Teisės sampratų įvairovė1
5 (100%) 1 vote

Teisės sampratų įvairovė1

112131

Vadovas: doc. A.Šenavičius

Atliko: Valerijus Paulauskas

KAUNAS 2003

ĮVADAS

Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis “Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus. Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės samprata

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra “teisės” sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią savoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis. Pagal tikslus normos yra labai skirtingos, tačiau pagrinde jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos (taisyklės) ir etinės normos.

Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pavyzdžiui ta pačia prekybos vieta nori naudotis du prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo įvykdymo.

Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės

nariai. Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklės).

Technikos normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etikos normos yra taisyklės, kurios padeda suderinti skirtingus žmonių tikslus. Šios skirtingos taisyklės nepakeičia vienos kitų, jos tik papildo viena kitą. Etikos normos riboja žmonių veiksmus vykdant technikos normas. Technikos normos kinta keičiantis atliekamam darbui, o tuo tarpu etikos normos visada galioja tos pačios. Etikos normos skiriasi įvairiais laikais ir įvairiose vietose, tačiau tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje to paties žmogaus veiklai galioja nekintančios etikos normos.

Technikos normas žmogus gali vykdyti, tačiau gali ir nevykdyti. Nesilaikydamas darbo atlikimo taisyklių žmogus paprasčiausiai blogai atliks darbą ir pakenks sau pačiam. Etikos normos, kurios suderina įvairių žmonių tikslų siekimus, yra privalomos. Jos privalomos dėl paprastos priežasties: jei žmonės jų nesilaikys, tai trukdys ne tik savo, bet ir savo kaimynų darbus, trukdys svetimiems tikslams. Visuomenė, kurios pagrindu ir kuriamos etinės normos, pasmerks poelgį, prieštaraujantį toms normoms, o jų nevykdytojas turės savo poelgių padarinius atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės, todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.

Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai.

Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.

Teisės, kaip tautos kultūros, samprata

Ši samprata grindžiama žmogaus socialumo ir jo kultūros polinkiu. Kaip žinoma, jau nuo senovės žmonės gyveno tam tikromis grupėmis. Tai galima paaiškinti įvairiai: psichikos ypatybėmis, darbo pasidalijimo galimybėmis, kovos dėl buvo buvimu. Šie aiškinimai turi vieną bendrą bruožą – gyvenant kartu su kitais individais žmogaus protas tobulėja. Žmonėms bendraujant tarpusavyje, kas yra neišvengiama gyvenant grupėse, socialiniam gyvenimui reikšmės įgyja žmogaus protas ir jo sielos gabumai.

Naujaisiais amžiais (XVII a.) pažiūros, kad žmogus be visuomenės negali egzistuoti pirmasis ėmė laikytis olandų filosofas Hugo Grotius. Jis teigė, jog žmogus yra visuomenės dalis (homo socius), turi palinkimą į gyvenimą visuomenėje (appetitus societatis) ir nori gyventi su panašiais į save asmenimis.

Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija, kuri, kaip ir reikia tikėtis, visiškai priešinga pirmąjai. Anglų filosofas Hobbes tvirtina, kad žmogus žmogui yra mirtinas priešas – vilkas (homus homini lupus est). Hobbeso manymu, kiekvienas žmogus yra pasirengęs ir priverstas kovoti su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo.

Nepaisant, kad abi šios teorijos teigia prieštaraujančius vieną kitam dalykus, jos abi yra teisingos ir turi pagrindą žmonių gyvenimo reiškiniuose. Kiekvienas žmogus stengiasi kuo ilgiau išgyventi ir todėl daro viską, kas padeda apsaugoti jo gyvybę ir vengia tų dalykų, kurie sukeltų jai pavojų. Žmonės konkuruoja tarpusavyje, kadangi norėdamas gyventi geriau vienas žmogus turi priversti kitą žmogų gyventi blogiau.

Pavyzdžiui, du pirkliai, prekiaujantys tomis pačiomis prekėmis, tiesiogiai konkuruoja tarpusavyje ir, jei galėtų, imtųsi bet kokių priemonių konkurentui pašalinti, sutrumpinti jo gyvenimą tam, kad prailginti savąjį. Taip pat yra ir su dviem darbininkais, kokuruojančiais dėl laisvos darbo vietos. Tačiau šiems darbininkams susijungus į profesinę sąjungą – sudarius mažą atskirą visuomenę, kurios dalimis jie yra, jų prieštaravimai dingsta ir jie stengiasi palaikyti vienas kitą.

Taigi iš pateiktų pavyzdžių matome, kad ir H.Grotiuso ir Hobbeso teorijos yra suderinamos realiame žmonių gyvenime. Kiekvienoje žmonių grupėje yra ir savitarpio santaikos (vieningos visuomenės) ir neapykatos pradmenų. Atskiro žmogaus elgesys visuomenėje didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis auklėjamas, kokių pradų tobulėjimas skatinamas, o kokių – slopinamas. Jeigu žmogus bus tiklingai auklėjamas norint sustiptinti jo neapykantos visuomenei ir atsiribojimo jausmą, tai taps įmanomu dalyku. Jei bus lavinamas santaikos jausmas, žmogus jausis ir laikys save visuomenės dalimi.

Situacija, kai asmuo arba nori būti visuomenės dalimi arba nori būti atsiskyręs nuo “pilkos masės”, priklauso nuo to, kokie yra žmonių santykiai toje konkrečioje visuomenėje. Visuomenės santykių pobūdis priklauso nuo toje visuomenėje veikiančios teisės. Vadinasi, norint nagrinėti visuomenės problemas, pirmiausia reikia gerai žinoti toje visuomenėje veikiančią teisę, bei suprasti teisės sąvoką apskritai.

Žmonėms bendraujant atsiranda tam tikri požymiai,

tik mąstančioms būtybėms: sugebėjimas spręsti naujas užduotis, kultūrinis prisitaikymas, žinių perdavimas, gebėjimas sukurti universalius simbolius, kuriais užkoduotą informaciją suprastų bet kuris, žinantis tų simbolių reikšmę. Sugebėjimas bendrauti universaliais simboliais laikomas pagrindine žmonių savybe.

Simboliai skirstomi į referentinius – žyminčius tam tikrus daiktus (lova, dėžė, medis) ir ekspresinius – sukeliančius platesnes asociacijas (teisingumas, meilė). Žmonių gyvenimui itin didelę įtaką turi ekspresiniai simboliai, turintys perkeltinę prasmę. Svarbiausi ekspresiniai simboliai – kultūros vertybės – žymintys tam tikros žmonių visuomenės idealus, susidariusius kaupiant ir perduodant patyrimą. Bendros kultūros vertybės išreiškiamos normomis, kuriomis turi vadovautis visuomenei priklausantis žmogus. Norma – elgesio taisyklė, kurios turi laikytis gerbiantis kultūros vertybes žmogus.

Teisė, kaip tautos kultūra – tai tautos vertybė, išreiškiama normomis. Teisė nėra ir negali būti kokio nors valdovo asmeninės valios išraiška, kadangi ji gimsta ir vystosi tautoje kartu su pačia tauta. Tautos teisės negalima pažinti nepažįstant pačios tautos požiūrių, politikos ir kalbos. Pasaulyje yra daug tautų, turinčių savo kalbas, todėl yra ir tiek daug teisės sistemų. Užrašyta teisė parodo tautos kultūros atvaizdą duotuoju laiko momentu, tačiau skaitant užrašytas teisės normas toji tauta jau bus toli pažengusi į priekį, kaip ir jos teisė. Tokia teisė siejasi nebe su tauta, o tik su valstybės valdžia.

Šiais teiginiais buvo bandoma pasipriešinti XVIII–XIX amžiais paplitusiai teisės kodifikacijos (sugrupavimo ir užrašymo) praktikai. Kodifikacija suteikia teisei formalią struktūrą, teisė tampa įstatymu, priklausančiu nuo įstatymų leidėjo valios.

Tačiau susitemintos teisės patogumas skatino kodifikaciją ir teisės atitrūkimą nuo visuomenės. Kodifikuotą teisę atpažinti labai paprasta – tam nereikia nei susipažinti su tautos kultūra, tradicijomis, nei išmokti jos kalbą. Jei tam tikros normos buvo išleistos specialia tvarka ir valstybės pripažintos taisyklėmis, už kurių pažeidimą numatomos sankcijos, galima tvirtai teigti, jog tai teisės norma. Žinias apie teisę turi teisininkai, o kiti valstybės gyventojai žino tik tai, kad tokia teisė yra bei keletą jos pagrindinių normų.

Išvadą, kad plačiai paplitusi teisės samprata yra menkai susijusi su realiu žmonių gyvenimu, pateikia E.Erlichas “Teisės sociologijos pagrinduose”. Pasak jo, egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo oficialiosios teisės visuomenės socialinė tvarka, susidaranti žmonėms derinant savo individualią ir kolektyvinę veiklą. Visuomenėje kyla konfliktų, tačiau dauguma jų likviduojami nenaudojant oficialiosios teisės normų. Dauguma piliečių, spręsdami iškilusį konfliktą, paprasčiausiai pasirenka teisingą sprendimą, kadangi kodifikuotos, nuo realaus gyvenimo atitrūkusios teisės normos dažniausiai netinka tikroms situacijoms.

Mintį, jog teisė – į kasdieninį žmonių gyvenimą įsiskverbęs reiškinys, neatskiriamas nuo papročių, tradicijų, politikos palaiko įvairios teisės teorijos. Daugelyje teisės formų pabrėžiama, kad neįmanoma sukurti universalius standartus, tinkančius visiems gyvenimo atvejams, kuriais remiantis vienas nuostatas būtų galima pavadinti blogomis, o kitas – geromis. Kiekvieną tautą ir jos kultūrą reikia vertinti atskirai taikant savitus kriterijus, atsižvelgiant į jos raidos istoriją. Teisė tai nėra įstatymai, tai yra realus žmogiškas reiškinys. Suprantant teisę, kaip tautos kultūrą, galima laikyti ją veikiančia efektyviai, jei ji atitinka dabartinius visuomenės įpročius, tradicijas, požiūrį.

Teisės, kaip “lašo jūroje”, samprata

Teisės – lašo jūroje (teisinio pliuralizmo) samprata taip pat neigia dominuojantį valstybės teisės vaidmenį. Šiai teorijai pagrindus padėjo prof. L.Petražickis ir P.Gurvičius. Jie teigė, jog žmonių santykiai yra grindžiami daugeliu taisyklių: sportinių žaidimų, draugų tarpusavio santykių ir kitomis. Kiekvienoje visuomenėje, kuri save gali vadinti visuomene, yra randama teisės sistemų. Teisinis pliuralizmas skelbia, kad toje pačioje teritorijoje (visuomenėje) gali egzistuoti keletas teisės sistemų. Žmogaus poelgiams tiesioginės įtakos turi tiek teisės sistemų, nuo kiek jis jaučiasi priklausomas. Pavyzdžiui, atvykęs į kitą šalį žmogus tampa priklausomas nuo jos teisinės sistemos, tačiau taip pat yra priklausomas nuo savo šalies teisinių normų, moralinių, religinių normų.

Teisės – “lašo jūroje” samprata skatina susimąstyti apie teisinio reguliavimo ribas. Ar verta ir iki kokio lygio valstybės teisei kištis visuomenės narių asmeninius gyvenimus? Galbūt teisė tuo efektyvesnė, kuo labiau ji pasitiki kitomis normų sistemomis, reguliuojančiomis žmonių tarpusavio santykius, reguliavimo tikslais ir metodais neprieštaraujančiais valstybės gerovei, taikiam valstybės ir visuomenės sambūviui.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2401 žodžiai iš 4550 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.