Zmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas
5 (100%) 1 vote

Zmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas

112131



Žmogus – tai valstybės pilietis, kurio teisės ir laisvės yra prigimtinės, jo teisę į gyvybę saugo įstatymas. Žmogaus ir valstybės santykius aiškina Konstitucija. Žmogaus asmuo, kaip ir jo privatus gyvenimas, asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu – ne- liečiami. Informacija apie privatų asmenį gali būti renkama tik motyvuotu teismo spren- dimu ir tik pagal įstatymą

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiš- kai išrinktus atstovus, jiems laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos įtvirtintos 1950 m. Konvencijoje ir Konstitucijoje. Teisės skirstomos į asmenines, ekonomines – socialines ir politines.

Socialinės – ekonominės teisės – tai žmogaus Konstitucinių teisių, suteikiančių jam teisi-nę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkamų gėry- bių socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje sferose, visuma.

Asmeninės teisės ir laisvės – tai prigimtinių teisių ir laisvių, atsiradusių nuo žmogaus gi- mimo ir nepriklausančių konkrečiai valstybei visuma.

Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių pilie- čiams galimybę dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime grupė.Valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje terito-rijoje, turi savo įteisintą valdžią, yra nepriklausoma.

Teisinė valstybė visada būna tik demokratinė, valstybės organų veikla vykdoma griežtai priklausant valdžių pasidalijimo principui, negali būti ignoruojamos jokios pi- liečių teisės, kiekvienam piliečiui suteikiama teisė ginti savo teises visais nedraudžia – mais būdais.

Teisinius santykius nuo kitų visuomeninių santykių skiria bendri bruožai :

– tik teisės normų pagrindu atsiranda teisiniai santykiai, teisės norma visada yra įpareigojančio pobūdžio;

– išreiškiama dalyvių valia, nes šitų santykių dalyviai veikia sąmoningai ir tų, daly-vių valia sutampa;

– valstybės prievarta – teisinių santykių pasikeitimas, atsiradimas, nutraukimas yra juridinis faktas.

Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės numatytų ar sankcionuotų visiems privalo-

mų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių san-tykių dalyvių elgesio sistema.

Teisė – tai vienokia ar kitokia žmonių elgesio tvarka. ,,Tvarka“ yra normų siste- ma, kurios vienovę lemia ta aplinkybė, kad jų visų galiojimas grindžiamas tuo pačiu pa- grindu. Normatyvinės tvarkos galiojimo pagrindas yra pamatinė norma, iš kurios , kildi- namas visų tos tvarkos normų galiojimas. Atskira norma yra galiojanti teisės norma, jei- gu ji atitinka teisės sampratą ir yra teisinės tvarkos dalis, o ji yra teisinės tvarkos dalis, jeigu jos galiojimas grindžiamas pamatine tos tvarkos norma.

Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji eg- zistuoja. Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jį valdyti atsi -žvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį.

Remiantis teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis – įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės valią.

Remiantis pilietinės teisės samprata, tai teisės paskirtis – apsaugoti visų visuomenės na -rių pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis. Tokios orienta -cijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda,

1

lygiateisiškumu, bendradarbiavimu.

Teisės normos išreiškia valstybės valią ir priklauso visiems. Įstatymuose ir ki -tuose teisės aktuose valstybės numatyta ir visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievarta.

Konstitucinės teisės normose išreikštas valstybės siekimas nustatyti bet kurių asmenų tam tikro elgesio taisyklės.

Teisės taikymas – tai kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų veikla, kuria padedama asmenims pasinaudoti savo teisėmis, jas apginti pažeidimo atveju, arba veikla, kuria yra siaurinamos, likviduojamos asmens teisės, šiam atsisakius vykdyti pa-reigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti visuomenėje naudojimąsi savo teisėmis.

Tais atvejais, kai pačių piliečių pastangų įgyvendinti ar apginti savo teises nepakanka, jie turi teisę kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, turinčias valdinius įgaliojimus, tarp jų – ir įgaliojimus taikyti teisės normas, kad valstybė jiems padėtų pasinaudoti savo teise

arba pašalinių kitų asmenų neteisėtai daromas kliūtis, trukdančias ja naudotis. Šitaip su-siduriame su teisės taikymu.

Taikydama teisę, valstybė vykdo šias funkcijas :

– padeda piliečiams įgyvendinti savo teises;

– saugo jas nuo pažeidimo;

– individualizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisiniu reguliavimu;

Teisės taikymo tikslas – garantuoti tiek pavienio asmens, tiek visų visuomenės narių interesus. Teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės interesais.

Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos ir pareigūnai, tu- rintys tam
specialius įgaliojimus valstybės vardu duoti kitiems asmenims privalomus pa- liepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises.

Teisinės tvarkos normos reguliuoja žmonių elgesį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrody- ti, kad šis teiginys tinka tik civilizuotų tautų socialinėms tvarkoms, nes pirmykštėse vi- suomenėse teisinė tvarka reguliuoja ir gyvulių , augalų, net negyvų daiktų elgesį. Pavyz- džiui, Biblijoje skaitome, kad jautį, užmušusį žmogų, privalu užmušti, – akivaizdu, kad tai bausmė. Nors šiuolaikinės teisinės tvarkos reguliuoja tik žmonių, o ne gyvulių, auga- lų ir daiktų elgesį, tai nereiškia, kad jos negali nustatyti žmonių elgesio su gyvuliais, au- galais ir daiktais.

Išties nėra tokių dalykų, kurių teisė negalėtų reguliuoti.Be to, atrodo, kad teisė yra tai, kas paprastai vadinama teise, bent iš dalies priklauso gamtai ir egzistuoja natūraliai. Juk analizuojant bet kokį teisinį arba su teise susijusį faktą, kaip antai parlamento spren- dimą, administracinį aktą, teismo sprendimą, sutartį arba nusikaltimą, galima išskirti du elementus : viena, turime tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje vykstantį jutimiškai suvo- kiamą aktą arba tam tikrų aktų seką, kitaip tariant, išorinę žmonių elgesio išraišką; kita, turime šio akto teisinę prasmę, t.y. prasmę, kurią jam suteikia teisė. Pavyzdžiui, žmonės susirenka didelėje patalpoje, sako kalbas, kai kurie kelia rankas, kiti nekelia – visa tai yra išorinis vyksmas. Jo prasmė yra ta, kad išleidžiamas įstatymas, kuriama teisė. Čia pama -tome įstatymų leidybos proceso ir jo produkto – įstatymo – skirtumą.

Viešoji ir privatinė teisė skiriasi. Per privatinę teisę reiškiasi vienas kitam nepa -valdžių, teisiškai lygioje padėtyje esančių subjektų santykiai, per viešąją teisę – viršesnių ir pavaldžių subjektų, t.y. dviejų subjektų, kurių vieno teisinė vertė yra didesnė nei kito, santykiai.

Tipiškas viešasis teisinis santykis yra valstybės ir valdinio santykis. Valstybei, t.y.

2

jos organams jų santykio su subjektais aspektu, priskiriamą papildomą teisinę vertę su-

daro tai, kad teisinė tvarka individams, klasifikuojamiems kaip pareigūnai, suteikia galią subjektus įpareigoti vienašališku savosios valios pareiškimu.

Jeigu viešosios ir privatinės teisės priešprieša vaizduojama kaip absoliuti valdžios ir teisės arba bent kaip valstybės valdžios ir teisės priešprieša, tai peršama mintis, kad viešojoje teisėje, ypač politiškai svarbioje konstitucinėje bei administracinėje teisėje, tei- sės principas galioja ne tokia pat prasme ir ne tokiu pat intensyvumu kaip privatinėje tei- sėje. Viešojoje teisėje vyrauja ne teisė griežtąja šio žodžio prasme, o veikiau valstybės

interesas, viešosios gerovės siekiai, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis aplinkybė -mis. Tai ne griežtas įstatymo taikymas konkretiems asmenims, kaip privatinėje teisėje, bet nevaržomas valstybės tikslų įgyvendinimas tik neperžengiant teisės ribų, o ypatingo- mis aplinkybėmis – net ir priešingai teisei.

Valstybė paprastai apibūdinama kaip politinė organizacija. Bet taip tik išreiškia -ma idėja, kad valstybė yra prievartinė tvarka. Šios tvarkos reguliuojamas žmogaus prie- vartos naudojimas prieš kitą žmogų, šios tvarkos numatyti prievartos aktai. O šie prievar- tos aktai, su kuriais teisinė tvarka susieja tam tikras šios tvarkos nustatytas sąlygas. Kaip politinė organizacija, valstybė yra teisinė tvarka. Bet ne kiekviena teisinė tvarka yra valstybė. Kad teisinė tvarka būtų valstybė, ji turi sukurti organus, kurie pasidalytų darbą ir kurtų bei taikytų teisinę tvarką sudarančias normas.

Jeigu valstybė suvokiama kaip socialinė bendruomenė, tai ją konstatuoti gali tik normatyvinė tvarka.

Pagal tradicinę teoriją valstybę sudaro trys elementai : valstybės gyventojai, vals-tybės teorija ir vadinamoji valstybės valdžia, kurią įgyvendina nepriklausoma vyriau -sybė. Visus šiuos elementus būtų galima apibrėžti tik teisiškai, t.y. juos galima suvokti tik kaip teisinės tvarkos galiojimą ir to galiojimo sritis.

Valstybės gyventojai – tai žmonės, priklausantys tai valstybei. Kodėl vienas žmogus kartu su kitais priklauso tam tikrai valstybei, todėl, kad jis kartu su kitais yra pavaldus tam tikrai santykinai centralizuotai prievartinei tvarkai. Žmogų gali sieti tam tikras psichologinis ryšys su savo valstybe: jis gali ją mylėti, net ją dievinti ir būti pasi- rengęs dėl jos numirti, bet jis priklausys jai net ir neturėdamas tokių jausmų, jos nekęs- damas, net ją išduodamas arba būdamas abejingas. Klausimas, ar žmogus priklauso tam tikrai valstybei, yra ne psichologijos, o teisės klausimas. Žmonių, iš kurių susideda valstybės gyventojai, vienovę rodo tik ta aplinkybė, kad šiems žmonėms galioja ta pati teisinė tvarka. Valstybės gyventojai yra personalinė nacionalinės teisinės tvarkos galio -jimo sritis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1552 žodžiai iš 2994 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.