Teisėspapročiai ir principai kaip teisės šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Teisėspapročiai ir principai kaip teisės šaltiniai

Turinys

Įvadas 1

1. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektai 3

2. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinis 4

3. Teisės principai 5

3.1. Teisės principų pavidalai 7

3.2. Teisės principų rūšys 8

4. Teisės principai, kaip teisių ir pareigų vienovės šaltiniai bei įgyvendinimo sąlygas 9

4.1. Teisės principas tarpšakinių lygmeniu 11

4.2.Teisės principai, teisės šakos lygmeniu 12

4.3.Teisės principai, teisės institutų lygmeniu 13

Išvados 15

Literatūra 17

Įvadas

Remiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.

Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Darbo tikslas yra apibrėžti teisės papročių ir teisės principų vieta šaltinių sistemoje.

Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius:

1. Apibrėžti teisės principų bei teisės papročių esmę

2. Nustatyti jų ryšį su kitais teisės šaltiniais

3. Išanalizuoti teisės principų bei teisės papročių pagrindą teisės ir pareigų vienybės koncepcijoje

4. Išnagrinėti teisės principų bei teisės papročių tarpusavio santykius

Darbe naudojamasi teoriniais, praktiniais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais.

TEISĖS PAPROČIAI IR TEISĖS PRINCIPAI KAIP TEISĖS ŠALTINIAI

1. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektai

Remiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.

Daugelis autorių tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų visuomeninius santykius, teisės paprotys turi atitikti maždaug tokius reikalavimus:

a) turėti teisiniu įsitikinimu pagrįstas normas ir būti dažnai taikomas;

b) neprieštarauti išminčiai;

c) nepažeisti gerų įpročių (dorovės);

d) jo pagrindas neturi būti klaidingas.

Žodžiu, pagrindas turi būti teisinė sąmonė ir žmonių įsitikinimas. Anglų teisininkas N. Salmondas teigia, kad teisės paprotys visų pirma turi būti išmintingas, neprieštarauti įstatymams, nustatytas be prievartos priemonių ir gyvuoti nuo neatmenamų laikų.

Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas.

Tokios teisės normų formos kaip teisės paprotys ir teisės principas – tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link. Vergovinėje santvarkoje teisės forma buvo įvairūs negriežtai formuluojami papročiai, religinės normos, teismų sprendimai, aukštų pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiškinimai, formuluojantys tam tikrus elgesio imperatyvus, kurie buvo užtikrinami ir valstybinės prievartos priemonėmis, nes tada valstybė vykdė ir pasaulėžiūrinę funkciją – draudė oficialią religiją ignoruojantį elgesį.

Panaši buvo ir feodalinės teisės forma. Radikaliai keistis ji pradėjo tik kapitalizmo epochoje. Nors kai kuriose šalyse teisės praktika, religinės normos, papročiai ir toliau liko pripažinta teisės forma, tačiau pagrindine pozityviosios teisės forma daugelyje Europos šalių (ypač romanų-germanų teisės tradicijos) imta laikyti teisės normų aktus ir jų kodifikacijas – kodeksus.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų
teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis. Skiriami tokie teisėkūros procedūrų tipai:

l)jau esamos elgesio taisyklės sankcionavimas;

2) tarptautinės sutarties ratifikavimas;

3) originalios teisės normos sukūrimas.

Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.

2. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinis

Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą, Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis.

Sankcionavimu sukurto teisinio papročio pavyzdys gali būti 1990 m. spalio 25d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas Nr. 1-712 (1997 m. liepos 2 d. redakcija), nustatantis, kad Kalėdų ir Velykų šventės yra ne darbo dienos. Paprotys Švęsti Kalėdas ir Velykas yra per tūkstantmečius susiformavusi visuomenės elgesio taisyklė, kuri atitinkamai normina žmonių vertybinę reakciją į kasmet besikeičiančius laiko ciklus. Kalėdos simbolizuoja galutinę dienos trumpėjimo ribą (tamsos Žygio prieš Šviesą sustabdymą), o Velykos – gyvybės prisikėlimą po ją naikinusių, bet jau galią prarandančių žiemos šalčių. Krikščionybė šį iš pagonybės atėjusį paprotį sankcionavo įprasmindama Kristaus gimimu ir prisikėlimu. Tai vilties ir džiaugsmo šventės.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.

Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų formos, kurios diferencijuojąs! pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūros operacijų tipą.

3. Teisės principai

Lotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiškai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1386 žodžiai iš 4544 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.