Zmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas
5 (100%) 1 vote

Zmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas

1121314151

Žmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas

ĮVADAS

Nagrinėjant temą „Žmogaus ir valstybės teisinis bendradarbiavimas“, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra žmogus, kaip teisinės santvarkos subjektas, ir kas tai yra valstybė. Taip pat reikia suprasti kas tai yra teisė. Teisė – tai valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių, sistema. Taigi, reikia nagrinėti kaip ši sistema veikia žmones, valstybę ir kaip patys visuomenės individai bendradarbiauja su valstybe per teisę.

Pagal seną graikų padavimą, Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūko dovanų ir jis apdovanojo žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi, todėl turi gyventi ir elgtis pagal konkrečioje visuomenėje nustatytas taisykles.

Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesupranta žodžių valstybė, teisė, įstatymas, bet jau suvokia, kas yra teisinga ir kas ne. Suaugę žmonės, jau žinodami, kas tai yra valstybė, teisė ir įstatymas, dažnai nepaiso jų, trokšdami naudos sau, pamindami kitų žmonių interesus. Pagal anglų filosofą Hobbes`ą, žmogus žmogui yra mirtinas priešas – vilkas. Hobbes`o manymu, kiekvienas žmogus yra pasirengęs ir priverstas kovoti su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo. Kad žmogus žmogui tiesiogine prasme nevirstų vilku, yra normos, taisyklės, įstatymai, vienu žodžiu – teisė, kuri nubrėžia ribas tarp galima ir draudžiama, tarp teisinga ir klaidinga, tarp moralu ir amoralu.

Valstybė savo piliečius veikai per teisę ir jos ribose. Jei valstybės ir jos individo santykyje nėra teisės, tada individas verčiamas valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus tampa priemone, o valstybė – tikslu. Teisė į valstybės ir individo santykį įneša kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o valstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemia jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio priemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą. Aišku valstybės apribojimas teise nepadaro asmens laisvės absoliučia, ją irgi riboja teisė (kitų žmonių teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingi vienas prieš kitą.

ŽMOGAUS IR VALSTYBĖS TEISĖS IR PAREIGOS

„Valstybė yra įstatymų šaltinis, ji visiems valstybės nariams nustato – jų tarpusavio santykių ir santykių su valstybe atžvilgiu – normą, kas yra teisinga ar neteisinga“

J.J. Rousseau

Žmogaus ir valstybės veikimui vienas kito per teisę turi būti konkrečiai apibrėžtos abiejų šalių teisės, laisvės ir pareigos.

Pagrindinis kiekvienos valstybės dokumentas, nusakantis žmogaus ir valstybės teise ir pareigas, yra Konstitucija. Lietuvos Respublikos konstitucija priimta 1992 m. spalio mėn. 25 d. LR piliečių referendume. Joje skelbiama, kad „Lietuvos tauta… – siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.

Pats pirmasis Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika“, vadinasi tokia valstybė veikia per teisę ir teisinėmis priemonėmis. Lietuvos valstybę kuria Tauta (2 str.). Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (13 str.). Šia teise Lietuvos piliečiai pasinaudojo 1990 m. sausio mėn. 13 d., kai gynė Vyriausybę nuo okupantų. Bet per 13 metų žmonės nusivylė savo Vyriausybe ir iškovota laisve, kad kažin ar dabar kas atstatytų krūtines priešų automatams, ar pultų po tankais ir guldytų galvas už Lietuvą.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.). Bet šiuo metu daug girdima, kaip žmonės, neradę teisybės per Aukščiausius teismus čia, Lietuvoje, kreipiasi į Strasbūro teismą ir per ten prisiteisia kompensacijas iš Lietuvos. Vadinas ne visas teises Lietuvos Aukščiausi Teismai gali apginti remdamiesi Konstitucija. Taip yra nuskriaudžiama, tiksliau pati nusiskriaudžia valstybė, nes iš jos biudžeto, kuris ir taip pakankamai skylėtas, išmokamos tūkstantinės kompensacijos už tai, kad Lietuva negali apginti savo žmonių teisių, remdamasi savo valstybės Konstitucija.

Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (8 str.). Pavyzdžiui, kad ir Konstitucija priimta referendume. Dar vienas nesenas svarbus Lietuvai klausimas buvo stojimas į Europos sąjungą. Valstybės valdžia negalėjo tokio svarbaus visai Lietuvai ir jos žmonėms klausimo išspręsti viena. Tam turėjo išsakyti savo nuomones visi kas gali (turi balsavimo
teisę) Lietuvos žmonės. Tokiu atveju, valstybės pilietis nebegalėtų kaltinti valdžios už nepateisintus lūkesčius, nes tam buvo gautas jo pritarimas.

Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 str.). Tam užsienyje, daugelyje valstybių, yra įkurtos ambasados, kad Lietuvos piliečiui iškilus problemai būtų kur kreiptis ir ieškoti pagalbos.

Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (19 str.). Galbūt todėl panaikinta mirties bausmė, nes nusikaltėlis taip pat žmogus ir turi teisę gyventi. Tačiau abortai nėra uždrausti, nors juos atliekant taip pat nutraukiama gyvybė.

Žmogaus asmuo neliečiamas (21 str.). Nuosavybė neliečiama (23 str.). Žmogaus būstas neliečiamas (24 str.). Žmogus nusižengęs šiems straipsniams, padaręs žalos pačiam asmeniui arba jo turtui, atsako pagal įstatymą. Jis yra baudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Daugiausia yra nubaudžiami tie asmenys, kurie padaro nusikaltimą prieš kitą žmogų ar jo turtą. Labai retai išgirsi, kad būtų nubaustas asmuo, padaręs nusikaltimą prieš valstybę.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (26 str.). Kiekvienas žmogus laisvas tikėti ir pasitikėti kuo tik nori. Dažnai patikliais žmonėmis pasinaudoja įvairūs sukčiai. Prigalvoję visokiausių žaidimų, tikėjimo tiesų, jie „gražioj formoj“ apvagia žmones ir retai kada pakliūva į teisėsaugos rankas. Daugiausia žmonių užkibo ant bankų aferistų, kurie siūlė nerealias palūkanas. Nuo tokių sukčių nukenčia ne tik žmogaus turtas, bet ir jo orumas.

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.). Taip turėtų būti, bet kol klesti korupcija, o ji yra daugelyje išsivysčiusių šalių, tol visiškos lygybės žmogus nei prieš teismą, nei prieš kitas valstybės institucijas ar pareigūnus, neras. Taip visada buvo ir taip visada bus.

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 str.). Vadinasi gimdamas savo interesus, siekdamas savo gerovės ir naudos, neturi teisės eiti per kitų žmonių galvas, paminti jų siekius ir nepaisyti jų gerovės.

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 str.). Deja patys žmonės nebesaugo ir nebetausoja savo šeimų, skiriasi atrodo dėl visiškų menkniekių, nebesugeba įsiklausyti ir išgirsti vieni kitų. Dažnas net nekuria šeimos, motyvuodamas tuo, kad vienišai motinai daugiau pašalpų ir paramos, nei šeimoje gyvenančiai. Nepilnose šeimose gimę vaikai, užaugę ir patys neturi pavyzdžio kurti šeimą. Ir jei, kaip skelbiama, šeima yra valstybės pagrindas, tai tas pagrindas kuo toliau, tuo labiau silpsta ir slysta. Ir nors valstybė saugo ir globoja šeimas, ji negali priversti žmonių tuoktis ir gyventi „iki mirtis išskirs“.

Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.). Tėvams, nesilaikantiems savo pareigų vaikams, atimamos teisės toliau jais rūpintis. Taip valstybė apsaugo savo jaunuosius gyventojus nuo dvasinių traumų, nepriteklių ir smurto. Dabar ypač padaugėjo atvejų, kai tėvai sumuša savo vaikus. Kartais tėvai peržengia ribas auklėdami savo vaikus. Nuo per daug stropaus ir griežto auklėjimo vaikai ne tik neišauga dorais žmonėmis, bet netgi priešingai, savo nepasitenkinimą ir pyktį išlieja ant visiškai nekaltų žmonių, kartai padarydami jiems žalos. Kai tėvai nesirūpina vaikais, jiems atimamos tėvystės teisės, o kai vaikai palieka savo senus tėvus likimo valiai, jais nesirūpina ar netgi skriaudžia, jiems jokių teisų jau neatimsi ir už savo pareigų nevykdymą – nenubausi.

Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymasis valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo , profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (41 str.). Pats mokslas tai nemokamas, bet mokymosi priemonės, knygos yra perkamos. Mano nuomone, valstybė vertindama savo jaunąją kartą, turėtų dėti visas pastangas, kad ta karta būtų apsišvietus, išsilavinusi ir liktų dirbti Lietuvos labui. Bet šiuo metu daugiausia biudžeto atiduodama karinėms struktūroms, o mokslui ir švietimui lieka mažiau. Bet juk Lietuvai reikia protingų žmonių, o ne karingų. O dabar jaunimas vos baigęs 10 klasių, eina ieškotis darbo, išvažiuoja į užsienį dirbti, vietoj to, kad siektų mokslų. Valstybės viena iš pagrindinių pareigų būtų rūpinimasis savo tautos intelekto kėlimu.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines paslaugas ir iniciatyvą (46 str.). Žemės ūkiui skiriamos dotacijos, verslui – lengvatinės paskolos. Deja, ūkininkai streikuoja, verslas, vos įsikūręs, žlunga, nėra pakankamo rėmimo. Valstybė, parėmusi ūkines pastangas ir iniciatyvą, turėtų taip pat palengvinti tų subjektų įsitvirtinimą, pavyzdžiui, davusi lengvatinę paskolą, „jaunam“ verslui galėtų būti taikomos mokesčių lengvatos, kad tik įsikūręs verslas galėtų „apšilti kojas“, įsitvirtintu ir tik pradėjęs gauti pelną, mokėtų mokesčius. Tada ir mokesčiai būtų mažiau slepiami, ir biudžetas
enas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu (48 str.).Lietuvos valstybės teisinė sistema dar negali pilnai užtikrinti, kad šių žmogaus teisių ir laisvių būtų besąlygiškai laikomasi. Įmonių savininkai turėdami teisę nustatyti darbuotojui atlyginimą, ir moka tą minimalų, nors kartais darbas būna ir po 12 val. per parą, ir savaitgaliais, ir sunkiomis sąlygomis. Žinoma verslininkai nerodo, kad jie taip išnaudoja darbuotoją, bet taip yra ir bus, kol darbdavys galės iš darbo biržos pasiimti darbuotoją bandomajam laikotarpiui, mokėti jam pusę atlyginimą, o po bandomojo laikotarpio, atleidus dabartinį darbuotoją vėl priimti naują. Jam tai naudinga, nes „juodiems“ darbams atlikti nereikia didelio išsilavinimo, o iš darbo biržos priimtam žmogui dar mokamas pusę atlyginimo. Galėtų darbo birža pasirūpinti ne tik, kaip greičiau darbuotoją išbraukti iš bedarbių eilės, bet ir pačiomis siūlomo darbo sąlygomis

Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus (50 str.). Tik profesinės sąjungos gali padėti užtikrinti žmogaus teisę į pasirinktą darbą, saugias ir tinkamai apmokamas darbo sąlygas. Kol kas pasitikėjimas profesinėmis sąjungomis menkas. Nuo tarybinių laikų išlikus samprata, kad profsąjungos tik organizuoja ekskursijas, rengia vakarėlius ar profesines šventes. Tačiau viskas pasikeitė, dabar profsąjungos realiai kovoja už darbuotojų teises, tačiau be žmonių palaikymo ir dalyvavimo šioje kovoje, akivaizdžių rezultatų nesimato arba matosi tik atskirose įmonėse, ypač bendrose su užsienio valstybėmis.

Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai priimtais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (135 str.). Siekdama užtikrinti savo žmonių gerovę, šalies saugumą ir nepriklausomybę, tokia nedidelė šalis kaip Lietuva jungiasi į sąjungas, kurios padėtų siekti savo tikslų. Dėl to Lietuva siekia įstoti į Europos sąjungą ir NATO.

Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (139 str.). Tai turbūt pagrindinė žmogaus pareiga valstybei. Ir jei kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad jis tikrai, esant reikalui, atliktų šią pareigą, galbūt teisinis bendradarbiavimas tarp žmogaus ir valstybės būtų efektyvesnis ir nuoširdesnis. Kiekvienas turėtų neužmiršti, naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, atlikti ir jam paskirtas pareigas, tiek visuomenės narys, tiek pati valstybė.

Efektyvus teisinis bendradarbiavimas tarp individo ir valstybės gali būti tik tada, kai kiekvienas yra susipažinęs su savo teisėmis ir pareigomis. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis privalėtų būti susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žinoma, reikėtų ja ir vadovautis visose gyvenimo situacijose. Dažnai žmogus nukenčia dėl savo teisių nežinojimo. Dėl panašaus tikslo 1994 m. gruodžio mėn. buvo įkurta visuomeninė organizacija „Lietuvos žmogaus teisių centras“. Pagrindiniai centro tikslai yra skatinti visuomenę domėtis ir gerbti žmogaus teise; įgyvendinti švietimo programas; inicijuoti mokslinius žmogaus teisių srities tyrimus; tirti žmogaus teisių būklę šalyje; kelti žmogaus teisių problemas ir teikti jų sprendimo būdus įstatymų leidėjui ir Vyriausybei; plėtoti šviečiamąją veiklą žmogau teisių srityje.

ATVIRA VISUOMENĖ IR TEISINĖ VALSTYBĖ

Teisinis bendradarbiavimas įmanomas tik atviroje visuomenėje ir esant teisinei valstybei. Uždara visuomenė negali bendradarbiauti su valstybe, nes ji nesugeba tokios valstybės sukurti. Juk valstybę kuria tauta, o uždara tauta, kurioje kiekvienas individas gyvena ir galvoja tik apie savo šiandieną ir gina tik savo kiemą, nebendrauja tarpusavyje, kituose matydamas priešą, o ne draugą. Jie negali nuspręsti kas valstybę stipriną, o kas ją silpnina, kaip spręsti savo problemas.

Teisinė valstybė – tai ilgalaikis, strateginis ir konstitucinis lietuvių tautos valstybingumo siekis – idealas, deja, iki šiol netapęs sisteminės mokslinės analizės objektu.. Vis dar neturime mokslinių tyrimų suformuotos sąmonės apie teisinės valstybės galimybes ir ribotumus žmogaus teisėms garantuoti Lietuvos sąlygomis; nežinoma ir pagrindinių teisinės valstybės kūrimo Lietuvoje problemų.

Teisininkų mokslininkų raštuose dažnai skaitome negailestingą teisinės reformos kritiką.

Chaotiška ir ignoruojanti elementarią teisinę logiką ir juridinę techniką pastarųjų metų įstatymų leidyba Lietuvoje atvedė besikuriančią teisinę sistemą į aklavietę, – rašo prof. V.Mikelėnas. – Įstatymu prieštaravimas vienas kitam ar Konstitucijai, to paties įstatymo normų prieštaravimas viena kitai tapo kasdieniu reiškiniu… Kokią teisės šaką ar institutą benagrinėtume, kyla ta pati problema – teisės normos dviprasmiškumas, neapibrėžtumas,
neišbaigtumas. Dėl šių priežasčių teisės normas sunku taikyti konkrečioms gyvenimo aplinkybėms, formuojasi nevienoda, padrika teismų praktika, o svarbiausia, Lietuvoje apgailėtinai menkas teisinio reguliavimo efektyvumas: įstatymų lyg ir turime daug. Tačiau jie neveikia – nėra rezultato, kurio tikėtasi sumanant ir priimant bet kurį įstatymą.

Viena svarbiausių teisinės valstybės sukūrimo prielaidų yra pačios visuomenės, tokią valstybę kuriančios, socialinė kokybė. Kokiais požymiais turėtų pasižymėti pati visuomenė, kad ją būtų galima įvardinti „atvira“, o socialinis atvirumas reikštų vidinį visuomenės gebėjimą suteikti savo politinei organizacijai teisinio valstybingumo pavidalus? Terminas „atvira visuomenė“ – tai demokratinės visuomenės sinonimas, vartojamas tais atvejais, kai visuomenės demokratiškumą norima apibūdinti per vieną esminių jos požymių – socialinės tvarkos atvirumą.

Tiesioginis pagrindas kalbėti apie atvirą visuomenę atsiranda tik tada, kai pripažįstamas teisės viešpatavimo visuomenei principas, kai visuomeninį gyvenimą siekiama grįsti ne jėga, o teise, kai tokio gyvenimo organizacijai suteikiami teisės esmei būdingi požymiai. Mat teisė, kiek ji yra subjektyvių teisių ir pareigų vienovė, tiek ji yra atvira sistema: asmuo turi tik teik teisių, kiek vykdo joms proporcingas pareigas.

Būtent ši priklausomybė ir daro visas subjektines teises santykines, dinamiškas (pajėgias didėti arba mažėti), vadinasi, atviras. Atskirti subjektinę teisę nuo pareigos – tai paversti ją absoliučia ir dėl to – uždara būtimi. Bet tokia nuo pareigos atsiskyrusi teisė jau nėra teisė, ji virsta savo priešingybe – privilegija, t.y. įrankiu ne santarvei su artimu palaikyti, o agresijai prieš tą patį artimą vykdyti.

Socialinis kompromisas yra ne koks nors moralinis principas, kurį būtų galima įnešti iš šalies į daiktinius žmonių santykius,o socialinė būsena, kurią sukuria samdomų darbininkų skaičiaus augimas, jų socialinis aktyvumas ir vis didėjantis jų spaudimas kapitalui ir vyriausybei. Vadinasi, kad socialinis kompromisas būtų ne tik teorinis principas, piliečiai turi aktyviai ginti savo teises, kai joms trukdoma įeiti į socialinę tvarką arba kai bandoma neteisėtai siaurinti jų kompetenciją toje tvarkoje. To reikalauja pati teisės prigimtis. Asmuo yra teisės subjektas tik kaip kovotojas dėl savo teisių. „Visos žmonių teisės, – sako R.von Ihering, – buvo iškovotos. Kiekvieną žymesnį teisės principą pradžioje reikėjo plėšte išplėšti iš tų, kurie tam priešinosi. Todėl kiekviena teisė – tiek atskiros tautos, tiek atskiro asmens – yra iki tol, kol yra pasiryžimas ją ginti“. Tai svarbu dar ir dėl to, kad teisė – tai pagrindinė asmens visuomeninio pripažinimo žmogumi sąlyga, dėl kurios tas asmuo tampa kitų žmonių moralaus elgesio tikslu.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2886 žodžiai iš 5493 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.