Zmogaus teisės ir laisvės klasifikacija ir apribojimai
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisės ir laisvės klasifikacija ir apribojimai

112131

TURINYS

ĮŽANGA 2

ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA. 3

TEISĖS IR LAISVĖS. 4

TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA. 5

TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMAI. 7

ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 8

TEISĖ Į GYVYBĘ, LAISVĘ IR FIZINĘ NELIEČIAMYBĘ. 8

SĄŽINĖS IR MINTIES LAISVĖ 9

ASMENINIO GYVENIMO IR SUSIŽINOJIMO SLAPTUMAS, BŪSTO NELIEČIAMYBĖ. 10

KILNOJIMOSI IR APSISTOJIMO LAISVĖ 11

POLITINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 11

TEISĖ DALYVAUTI VALSTYBĖS VALDYME 11

RINKIMŲ TEISĖS 11

TEISĖ JUNGTIS Į BENDRIJAS, ASOCIACIJAS 12

INFORMACIJOS LAISVĖ 12

TEISĖ Į PETICIJĄ 13

EKONOMINĖS, SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 14

TEISĖ Į SVEIKĄ APLINKĄ 14

TEISĖ Į SVEIKATOS APSAUGĄ 14

TEISĖ Į IŠSILAVINIMĄ IR AKADEMINĘ LAISVĘ 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 17

ĮŽANGA

Žmogaus teisės ir laisvės – konstitucionalizmo pagrindas. Konstitucijų kūrimo prasmė ir viena iš pagrindinių funkcijų kaip tik ir yra užtikrinti bei ginti žmogaus teises ir laisves. Ginti pirmiausia nuo valstybės savivalės. Tik laisvai ir saugiai jausdamasis žmogus gali būti pilnavertišku valstybės gyventoju.

Valstybinės valdžios pagrindiniai tikslai – vidinis saugumas, ginyba nuo išorės priešų, išteklių paskirstymas, konfliktų prevencija ir reguliavimas, visuomenės ir asmens siekių įgyvendinimas, nuosavybės gynimas ir kt. Kaip tik šiuose tiksluose siauriau ar plačiau ir slypi žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus tesies užtikrina konstitucinės garantijos, t.y. metodų ir būdų visuma, kuriuos numato konstitucijos.

Idėja, jog visi žmonės iš jau gimdami jau turi kai kurias prigimtines laisves ir teises, buvo pirmųjų XVII – XVIII a. Anglijos, JAV, Prancūzijos konstitucinių aktų pagrindu. Vėliau nė viena valstybė, pretenduojanti vadintis demokratiška, negalėjo į savo konstitucijas neįtraukti žmogaus teisų ir laisvių instituto. Taigi, žmogaus teisės ir laisvės, likdamos moraliniu-politiniu imperatyvu, įgavo juridinę formą ir tapo pagrindiniu konstitucinės teisės institutu. To pasekoje, tik daug vėliau, jos tapo ir tarptautinės teisės institutu.

Konstitucinę valstybinę santvarką galima charakterizuoti politinės ir pilietinės visuomenės dualizmu. Kaip pilietinės visuomenės narys, žmogus yra lygiateisis su visais kitais, tačiau kaip politinės – tik su tais, kurie, taip kaip ir jis priklauso vienai valstybei: jis turi daugiau teisių ir pareigų toje šalyje, nei tas, kuris nepriklauso tai šaliai. Nors konstitucionalizmo aušroje buvo kilę nemažai idėjų, jog nereikia daryti skirtumo tarp šių dviejų sąlyginai atskirų visuomenių teisių ir laisvių, tačiau, kaip žinome, tiek to meto, tiek šiuolaikiniuose konstituciniuose dokumentuose toks skirtumas gana ryškus.

Daugumoje konstitucijų skirtumas tarp žmogaus ir piliečio teisių matomas jau straipsnių formuluotėse. Nurodant bendrą teisių subjektą, paprastai naudojami žodžiai “visi”, “kiekvienas”, “kiekvienas žmogus”, “niekas”, “nė vienas žmogus” arba beasmenė sakinio forma “garantuoja laisvė”, “pripažįstama teisė”. Šie žodžiai leidžia suprasti, jog teisių ir laisvių subjektu yra visi asmenys, esantys valstybės teritorijoje.

Piliečių teisėms apibrėžti naudojami žodžiai “piliečiai turi teisę”, “piliečiai gali”. Šios žodžių sandūros siaurina asmenų, kuriems taikomos šios normos ratą ir teisių ir laisvių subjektais laiko ne visus šalies gyventojus, o tik tuos, kurie viena ar kita įstatymų nustatyta forma yra įgiję konkrečios valstybės pilietybę kartais vietoj pilietybės požymio konstitucijoje nurodoma priklausomybė tautai: “kiekvienas vokietis”, “visi ispanai”. Reikia pabrėžti, kad šiuo atveju tautybė yra ne etninė, o politinė sąvoka, valstybės atitikmuo visuomenėje. Taigi ispanai pagal Ispanijos konstituciją yra ne vien etniniai Ispanijos gyventojai, bet visi piliečiai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. 1949 m. VFR konstitucijos 116 str. konkrečiai pažymi, jog vokiečiu Pagrindiniam Įstatyme laikomas kiekvienas, turintis Vokietijos pilietybę, jei kito nenumato įstatymas.

Šiuo atžvilgiu gana įdomi yra Japonijos 1946 metų konstitucija. Žmogaus teises ji formuluoja kaip tautos teises. Štai pavyzdžiui 15 str.: “Tauta turi teisę rinkti viešosios valdžios pareigūnus bei atleisti juos iš pareigų.”

Reikia paminėti, kad žmogaus teisių ir piliečio teisių santykis net ir demokratinių valstybių konstitucijose skirtingas. Tos pačios teisės ir laisvės vienose konstitucijose gali būti suformuluotos kaip žmonių teisės, o kitose – kaip piliečių. Štai Ispanijos konstitucija kilnojimosi teisę numato piliečiams, o Graikijos visiems gyventojams.

ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA.

Tyrinėtojai išskiria tris žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto raidos etapus.

Pirmasis etapas prasidėjo kartu su konstitucializmo pradžia. Pirmosiose konstitucijose dažniausiai buvo išskiriamos dvi teisių ir laisvių grupės – piliečių teisės ir gyventojų teisės. Buvo garantuojamos asmeninės – habeas corpus, turto neliečiamumas ir politinės teisės – rinkimų teisė, žodžio ir spaudos laisvės ir tt.

Pirmasis XX a. ketvirtis ir ypač XX a. vidurys pasižymėjo tuo, jog į konstitucijas buvo įtrauktos ir ekonominės-socialinės teisės ir laisvės. Jos garantavo pirmiausia samdomų
darbininkų teises. Tai teisė į darbą ir su juo susijusias garantijas, teisė į išsilavinimą, teisė į gydymą, teisė į kultūros vertybes. Tai antrasis žmogaus teisių ir laisvių raidos etapas.

Trečiąjį etapą lėmė XX a. antroje pusėje paaštrėję globalios problemos, iš kurių svarbiausios ekologinės. Kitas aspektas, privertęs peržvelgti žmogaus teises ir laisves, buvo visuomenės įžengimas į informatizacijos era ir su tuo susiję klausimai. Šiame etape į konstitucijas buvo įtrauktos tokios teisės, kaip teisė į sveiką aplinką, teisė į informaciją ir tt.

Nepaisant veiksnių, veikusių teisų ir laisvių raidą, įvairovės, galima išskirti pagrindines tendencijas, turėjusias daugiausiai įtakos šiam konstituciniam institutui. Tai socializacija, demokratizacija ir internacionalizacija.

TEISĖS IR LAISVĖS.

Gana sunku rasti juridinius skirtumus tarp subjektyvių teisių ir laisvių. Iš bendrosios teisės teorijos žinome, kad subjektinė teisė – tai asmens galimo elgesio riba. Panašų apibrėžimą galima taikyti ir laisvės sąvokai. Tokį sutapatinimą galime rasti daugelio valstybių konstitucijose. Štai VFR Pagrindinio Įstatymo 11 str. teigia, kad “visi vokiečiai gali naudotis laisve kilnotis …”. O kita šio paties straipsnio dalis sako, kad “ ši teisė gali būti apribota …”.

Kartais konstitucijose galima rasti paminėtą teisę į kokią nors laisvę arba teisę laisvai ką nors daryti ar nedaryti. Štai 1947 m. Italijos konstitucija sako: “visi turi teisę laisvai reikšti savo mintis balsu, raštu ar bet kokiu kitu minčių reiškimo būdu”. Buvusios Jugoslavijos konstitucija numatė asmenims teisę neatskleisti savo tautybės.

Visgi dažniausiai, kalbant apie subjektines teises, yra numatomas subjektas, kuris turi pareigą tas teises garantuoti. Sakykime, jei garantuojama teisė į sveikatos apsaugą, tokiu subjektu yra valstybinės ar nevalstybinės medicinos įstaigos ar praktikuojantys medikai. Kalbant apie laisves, omeny turimas draudimas tas laisves pažeisti ar apriboti. Subjektas šiuo atveju nėra nurodytas ar menamas, todėl juo yra kiekvienas potencialus pažeidėjas. Pavyzdžiui, jei konstitucija numato žodžio laisvę, reiškia, kad žmogus turi teisę reikalauti valstybės apsaugos nuo kiekvieno, kas trukdo jam laisvai kalbėti.

Toks teisių ir laisvių atskyrimas yra gana sąlygiškas. Štai sakykime dėstymo laisvė (akademinė laisvė). Kartu su numatyta dėstytojui teise pasirinkti mokymo būdą, ši laisvė numato galima subjektą – mokymo instituciją ar jos administraciją,- kuris turi pareigą gerbti ir užtikrinti šią laisvę.

TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA.

Konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių daugėjimas verčia vienaip ar kitaip jas klasifikuoti, idant lengviau būtų nagrinėti šį konstitucinį institutą bei su juo susijusius teisinius klausimus. Klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų, tačiau verta pažymėti, kad bet koks grupavimas yra sąlyginis, kadangi kiekvieną teisę ar pareigą galima priskirti ne vienai, o kelioms klasifikacinėms grupėms.

Apie vieną iš klasifikavimo aspektų jau buvo minėta. Tai teisių ir laisvių grupavimas remiantis subjektu – piliečiu arba bendrai žmogumi.

Kitas klasifikavimo būdas taip pat susijęs su teisių subjektais. Tai teisių ir laisvių suskirstymas į individualiąsias ir kolektyvines. Žinoma, individualios teisės gali būti įgyvendinamos ir kolektyviai, tačiau nuo kolektyvinių jos skiriasi tuo, kad ir atskiras individas gali jas įgyvendinti. Tuo tarpu kolektyvinių teisių subjektas yra grupė asmenų ir atskiras individas negali jos įgyvendinti. Pavyzdžiui, teisė streikuoti yra kolektyvinė, nes individualus streikas tai tik pravaikšta.

Kitas žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas – tai pagrindinių ir papildomų teisių ir laisvių atskyrimas. Papildomos yra išvestos iš pagrindinių ir detalizuoja jas. Štai teisė dalyvauti valstybės valdyme yra pagrindinė, o rinkimų teisė – papiloma. Ji išvesta iš pirmosios ir ją konkretizuoja.

Didžiausią reikšmę turi teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį. Egzistuoja įvairios klasifikacijos pagal turinį teorijos. Paprasčiausia būtų remtis atskirų valstybių konstitucijomis ir analizuoti teisių ir laisvių klasifikavimą jose.

Štai Italijos 1947 m. konstitucija išskiria 5 grupes:

• asmens teisės ir laisvės susijusios su pilietiniais santykiais;

• asmens teisės ir laisvės susijusios su socialiniais santykiais;

• asmens teisės ir laisvės susijusios su ekonominiais santykiais;

• asmens teisės ir laisvės apsprendžiančios asmenų lygiateisiškumą.

Indijos konstitucija skiria teises į lygybę, teises į laisvę, teises gintis nuo išnaudojimo, teises į religinę laisvę, teises kultūros ir švietimo srityje, teises į nuosavybę ir teises į konstitucines garantijas.

Plačiausia pozityvistinė teisių ir laisvių klasifikavimo teorija skiria:

• Asmens neliečiamybės ir fizinės laisvės teises ir laisves. Joms priklauso teisė į gyvybę, kilnojimosi teisė, laisvė nuo žiaurių bei neįprastų bausmių ir kankinimų, buto laisvė ir pan. Šios teisės ir laisvės paprastai garantuojamos visiems valstybės gyventojams.

• Asmens psichinės autonomijos teisės ir laisvės. Tai minties, sąžinės, religijos, žodžio, spaudos, korespondencijos, susižinojimo ir kitos laisvės ir teisės. Prie
priklauso ir atskiras konstitucinis tautinių mažumų teisių ir laisvių institutas.

• Ūkinio – ekonominio pobūdžio teisės ir laisvės. Tai teisė į darbą ir su juo susijusios garantijos, teisė nevaržomai disponuoti savo turtu ir kt.

• Politinės teisės. Jomis gali naudotis tik valstybės piliečiai. Joms priklauso teisė jungtis į politines partijas ir įgyvendinti valstybinę valdžią, teisė rinkti ir būti išrinktiems, tautos veto teisė, įstatymų iniciatyvos ir grupinės peticijos teisės ir kt.

• Asmenų lygybės teisės. Tai atskira teisių ir laisvių grupė, garantuojanti asmenų lygybę prieš įstatymus, vienodų teismų ir vienodų teisminių procedūrų taikymą, luomų ir privilegijų panaikinimą.

TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMAI.

Kadangi žmonių teisės ir laisvės realizuojamos visuomenėje ir tam reikia kelių asmenų sąveikos, egzistuoja neišvengiami apribojimai. Tokie apribojimai visų pirma reikalingi tam, kad vieno žmogaus, įgyvendindamas savo teises ir laisves, nepažeistų kito žmogaus teisių ir laisvių. Kita apribojimų priežastis – normalus kolektyvo, visuomenes ir valstybės egzistavimas. Tačiau apribojimai galimi tik tiek, kiek jie numatyti konstitucijose.

Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. numato bendras teisių ir laisvių apribojimo taisykles. Jose nustatoma, kad “teisės gali būti apribojamos įstatymu arba įstatyminiu pagrindu. Toks įstatymas turi būti priimtas bendram galiojimui, o ne konkrečiam atvejui”.

Konstitucinės teisių ir laisvių apribojimo formulės labai įvairios, tačiau egzistuoja bendros taisyklės. Štai 1990 m. Kroatijos konstitucijos 16 str. numato, kad teisės ir laisvės gali būti apribotos tik įstatymu ir tik kitų žmonių teisių ir laisvių, teisėtvarkos, visuomenės moralės ir sveikatos apsaugos tikslais. Taigi, įstatymų leidėjas, formuluodamas naujus teisių ir laisvių apribojimus yra suvaržytais konstitucijoje numatytais apribojimų tikslais. Egzistuoja ir konkrečios išimtys, liečiančios konkrečias teises ar laisves. Pavyzdžiui Bulgarijos konstitucija nustato, jog “žmogaus būstas yra neliečiamas. Be sąvininko sutikimo niekas negali įeiti į jį ar jame pasilikti, išskyrus įstatyme numatytus atvejus”. Šiuo atveju konstitucija įgalina įstatymų leidėją numatyti atvejus, kada teisė į būsto neliečiamybę gali būti nepaisoma.

Šalia bendrų visiems subjektams teisių ir laisvių apribojimų, kai kurių šalių konstitucijos numato apribojimus tik kai kuriems subjektams, paprastai piktnaudžiaujantiems ta teise ar laisve. VFR Pagrindinis įstatymas tas, kas piktnaudžiauja žodžio, spaudos, korespondencijos, susirinkimų, dėstymo ir kitomis teisėmis, praranda šias teises ir laisves. Teisių atėmimo klausima, pagal VFR konstituciją, sprendžia Federalinis konstitucinis teismas.

Galiausiai, konstitucijos numato galimybę apriboti žmogaus teises ir laisves, iškilus tam tikroms aplinkybėms: karo, stichinių nelaimių atveju.

ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖS

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1980 žodžiai iš 3930 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.