Teisės ir moralės santykis
5 (100%) 1 vote

Teisės ir moralės santykis

1121

Teisės ir moralės santykis

Teisinės idėjos yra susijusios su morale. Teisės norma ir moralė turi tiek pat panašumų kiek ir skirtumų. „Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą“.9 Teisės ir moralės normos sutampa, nes jos abi yra socialinio žmonių elgesio reguliatorius, taip pat, teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą.

Teisės ir moralės skirtumus lemia tokie požymiai: kilmė ( moralės normų formavimuisi neturi įtakos visuomenės socialinių jėgų santykis. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tuomet, kai visuomenė įsisamonina jų reikšmingumą, o teisės normos visuomet yra privalomos, nes jas leidžia valstybė ), reguliavimo apimtis ( teisės normos reguliuoja svarbiausius žmoniu santykius, kuriuos galima kontroliuoti ir kurie užtikrinami prievarta, tuo tarpu moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius kaip meilės, draugystės ir t.t. ), elgesio taisyklės detalizavimo laipsnis ( teisės normos yra griežtai apibrėžtos, suformuluoti teisių ir pareigų atsiradimo ir išnykimo pagrindai, o moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga ), normos išraiškos forma ( moralės normos yra perduodamos iš kartos į kartą, jos yra mūsų samonėje, jos nėra užrašomos aktuose ir neskirstomos i šakas, o teisės normos yra užrašomos valstybės aktuose ).

Teisė ir moralė viena kitą papildo, ir viena kita remiasi. Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. „Teismai, skirdami teisės normų pažeidejams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir į moralines pažeidejo savybes“.

Teisės norma – tam tikra kategorija, priskiriama socialinių normų grupei. Socialinės normos – elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tarpusavio santykius. Jos pagrįstos morale – vidiniu žmogaus verinimu. Teisės normos formalizuotos griežčiau.

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja santykius su gamta ( techninės ), kitos – žmonių santykius su Dievu ( religinės ), dar kitos – žmonių tarpusavio santykius ( moralės ).

Elgesio norma – tai yra žmonių tarpusavio schema, leidžiamo elgesio ribos, kuri apima leidimą ir draudimą.

Teisės norma – bendroji elgesio taisyklė, yra nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Norma – taisyklė orientuota į ateitį ir adresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei.

Teisės norma yra bendrojo pobūdžio, todėl ji nustato visuomeninių santykių ir jų dalyvių, kurių elgesį ji reguluoja, rūšinius požymius.

Teisės norma yra adresuota asmenų grupei, kuriai būdingi rūšiniai požymiai (pvz.: piliečiai, tėvai, studentai ). Nuo kitų socialinių normų teisės normos skiriasi nenutraukiamu ryšiu su valstybe, kuri nustato arba sankcionuoja teisės normas ir saugo jas nuo pažeidumų. Teisės norma, kaip ir pati teisė, esant tam tikriems santykiams reguliuoja žmonių elgesį. Šių santykių dalyvių ryšiai yra tarpusavio teisės ir pareigos. Teisės – valstybė užtikrina tam tikrą elgesį, o pareigos – turi būti tam tikras elgesys, jo nesilaikymas yra pažeidimas, tuomet yra taikomos prievartos priemonės. Teisės normai valstybė suteikia privalomąjį pobūdį. Teises norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, kuriuo yra apibrežtas teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų ( dažniausiai valstybės ) suformuluota ir sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės preivarta. Norma nustato, kaip viena šalis turi elgtis, o kita šalis kokius veiksmus gali atlikti arba susilaikyti nuo jų Pavyzdžiui, darbuotojas gali reikalauti atostogų, o darbdavys privalo suteikti jam atostogas.

Teisės norma nurodo kaip privalo elgtis visuomeninių santykių dalyviai, kad būtų užtikrinta jų teisių apsauga. Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako šie jos požymiai: norminamasis pobūdis, formalusis apibrėžtumas, visuotinis privalomumas, valstybės prievartos garantas, sisteminigumas.

Norminamasis pobūdis – jis reiškia, jos teisės norma nustato konkrečių visuomeninių santykių dalyviams teises ir pareigas.“ Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šia vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis ir disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja veiksmų laisvę“.

Formalusis apibrėžtumas – jis gali būti vidinis irišorinis. Vidinis – norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Išoronis – norma turi būti išreikšta tam tikru valstybėje priimtu pavidalu ir specialia tvarka paskelbta adresatams, kad jie aiškiai suvoktų, kokio bendro elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja.

Visuotinis privalomumas – norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Teisės imperatyvams privalo paklūsti visi – ir pritariantys ir nepritariantys.

„Normos, kurios savo pobūdžiu yra teisės normos ir tam tikrus aktus įprasmina kaip teisėtus arba neteisėtus, yra teisės mokslo objektas“ . Žmonių
elgesį reguliuojančių normų sistema yra teisinė tvarka, kuri yra žmogiskosios elgsenos tvarka. Kalbėdami apie normą, mes turime omenyje, kad kažkas privalo vykti, žmogus turi elgtis tam tikru būdu.

Norma yra prasmė akto, kuriam tam tikras elgesys yra išakomas, leidžiamas ar įgalinamas. Normą kaip aktą reikia skirti nuo valios akto„norma yra privalomybė, o valios aktas yra esamybė“ Reikia skirti elgesį, kurį norma nusako kaip privalomą, nuo faktinio elgesio, kuris atitinka normą. Faktinį elgesį ir elgesį, kurį nusako norma, galima lyginti. Lygindami mes sprendžiame ar faktinis elgesys atitinka normos turinį. Elgesys, sudarantis normos turinį ir realus elgesys yra prilyginti vienas kitam, tačiau jie nėra tapatus. Aktus, kurių prasmę sudaro norma, galime atlikti ivairiais budais, pavyzdžiui, kelio ženklu, kuris nurodo vairuotojui kaip elgtis; liepiamąja ar tiesiogine nuosaka: „stok“, „Liepiu tau sustoti“ yra normos, bet ne teiginiai apie faktus. Užpuoliko įsakymas jam atiduoti pinigus turi tokią pat prasmę kaip ir policininko įsakymas sumokėti baudą. Ne užpuoliko, o tik policininko įsakymas turi galiojančios normos, kuri saisto individą ir kuriam ji adresuota, prasmę.

Jeigu žmogų ištinka nelaimė, bėda, tuomet jis šaukiasi kito žmogaus pagalbos. Šio prašymo prasmė yra subjektyvi, todėl, kad kitas žmogus privalo jam padėti. Kitaip yra objektyviaja prasme. Tas žmogus yra moraliai įpareigotas jam padėti, kai galioja bendroji norma, kuri išplaukia iš religijos ir reikalauja „mylėti savo artimą, kaip patį save“.

Fizinio asmens teisinio subjektiškumo sąvoka ir elementai

Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys civiliniuose tesiniuose santykiuose. Fiziniais asmenymis vadinami žmonės, o juridiniais asmenimis žmonių sukurti teisiniai dariniai, turintys įstatymų tvarka suteiktą teisinį subjektiškumą.

Šiuolaikinė teisė teisinį subjektiškumą pripažįsta kiekvienam žmpgui. Dar iki XIX a. antrosios pusės teisės subjektai buvo tik privilegijuotų luomų žmonės. Civilizacijos pradžioje žmogaus padėtis priklausė nuo jo vietos genties, giminės hierarchinėje sistemoje. Vergovinėje santvarkoje teisės subjektai buvo tik privilegijuotų luomų žmonės. Fiodaliniu laikotarpiu padėtis kiek keitėsi, budžiauninkas įgijo apribotus teisinio subjiektiškumo elementus.

Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad fizinių asmenų teisinį subjektiškumą sudaro civilinis teisnumas ir civilinis veiksnumas.

Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines įstatymų suteikiamas teises ir pareigas.

Veiksnumas reiškia fizinio asmens galėjimą savo veiksmais savarankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

Fizinio asmens teisnumas atsiranda gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Tik gimęs žmogus yra yra teisnus, tačiau tuo momentu jis dar nėra veiksnus. Jis pats negali savo teisių įgyvendinti – už jį atlieka tėvai arba globėjai.Fizinio asmens veiksnumas atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės. Fizinis asmuo gali įgyti visišką civilinį veiksnumą ir neturėdamas 18 metų. Šiuo atveju jis veikanumą įgyja nuo santuokos sudarymo momento, kai vadovaudamasis CK 3.14 stripsniu teismas sumažina santuokinį amžių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1304 žodžiai iš 4201 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.