Teisės socialinė paskirtis ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Teisės socialinė paskirtis ir funkcijos

112131

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………….2

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida………………………………………………….3

Žmogaus kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas…………………….3

Juridinė žmogaus teisių samprata……………………………………………………..4

Žmogaus teisių saugos diferenciacija ir diskriminacija……………………………….5

Žmogaus orumas ir teisė į orumą………………………………………………………6

Teisės funkcijos ir jų santykis su teisės socialine paskirtimi………………………….7

Išvados…………………………………………………………………………………9

Literatūra……………………………………………………………………………..10

Įvadas.

Jau IV-III tūkstantmetyje pr. Kr., Senovės Rytuose atsiradus pirmiesiems valstybiniams dariniams, nuo seno susiklostę papročiai pamažu evoliucionavo į teisės normas. Pagrindiniu teisės šaltiniu senovės Rytų šalyse ištisus šimtmečius buvo paprotys, kuris kaip visuomenės kūrybos darinys buvo perduodamas žodžiu iš kartos į kartą. Ir tik vėliau, kai ūkis buvo orientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, ėmė plėtotis rinkos santykiai, nusistovėjusias elgesio taisykles ėmė papildyti valdovų, jų administracijos, teismų įstatymai, paliepimai bei nurodymai. Svetimas darbas tapo labai naudingas. Karo belaisviai virsta vergais ir verčiami dirbti, jau nebežudomi. Prasideda visuomenės turtinis sluoksniavimasis, kuris lėmė turtinę nelygybę. Visuomenė skaidėsi į skirtingų interesų, skirtingos padėties grupes. Dauguma žmonių kentėjo nuo skolų, didelių mokesčių, skriaudų. Vis labiau ryškėjo ponų teisės. Visos šios priežastys paskatino formuotis teisei, nustatančiai elgesio ribas, atsakomybę už padarytą nusikaltimą, socialinių grupių lygiateisiškumą, žmogaus apsaugą bei jo teises. Esant tokiai turtinei ir socialinei nelygybei, papročių santvarka akivaizdžiai pasirodė netinkama valdyti raidos prieštaravimų draskomai visuomenei.

Teisė nuo pat savo atsiradimo praėjo daugelį sudėtingų raidos etapų. Tai ilgas istorinis procesas, perėjęs sudėtingų civilizacijų laikotarpius, susirinkęs įvairių tautų raidos savitumus tapo visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje svarbiausia vertybe, nustačiusi norminius pradus, taiką visuomenėje, supratusi interesų įvairovę.

Tai užtikrino stabilų ir tikslingą žmonių elgesį, išsprendė konfliktus, kilusius dėl priešingų interesų. Teisę galima apibūdinti kaip visuomenės dvasinio gyvenimo reiškinį, kuris apima žmonių elgesio normas, vertybes bei idealus. Šių normų reguliavimas – teisės socialinė paskirtis.

Teisės integracija į socialinę aplinką, visuomenės gyvenimą, žmogaus teisės yra pagrindinis šio darbo temos aspektas.

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida

Samprata apie teisę apima ne tik jos šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kurių pagalba teisė tampa visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

“Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja.”* Tai pastovus reguliavimo ir gynybos procesas, kuris užtikrina teisėtą elgesį, nustato jo ribas.

Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių santykių, dėl šios priežasties jai tenka valdymo, atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį, rolė. Jai skirta organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir įtakoti jų įgyvendinimą. “Valstybė ir visuomenė privalančios jas tik saugoti, lemti jų įgyvendinimą.” ** Pavyzdžiui, Hamurapio kodekse (XVIII a.pr.kr.) buvo kalbama taip: “ Teisės normų tikslas – užtikrinti, kad galingasis neskriaustų silpnojo, kad atsirastų tvirtas pagrindas vykdyti teisingumą ir spręsti ginčus” ***

Teisės socialinė paskirtis praėjo du istorinius etapus: klasinį ir demokratinį. Pirmajame etape teisė buvo kuriama saugoti tik ekonomiškai bei politiškai svarbių socialinių grupių interesus ir teises, vienu sykiu slopinant kitas socialines grupes. Teisė priklausė ne visai visuomenei, o tik jos daliai.Tokia teise besivadovaujančiose valstybėse dominavo visuomenės priešiškumas, nepasitikėjimas bei žmogaus ar visuomenės grupių menkinimas, teisių nepaisymas. Tokią teisę galima įvardinti kaip prievolių bei priešpriešos teise.

Po Antrojo pasaulinio karo, Europoje pradėjo formuotis teisė, kurios paskirtis buvo saugoti bei ginti ne vienos, o absoliučiai visų socialinių grupių interesus bei teises, palaikyti visuomenėje santarvę,,išlaikyti ir skatinti kiekvienos socialinės grupės demokratišką požiūrį į priešingų interesų socialinę grupę, šiuos santykius grindžiant abipuse nauda, bendradarbiavimu bei lygiateisiškumu. Tokios, antrojo etapo, teisės paskirtis – siekti, kad visi galėtų dalyvauti mainuose vienodomis sąlygomis, atskleisti ir realizuoti savo asmenybę, tikėtis apsaugos ir tais atvejais, kuomet dėl tam tikrų priežasčių, aplinkybių negali pats
užtikrinti bent minimalios savo teisių saugos.

Šiuos istorinius etapus galima pavadinti ne tik teisės socialinės paskirties raida, bet ir visos teisės pažangos raida, kuri, be abejo, taip pat labai svarbi ir reikalinga visuomenei, kaip ir įvairiausi mokslo tobulėjimai, pasiekimai bei pažangos.

Jei žiūrėsime į žmogaus teisių apsaugą kaip į šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinę paskirtį, turėtume bent trumpai apibūdinti ir pačias žmogaus teises.

Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas

Jei žiūrėsime į žmogaus teisių apsaugą kaip į šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinę paskirtį, turėtume bent trumpai apibūdinti ir pačias žmogaus teises.

Išnagrinėjus teisės sampratą, akivaizdu, kad žmogaus teisės gali būti suprantamos labai skirtingai. Visas pažiūras galima sugrupuoti į du požiūrius: natūralistinį ir pozityvistinį. Natūralistiniu požiūriu suprantama, kad žmogus jau gimsta su teisėmis, kad jų jau nebegali atimti valstybė ir negali jų valdyti. Toks požiūris būdingas demokratinėms valstybėms, kurios pareiga yra saugoti žmogaus teises.

Pozityvistiniu požiūriu žmogaus teisės kyla iš valstybės, kuri savo nuožiūra arba suteikia žmogui tas teises, nustato jų apimtį arba tiesiog gali jas susiaurinti arba kai kurias ir visiškai likviduoti. Iš to galima suprasti, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kad jos įgaunamos aplinkos, kurioje jis gyvena dėka ir kuri gali laisvai jomis manipuliuoti.

Žinoma šis požiūris būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms, ekonomiškai atsilikusioms bendruomenėms, ten, kur asmuo nesugeba be valstybės ar visuomenės paramos išlaikyti bent minimalios savo teisių saugos.

Reiktų pasakyti, kad šie požiūriai į žmogaus teises yra labai vienpusiški. Tikriausiai juos abu sujungus galima būtų įžvelgti daug daugiau tiesos. Pasakyti reikėtų, kad prigimtinės teisės skiriasi priklausomai nuo to, ar objektas yra biologinės ar socialinės prigimties, pavyzdžiui, gyvybė, sveikata, laisvė, orumas ir t.t – tos vertybės, kurias turi saugoti, ir turtas, kvalifikacija – paties sukurtos. Tačiau nepriklausomai nuo to asmens teisė – jo ir visuomenės abipusio įsipareigojimo susitarimas naudoti savo vertybes nedarant neigiamo poveikio kitiems asmenims ir jo vertybėms. Taip samprotaujant, subjektinė teisė nėra savybė ir niekas negimsta jau su teisėmis.

Iš kitos pusės, negalime sakyti, kad pagrindinės žmogaus teisės yra valstybės malonė asmeniui. Valstybė turi tik saugoti žmogaus teises, kurias jis pats įsigijo vykdydamas kažkokią veiklą. Be abejo yra teisių, atsirandančių iš valstybės teisėkūros. Pvz.: teisė į susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamybę, teisė dalyvauti valdant šalį ir panašiai. Kadangi šios teisės yra žmogaus orumo ir laisvės paseka, jis turi teisę į šias socialines vertybes. Žinoma būtina sąlyga, kad valstybė tai pripažintų įstatymais. Todėl kiekviena valstybė savo šalies Konstitucijoje yra įtvirtinusi žmogaus teises. Taip pat Tarptautinėse sutartyse, Tarptautinėje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra numatytos ir įtvirtintos žmogaus teisės.

Juridinė žmogaus teisų samprata

Toliau nagrinėjant teisės socialinę paskirtį reiktų išskirti pozityviąją teisę, kuri turi vienodai branginti ir saugoti visų asmenų teises. Juk pagrindinis žmogaus teisių koncepcijos požymis – visų žmonių lygiateisiškumo pripažinimas. Kitaip tariant. “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs”. Mano manymu pagrįsti tai yra sunku.

Pirmiausia – žmonės gimsta nelygūs: lyčių, amžiaus atžvilgiu, kiek vėliau išryškėja skirtingi proto gebėjimai, talentai, sveikata ir pan. Čia reikėtų išskirti dvi lygybes: ekonominę ir juridinę. Juridinė lygybė tai yra “pradžios” lygybė, kuri užtikrina lygybę tik startuojant. Ekonominė lygybė tai pabaigos, finišo lygybė. Svarbesnė yra juridinė lygybė, kuri suteikia galimybę imtis bet kurios įstatymų neuždraustos veiklos, naudotis ta pačia asmens teisių apsauga, taip pat būti atsakingiems pagal tuos pačius įstatymus. Sekantys veiksmai ir pats procesas priklauso nuo žmogaus norų, gabumų, mokėjimo dirbti ir nuo ekonominės padėties. Kitaip tariant, juridinė lygybė garantuoja, kad asmenys nebus diskriminuojami vienas kito atžvilgiu nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus.

Kadangi, kaip minėjau, žmonės yra skirtingi, įstatymai atsižvelgdami į šiuos skirtumus, nustato visiems asmenims vienodas taisykles tiek veikimo, tiek procedūrų atžvilgiu. Teisės normose įtvirtintos asmens teisės leidžia pačiam pasirinkti vieną ar kitą poelgį ir spręsti, kaip pasielgti. Pagrindinė čia yra žmogaus elgesio kokybė veikiant teisei socialinėje srityje. Taip pat svarbi yra žmonių poelgių branda, pasirengimas pripažinti pokyčius, pilietinė pozicija, geranoriškas požiūris į kitą asmenį. Galima nuspėti, kad esant vienodoms sąlygoms daugiau pasieks tie, kurie yra gabesni, stropesni, stipresni, t.y. priklausomai nuo elgesio tipo. Todėl neįmanoma absoliučiai pašalinti žmonių skirtumų. “Dėl šių skirtumų atsiranda didelė ekonominė žmonių nelygybė, kurią ne tik galima, bet ir būtina švelninti, jeigu visuomenė nori palaikyti socialinį stabilumą.” * Todėl
asmenų teisių apsauga gali būti padidinta įstatymais, jeigu jie negali patys bent minimaliai garantuoti savo teisių apsaugos.

Čia ir atsiskleidžia svarbiausia socialinė teisės paskirtis – įkūnyti “darnią visuomeninių santykių dalyvių valią”, prisidėti ir skatinti “paskirus asmenis ir visuomenę plėtoti naudingus visiems santykius”. **

Žmogaus teisių saugos diferenciacija ir diskriminacija

Kalbėdama apie žmogaus teises, turėčiau paminėti ir dažnai pasitaikantį reiškinį – diskriminaciją. Tai savavališkas kito žmogaus teisių apribojimas arba net gi atėmimas, nepateisinamas jokiais įstatymais ir netoleruojamas. Priešingybė jai būtų – diferencijacija – tai teisių pridėjimas arba lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių. Šį reiškinį pagrįstume visuomenės solidarumu, humanizmo pajauta ir teisių saugumo poreikiu. Tai tarsi teigiamoji diskriminacija, kurios tikslas yra sušvelninti turtinę nelygybę, kad ji galiausiai nevirstų realia teisių nelygybe. Teisinė lygybė suteikia žmonėms galimybę išbandyti save, pasireikšti savarankiškoje veikloje, išmėginti savo gebėjimą pasirūpinti savo teisių sauga. Jei kai kurie asmenys mano, jog tai nepakankama galimybė susikurti bent minimalią savo pagrindinių teisių saugą, jiems minimaliu lygiu pritaikoma vartotojo lygybė, kuri virsta visuomenės parama. Visais kitais atvejais bet koks teisių saugos pridėjimas konkretiems asmenims ar jų grupėms bus privilegijų teikimas (diskriminacija).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1713 žodžiai iš 3411 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.