Teisės esmė ir socialinė paskirtis
5 (100%) 1 vote

Teisės esmė ir socialinė paskirtis

1121

P l a n a s

1. Įžanga.

2. Teisės samprata.

3. Teisės funkcinė struktūra.

4. Teisės ir pareigos.

5. Teisės socialinė paskirtis.

6. Išvados.

Į ž a n g a

Žmonijos istorijos aušroje egzistavo primityvi socialinio reguliavimo sistema.Tuo laikotarpiu atskiro giminės nario teisės neturėjo didesnio prioriteto. Socialinio reguliavimo sistema buvo nukreipta giminės išgyvenimo klausimui spręsti, egzistavo papročių teisė, kuri buvo visiems besąlygiškai privaloma. Teisių ir pareigų vienovė pradėjo formuotis, įsivyravus darbo specializacijai. Atsiradus intelektualių žmonių, ūkinei gamybai padidinus našumą, žmonija iš pirmykštės visuomenės, perėjo į civilizaciją. Iškyla būtinybė vystyti perteklinius prekių mainus. Juos reikėjo pagrįsti lygiaverčiu darbu, investuotu į mainų objektą. Taip atsirado privati teisė. Priešinga kryptimi formavosi viešasis visuomenės gyvenimas. Pagrindinės socialinės klasės grindė santykius ne teise, o jėga. Ekonomiškai ir politiškai stipresni, savo pareigas primetė silpnesniem. Nuo to laikotarpio visuomenės viešąjį gyvenimą reguliavo ir tvarkė ne teisė, o įstatymas, nekreipiantis dėmesio į teisę. Bet kurį sukurtą įstatymą imta vadinti teise. Todėl įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, susiformavo etatistinė teisės samprata, kurios šaltinis buvo – valstybės valia. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo susiaurinta iki teisės principo, taikomo tik civilinėje ar privačioje teisėje. Todėl to laikotarpio visuomenėje egzistavo dvi teisės sampratos: viešoji teisė ir privačioji teisė.

Privačioji teisė rėmėsi abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra, lygiateisiškumu, nes reguliavo laisvų piliečių santykius. Privačioji teisė reguliuojanti santykius tarp piliečių liko vienintelė teisė, kurios nebuvo palietęs supriešinimas, ir iš jos prasidėjo autentiškos šiuolaikinės teisės prisikėlimas, jos sugrįžimas į žmonių santykius su valstybe, humanizuojant juos teisių ir pareigų vienove.

Viešoji teisė reguliavo santykius tarp piliečių ir valstybės, ji rėmėsi etatistinės teisės samprata, jėgos primatu ir nelygiateisiškumu.

T e i s ė s s a m p r a t a

Egzistuoja ne vienas teisės sampratos aiškinimas, nes skirtingose šalyse ar kontinentuose ji suprantama skirtingai. Teisė yra susijusi su nacionalumu ir tos šalies teisinės sistemos tradicijomis. Nors nuomonės skiriasi apie teisės sampratą, tačiau kurios šalys pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, įgytų teisių neatimamumą, lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, todėl galima pripažinti, kad jos orientuotos į demokratines vertybes ir šiuolaikinės teisės sampratą. Į šiuolaikinės teisės sampratą jas integravo asmens primato prieš valstybę pripažinimas,kuris reikalauja visą teisės sistemą pradėti ir grįsti privačia teise, versti jos principus visos teisės principais. O privati teisė pripažįsta visų santykio dalyvių lygiateisiškumą, kuris įpareigoja apibrėžti teisę, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Tada ši vienovė individo primato sąlygomis ima reikšti šiuolaikinės teisės esmę, nes susivienija visos teisės idėjos: prigimtinės teisės pobūdis, abipusis žmonių visuomenės sąryšys, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas ir t.t. Valstybė yra viena iš lygiateisių santykių subjektų, todėl atskleidžiant teisės sampratos esmę, reiškia paaiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Taip pat būtini du teisės sampratos elementai: norminis teisės pobūdis ir svarbiausias šio tvarkymo dalykas – įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę.

T e i s ė s f u n k c i n ė s t r u k t ū r a

Žmogus gyvena apsuptas kitų žmonių, todėl paversti savo egzistencinį interesą elgesio taisykle, išplaukia iš individo noro apsaugoti tą interesą nuo pavojų, kurie kyla gyvenant visuomenėje.Nuolatinė grėsmė skatina individą laikyti savo interesą (gyvybę, laisvę, sveikatą, ir t.t. ) reikšmingu savo gyvenimui ir jis privalo reikalauti, kad ir kiti žmonės nedarytų žalingo poveikio šio intereso atžvilgiu. Šio intereso suvokimas ir pastangos jį apsaugoti, lemia pradinės teisės struktūros elementus: vertybinį ir norminį.

Vertybinis – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti.

Norminis – subjektyvus reikalavimas pagarbos savo egzistencinėm vertybėm. Šitas reikalavimas adresuotas kitiems asmenims, kad jie nedarytų žalingo poveikio tų vertybių atžvilgiu, neliestų jų, netrukdytų įsigyti ar naudotis. Šis noras apsaugoti savo asmenį, reiškiasi žmogaus pastangomis įgyti subjektinę teisę. Teisės objektas ir valinis pagarbos jam reikalavimas tarpusavyje, santykiauja kaip tikslas ir jo pasiekimo priemonė. Vien reikalavimu, kad kiti individai rodytų pagarbą ar nedarytų žalingo poveikio jam, dar nėra subjektinė teisė.Tai gali būti suprasta, kitų asmenų, kaip agresyvus individo egoizmas.Reikia išaiškint visuomenei, kad šitoks individo reikalavimas naudingas, o vykdyti jį taip pat naudinga. Tokios pretenzijos turėtojas turi savo reikalavimus suderinti su savo paties įsipareigojimais, gerbti ir
kito žmogaus egoistinę pretenziją.Iš šitų reikalavimų išeina pradinis teisės apibrėžimas: “Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.” Teisės terminais – subjektinių teisių ir pareigų vienovė reiškia, kad žmogus kitaip negali apsaugoti savo intereso, kaip gerbdamas kitų individų interesus. Tai kyla ne iš altruizmo, bet iš egoizmo. Todėl teisėmis žmogus – egoistas, o pareigomis – altruistas. Egoizmas ir altruizmas yra socializuoto žmogaus ir teisės esmę išreiškiančios priešingybės, kurios atskleidžia priešybės vienybę, ir atskleidžia teisės esmę, neiškreiptą savavališkos prievartos.

Teisės vidinis prieštaringumas – autentiškas teisės egzistavimo būdas, kur slypi visuomeninė ir dinaminė teisės prigimtis. Priešybė daro tą teisę pajėgią išreikšti bendrą visuomenės naudą ir suderinti su vieno žmogaus nauda. Šią teisių ir pareigų priešingybę galima išreikšti formule:

Subjektinė teisė = leidimai ir paliepimai.

T e i s ė i r p a r e i g a

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę, atskleidžia visų asmens teisių santykinumą, ir pačioje teisėje atranda to santykinumo priežastį. Santykinumas išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, ir yra jos būtinybė, nėra teisių be pareigų, ir nėra pareigų be teisių. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo žmogų nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę nuo individo agresijos. Teisių ir pareigų vienovė faktiškai yra civilinės teisės esmė, todėl šiuolaikinė modernioji teisė kuriama orientuojantis į civilinę teisę.

Individų gebėjimo gyventi santarvėje, pasiekti įvairių interesų vienovės, sumažinti prievartos poreikį žmonių tarpusavio santykiuose, pajėgia tik teisė, kaip visuomeninė sutartis (konvencija), o konvencialumas – pati teisės esmė.

Demokratinės teisės prigimtis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Demokratija draudžia diskriminacija, o teigia vienodą visų žmonių prigimtinį vertingumą, teisinę lygybę, įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso, leidžiant tų interesų priešpriešą. Todėl demokratiškumas slypi pačioje teisės prigimtyje, o čia ir parodomas jos teisinis principas. Tik demokratinėje visuomenėje teisių ir pareigų koreliacija gauna galimybę pretenduoti į pačią teisės esmę. Teisių ir pareigų vienovė, kaip teisės principas, gali būti tik totalitariniuose rėžimuose, kai autentiška teisės veikla suspaudžiama tik privačioje teisėje, o viešojoje teisėje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o tik nustatyti jų santykį. Demokratinėje visuomenėje teisė egzistuoja tik kaip teisių ir pareigų vienovė, ir ta vienovė yra šiuolaikinės teisės esmė. Ji konkretinama atitinkamais principais, o jai tampa pavaldi ir viešoji teisė. Valdžia turi piliečio atžvilgiu tik tiek teisių, kiek jam vykdo pareigų. Pvz.: teisė rinkti mokesčius, kyla iš valdžios pareigos, kad būtų garantuotas piliečių saugumas. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948m.) kalbama atskirai apie teises ir atskirai apie pareigas. Nuo 1 iki 28 straipsnio kalbama apie žmogaus teises, o vienas straipsnis – apie pareigas: “Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybei”. Laikant teisių ir pareigų santykį ne atskiru teisės principu , o teisės esme, nebereikia atskirai diskutuoti apie pareigas, nes egzistuoja tik jų vienovė .Todėl ji yra ne konkrečių teisės aktų, o teisinės doktrinos reikalas . Pripažįstant individui tam tikrą teisę, netiesiogiai pasakoma, kad ta teisė tik tiek priklauso tam individui, kiek jis vykdo su ja susietas pareigas. Pvz.:suteikus teisę įkurti savo įmonę, savininkas privalo mokėti valstybei mokesčius, laikytis ekologijos reikalavimų ir t.t., tačiau šios pareigos nebūtinai turi būti išvardintos licenzijos akte.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1409 žodžiai iš 2481 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.