Realistinė teisės koncepcija
5 (100%) 1 vote

Realistinė teisės koncepcija

1121314151

TURINYS

3…………………………………………………………………………………………….Teisės apibrėžimas

3-4 ………………………………………………………………………….Teisė kaip monarcho valdžia

4-6…………………………………………………………………………………………….Juristų nuomonė

6………………………………………………………………………………………..”Įstatymas” ir “teisė”

6 – 7………………………………………………………………………..Teisė glūdi žmonių sąmonėje

7………………………………………………………………………..Teisėjai aip įstatymų aiškintojai

7 – 8 …………………………………………………………………Teisė – tik tai, ką nustato teismai

8 – 9………………………………………………………………………..Anksčiau neaptarti klausimai

9…………………………………………………………………………………..Jokios teisės prie įstatymą

10………………………………………………………………………..Teismai kuria ex post facto teisę

10…………………………………………………………………………………….Teisė ir gamtos mokslai

11 – 12………………………………………………….Sprendimai įtikinamas įstatymo įrodymas

12……………………………………………………………………………….Teisė nėra visada vykdoma

12 – 13 ……………………………………………..Teisė – valstybės nustatytos elgesio taisyklės

13………………………………………………..Bendros administracinės taisyklės yra įstatymai

Teisės apibrėžimas

Valstybės arba bet kurio kito organizuoto organo teisė yra sudaryta iš taisyklių, pagal kurias teismai, t.y. šio organo juridinės institucijos, naudoja oficialoms teisėms ir pareigoms apibrėžti. Šioje srityje tarpusavyje besiveržiančios teisės mokyklose iškyla skirtumas tarp dažnai painiojamų teisės ir teisės šaltinių sąvokų. Iš vienos pusės, patvirtinama, nepozityvioji teisė, t.y. teisė, kurios nepaiso jokie teismai, yra skelbiama absurdu, o iš kitos pusės, yra skelbiama, kad absurdiška sakyti, jog didelės šalies teisė yra apibrėžiama kaip pustuzinio senyvų džentelmenų nuomonė, kad kai kurie jų yra labai riboto intelekto.

Tiesa, kiekviena šalis mato tiktai vieną medalio pusę. Jeigu minėtas pustuzinis senyvų džentelmenų sudaro šalies aukščiausiąjį teismą, tai jiems atsisakius taikyti bet kurią taisyklę arba principą, atitinkamai pasikeičia ir tos šalies teisė. Tačiau yra pageidaujama, kad, pavyzdžiui, asmuo būtų įpareigotas pateikti žadėtą dovaną, net jeigų šalies įstatymai negali jo priversti laikytis savo pažado, nes to šalies teisėje nėra numatytas pažadėtos dovanos pateikimo įpareigojimas. Iš kitos pusės, tie šeši asmenys ieško taisyklių, kurių jie galėtų nesilaikyti pagal savo įgeidžius, tačiau tokių taisyklių jie ieško patys bendriausio ir pastoviausio pobūdžio šaltiniuose, kuriuos jiems siūlo jų oficialios organizacijos.

Aptarkime kai kuriuos kitus apibrėžimus, kurie iki šiol vyravo ir tebevyrauja.

Iš daugybės teisės apibrėžimų, pateikiamų įvairiais laikais ir įvairiose vietose, kai kurie yra visiškai beprasmiai, o kituose tiesos kibirkštis yra apgaubta gražbylystės migla. Bet yra trys teorijos, sukurtos kruopščiai mąstančių žmonių, kurios buvo ir tėra priimtinos ir vertos apsvarstymo. Visose šiose teorijose neigiama, kad teismai yra tikri teisės kūrėjai ir prieinama išvados, kad jie tėra jos išreiškėjai.

Teisė kaip monarcho valdžia

Pirmoji šių teorijų teigia, kad teisė yra monarcho valdžios išraiška. Toks yra Austin’o požiūris. “Kiekviena pozityvi teisė, – sako jis, – bet kurioje bendruomenėje yra monarcho arba valstybės kūrinys, sukurtas monarcho arba aukščiausiojo valdymo organo, atliekančio įstatymų leidybos ar teisėtvarkos funkcijas, arba sukurtas asmens ar įstaigos, kuriems atitinkamos įstatymų leidybos teisės ar bei įgaliojimai yra suteikti oficialiai arba faktišaki monarcho arba aukščiausiojo valdymo organo.

Tam tikra prasme tai yra tiesa; valstybė gali apriboti vienos ar kitos taisyklės naudojimą jos teismuose; bet ji dažnai leidžia jiems elgtis taip, kaip jie mano esant teisingai; ir tam tikra prasme būtų per daug drąsu pasakyti, kad asmuo galėtų įsakyti kažką daryti, nes jis turi galią ( kuria nesinaudoja) uždrausti tai daryti.

Ponas A.B., kuris nori pasistatydinti namą ir pasisamdo tam tikslui architektą Y.Z. Ponas Y.Z. pastato tam tikru būdu laiptus; devyniais atvejais iš dešimties jis stato laiptus tokiu būu, kaip yra aiškinama knygose apie statybą, arba taip, kaip jam diktuoja jo patirtis, arba taip, kaip jo nuomone, tinka šiam pastatui ar atitinka gerą skonį arba taip, kaip jam yra lengviau; labai retai jis galvotų, ar ponui A.B. patiks šis būdas, o ponas A.B. taip pat negalvoja, ar tai galėtų būti kitaip. Čia panašu į tai, ką mes turėtume vadinti liaudiškąja teise… Tai yra dvasia, kuri gyvena ir veikia visuose individuose, kurie kartu kuria
pozityviąją teisę tokiu būdu, kad kiekvieno jų sąmonėje neatsitiktinai formuojasi tie patys įstatymai… Forma, kuria teisė egzistuoja bendroje žmonių sąmonėje, yra ne abstrakti taisyklė, bet gyva teisės instituto intuicija jos organiškame sąryšyje…

Kai kalbama apie liaudiškosios teisės pritaikymą atskirais atvejais turėtų būti aptartas kaip priemonė susipažinimas su ja, turimas omenyje netiesioginis susipažinimas, reikalingas tiems, kurie žiūri į ją iš išorės, nebūdami bendruomenės, kurioje atsiranda ir naudojama kasdieniniame gyvenime, liaudiškoji teisė, nariais. Toms bendruomenės nariams nėra reikalo daryti išvadas iš pavienių atvejų, nes jų žinios apie tą teisę yra tiesioginės ir pagrįstos intuicija

Savigny kruopščiai atriboja bendrą sąmonę nuo papročių: “Teisės pagrindas, – rašo jis, – yra jos egzistavimas, jos realumas bendroje žmonių sąmonėje. Šis egzistavimas yra nematomas. Kaip mes galime jį pažinti? Mes pradedame jį pažinti, kai jis pasireiškia per išorinius veiksmus, pasirodo praktikoje, manierose ir papročiuose: iš nuolatinio ir nepertraukiamo veikimo būdo vienodumo mes suvokiame, kad žmonių nuomonė yra jų bendros šaknys, o ne tik atsitiktinumas. Tokiu būdu, paprotys yra pozityviosios teisės požymis, bet ne jos pagrindas“.

Juristų nuomonė

Savigny teorijoms prikaišiojami tos pačios rūšies sunkumai, kaip ir Austin’o teorijoms. Didesnė dalis egzistuojančių bet kuris bendruomenės įstatymų yra nežinoma jos valdovams ir tėra doktrina, kurią monarchas laiko savo kūriniu, tačiau didelė dalis įstatymų nėra žinoma ir liaudžiai.Tai kaip gi ji gali būti jų “bendros sąmonės“ kūrinys? Kaip ji gali būti tuo, ką jie “jaučia kaip įstatymo poreikį“?

Paimkite paprastą pavyzdį – vieną iš tūkstančių. Pagal Masašusetso įstatymus sutartis laišku negalioja tol, kol negaunamas atsakymas apie patvirtinimą. Pagal Niujorko įstatymus jis įsigalioja, išsiuntus atsakymą paštu. Ar Masačusetso valstijos gyventojų sąmonė šiuo klausimu skiriasi nuo Niuojorko valstijos gyventojų sąmonės? Ar Masačusetso gyventojai jaučia vienokių įstatymų, o Niujorko gyventojai visiškai priešingų įstatymų būtinybę? Iš tikrųjų, iš šimto žmonių kiekvienoje šių valstijų nei vienos nežino apie šiuos dalykus. O jeigu kuris nors ir žino, tikriausiai jo nuomonė neprieštarauja jo valstijos įstatymams.

Savigny išsprendžia šią problemą tokiu būdu: “Teisė, pradžioje buvusi bendra žmonių grupės nuosavybė, ilgainui išsišakojo, persipynusi su realiu gyvenimu, ir jos detalės tiek išsivystė, kad tauta nebegali su ja susidoroti. Tuomet formuojama atskira juristų klasė, kuri, pati būdama tos pačios tautos elementu, atstovauja visuomenei šioje mąstymo srityje. Konkrečioje šios klasės sąmonėje teisė tėra liaudiškosios teisės tąsa ir vystomosi rezultatas. Pastarosios egzistavimas yra dvilypis. Savo pagrindiniuose principuose ji tebeegzistuoja bendroje žmonių sąmonėje; tikslus apibrėžimas ir detalių pritaikymas yra juriskonsultų klasės prerogatyva.

Bet nuomonė, kad juriskonsultų nuomonės yra išsivysčiusios žmonių nuomonės, yra nepagrįsta. Šalyse, kur galioja Bendroji Anglijos teisė, teisėjai yra juristai, kurių nuomonės paisoma keičiant teisės aktus, tad būtų mažiau absurdiška laikyti juos žmonių nuomonės išreiškėjais; tačiau Europos žemyne, pavyzdžiui, Vokietijoje, sunku įsivaizduoti, kad praeityje ir dabar neoficiali ir neapibrėžta juristų klasė, parengusi didesnę dalį įstatymų, būtų paisiusi žmonių nuomonės. Jie argumentuoja, kad nevalia atsižvelgti į jų atitinkamos šalies gyventojų nuomonę priimant sprendimus. Jie gali atsižvelgti į teisės autoritetų nuomonę, į teisės sąvokas, jeigu jos egzistuoja ir yra prieinamos, tačiau žmonių, tarp kurių jie gyvena, nuomonę jie priimtų dėmesin paskutinėje eilėje. Jie atsižvelgia į užsienio teisininkų nuomonę, į Papinianą, Accursius, Curacius arba į elegantia juris arba į “teisinę būtinybę“.

Juristai atsižvelgia į tautos nuomonę ne daugiau ir ne mažiau nei į bet kurios kitos specialiai išugdytos ar apmokytos bendruomenės klasės nuomonę atitinkamose srityse. Jie naudojasi liaudies siela teisės srityje ne daugiau, negu išsilavinę gydytojai tokiuose reikaluose, apie kuriuos kalbama ribotai, kaip kad darytų Austin laiptų, kurie neva yra pono A.B. “kūrinys“, atveju; ir tuomet ponui A.B. nebereikėtų tokiu būdu pastatytų laiptų ir iš viso jokių laiptų ir jokio namo.

Kai agentas, tarnas ar tanautojas, negavęs aiškių šeimininko ar užsakovo nurodymų, veikia, siekdamas, tikėdamasis arba nesitikėdamas tiesiogiai patenkinti šeimininką/užsakovą. Paimkime, pavyzdžiui, pirmąjį atvejį – virėjas, kepdamas mėsą, virdamas kiaušinius, turėtų tiesiogiai atsižvelgti į savo šeimininko norus ir skonius. Iš kitos pusės, kai įžymus dailininkas pasamdomas nutapyti paveikslą ant bažnyčios sienos, nesitikim, kad jis nuolat laikytų galvoje, kas patiks vadovams ir samdytojams; jie neužima visų jų minčių; jeigu tai yra įprasto mąstymo žmonės, jis iš viso apie juos negalvoja; jis yra linkęs ieškoti įkvėpimo kitur, ir jo kuriamas paveikslas nebus vadovų ir samdytojų “kūrinys“; tuo tarpu, jeigu tapytojas elgiasi priešingai ir skiria visą savo
spėlionėms, kaip geriausiai jiems įtikti, jis tampa jų “įrankiu“, ir paveikslas galėtų būti laikomas jų kūriniu.

Dabar tampa aišku, kuriai šių klasių priklauso teisėjas. Jeigu jis negauna tiesioginių įsakymų iš valstybės, jis tiesiogiai nesvarsto ar neturėtų svarstyti, kaip patenkinti valstybę; jo mintys yra nukreiptos į tokias problemas: ką padarė kiti teisėjai; ką apie šį reikalą sako Ulpian ir lordas Coke; koks būtų sprendimas pagal elegentia juris arba bendrąją moralę.

Hedonistiniai moralistai dažnai sako, kad kadangi laimė yra žmogaus gyvenimo pabaiga, ji geriausiai pasiekiama tiesiogiai jos nesiekiant; tokiu būdu, teismui, kaip bet kuriam kitam kūno organui, įvykdžius to kūno norus, ateitų galas, bet geriausia būtų siekti tikslo, tiesiogiai neaptariant tų norų.

Austino teiginys, kad teisė yra sudaryta iš tiesioginių arba netiesioginių valstybės įsakymų ir ką jie faktiškai daro, yra įsakoma valstybės, nors teisėjai ir tiesiogiai nevykdo valstybės norų.

“Įstatymas“ ir “teisė“

Tai nėra tas pats, ir būtina suprasti tą skirtumą. Žinoma, Austin apibrėžia teisę kaip politinių vadovų nustatytų taisyklių visuma; o Benthan sako: “Teisė yra abstraktus ir bendras terminas, kuris, jeigu jis kažką reiškia, gali reikšti ne daugiau ir ne mažiau, negu atskirų įstatymų visumą.“ Bet manoma, kad tai nėra iprasta teisės reikšmė. Įstatymas paprastai reiškia šalies įstatymų leidybos organo priimtą aktą. Teisė yra visa teismų taikomų taisyklių sistema. Šių terminų panašumas leidžia padaryti išvadą, kad teismų taikomos taisyklės, kurios iš esmės yra valstybės įsakymaiš bet suformuluoti šią prielaidą ir pasakyti: Teismų administruojama sistema yra teisė, o teisė yra ne kas kita kaip atskirų įstatymų visumą, o visi atskiri įstatymai yra valstybės įsakymai – nėra pagrindo.

Pono Henry Maine dėka mes sužinome, kad Austino teorija “yra pagrįsta tiktai kalbos išradingumu, ir joje daroma prielaida, kad teismų veiklos būdai bei motyvai yra visiškai nesąmoningi… Galima suprasti, kad yra visiškai įmanoma sukurti teoriją, tinkamą tokiems atvejams, tačiau procesas yra nulemiamas kalbos ypatybių ( anglų kalba “a law“ – “statymas, o “the law“ – teisė ). Tai atliekama, atitinkamai dėliojant žodžius bei prielinksnius, nepaisant su jais susijusių idėjų sritimis.

Austino teorija buvo natūrali reakcija prieš požiūrius, kuriuos jis matė savo srityje. Teisė buvo apibrėžiama kaip “ gėrio ir teisybės nustatymo menas“, “gero elgesio nustatymo motyvai“, “abstrakti bendrybės, agzistuojančios savyje ir dėl savęs, išraiška“, “organinė išorinių intelektualaus gyvenimo sąlygų visuma“. Austin nuėjo per toli, manydamas, kad teisė visuomet yra kuriama valstybės, jis priskyrė per gerą vaidmenį jurisprudencijai, aiškiai pareikšdamas, kad teisė priklauso nuo valstybės malonės.

Teisė glūdi žmonių sąmonėje

Antra teorija teigia, jog teisės prigimtis yra tai, kad teismai, sprendžiant bylas, yra, iš tikrųjų, panaudoję tai, kas glūdi žmonių sąmonėje. Savigny yra išmaningiausias šios teorijos išaiškintojas. Dabartinės romėnų teisės sistemos pradžioje jis nustatė: “Pozityvioji teisė gyvena eilinių žmonių sąmonėje“. Gali būti labai pageidautina, kad dvasios koncepcijos turi turėti bendravimo įgūdžius, tačiau šis troškimas negali atsispindėti byloje. Dvasia neša gabalėlį sieros liemens kišenėje, kad apsaugotų nuo reumatizmo ir galvoja, kad skerdėjas negali būti prisiekusiųju.

Populiari nuomonė tam tikru laiku buvo priešiška profesionaliam požiūriui į teisę. Tie, kurie manė, kad teisininkai yra bylų nagrinėjimų “mikrofonai”, niekada nesugebėjo su malonumu nagrinėti Romėnų teisės Vokietijoje, todėl teisė buvo priimta prieš daugumos žmonių norus.

Teisėjai kaip įstatymų aiškintojai

Lieka aptarti trečiąją teisės teoriją. Ši teorija sako štai ką: normos, kuriomis vadovaujasi teismai, svarstydami klausimus, nėra nei valstybės įsakymų, nei žmonijos sąmonės išraiška, ir nors tai, ką teismai nustato, yra teisė, šis pasakymas – tarsi vežimas priešais arklį. Iš tiesų teisė yra teismų nustatytos normos, tačiau tos normos teismų nustatomos todėl, kad tai yra teisė; tai nėra teisė vien todėl, kad nustatyta teismų, arba, anot James C. Carter, teismas yra teisės aiškintojas, o ne kūrėjas. Būtent šiuo požiūriu teismai ir patys linkę aiškinti savo funkcijas.

Teisė – tik tai, ką nustato teismai

Ši teorija pripažįsta, kad teismų nustatytos normos tiksliai atspindi teisę, bet ji neigia, jog tai yra teisė dėl to, kad jas nustato teismai. Tačiau prieš neigdami atsižvelkime į nuolaidą. Tai teiginys, su kuriuo tikriausiai sutiktų bendrosios teisės specialistai. Tik turime būti tikri, kad mūsų idėjos nėra įtakotos panašios konkrečios teisės sistemos teorijos ar praktikos. Bendrojoje teisėje dabar apskritai pripažįstama, kad teismai įdėjo didelį indėlį kuriant teisę, ypač pastarųjų teismų kartų nuomonė. Bet civilinėje teisėje kaip paaiškės vėliau, tai buvo ne visai tiesa. Kitaip tariant, teisminiai precedentai buvo pagrindas kuriant bendrąją teisę, bet kontinentinės Europos sistemoms – visiškai kitaip. Bet sutinkant su viskuo, kas teigiama
kontinentinių rašytojų apie precedentų įtakos jų šalims nebuvimą, nors pastarasis sprendimas gali nebūti teisės šaltinis, dabartinis sprendimas yra tikra išraiška to, kas dabar yra teisė. Šiandien Prancūzijos teismai gali klausimu ”Ar vekselio pasirašymas atitinka pavadinimą?”, mažai paisyti ar išvis nekreipti dėmesio į anksčiau pareikštas prancūzų teismų tuo klausimu, bet vis dėlto šiandien šių teismų nuomonė – jog valstybė privers gyventojus reguliuoti savo elgesį. Doktrina, kur šalies teismai atsisako priimti savo šalies teisę, sukuria kultą nicht positivisches Recht (pažodžiui iš vok. k. – nepozityvioji teisė); tiek civilinėje, tiek bendrojje teisėje normos, nustatytos teismų, tiksliai atsispindi esamą teisę.

Didelė nauda teisėtyrai per pastarąjį šimtmetį jos esminėse koncepcijose yra pripažinimas, kad valstybės ar kitos organizuotos struktūros teisė moksle yra žygdarbis, kurį atliko Austin. Jis galbūt klysta laikydamas valstybės teisę suvereno vadovavimu, bet jis buvo teisus mokydamas, kad elgesį nustatančios normos veikia kaip valstybės teismo organai yra valstybės teisė, o jokios taip nustatytos normos nėra valstybės teisė

Vokiečiai buvi nepaprastai nedėkingi Bentham ir Austin ir, kaip dažnai nutinka, galutinis rezultatas buvo labai apsunkintas nomenklatūros.Kontinentinėje Europoje etika yra padalyta į dvi dalis: viena jų susijusi su dalykais, vykdomais išorine prievarta, kita nesusijusi. Ankstesnioji iš jų pavadinta Rechtslehre ( iš vok. k. – teisės mokslas). Pagal Kantą, moralės filosofija ( Metaphysic der Sitten; iš vok. k. – papročių metafizika) gali būti skirtoma į (1) metafizinius teisės principus (Rechtslehre) ir(2) metafizinius etikos principus ( Tugendlehre). Teisės mokslas turi jų aptariamus dalykus visų teisių sumoje, kuri paskelbiama išoriniu įstatymu leidimu. Rechtslehre – ne tik normos, kuriomis valstybė nustato elgesį, bet visas elgesys, potencialiai priklausantis tokioms normoms, o tai turi polinkį užgožti skirtumą tarp normų, kurios iš tiesų buvo nurodomosios nuo tų, kuriomis galėjo būti nurodinėjama. Tačiau vėlesniais metais vokiečiai savaip pritarė Austin požiūriui, tad dabar galintieji viešai teigia atsisakantys visos nicht positivisches Recht.

Anksčiau neaptarti klausimai

Priėjome prie klausimo, ar teismai kuria anksčiau egzistavusią teisę, ar jų kuriamos normos nėra anksčiau egzistavusios teisės išraiška, o pati teisė. Imkim konkretų pavyzdį: daugelyje dalykų, kurie kelia klausimus įvairiose jurisdikcijose, nėra jokios doktrinos, gavusios semper, ubique, et ab omnibus. Pavyzdžiui, Henry Pitt’as pasistatė savo rezervuarą ir pripildė jį vandens. Dėl jo aplaidumo ar rezervuaro konstrukcijos ar priežiūros rezervuaras sprogsta ir vanduo, plūsdamas pirmyn, užtvindo ir apniokoja Pitt’o kaimyno Thomas Underhill’o žemę. Ar Underhill’as turi teisę gauti kompensaciją iš Pitt’o? Anglijoje pagal Rylands v. Fletcher atvejį nuspręsta, kad galėjo , ir šiuo sprendimu vadovavosi kai kurios JAV valstijos, pavyzdžiui, Masačiusetsas; bet kitos, kiek yra žinoma, Nju Džersis, sprendė atvirksčiai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2830 žodžiai iš 5412 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.