Teises ir moralės santykis
5 (100%) 1 vote

Teises ir moralės santykis

11

Įvadas

Kiekvienas žmogus neišvengiamai susijęs su kitais žmonėmis ar bendrijomis. Vieni ryšiai yra labai paprasti ir trumpalaikiai (pvz., parduotuvėje nusipirkome kilogramą obuolių), kiti gali būti sudėtingi ir trukti daugelį metų (pvz., asmuo kelis dešimtmečius dirba toje pačioje įstaigoje). Bendraudami su kitais visuomenės nariais, žmonės patenkina įvairius savo poreikius, susisaisto tarpusavio įsipareigojimais (pvz., pirkdami obuolius, mes įsipareigojame sumokėti tam tikrą pinigų sumą, o pardavėjas – perduoti mums prekę). Kas užtikrina, kad kiekvieno visuomenės nario interesai šioje santykių įvairovėje būtų apginti, o tarpusavio įsipareigojimai būtų vykdomi? Kaip žmonėms pavyksta suderinti interesus, kurie dažnai būna net priešingi vieni kitiems? Akivaizdu, kad tai galima pasiekti tik kaip nors reguliuojant ir tvarkant žmonių santykius, nes priešingu atveju visuomenės gyvenimas taptų panašus į judrią sankryžą, kurioje eismas vyksta be jokių taisyklių. Koks tokioje sankryžoje būtų daugelio eismo dalyvių likimas, nesunku įsivaizduoti…

Kokiais būdais reguliuojami visuomenės narių santykiai? Vienas iš šių būdų – taikyti moralines taisykles arba normas. Moralinės taisyklės kuriamos remiantis vienai ar kitai visuomenei būdingu gėrio ir blogio suvokimu, kuris labai priklauso nuo tos visuomenės kultūrinės, religinės, istorinės patirties (pvz., Europoje tradicinė moralė grindžiama krikščioniškąja gėrio ir blogio samprata). Taisyklių laikytis reikalauja visuomenės nuomonė, nes jų negerbiantis žmogus gali būti kitų pasmerktas, turėti sunkumų bendraudamas su kitais visuomenės nariais. Pvz., kartą pamelavęs žmogus ne tik pasmerkiamas už melagystę, bet ir praranda aplinkinių pasitikėjimą. Taigi moralės padiktuotos elgesio taisyklės yra svarbi žmonių santykių reguliavimo priemonė. Vis dėlto šių laikų visuomenėje šios priemonės nepakanka. Žmonių santykiai yra tokie įvairūs ir daugialypiai, kad moralinės taisyklės, būdamos labai bendro pobūdžio, negali jų tinkamai sureguliuoti. Be to, vien tik moralinio pasmerkimo, deja, ne visada pakanka žalingai kai kurių visuomenės narių veiklai įvertinti. Vadinasi, be moralės, visuomenei reikia ir kitokių žmonių santykių reguliavimo priemonių. Tokia priemonė yra teisė.

Teisės ir moralės santykis. Moralė- žmonių požiūris į gėrį ir blogį. Teisė- bendrų elgesio taisyklių sistema visuomenėje turinti suteiktą priverstinę galią. Moralė- požiūrių apie elgesį visuomenėje sistema, neturinti valstybės priverstinės galios.

Pagal veikimo sferą moralė ir teisė nesutampa,nes moralė apima visas žmogaus elgesio sritis, o teisė- tik tai, kur kyla būtinybė taikyti valstybės prievartą. Moralės veikimo ribos platesnės nei teisės ir moralės reguliavimo sfera nereikalauja kokių normos ribų ir visos žmogaus gyvenimo sritys patenka į jos reguliavimo sferą. Teisinio reguliavimo sfera apibrėžta,ne teisės normos reguliuoja tik turtinius,apsauginius ir valdymo santykius.

Pagal veimo objektą teisė ir moralė sutampa,nes abi apima visą visuomenę arba visuomenės grupes, sluoksnius nepriklausomai nuo to,kokiomis moralės ar teisės nuostatomis jos vadovaujasi.

Pagal normų realizavimo užtikrinimą moralė ir teisė nesutampa. Moralės normos realizuojamos asmens įsitikinimais ir įpročiais. Taigi vidiniu garantu yra žmogaus sąžinė, o išoriniu- visuomenės nuomonė. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Skiriasi normų taikomas prievartos pobūdis už šių normų pažeidimą.

Pagal turinį moralė ir teisė dažniausiai sutampa, nes abi pagrįstos žmonių interesais.

Pagal išraiškos formą moralės ir teisės normos skriasi. Moralės normos apsprendžiamos žmonių sąmonės lygiu ir jei jos įtvirtinamos visuomenėje kaip taisyklė,tai ne kaip dokumentai,o kaip visuomenės organizacijų aktai. Teisės normos įtvirtinamos valstybės organų išleistuose teisės norminiuose aktuose.

Kartu teisės ir moralės normos skiriasi viena nuo kitos kai kuriais požymiais. Visų pirma moralė istoriškai atsirado anksčiau už teisę. Teisės normas leidžia valstybė ir jos yra įteisintos specialiuose normliniuose aktuose ir yra visiems privalomos, o moralės normos dažniausiai nėra suformuluotos ir egzistuoja žmonių sąmonėje. Teisės normos neretai užtikrinamos taikant teisinės atsakomybės priemones, tuo tarpu moralės normų reikalavimams įgyvendinti nereikalinga valstybės prievarta.

Moralės normos yra paprotinės kilmės, nes jos taikomos ilgą laiką ir pasidaro žmonių įpročiais. Papročių normos- tai įvairios apeigų, bendravimo ir pan. elgesio taisyklės. Teisės ir papročių sąveika panaši į teisės ir moralės sąveiką. Teisės normas išleidžia ir jų vykdymą garantuoja valstybė. Papročiai susidaro visuomenėje palengva, jie realizuojami įpročiu laikytis, vykdyti visų normų reikalavimus. Greta papročių dažnai išsiskiria ir tradicijos. Jos silpniau ar stipriau reiškiasi visose visuomenės gyvenimo srityse, labiausiai religijoje.

Teisė sąveikauja ir su visuomeninių organizacijų normomis, išreiškiančiomis jų dalyvių valią ir reguliuojančiomis tiktai organizacijos vidinius santykius. Visuomeninių organizacijų normose,palyginti su moralės, papročių ir tradicijų normomis yra aiškiai, konkrečiai suformuluotos
bendro elgesio taisyklės, išreikštos specialiuose tų organizacijų rašytiniuose aktuose. Visuomeninių organizacijų normas garantuoja visuomeninis poveikis.

Daugelį visuomeninių santykių reguliuoja ir teisės, ir moralės normos,tačiau jų poveikio sfera nėra visiškai vienoda. Teisės normos reguliuoja tik svarbiausius visuomenės gyvenimo santykius ir tik tokius, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti. Moralė reguliuoja daugiau visuomeninių santykių, negu teisė. Tačiau moralės normos nereguliuoja tokių santykių, kuriuose žmonių poelgiai negali būti vertinami kaip moralūs ar amoralūs.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 910 žodžiai iš 1744 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.