LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TOBULINIMASĮvadas 2
1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 3
1.1. Pensijų sistemos formavimasis 3
1.2. Socialinio draudimo pensijos 5
1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos 6
1.4. Ankstyvosios pensijos 6
1.5. Teisė gauti pensiją 7
1.6. Nauja pensijų formulė 8
1.7. Pensinis amžius 8
1.8. Privilegijuotos pensijos 9
1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą 10
2. Pensijų sistemos reformos prielaidos 11
2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai 11
2.2. Mokesčių vengimo pasekmės 12
2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos 13
2.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidos 14
2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos 15
2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos 16
2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms
pensijoms identifikavimas 17
2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos 18
2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos 18
2.10. Išvados 18
3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 20
3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose 20
3.2. Pensijų fondų istorija 21
3.3. Tradicijos ir specifika 22
3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse 24
3.5. Šiek tiek apie reformos turinį 25
4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 28
4.1. Įstatymo paskirtis 28
4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai 28
4.3. Pensijų programos ir jų dalyviai 30
4.4. Pensijų fondo finansai 33
4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas 33
4.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsauga 35
5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 35
5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema 35
5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės 37
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 39
INFORMACIJOS ŠALTINIAI 40
Įvadas
Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995
m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą
būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus
įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,
suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti
suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės
pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos
nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti
individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl
artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau
šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų
keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o
valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą,
identifikuoti esmines jos problemas bei pasiūlyti pensijų sistemos
tobulinimo kryptis.
Darbe keliami tokie uždaviniai:
1) išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą;
2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;
3) apžvelgti pasaulinę pensijų fondų praktiką ir patirtį;
4) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;
5) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.
Darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir pasiūlymai,
informacijos šaltinių sąrašas.
1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema
1.1. Pensijų sistemos formavimasisEuropoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip
pramoninės revoliucijos padarinys. Bene žymiausias jo pradininkas buvo
Bismarkas. Bismarko modelis pasklido po pasaulį. Ir šiandien jo pagrindu
formuojamos daugelio šalių socialinio draudimo sistemos.
Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo
įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros
draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias
susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip
savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus
dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis
realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio
aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į
atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai
buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos
ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo
valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį
draudimą.
Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per
penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti
Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio
draudimo pensijų
įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė
informacinė duomenų bazė.
Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių
dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo
principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems,
kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir
užsidirbti. Socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kurios
surenkamos iš šiuo metu dirbančių žmonių. Teisę gauti valstybinio
socialinio draudimo išmokas įgyja tik tie žmonės, kurie tam tikrą
įstatymuose numatytą laikotarpį dirbo ir mokėjo valstybinio socialinio
draudimo įmokas. Jų nemokėję gali tikėtis valstybės, bet ne socialinio
draudimo paramos. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema
(sutrumpintai ji vadinama „Sodra“) universali ir apima beveik visus krašto
gyventojus.
Lietuvos Respublikoje privalomai draudžiami žmonės, dirbantys pagal
darbo sutartis, taip pat narystės pagrindais renkamose institucijose,
ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose
ir gaunantys atlyginimą už darbą, taip pat individualių (personalinių)
įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys,
ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai.
Už samdomąjį darbą dirbančius žmonės valstybė imasi didesnės
atsakomybės. Jie draudžiami šioms valstybinio socialinio draudimo rūšims:
pensijų draudimu (draudžiama senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių
pensijoms), ligos ir motinystės draudimu (draudžiama ligos, motinystės
(tėvystės), laidojimo pašalpoms), sveikatos draudimu (draudžiama gydymo ir
profilaktikos išlaidų kompensacijoms), draudimu nuo nedarbo (draudžiama
bedarbio pašalpoms), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje
(draudžiama pašalpoms nuo suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų
atvejais.
Individualių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai
dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai privalomai
draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijai ir laidojimo pašalpai.
Savarankiškai dirbantiems asmenims taip pat sudarytos sąlygos gauti
kitas socialinio draudimo garantijas. Priimti įstatymai leidžia jiems
savanoriškai draustis tam tikroms socialinio draudimo garantijoms. Norintys
gauti abi pensijos dalis – pagrindinę (bazinę) ir papildomą, gali draustis
savanoriškai ir be privalomosios pusės bazinės pensijos dydžio įmokos dar
mokėti kas mėnesį po 12 proc. nuo pačių deklaruoto uždarbio, bet ne
mažesnio už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (ji šiuo metu 430
Lt).
Nuo 1997 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybinio savanoriškojo
socialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės.
Nedraudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu žmonės šioms
draudimo rūšims gali draustis savanoriškai ir užsitikrinti didesnes
socialines garantijas susirgus ar gimus kūdikiui.
Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje vykdo Valstybinio socialinio
draudimo fondas. Tai viena iš didžiausių ir svarbiausių institucijų,
vykdančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą socialinę
politiką. Fondas turi savarankišką biudžetą, į kurį renkamos privalomos
valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokų tarifą nustato Seimas ir
Vyriausybė. (Nuo 1991 m. įmokų tarifas – 31 proc., dabar 34 proc.). Iš
surinktų lėšų apdraustiems šalies gyventojams mokamos pensijos, pašalpos,
kompensacijos.
Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondui vadovauja Valstybinio
socialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaryta trišaliu principu iš 15 narių
– po 5 Vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių atstovus. Tarybos pirmininkas
– Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Taryba numato einamuosius ir
perspektyvinius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, teikia
Vyriausybei siūlymus dėl draudimo įmokų tarifų, aprobuoja fondo biudžeto
projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei, tvirtina
darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo išlaidų normatyvus,
taip pat darbo apmokėjimo schemas, organizuoja fondo valdybos veiklos
patikrinimus, taip pat nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio
draudimo klausimus. Ji skiria ir tvirtina Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos direktorių. Tarybos sprendimai priimami paprasta balsų
dauguma.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdo fondo biudžetą,
prižiūri, kaip įgyvendinami Valstybinį socialinį draudimą reguliuojantys
įstatymai bei teisiniai aktai. Joje veikia 10 skyrių, kurie atsako už
valstybinio socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą visoje Lietuvos
Respublikos teritorijoje, dalyvauja rengiant valstybinio socialinio
draudimo įstatymų bei kitų norminių aktų projektus, rengia metodinius
nurodymus, instrukcijas, išaiškinimus ir kitus dokumentus, teikia metodinę
ir praktinę pagalbą
skyriams, nagrinėja draudėjų ir
apdraustųjų prašymus, skundus, laiškus, analizuoja ir apibendrina sukauptą
darbo patirtį, teikia siūlymus valdybos vadovybei kaip gerinti valstybinio
socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą ir kt. Valdyboje dirba apie 130
specialistų.
Socialinio draudimo funkcijas atlieka 53 miestuose ir rajonuose
veikiantys teritoriniai „Sodros“ skyriai. Jie rūpinasi valstybinio
socialinio draudimo įmokų surinkimu, registruoja ir kontroliuoja draudėjus,
atsako už teisingai ir laiku išmokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas.
Valstybinio socialinio draudimo sistemos šiandien neįmanoma
įsivaizduoti be automatizuotos informacinės sistemos. Visose pagrindinėse
„Sodros“ darbo srityse – skiriant ir mokant pensijas, pašalpas,
kompensacijas, surenkant įmokas, perduodant informaciją teritoriniams
skyriams, naudojama kompiuterinė įranga. Ji vis labiau integruojama
tarpusavyje. Tai padeda kontroliuoti įmokas bei išmokas, gerinti žmonių
aptarnavimą.
1.2. Socialinio draudimo pensijos
Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę
dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3
proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 proc.
Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo
užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato
Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka
darbuotojas, nustato Seimas.
Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal
darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami
tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai
draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra
1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų,
kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis
valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal
autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.
1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos
1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio
palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui.
Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir
našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I
ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas,
pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol
buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos
metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios
pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3
kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks
pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų
įstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp
sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis
valstybiniu socialiniu draudimu.
1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė,
sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis
amžius.
1.4. Ankstyvosios pensijos
Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų
pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia
dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų
skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui
sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo
stažo ir tik prieš pat pensinį amžių.
Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo
spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų
biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai,
priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos
tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo
profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai,
žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes
nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės
apsaugos sistemos.
Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė
reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė
mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija
vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą
pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus,
kuriais ji buvo konstruojama.
1.5. Teisė gauti pensiją
Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis
grindžiamo
pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra
mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo
pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra
sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie
dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik
priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją.
Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik
1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas
stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.
Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos
turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų
15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus
iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią
susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad
norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus.
Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m.
draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams,
turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk
dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai
mokėtoms įmokoms).
Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į
pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio
amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar
persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai
mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl
prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie
2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.
Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės
paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas
ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek
pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų),
tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis
kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus
skirta vos pusei šalies gyventojų.
1.6. Nauja pensijų formulė
Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija
susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė
pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma
Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.
Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį
asmens uždarbį.
Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso
nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų
formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro
pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei
šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18
proc., tuo tarpu kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48
proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama
pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo
įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35
proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996
m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius
dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.
Naujasis pensijų modelis gali būti tik moksliškai patrauklus, ne
sukuria labai brangią ir nelanksčią sistemą. Skirtingi pensijų sistemos
tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas
senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine
perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną.
Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma
pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie
tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje,