Lietuvių kalbos dvigarsiai
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos dvigarsiai

ĮVADAS

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos ypatybes, šis mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartojami.

Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika.

Lietuvių kalboje nemaža įvairių garsų junginių – dvigarsių. Kiekvienas dvigarsis – glaudus to paties skiemens garsų junginys, kurį vienija sklandis artikuliacijos slinktis, o kirčiuotame skiemenyje – ir abu dėmenis apimanti priegaidė. Visi dvigarsiai sudaro ilgųjų skiemenų pagrindą ir šiuo atžvilgiu yra artimi ilgiesiems balsiams.

Pagal sandarą dvigarsiai skirstomi į grynuosius (dvibalsius) ir mišriuosius.

Literatūrinėje kalboje yra 6 dvibalsiai: ai, au, ei, ui, ie, uo. Visi dvibalsiai žymimi dviem greta stovinčiomis balsėmis. Tarptautiniuose žodžiuose dar rašomi dvibalsiai eu, oi, ou, pvz.: eukaliptas, Europa, klounas. Lietuviškos kilmės yra tik jaustukai oi, eu.

Literatūrinėje kalboje yra 16 mišriųjų dvigarsių, kurie žymimi balsių a, e, i, u ir priebalsių l, m, n, r samplaikomis: al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Tarptautiniuose ir šiaip nelietuviškos kilmės žodžiuose vartojami dar mišrieji dvigarsiai ol, om, on, or, pvz.: voltas, pompa, kortos, morka.

Šiame referate paliesime smulkiau dvigarsių klasifikaciją, artikuliaciją, vartojimą, kirčiavimą.

ANALITINĖ DALIS

Dvibalsiai – tai vieno skiemens ryškiai kintamos ir glaudžiamos artikuliacijos balsių junginiai, kurie, kaip ir pavieniai ilgieji balsiai, yra ilgojo skiemens centras, plg.: bai – do ir bū – do; au – ką ir ū – ką; lei – do ir ly – do. Lietuvių kalboje yra šie dvibalsiai: ai [ai], au [au], ei [ei], ui [ui], ie [ie], uo [uo]; oi [oi], eu [eu], ou [ou]; ei

[e i], oi [o i].

Ne vieno skiemens du balsiai nėra siejami glaudžios artikuliacijos ir sudaro atskirų skiemenų centrus, pvz.:pa – i – ro, su – i – ma.

Dvibalsių klasifikacija

Pagal dėmenų suaugimą (susiliejimą) dvibalsiai skirstomi į sudėtinius ir sutaptinius:

1. Sudėtinių dvibalsių [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] abu dėmenys ištariami ir girdimi aiškiai, o kirčiuotame skiemenyje vienas kuris nors dėmuo būna dar aiškesnis, stipresnis, net ilgesnis – taigi dėmenys tarsi nepraradę savarankiškumo, pvz.: laiškas [la.iškas], [lai.ko], zuikis [zui.kis].

2. Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] abu dėmenys yra taip sutapę, susilieję, kad negalima pajusti ir išgirsti, kada baigiasi vienas ir kada prasideda kitas dėmuo, – vadinasi, jie tariami kaip ilgieji balsiai.

Kai kurie dvibalsiai atsiranda trumpėjant galūnėms, kai žodžių gale atsidūręs pusbalsis [j] virsta neskiemeniniu balsiu [i] ir drauge su prieš jį einančiai balsiais sudaro naujus dvibalsius. Pvz.; sodžiuje > sodžiuj [so ui], turguje > turguj [tur.gui]. Šitaip susidaro ir gana neįprastų dvibalsių, kurių pirmasis dėmuo yra prigimtinio ilgumo balsis, pvz.: duobėje > duobėj [duobei], saulėje > saulėj [saulei]. Tai – samplaikiniai dvibalsiai. Tokių dvibalsių gali pasitaikyti ir sudurtinių žodžių dėmenų sandūroje, kai pusbalsis [j] atsiduria prieš priebalsį ir virsta neskiemeniniu balsiu [i], pvz.: kojdalgis [koiadalgis]. Šie neįprasti dvigarsiai nėra visai tikri, nes prigimtinio ilgumo balsiai sutelkia visą priegaidę (ir tvirtapradę ir tvirtagalę).

Be minėtų lietuviškų dvibalsių, svetimuose (tarptautiniuose) žodžiuose yra ir nelietuviškos kilmės dvibalsių [eu], [oi], pvz.: moira [moira], neuronas [neuronas].

Tribalsiai

Tai trinariai balsių junginiai, kurie susidaro tose pačiose pozicijose kaip ir samplaikiniai dvibalsiai: sutrumpėjus žodžiams sudievu ir tuojau, galiniai priebalsiai [v] ir [j] virsta neskiemeniniais balsiais [u] ir [i], šliejami prie prieš juos einančių sutaptinių dvibalsių [ie], [uo], ir susidaro tribalsiai [ieu], [uoi] – [su dieu], [tuoi].

Dvibalsių artikuliacija

Visų dvibalsių artikuliacija – tai sklandi kalbos padargų slinktis iš vieno dėmens artikuliacijos padėties į kito dėmens padėtį.

1. Artikuliuojant, sudėtinius dvibalsiu, kalbos padargai, pereidami nuo vieno balsio artikuliacijos prie kito, sudaro ir papildomų balsinių elementų, kurie suteikia dvibalsiui vientisumo įspūdį.

Kiekvieno sudėtinio dvibalsio artikuliacijos dinamika skirtinga – tai priklauso nuo dėmenų eilės, liežuvio pakilimo, lūpų veiklos. Pavyzdžiui, dvibalsis [ai] pradedamas artikuliuoti užpakalinės eilės, žemutinio pakėlimo, nelūpiniu balsiu, baigiamas priešakinės eilės, aukštutinio pakilimo, nelūpiniu balsiu; tariant pirmąjį dėmenį, burna plačiai pražiojama, lūpos pasyvios, liežuvis šiek tiek atitraukiamas atgal ir nuleidžiamas, liežuvio šonai nė kiek neliečia kietojo gomurio pakraščių; iš šios padėties kalbos padargai slenka į antrojo dėmens poziciją: žandikaulių kampas mažėja, burna vis labiau priveriama, lūpos pritraukiamos prie dantų, jų kampai patempiami atgal, liežuvio galas atremiamas į priekinius apatinius dantis, liežuvio priekinė ir vidurinė dalys pakyla aukštai prie kietojo gomurio, o šonai gana plačiai paliečia jo pakraščius. Tarp šio dvibalsio abiejų dėmenų ištariama ir tarpinių elementų
(atviras [e], labai atviras [i]), bet kalbant natūraliai juos sunku išgirsti.

Dvibalsio [ei] abu dėmenys priešakinės eilės, nelūpiniai balsiai, bet skiriasi liežuvio pakilimu. Artikuliuojant liežuvis visą laiką pasislinkęs į priekį, galu remiasi į priekinius apatinius dantis, tik tariant pirmąjį dėmenį priekinė ir vidurinė dalys labai nedaug pakilusios prie kietojo gomurio ir šonais vos liečia pakraščius, o tariant antrąjį dėmenį šios liežuvio dalys prie kietojo gomurio pakyla aukštai ir šonais gerokai paliečia jo pakraščius. Kinta ir burnos pravėrimas: iš pradžių ji pražiojama gana plačiai, o pereinant prie antrojo dėmens vis labiau priveriama, pabaigoje, tariant dėmenį [i], ji visai mažai praverta. Lūpos per visą artikuliacijos laiką neatkištos ir nesuapvalintos, o baigiant artikuliuoti lūpų kamai patempiami atgal.

Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo], abu dėmenys tos pačios eilės (dvibalsio [ie] priešakinės, dvibalsio [uo] – užpakalinės), todėl liežuvio horizontali padėtis nekinta; kitaip negu sudėtinių dvibalsių, liežuvis iš aukštutinio pakilimo sklandžiai, be didesnių pastangų leidžiasi žemyn – dėl šių priežasčių tarp pirmojo ir antrojo dėmens nėra ribos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1012 žodžiai iš 3189 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.