Darbo santykių esmė ir jų reguliavimo principai
5 (100%) 1 vote

Darbo santykių esmė ir jų reguliavimo principai

1121

Įvadas

Darbo santykių reguliavimas per pastarąjį laikotarpį išsiplėtė, o padėtis darbo rinkoje pablogėjo: bedarbystė auga, atlyginimai maži, darbo sąlygos negerėja, darbo efektyvumas nedidelis, neišnaudojami Lietuvos žmonių darbo jėgos pranašumai. Mažų atlyginimų, nedarbo, dažnai blogų darbo sąlygų problemos jaudina daugelį žmonių. Padėtimi darbo rinkoje nepatenkinti nei darbuotojai, nei darbdaviai, nei ieškantys darbo, nei valdžia.

Šiame darbe aptariami svarbiausi darbo santykių reguliavimai ir jų pasekmės, o taip pat principai, kuriais turėtų remtis darbo teisė.

Darbo santykių esmė ir jų reguliavimo principai

Žmonės mainosi kuo įvairiausiomis gėrybėmis, kad geriau patenkintų savo poreikius, pasiektų savo tikslus. Visų šių gėrybių sukūrimui reikalingas žmogaus darbas. Vienas žaliavas gali pakeisti kitos žaliavos, tačiau žmogaus darbas niekuomet netaps nereikalingas, jis visuomet bus naudojamas gėrybėms kurti. Žmonės darbus atlieka nevienodai, ne visi vienodai gerai sugeba atlikti tuos pačius darbus, o dalį darbų galima atlikti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Todėl žmonės mainosi ne tik savo darbo rezultatais, bet ir savo darbu kaip procesu. Darbo santykiai susiklosto tuomet, kai tam tikros paslaugos, atliekamos apibrėžtą laiką, mainomos į kitas vertybes. Taigi, darbas ekonomine prasme yra prekė, kuri yra perkama, parduodama, todėl turi savo kainą, o darbo pirkimui ir pardavimui galioja visi rinkos dėsniai.

Darbo teisė nėra labai senas teisinis reiškinys. Jei civilinė teisė skaičiuoja tūkstančius metų, tai darbo teisė nuo jos atsiskyrė tik praėjusiame šimtmetyje. Deja, tai reiškė ne tik naujoviškus įstatymus, bet ir griežtą, ekonominiais argumentais nepagrįstą darbo reguliavimą.

Teisėje, reglamentuojančioje darbo santykius, yra numatyti bendri visai privatinei teisei sutarčių laisvės, šalių lygybės ir sutarties privalomumo principai. Tačiau darbo santykių reglamentavimo esme vis labiau tampa mėginimai “patobulinti” šiuos laiko patikrintus, privatinėje teisėje viešpataujančius principus. Šalių lygybę pakeičia darbuotojo gynimas, sutarčių laisvę – jos suvaržymas, o sutarties vykdymo privalomumą į užkulisius nustumia įvairūs reguliavimo prielipai. Toks posūkis nuo tradicinių vertybių, arba bandymas jas “patobulinti” dažnai buvo grindžiamas gerais norais: kad visi daug uždirbtų, kad darbo sąlygos būtų saugios, kad nebūtų apgaudinėjimų ir t.t.

Darbo santykių reglamentavimas tiek kitose valstybėse, tiek Lietuvoje remiasi principais, kuriuos tarpusavyje suderinti yra labai sunku ir apskritai vargu ar įmanoma. Bandymas pasukti nuo sutarčių laisvės prie jų detalaus reglamentavimo, kaip ir kiti administraciniai rinkos iškraipymai, atnešė žalą netgi tiems, kurių labui buvo sukurti – darbuotojams. Siekiant išvengti neigiamų darbo reguliavimo pasekmių, reglamentuojant darbo santykius būtina nuosekliai remtis šalių lygybės, sutarčių laisvės ir sutarčių privalomumo jų šalims principais.

Darbo sutarties primetimas ne darbo santykiams

Susitarimai, kai viena šalis naudoja kitos darbą, gali būti įvairaus teisinio pobūdžio: darbo, rangos, atstovavimo, autorinė ar kita sutartis. Darbo sutartis yra tik viena iš jų ir turi savą specifiką, susijusią su darbo laiku, nuolatiniu darbo pobūdžiu, apibrėžtomis funkcijomis, vieta ir kt. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo minėtų rangos, atstovavimo, autorinių ir kitų civilinių sutarčių.

Pagal galiojantį Darbo sutarties įstatymą visi darbai, kuriuos įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje atlieka su darbdaviu susitaręs fizinis asmuo, turi būti forminami darbo sutartimi, išskyrus darbus pagal autorinę sutartį ir darbus, kuriuos atlieka licenciją arba patentą turintis asmuo (tuomet galima sudaryti ne darbo, o jau minėtas civilines sutartis). Vadovaujantis šiuo straipsniu, darbo sutartis turi būti sudaroma atliekant rangos, pavedimo, pervežimo, kitokius darbus, taip pat tiek ilgalaikius darbus, tiek darbus, atliekamus vieną ar kelias valandas, jei fizinis asmuo neturi patento. Visus šiuos santykius įstatymas dabar draudžia. Jei tokio įstatymo raidės būtų besąlygiškai laikomasi, susiklostytų absurdiškos situacijos, kai įmonės ūkvedys negali pakeisti elektros lemputės, sekretorė – palaistyti gėlių, jei tai nenumatyta darbo sutartyje, kaimynai – susitarti dėl talkos, vaikų namų auklėtiniai – pasikloti lovos ir t. t. Gyvenime tokie absurdiški draudimai taikomi retai, tačiau ne tokiais akivaizdžiais atvejais valdžios institucijų veiksmai gali būti nenuspėjami.

Užsieniečių darbo ribojimai

Lietuvoje nustatyta užsieniečių įdarbinimo tvarka yra daugiapakopė, besiremianti kvotomis bei pažymomis iš įvairių institucijų. Daug užsieniečių neįsidarbina Lietuvoje vien dėl to, kad sunku yra įveikti biurokratinius barjerus, o ne dėl to, kad jiems sąmoningai nebūtų leista dirbti. Nemaža ir tokių atvejų, kai nustatyti absoliutūs draudimai. Pavyzdžiui, Gydytojo medicinos praktikos įstatymas nustato, jog užsienio gydytojai gydytojo medicinos praktika Lietuvoje gali užsiimti tik mokymo ar labdaros tikslais. Akivaizdu, kad tai suvaržo pacientų galimybes ir trukdo modernizuoti netobulą medicinos sistemą Lietuvoje.

Tikėtina, kad tokios taisyklės yra skirtos tam, kad darbo vietas Lietuvoje
pirmiausia gautų nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Tačiau užsieniečiai samdomi dėl to, kad jie tam tikrą darbą atlieka efektyviau. Esama darbų, kurių Lietuvos gyventojai nenori dirbti už siūlomą atlyginimą, bei darbų, kur jiems trūksta kvalifikacijos. Nuomonė, jog darbo vietų skaičius yra ribotas, todėl jas reikia draugiškai pasidalinti tarpusavyje ir “neduoti” užsieniečiams, yra nepagrįsta. Darbas yra vienintelis išteklius, kurio perteklius laisvos ekonomikos sąlygomis yra neįmanomas. Gerai atliktas darbas ne panaikina kitus darbus, o atvirkščiai – sudaro galimybes atsirasti naujoms darbo vietoms.

Darbo sutarties forma

Įstatymas reikalauja, kad darbo sutartis būtų sudaroma raštu. Darbas, atliekamas nesilaikant šio reikalavimo, laikomas nelegaliu. Maža to, yra patvirtinta tipinė darbo sutarties forma, kuri yra visiškai nepatogi. Tokio, iš pirmo žvilgsnio nekalto reguliavimo pasekmės – darbo sutarčių nelankstumas, gyvenimo poreikių neatitinkantis darbo sutarčių formalumas. Toks reguliavimas neretai įstumia žmones į nelegalius santykius. Tokiais ir nemaža kitų atvejų apskritai priimtina tik žodinė darbo sutarties forma, kuri šiuo metu įstatymais yra besąlygiškai draudžiama.

Terminuotos darbo sutartys

Šiuo metu Darbo sutarties įstatymas draudžia sudaryti terminuotas darbo sutartis ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, o taip pat atlikti tokį darbą, kuris yra “nuolatinio” pobūdžio, išskyrus atvejus, kuomet to prašo darbuotojas. Visi šie apribojimai yra nepagrįsti. Yra atvejų, kuomet terminuotą darbo sutartį tikslinga sudaryti ir ilgesniam laikui, o ne tik penkeriems metams. Sąvoka “nuolatinis darbo pobūdis” yra netiksli ir pasiduoda įvairiom interpretacijom (pati terminuota sutartis iš tikro tėra vienintelis nenuolatinio darbo pobūdžio požymis). Darbuotojo prašymo pažymėjimas sutartyje taip pat yra tik formalumas, nes sutartis ir taip yra abiejų jos šalių pasiekto kompromiso, “suderintos valios” rezultatas.

Minimalus darbo užmokestis

Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog, padidinus minimalų darbo užmokestį, atlyginimas tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Tokią nuomonę puoselėja ir profesinės sąjungos (nes joms reikia už ką nors kovoti), ir valdžia (nes jai reikia kuo nors pasigirti, o direktyvomis “padidinti” minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau darbo užmokesčio reguliavimas ne tik nėra naudingas, bet yra netgi labai pavojingas. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kurių darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo. Todėl bedarbiai liks be darbo, dalis dirbančiųjų jį praras, žlugs verslai, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs, o biudžeto lėšas teks skirti pašalpoms.

Yra žmonių, kurie, nepaisant nustatytų reikalavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis ir, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti “nelegalais” ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi “teisėtai”, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Privalomo minimalaus atlyginimo žala akivaizdi ir tais atvejais, kai norima dirbti iš altruistinių paskatų – visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (ne pelno organizacijų veikloje tai ypač paplitęs reiškinys), arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba mokymosi tikslais, kad išmoktų praktinių amato gudrybių. Deja, tiek darbas iš altruistinių paskatų visiškai neimant atlyginimo, tiek darbas už mažesnį nei nustatytą atlyginimą šiuo metu yra išstumti už įstatymo ribų.

Darbo laiko reguliavimai

Darbo laiko reguliavimo tikslai irgi pateikiami kaip darbuotojų teisių garantija, o taip pat kaip priemonė, padedanti išvengti nelegalaus darbo. Įstatymas nustato tiek bendrus darbo laiko apribojimus, tiek apribojimus kai kurioms darbuotojų kategorijoms. Tačiau darbo laiko apribojimas ne tiek pasiekia šiuos tikslus, kiek apriboja darbuotojų teises, pažeisdamas sutarčių laisvės principą. Pavyzdžiui, esant sunkiai materialinei padėčiai, žmogus norėtų dirbti daugiau, atitinkamai gaudamas didesnį atlyginimą, tačiau įstatymas tai draudžia. Šiomis normomis suvaržomas ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas – natūralu, kad žmogus, norintis daugiau uždirbti, dirba daugiau. Įstatymai, deja, verčia tokį žmogų ieškotis papildomo darbo kitoje darbovietėje (kuomet vis tiek išeis taip, jog žmogus dirba daugiau, nei nustato darbo teisės normos) arba slėpti savo “viršnorminį” darbą.

Viršvalandinis darbas irgi reglamentuojamas taip, kad jo būtų kuo mažiau, bet jis dėl to išnyksta tik “ant popieriaus”, o iš tikrųjų yra tapęs norma. Uždraudus savanoriškus darbdavio ir darbuotojo susitarimus dėl darbo laiko ir dėl viršvalandinio darbo, tiek darbuotojai, tiek darbdaviai yra verčiami slėpti tikrąsias darbo apimtis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1545 žodžiai iš 3022 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.