARINĖS TEISĖS SAMPRATA 6

III. TARPTAUTINĖS HUMANITARINĖS TEISĖS IR TARPTAUTINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS SANTYKIS 8

1. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ IR ŽMOGAUS TEISĖS GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ METU 8

2. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS DALIS 11

2. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ IR ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS UŽTIKRINIMO PROBLEMOS 13

IŠVADOS 15

Šaltinių ir literatūros sąrašas: 16

Įvadas

Netikslus terminų “tautų teisė, žmogaus teisės ir humanitarinė teisė” naudojimas ir jų suplakimas į vieną sukėlė didelę sumaištį ir net paskatino skeptiškai vertinti šias gerai žinomas sąvokas. Minėtos sąvokos priklauso tarptautinės viešosios teisės sistemai ir yra atskiros šakos šioje sistemoje.

Šio darbo pagrindinis tikslas – konkretizuoti tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių prigimtį. Tikimės, jog šis darbas padės nepamiršti šių dviejų viešosios tarptautinės teisės šakų panašumų bei skirtumų. Manome, jog teisininkui yra privalu esant reikalui mokėti aiškiai ir paprastai paaiškinti šiuos dalykus.

Ilgą laiką nebuvo skiriama pakankamai dėmesio šių dviejų tarptautinės teisės šakų tarpusavio santykiui. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kilus keliems ginkluotiems konfliktams, per kuriuos vienu metu reikėjo atsižvelgti ir į karo teisės aspektus, ir į žmogaus teisių nuostatas (Artimųjų Rytų konfliktai, Nigerijos ir Vietnamo karai) žmonės aiškiai pamatė tarp abiejų teisės šakų esantį ryšį. Šis ryšis nenustojęs savo aktualumo ir šiandieninėje politinėje tarptautinių santykių arenoje (bręsta dar vienas karas su Iraku, Rusijos priekaištai Gruzijai ir pan.). 1968 m. Teherane vykusioje JT surengtoje Tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje buvo oficialiai paskelbtas tarp žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės esantis ryšys, ko pasėkoje buvo raginama ginkluotų konfliktų atveju griežčiau taikyti egzistuojančių konvencijų nuostatas ir siekti tolesnių sutarčių.

Neabejotinai, tarptautinė humanitarinė teisė, ir žmogaus teisės yra susijusios su asmens apsauga, tačiau tarp jų veikimo sferos, tikslų ir taikymo srities esama tam tikrų skirtumų. Tai ir bandysime parodyti šiame darbe. Pirmiausia aptarsime žmogaus teises, tiek tarptautiniu mastu, tiek ir nacionaliniu, pamėginsime pateikti trumpą istorinę šios teisės šakos raidą ir įgyvendinimo priemones.

Į tarptautinės humanitarinės teisės istorinę raidą nesigilinsime, kadangi ši teisės šaka lengviau apibrėžiama, pamėginsime giliau pažvelgti į šios teisės šakos įgyvendinimo užtikrinimo priemones ir vadovaudamiesi lyginamuoju – analitiniu metodu pabandysime išryškinti šių teisės šakų panašumus ir skirtumus.

I. Žmogaus teisės samprata

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių koncepcija sparčiai vystėsi ir plito. XX a. pabaigoje pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms yra vienas iš kertinių tarptautinės bendruomenės principų. Klasikinė tarptautinė teisė individo praktiškai nelietė. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje žmogus tapo jos subjektu (kai išnaudoti visi valstybės vidaus teisių gynimo būdai), kadangi pasikeitė tarptautinės teisės tikslai ir pan.

Šiuo metu žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės jau yra užtikrinamos dviejuose lygmenyse. Pirma, nacionaliniame lygmenyje, kur nacionalinėje teisėje, paprastai Konstitucijoje, yra garantuojama tarptautinių teisių apsauga. Antra, tarptautiniame lygmenyje, kurį dar galėtumėme skirstyti į universalų (globalinį) ir regioninį, kur tarptautinės organizacijos rūpinasi žmogaus teisių apsauga valstybėse narėse. “Dabar tarptautinė teisė jau tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, laisves ir pareigas. Pirmiausia tai liečia žmogaus teise, kurios įtvirtintos visų pirma tarptautinės teisės aktuose” . Taip yra sukurta gana efektyvi dvipakopė žmogaus teisių apsaugos sistema.

Žmogaus teisės turi būti apsaugotos nuo valstybės ir jos institucijų, t.y. valstybė negali apriboti ar atimti iš žmogaus jo teisių, be to, valstybė turi garantuoti kiekvienam žmogui atitinkamas žmogaus teises. Taigi valstybė turi dvi pareigas: negatyvią pareigą – nepažeisti žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių ir pozityvią pareigą – garantuoti jas. Tarptautinis lygmuo atlieka jas. Tarptautinis lygmuo atlieka kontrolės mechanizmo funkciją.

Klasifikuojant žmogaus teises remiantis istorinio formavimosi kriterijumi, išskiriamos 3 žmogaus teisių kartos arba grupės.

Pirmajai kartai priskiriamos klasikinės žmogaus teisės, susiformavusios Šviečiamajame amžiuje – pilietinės ir politinės žmogaus teisės bei laisvės, pavyzdžiui, teisė į laisvę, teisė į lygybę prieš įstatymą, žodžio laisvė, tikėjimo ir sąžinės laisvės, susirinkimų laisvė ir kitos. Tai prigimtinės žmogaus teisės. XVII – XVIII a. švietėjai tvirtino, kad šios teisės žmogui suteiktos Dievo ir jų niekas negali atimti, o valdžios pareiga šias teises gerbti, saugoti ir ginti nuo tų, kurie kėsinasi jas pažeisti . Taigi pirmosios kartos žmogaus teisės yra negatyviosios žmogaus teisės.

Antrą žmogaus teisių kartą sudaro – socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės, susiformavusios XIX a., tai teisė į darbą, socialinę
apsaugą, švietimą. Antrosios kartos teisės yra pozityviosios žmogaus teisės. Valstybė turi užtikrinti šių teisių įgyvendinimą.

Trečiąją žmogaus teisių kartą sudaro daugiausia kolektyvinės solidarumo teisės, susiformavusios XX a. antroje pusėje. Trečiosios žmogaus teisių karto pavyzdys – kiekvieno teisė į švarią aplinką.

Pagal valstybės vaidmenį, užtikrinant žmogaus teises, išskiriamos dvi žmogaus teisių kategorijos – negatyvios ir pozityvios žmogaus teisės. Negatyvių žmogaus teisių atžvilgiu, valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pažeisti tokias teises ar laisves. Negatyvių žmogaus teisių pavyzdžiu gali būti teisė į laisvę, arba susirinkimų laisvė, t.y., prigimtinės pilietinės žmogaus teisės ir laisvės. Pozityvių teisių ir laisvių atveju, valstybė turi užtikrinti jų įgyvendinimą, taigi, ji turi imtis aktyvių veiksmų, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis. Kaip tipiškus pozityvių žmogaus teisių pavyzdžius galima pateikti žmogaus teisę į darbą, teisę į socialinį aprūpinimą, kiekvieno teisę į mokslą.

Tarptautinė žmogaus teisių teisė negali pilnai tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas. Tarptautinės priemonės yra subsidiarinės, t.y. veikiančios ten, kur valstybės mechanizmas neveikia ar negali veikti. “Tarptautinė teisė pajėgi nustatyti individo statusą tik tiek, kiek jos sukurtos tarptautinės institucijos gali veikti individą ar priversti valstybes tai daryti savo nacionalinių institucijų pagalba” .

Labai svarų indėlį žmogaus teisių apsaugos srityje atlieka Jungtinių Tautų Organizacija.

1948 m. gruodžio mėn. 10 d. JTO priėmė ir paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir valstybės. Deklaracijos preambulėje sakoma: kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas turi stengtis prisidėti prie to, kad teisės ir laisvės, skelbiamos šioje deklaracijoje būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir pažangių tarptautinių priemonių, kad žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos bei taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje. Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio ir juridiškai neįpareigoja valstybių narių. Nepaisant to, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija turėjo didžiulę reikšmę. Tai buvo pirmas atvejis, kai organizuota tautų bendrija paskelbė dokumentą, kuriame išdėstytos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tai vienas iš autoritetingiausių žmogaus teisių dokumentų, kuriuo visuomet remiasi JTO ir jos institucijos, priimdamos kitus tarptautinius žmogaus teisių dokumentus.

Nuo 1948 m. Jungtinės Tautos paskelbė per 50 su žmogaus teisėmis susijusių deklaracijų ir konvencijų. Žmogaus teisių chartija, kuri kartais dar vadinama Žmogaus teisių kodeksu, sudaryta iš kelių JTO priimtų dokumentų: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966) bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo (1966). Visuotinė žmogaus teisių deklaracija traktuojama kaip tarptautinės bendruomenės siektinas idealas, tačiau ji yra teisiškai neįpareigojantis dokumentas, tuo tarpu abu Paktai juridiškai įpareigojo valstybes nares laikytis prisiimtų įsipareigojimų, pagal šiuos Paktus. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinis protokolas reglamentavo individualios peticijos teisę.

Prie galiojančių tarptautinių susitarimų, kurie sudaro principų ir normų, nustatančių ir ginančių žmogaus teises, dar galima būtų priskirti ir tarptautines konvencijas dėl žmogaus teisų apsaugos ginkluoto konflikto metu (1899 m. ir 1907 m. Hagos konvencijos dėl karo įstatymų ir papročių, taip pat 1949 m. keturios Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. du jų papildomi protokolai, apie ką mes dar kalbėsime vėliau). Šiai grupei taip pat priskiriami tarptautiniai dokumentai, kuriuose reglamentuojama atsakomybė už žmogaus teisių pažeidimus tiek taikos, tiek ginkluotų konfliktų metu (1945 m. Niurnbergo statutas, Niurnbergo ir Tokijo nuosprendžiai, 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, 1973 m. Tarptautinė konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį, Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui).

Žmogaus teisių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, yra principų ir normų, įtvirtintų aukščiau minėtuose dokumentuose, visuma.

Sparčiau sekasi kurti bendras žmogaus teisių apsaugos sistemas bei mechanizmus regioniniame lygmenyje. Ypatingai pažengusi į priekį yra Europos žmogaus teisių apsaugos sistema, kur svarbiausias dokumentas yra regioninės tarptautinės organizacijos – Europos tarybos (ET) – 1950 m. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (EŽTK).

II. Humanitarinės teisės samprata

Plačiau nesigilinant į tarptautinės teisės istorija, užsiminsime, kad Hugo Grocijus kalbėjo apie jus ad bellum (teisė į karą) ir tai buvo klasikinės tarptautinės teisės periodu. Šiuolaikinėje
tarptautinėje teisėje Grocijaus jus ad bellum tapo jus in bellum.

Tarptautinė teisė, iš principo draudžianti grasinti karine jėga ar ją naudoti tarptautiniuose santykiuose, turi normas, reglamentuojančias karo vedimo taisykles bei normas, užtikrinančias asmenų, dalyvaujančių kariniuose konfliktuose teises. Visus šiuos klausimus reglamentuoja tarptautinės teisės šaka, vadinama tarptautine humanitarine teise. Tarptautinė humanitarinė teisė – tai sistema principų ir normų, taikomų reglamentuoti karinius konfliktus, apribojant karinės kovos priemones bei metodus, užtikrinant atskirų individų, dalyvaujančių konflikte teises ir padėtį, o taip pat nustatyti atsakomybę už tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus.

Tarptautinė humanitarinė teisė – tai visi tarptautiniai teisiniai aktai, tiek rašytinės, tiek ir paprotinės teisės, garantuojantys pagarbą žmogui ginkluotų konfliktų atveju. Remiantis humanišku požiūriu į žmogų, tarptautinėje humanitarinėje teisėje vyrauja principas, jog kariaujančios šalys neturi padaryti savo priešininkams žalos daugiau, nei to reikalauja karo tikslas, t.y. sugriauti ir susilpninti priešo karinę galią.

Humanitarinė teisė yra viešosios tarptautinės teisės šaka, kuri atsirado iš humanistinių paskatų ir kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti individą. Humanitarinė teisė siekia palengvinti kančias visoms ginkluotųjų konfliktų aukoms, atsidūrusioms priešo valioje – sužeistiesiems, ligoniams, patyrusiems laivo sudužimą, karo belaisviams ir civiliams gyventojams. Kaip matome, tai labai plati tarptautinės teisės šaka .

Iki XIX a. vidurio susitarimai dėl karo aukų apsaugos buvo tik laikino pobūdžio, jų laikytis turėjo vien pasirašiusios šalys ir jie buvo grindžiami griežtai abipusiu pagrindu. Faktiškai tai buvo grynai karinio pobūdžio susitarimai, galiojantys tik konkretaus konflikto laikotarpiu.

Humanitarinės teisės gimimas, susijęs su Raudonojo Kryžiaus judėjimo atsiradimu, pakeitė šią padėtį. Nuo to laiko valstybės turėjo laikytis visuotinės sutarties, taikomos visada ir visomis aplinkybėmis. Tai buvo didžiulis žingsnis humaniškumo link.

Tarptautinę humanitarinę teisę sudaro Ženevos teisė ir Hagos teisė. Ženevos teisė reglamentuoja sužeistųjų bei ligonių teises, asmenų, patyrusių laivo avariją jūroje teises, karo belaisvių, civilių bei asmenų, nedalyvaujančių kariniuose konfliktuose teises, siekia apsaugoti išvestą iš rikiuotės karinį personalą. Hagos teisė reguliuoja ir nustato kariaujančių šalių teises bei pareigas karo veiksmų metu, riboja kariaujančių šalių priemones, naudojamas priešui kenkti, bei metodus, taip pat prievartos naudojimą, kuris nėra pateisinamas kariniu būtinumu.

Tarptautinė humanitarinė teisė, sujungianti abi šias dalis, taip pat reglamentuoja šiuos klausimus: a) karo pradžios; b) karinės okupacijos režimo; c) karinių veiksmų pabaigos; d)karo pabaigos; e) valstybių bei fizinių asmenų atsakomybės už karą bei karo nusikaltimus klausimus.

Tarptautinė humanitarinė teisė, reguliuojanti karo aukų apsaugą, buvo detaliai kodifikuota keturiose 1949 m. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir papildyta 1977 m. Papildomuose protokoluose prie Ženevos konvencijų atsižvelgiant į naujus kariavimo metodus ir būdus. Svarbiausi humanitarinės teisės šaltiniai: 1) 1949 m. Ženevos konvencija dėl sąlygų pagerinimo ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems ir ligoniams mūšio lauke; 2) 1949 m. Ženevos konvencija dėl sąlygų pagerinimo ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems, ligoniams ir patyrusiems laivo sudužimą jūroje; 3) 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais; 4) 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių asmenų apsaugos karo metu; 5) 1977 m. Papildomi protokolai prie 1949 m. Ženevos konvencijų; 6) 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūrinių vertybių apsaugos; 7) 1993 m. Konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo; 8) 1972 m. Konvencija dėl bakteriologinio ginklo kūrimo, gamybos, atsargų kaupimo uždraudimo; 9) 1907 m. Hagos konvencija dėl karo vedimo taisyklių; 10)1980 m. Konvencija dėl uždraudimo ir apribojimo įprastų ginklų, kuriais gali būti sukeliamos didžiulės kančios, ir kurių veikimas nėra tikslinis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tarptautinė humanitarinė teisė suprantama kaip sutartimis ir papročiais įtvirtintos tarptautinės taisyklės, kuriomis siekiama spręsti humanitarines problemas, tiesiogiai kylančias tarptautiniuose ar netarptautiniuose kariniuose konfliktuose, ir kurios riboja karo metodus bei priemones siekiant nuo konflikto pasekmių apsaugoti žmones ir nuosavybę.III. Tarptautinės humanitarinės teisės ir tarptautinės žmogaus teisių teisės santykis

1. Tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisės ginkluotų konfliktų metu

Tarptautinė humanitarinė teisė, apsauganti žmones nuo karo pasekmių, yra visos žmonijos rūpestis. Tačiau ši teisės sritis nėra pakankamai gerai žinoma. Kada ja galima pasinaudoti, kada ji pradeda galioti ir kokią apsaugą ji garantuoja?

Pateikiame tam tikras tarptautinės humanitarinės teisės taisyklėse, kartu ir svarbiausias šios teisės dalis, kurios grindžiamos asmens pagarbos ir orumo principu:

1. Asmenys, išėję iš rikiuotės, taip pat asmenys, tiesiogiai nedalyvaujantys karo veiksmuose, turi teisę į pagarbą savo gyvybei
moralinę neliečiamybę. Visais atvejais jie turi būti saugomi ir su jais turi būti elgiamasi humaniškai, be jokio priešiško nusistatymo.

2. Draudžiama žudyti ar žaloti priešą, kuris pasidavė arba išėjo iš rikiuotės dėl sužeidimo ar kitų priežasčių.

3. Sužeistuosius ir ligonius turi surinkti ir jais rūpintis ta kariaujančioji pusė, kurios valion jie patenka. Apsauga taip pat turi būti garantuota medicinos personalui, įrengimams, transportui bei medžiagoms.

4. Į nelaisvę patekę kombatantai ir priešo valion patekę civiliai asmenys turi reikalauti, kad būtų gerbiama jų gyvybė, orumas, asmeninės teisės ir įsitikinimai. Jie turi būti saugomi nuo bet kokio smurto ir represalijų. Jiems turi būti leidžiama palaikyti ryšius su savo šeimos nariais ir gauti paramą.

5. Kiekvienas turi teisę naudotis pagrindinėmis juridinėmis garantijomis. Nė vienas neturi būti laikomas atsakingu už veiksmus, kurių jis nevykdė. Nė vienas negali būti kankinamas nei fiziškai, nei morališkai, baudžiamas kūno bausmėmis, nė su vienu neturi būti elgiamasi žiauriai ir žeminamai.

6. Kariaujančios šalys ir jų ginkluotųjų pajėgų nariai gali tik ribotai taikyti karinius metodus bei priemones. Draudžiama naudoti tokius ginklus ir karinius veiksmus, dėl kurių būtų nereikalingų aukų arba pernelyg daug kančių.

7. Kariaujančios šalys visą laiką turi skirti civilius gyventojus nuo karių, kad civiliams gyventojams ir jų turtui būtų padaryta kuo mažiau nuostolių. Nei civiliai gyventojai kaip visuomenės dalis, nei pavieniai civiliai asmenys negali būti puolimo objektas. Karo veiksmai turi būti nukreipti tik į karinius objektus.

Prasidėjus ginkluotam konfliktui, konvencijos ir protokolai turi būti taikomi visomis aplinkybėmis, nors yra apribojimų sunkių netarptautinio pobūdžio karinių konfliktų atvejais, kai galioja tik tam tikros taisyklės. Tačiau visais atvejais turi būti laikomasi humaniškumo principų. Tuo būdu visada ir visur draudžiama: žudyti, kankinti, skirti fizines bausmes, luošinti, žeisti žmogaus orumą, imti įkaitus, taikyti grupines bausmes, vykdyti nuosprendį be teisingo teismo, elgtis žiauriai ir žeminamai. Konvencijos ir I Papildomas protokolas draudžia imtis represijų prieš sužeistuosius, ligonius, patyrusius laivo sudužimą, medicinos personalą ir medicinos tarnybas, civilinės gynybos personalą ir tarnybas, karo belaisvius, civilius asmenis, civilinius ir kultūros objektus, aplinką, gamyklas bei įrenginius, kuriuose esama pavojingo poveikio medžiagų. Niekas neturi atsisakyti ar būti priverstas atsisakyti apsaugos, kurią jam garantuoja konvencijos. Saugomiems asmenims bet kuriuo metu turi būti suteikta galimybė kreiptis pagalbos į valstybę globėją (neutralią valstybę, atsakingą už jų interesų saugojimą), į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą ar į bet kurią kitą bešališką humanitarinę organizaciją.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2730 žodžiai iš 5122 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.