Zmogaus teisės ir laisvės klasifikacija ir apribojimai
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisės ir laisvės klasifikacija ir apribojimai

TURINYS

ĮŽANGA 2

ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA. 3

TEISĖS IR LAISVĖS. 4

TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA. 5

TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMAI. 7

ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 8

TEISĖ Į GYVYBĘ, LAISVĘ IR FIZINĘ NELIEČIAMYBĘ. 8

SĄŽINĖS IR MINTIES LAISVĖ 9

ASMENINIO GYVENIMO IR SUSIŽINOJIMO SLAPTUMAS, BŪSTO NELIEČIAMYBĖ. 10

KILNOJIMOSI IR APSISTOJIMO LAISVĖ 11

POLITINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 11

TEISĖ DALYVAUTI VALSTYBĖS VALDYME 11

RINKIMŲ TEISĖS 11

TEISĖ JUNGTIS Į BENDRIJAS, ASOCIACIJAS 12

INFORMACIJOS LAISVĖ 12

TEISĖ Į PETICIJĄ 13

EKONOMINĖS, SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 14

TEISĖ Į SVEIKĄ APLINKĄ 14

TEISĖ Į SVEIKATOS APSAUGĄ 14

TEISĖ Į IŠSILAVINIMĄ IR AKADEMINĘ LAISVĘ 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 17

ĮŽANGA

Žmogaus teisės ir laisvės – konstitucionalizmo pagrindas. Konstitucijų kūrimo prasmė ir viena iš pagrindinių funkcijų kaip tik ir yra užtikrinti bei ginti žmogaus teises ir laisves. Ginti pirmiausia nuo valstybės savivalės. Tik laisvai ir saugiai jausdamasis žmogus gali būti pilnavertišku valstybės gyventoju.

Valstybinės valdžios pagrindiniai tikslai – vidinis saugumas, ginyba nuo išorės priešų, išteklių paskirstymas, konfliktų prevencija ir reguliavimas, visuomenės ir asmens siekių įgyvendinimas, nuosavybės gynimas ir kt. Kaip tik šiuose tiksluose siauriau ar plačiau ir slypi žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus tesies užtikrina konstitucinės garantijos, t.y. metodų ir būdų visuma, kuriuos numato konstitucijos.

Idėja, jog visi žmonės iš jau gimdami jau turi kai kurias prigimtines laisves ir teises, buvo pirmųjų XVII – XVIII a. Anglijos, JAV, Prancūzijos konstitucinių aktų pagrindu. Vėliau nė viena valstybė, pretenduojanti vadintis demokratiška, negalėjo į savo konstitucijas neįtraukti žmogaus teisų ir laisvių instituto. Taigi, žmogaus teisės ir laisvės, likdamos moraliniu-politiniu imperatyvu, įgavo juridinę formą ir tapo pagrindiniu konstitucinės teisės institutu. To pasekoje, tik daug vėliau, jos tapo ir tarptautinės teisės institutu.

Konstitucinę valstybinę santvarką galima charakterizuoti politinės ir pilietinės visuomenės dualizmu. Kaip pilietinės visuomenės narys, žmogus yra lygiateisis su visais kitais, tačiau kaip politinės – tik su tais, kurie, taip kaip ir jis priklauso vienai valstybei: jis turi daugiau teisių ir pareigų toje šalyje, nei tas, kuris nepriklauso tai šaliai. Nors konstitucionalizmo aušroje buvo kilę nemažai idėjų, jog nereikia daryti skirtumo tarp šių dviejų sąlyginai atskirų visuomenių teisių ir laisvių, tačiau, kaip žinome, tiek to meto, tiek šiuolaikiniuose konstituciniuose dokumentuose toks skirtumas gana ryškus.

Daugumoje konstitucijų skirtumas tarp žmogaus ir piliečio teisių matomas jau straipsnių formuluotėse. Nurodant bendrą teisių subjektą, paprastai naudojami žodžiai “visi”, “kiekvienas”, “kiekvienas žmogus”, “niekas”, “nė vienas žmogus” arba beasmenė sakinio forma “garantuoja laisvė”, “pripažįstama teisė”. Šie žodžiai leidžia suprasti, jog teisių ir laisvių subjektu yra visi asmenys, esantys valstybės teritorijoje.

Piliečių teisėms apibrėžti naudojami žodžiai “piliečiai turi teisę”, “piliečiai gali”. Šios žodžių sandūros siaurina asmenų, kuriems taikomos šios normos ratą ir teisių ir laisvių subjektais laiko ne visus šalies gyventojus, o tik tuos, kurie viena ar kita įstatymų nustatyta forma yra įgiję konkrečios valstybės pilietybę kartais vietoj pilietybės požymio konstitucijoje nurodoma priklausomybė tautai: “kiekvienas vokietis”, “visi ispanai”. Reikia pabrėžti, kad šiuo atveju tautybė yra ne etninė, o politinė sąvoka, valstybės atitikmuo visuomenėje. Taigi ispanai pagal Ispanijos konstituciją yra ne vien etniniai Ispanijos gyventojai, bet visi piliečiai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. 1949 m. VFR konstitucijos 116 str. konkrečiai pažymi, jog vokiečiu Pagrindiniam Įstatyme laikomas kiekvienas, turintis Vokietijos pilietybę, jei kito nenumato įstatymas.

Šiuo atžvilgiu gana įdomi yra Japonijos 1946 metų konstitucija. Žmogaus teises ji formuluoja kaip tautos teises. Štai pavyzdžiui 15 str.: “Tauta turi teisę rinkti viešosios valdžios pareigūnus bei atleisti juos iš pareigų.”

Reikia paminėti, kad žmogaus teisių ir piliečio teisių santykis net ir demokratinių valstybių konstitucijose skirtingas. Tos pačios teisės ir laisvės vienose konstitucijose gali būti suformuluotos kaip žmonių teisės, o kitose – kaip piliečių. Štai Ispanijos konstitucija kilnojimosi teisę numato piliečiams, o Graikijos visiems gyventojams.

ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA.

Tyrinėtojai išskiria tris žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto raidos etapus.

Pirmasis etapas prasidėjo kartu su konstitucializmo pradžia. Pirmosiose konstitucijose dažniausiai buvo išskiriamos dvi teisių ir laisvių grupės – piliečių teisės ir gyventojų teisės. Buvo garantuojamos asmeninės – habeas corpus, turto neliečiamumas ir politinės teisės – rinkimų teisė, žodžio ir spaudos laisvės ir tt.

Pirmasis XX a. ketvirtis ir ypač XX a. vidurys pasižymėjo tuo, jog į konstitucijas buvo įtrauktos ir ekonominės-socialinės teisės ir laisvės. Jos garantavo pirmiausia samdomų
darbininkų teises. Tai teisė į darbą ir su juo susijusias garantijas, teisė į išsilavinimą, teisė į gydymą, teisė į kultūros vertybes. Tai antrasis žmogaus teisių ir laisvių raidos etapas.

Trečiąjį etapą lėmė XX a. antroje pusėje paaštrėję globalios problemos, iš kurių svarbiausios ekologinės. Kitas aspektas, privertęs peržvelgti žmogaus teises ir laisves, buvo visuomenės įžengimas į informatizacijos era ir su tuo susiję klausimai. Šiame etape į konstitucijas buvo įtrauktos tokios teisės, kaip teisė į sveiką aplinką, teisė į informaciją ir tt.

Nepaisant veiksnių, veikusių teisų ir laisvių raidą, įvairovės, galima išskirti pagrindines tendencijas, turėjusias daugiausiai įtakos šiam konstituciniam institutui. Tai socializacija, demokratizacija ir internacionalizacija.

TEISĖS IR LAISVĖS.

Gana sunku rasti juridinius skirtumus tarp subjektyvių teisių ir laisvių. Iš bendrosios teisės teorijos žinome, kad subjektinė teisė – tai asmens galimo elgesio riba. Panašų apibrėžimą galima taikyti ir laisvės sąvokai. Tokį sutapatinimą galime rasti daugelio valstybių konstitucijose. Štai VFR Pagrindinio Įstatymo 11 str. teigia, kad “visi vokiečiai gali naudotis laisve kilnotis …”. O kita šio paties straipsnio dalis sako, kad “ ši teisė gali būti apribota …”.

Kartais konstitucijose galima rasti paminėtą teisę į kokią nors laisvę arba teisę laisvai ką nors daryti ar nedaryti. Štai 1947 m. Italijos konstitucija sako: “visi turi teisę laisvai reikšti savo mintis balsu, raštu ar bet kokiu kitu minčių reiškimo būdu”. Buvusios Jugoslavijos konstitucija numatė asmenims teisę neatskleisti savo tautybės.

Visgi dažniausiai, kalbant apie subjektines teises, yra numatomas subjektas, kuris turi pareigą tas teises garantuoti. Sakykime, jei garantuojama teisė į sveikatos apsaugą, tokiu subjektu yra valstybinės ar nevalstybinės medicinos įstaigos ar praktikuojantys medikai. Kalbant apie laisves, omeny turimas draudimas tas laisves pažeisti ar apriboti. Subjektas šiuo atveju nėra nurodytas ar menamas, todėl juo yra kiekvienas potencialus pažeidėjas. Pavyzdžiui, jei konstitucija numato žodžio laisvę, reiškia, kad žmogus turi teisę reikalauti valstybės apsaugos nuo kiekvieno, kas trukdo jam laisvai kalbėti.

Toks teisių ir laisvių atskyrimas yra gana sąlygiškas. Štai sakykime dėstymo laisvė (akademinė laisvė). Kartu su numatyta dėstytojui teise pasirinkti mokymo būdą, ši laisvė numato galima subjektą – mokymo instituciją ar jos administraciją,- kuris turi pareigą gerbti ir užtikrinti šią laisvę.

TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA.

Konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių daugėjimas verčia vienaip ar kitaip jas klasifikuoti, idant lengviau būtų nagrinėti šį konstitucinį institutą bei su juo susijusius teisinius klausimus. Klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų, tačiau verta pažymėti, kad bet koks grupavimas yra sąlyginis, kadangi kiekvieną teisę ar pareigą galima priskirti ne vienai, o kelioms klasifikacinėms grupėms.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1229 žodžiai iš 3930 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.