Siuolaikinė teisės samprata pagal a vaiSvilą
5 (100%) 1 vote

Siuolaikinė teisės samprata pagal a vaiSvilą

1121

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Teisės sampratos raida……………………………………………………………………………………………………….4

2. Teisės socialinė paskirtis……………………………………………………………………………………………………6

3. Šiuolaikinė teisės samprata………………………………………………………………………………………………6

4. Šiuolaikinės teisės sampratos trūkumai ir privalumai…………………………………………………………….7

5. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………..10

ĮVADAS

Praktiškai funkcionuojanti teisė – tai teisiniai santykiai, o teisiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės normų. Tai reiškia, kad teisė gimsta žmonių visuomenėje, ir todėl natūralu, kad pati teisės samprata keičiasi, keičiantis valstybių santvarkoms, politiniams režimams.

Mūsų valstybė jauna tiek laiko, tiek santvarkos požiūriu. Pasikeitus politiniam režimui, iš totalitarinio režimo valdomos okupuotos respublikos tapus nepriklausoma demokratine respublika, kilo ne tik ekonominė, politinė, bet ir vertybių perkainojimo suirutė. Atsirado poreikis iš naujo įvertinti visą vertybių sistemą, kitomis akimis pažvelgti ir į teisę, jos vietą ir reikšmę visuomeniniame gyvenime. Nes, pasak A. Vaišvilos „…nedemokratinio režimo sąlygomis apibrėžti teisę – tai apibrėžti valdžios teisę.“ (Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 104), o „…demokratinio režimo sąlygomis „apibrėžti teisę“ – tai apibrėžti žmogaus teisę.“ (P. 104). Jeigu anksčiau pagrindinis teisės vaidmuo buvo garantuoti valstybės prievartą, tramdyti nepaklusniuosius pačiam režimui, tai dabar ji turi tarnauti žmonėms: visiems ir tuo pačiu kiekvienam. Keitėsi teisės funkcijos, įstatymo ir teisės santykis. Esant totalitariniam režimui, įstatymas yra aukščiau negu pati teisė, o teisė yra tai, kas įsakyta valstybės. Demokratinėse valstybėse teisė turėtų būti aukščiau už įstatymą, o praktiškai tai būtų galima įgyvendinti suteikus teismams precedento teisę, vadovaujantis ne tik teisės normomis, bet ir principais.

A. Vaišvilos „Teisės teorijos“ pagalba norėčiau atsakyti sau ir kitiems į tokius klausimus:

1) Suvokti teisės sampratos kaitos būtinybę ir reikšmę;

2) Teisės socialinę paskirtį;

3) Kiekvieno visuomenės individo santykį su teise, ką jis turi duoti teisei ir ką iš jos už tai gauna.

Tema aktuali, nes kai kurie visuomenės nariai tapatina pačią teisę su įstatymu, arba teisė jiems asocijuojasi su teisėsauga, kai teisingas suvokimas – teisėsaugos institucijos tai tik teisės dalis, jos veiksmingumo užtikrinimas taikant valstybės prievartą, o pasikeitus teisės sampratai ir žmogaus teisių įgyvendinimui ir apsaugai tapus pagrindiniu teisės uždaviniu, ne visi suvokia, kad turi ne tik teises, bet ir pareigas.

Mano uždavinys šiame darbe – išanalizuoti, kaip atsakymus į šiuos klausimus pateikia A. Vaišvila „Teisės teorijoje“.

1. Teisės sampratos raida

A. Vaišvila teigia, kad istorijoje egzistavusias teisės sampratas galima suskirstyti į dvi pagrindines idėjines kryptis – pozityvistinę ir nepozityvistinę. Teisinis pozityvizmas pasireiškia formalistine pažiūra į teisę kaip į techninę elgesio taisyklę, nesidomint jos turiniu. Nepozityvistinė teisės sampratos idėjinė kryptis yra labiausiai diferencijuota ir jos ištakos siekia antiką, viduramžius ir naujuosius laikus. Ji atgimė XX a. pradžioje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, tada susiformavo ir pats terminas „nepozityvistinė teisės samprata“. Šia požiūris formavosi aiškinantis teisės šaltinį, siekiant suvokti teisę kaip turiningą reiškinį.

Mūsų visuomenė kaip tik ir turėjo pakeisti teisės sampratą iš pozityvistinės, kuri būdinga totalitariniams režimams, į nepozityvistinę, būdingą demokratiniams.

A. Vaišvila išskiria teisės sampratų diferenciaciją pagal teisės šaltinį, pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso, teorijas, kildinančias teisę iš priešingų interesų kompromiso, teisės hermeneutiką. Pagal šaltinį, pasak A. Vaišvilos, teisės sampratas galima skirstyti į teologinę, arba dieviškąją teisės kilmės teoriją, prigimtinės teisės teoriją, kurios trys pagrindiniai šaltiniai:

1) Dievo apreiškimas,

2) žmogaus prigimtis,

3) žmogaus protas,

teisinį pozityvizmą.

Pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso prie teorijų, teigiančių, kad „…teisės šaltinis (turinys) yra ne apskritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų interesai…“ ( P. 82), priskirtinos:

1) L. Gumplovičiaus prievartos teorija;

2) Klasinės teisės (marksistinė) teorija;

3) R. Jėringo „interesų jurisprudencija“.

Teorijos, kildinančios teisę iš priešingų interesų kompromiso: visuomeninės sutarties teorija, solidarumo, arba socialinės priklausomybės (socialinių funkcijų),
teorija, sociologinė teisės samprata.

Teisės hermeneutiką A. Vaišvila apibūdina kaip „trečiojo kelio“ tarp teisinio pozityvizmo ir prigimtinės teisės paiešką.

Teisės idėjos raidą A. Vaišvila skirto į dvi jos stadijas: ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija ir kapitalistinės teisės epocha. Pirmojoje stadijoje teisės formavimosi rezultatu tapo pozityvistinės teisės sampratos viršenybė, nes „Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, …buvo pradinė visuomenės narių lygybė…Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys.“ (P. 157), o prasidėjus darbo specializacijai, individualiems gamintojų mainams, kilo būtinybė grįsti tuos mainus darbo, įdėto į mainų objektus, lygiavertiškumu. Iš čia – privatinės teisės pradžia. Teisė nustojo buvusi teisių ir pareigų vienove, kai ekonomiškai ir politiškai stipresni ėmė išnaudoti silpnesniuosius, stiprieji liko be pareigų, silpnieji – be teisių, atsirado būtinybė teise vadinti ne pačią teisę, o įstatymą, kad stiprieji galėtų pateisinti savo savivalę. Vienintele autentiškos teisės oaze liko civilinė (pilietinė) teisė, iš kurios ir prasidėjo teisės grįžimas į visuomenę savo tikru pavidalu – teisių ir pareigų pusiausvyra. Totalitariniai režimai, pasak A. Vaišvilos, „…buvo ir tebėra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip „privalomo elgesio taisyklę“…kad nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę.“ (P. 158).

Antrosios stadijos teisės sampratos ištakos slypi vergvaldinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrinduose, nes jie pripažino visų santykio dalyvių lygiateisiškumą ir laisvą valią. Visuomenės demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės principais. Antrasis teisės raidos periodas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto (buržuazinė teisė) ir būdingas teisinės valstybės teisei. Teisė šioje stadijoje yra aukščiau negu įstatymas, ji reiškia subjektinių teisių ir pareigų vienovę, garantuojamą abipuse santykio dalyvių nauda, ir tik kai to nepakanka – valstybės prievarta.

Teisės kaitą patvirtina vienas iš teisės pažinimo metodų – raidos, arba evoliucijos idėja, kurios taikymas jurisprudencijai reiškia, kad siekiant visapusiško pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t. y. teisė atsiranda, keičiasi ir nuolat yra netapati pati sau. „ Raida – tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai – savo priešybe. Todėl ir teisės esmė nėra duota iš karto ir visiems laikams, ta esmė – istoriškai susiklostanti.“ (P. 34). Teisė , pasak A. Vaišvilos, yra pastovi tik tuo, kad ji yra visuomeninė tvarka, o kadangi teise verčiami vis kitų socialinių grupių interesai, tai turinio kaip intereso specifikos požiūriu ji yra nuolat kintantis procesas. Iš pradžių teisė reiškė vergvaldžių, vėliau – feodalų, dar vėliau – stambiojo kapitalo turėtojų interesus, dabar ji siekia reikšti įvairiausių socialinių grupių interesus, derindama juos kompromisu. Atitinkamai ir teisinis reguliavimas plėtojosi garantuojant asmeniui vis platesnę laisvę: nuo vergijos – prie baudžiavos, ir galiausiai – prie teisinės laisvės, kur vieno asmens laisvę gali riboti tik kito asmens laisvė. A. Vaišvila nurodo, kad G. Hėgelis „…teisę laikė dinaminio evoliucijos vyksmo rezultatu: teisė rutuliojasi pagal bendrąjį raidos dėsnį: tezė – antitezė – sintezė. Šio tapsmo tikslas – asmens laisvės plėtotė.“ (P. 34). 2. Teisės socialinė paskirtis

Teisės samprata kinta ir priklausomai nuo teisės socialinės paskirties „…kam teisė tarnauja – tam tikrai grupei ar visai visuomenei…“ (P. 163). Ji kinta, nes turi atitikti konkretaus laikotarpio konkrečios visuomenės poreikius ir teisei keliamus reikalavimus. Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Jeigu teisė tarnauja tik tam tikrai socialinei grupei, ką viešai ir tiesiai teigti yra neprestižiška, požiūris į teisę yra tik kaip į elgesio taisyklę, siekiama nenagrinėti turinio, iš kurio taptų aišku, kieno interesus gina ta elgesio taisyklė. Tokia teisės samprata yra tik etatistinė ir remiasi tik teisinio pozityvizmo metodika. Jeigu teisė skirta visų socialinių grupių interesams įgyvendinti ir apsaugoti, pozityvistinė teisės samprata bus nepakankama. Samprata tada turi atskleisti ir turinį, kad išvengtų siekio versti bendradarbiavimo teisę viešpatavimo – pavergimo teise, vienos socialinės grupės interesų iškėlimo virš kitų. Šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinė paskirtis yra žmogaus teisių apsauga.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1400 žodžiai iš 2770 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.