Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas

1121314151617181

LIETUVOS PENSIJŲ SISTEMOS TOBULINIMASĮvadas 2

1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema 3

1.1. Pensijų sistemos formavimasis 3

1.2. Socialinio draudimo pensijos 5

1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos 6

1.4. Ankstyvosios pensijos 6

1.5. Teisė gauti pensiją 7

1.6. Nauja pensijų formulė 8

1.7. Pensinis amžius 8

1.8. Privilegijuotos pensijos 9

1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą 10

2. Pensijų sistemos reformos prielaidos 11

2.1. Demografinis spaudimas pensijų sistemai 11

2.2. Mokesčių vengimo pasekmės 12

2.3. Finansinės pensijų reformos prielaidos 13

2.4. Mokestinės pensijų reformos prielaidos 14

2.5. Bendraekonominės pensijų reformos prielaidos 15

2.6. Politinės pensijų reformos prielaidos 16

2.7. Psichologinės pensijų reformos prielaidos ir poreikio kaupiamosioms

pensijoms identifikavimas 17

2.8. Teisinės pensijų reformos prielaidos 18

2.9. Techninės pensijų reformos prielaidos 18

2.10. Išvados 18

3. Pasaulinė pensijų fondų praktika ir patirtis 20

3.1. Pensijų fondo sąvoka Europos Sąjungos dokumentuose 20

3.2. Pensijų fondų istorija 21

3.3. Tradicijos ir specifika 22

3.4. Reformos Rytų ir Centrinės Europos šalyse 24

3.5. Šiek tiek apie reformos turinį 25

4. LR Pensijų fondų įstatymas ir jo pagrindinės nuostatos 28

4.1. Įstatymo paskirtis 28

4.2. Pensijų fondo steigimo ir veiklos ypatumai 28

4.3. Pensijų programos ir jų dalyviai 30

4.4. Pensijų fondo finansai 33

4.5. Pensijų lėšų investavimas, reinvestavimas, valdymas ir saugojimas 33

4.6. Pensijų programų dalyvių interesų apsauga 35

5. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys 35

5.1. Dviejų pakopų pensijų sistema 35

5.2. Socialinės apsaugos sistemos reformos priemonės 37

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 39

INFORMACIJOS ŠALTINIAI 40

Įvadas

Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995

m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą

būtina individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus

įmanoma iš tiesų, o ne deklaratyviai susieti įmokas ir išmokas,

suinteresuoti žmones draustis senatvei. Valstybinė apsauga turi būti

suvokiama ne kaip „atpildas“ už asmens nuopelnus, tačiau kaip visuomenės

pagalba negalintiems savęs aprūpinti, ir turi būti tiekiama tiek, kiek jos

nariai nuspręs reikalinga ir pajėgs. Kad pensijų sistemą reikia pertvarkyti

individualizavimo ir kaupimo linkme, jau suprato ir politikai. Todėl

artimiausiu metu ketinama įvesti papildomą kaupimą pensijų fonduose. Tačiau

šis žingsnis negali būti vienintelis, o tik pirmasis einant esminių reformų

keliu. Pagrindinę pajamų senatvėje dalį turėtų teikti privati apsauga, o

valstybės vaidmuo apsiriboti ties socialine šalpa.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą,

identifikuoti esmines jos problemas bei pasiūlyti pensijų sistemos

tobulinimo kryptis.

Darbe keliami tokie uždaviniai:

1) išanalizuoti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą;

2) identifikuoti pensijų sistemos reformos prielaidas;

3) apžvelgti pasaulinę pensijų fondų praktiką ir patirtį;

4) pristatyti esmines LR pensijų fondų įstatymo nuostatas;

5) pateikti siūlomas pensijų sistemos tobulinimo kryptis.

Darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados ir pasiūlymai,

informacijos šaltinių sąrašas.

1 . Dabartinė Lietuvos pensijų sistema

1.1. Pensijų sistemos formavimasisEuropoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip

pramoninės revoliucijos padarinys. Bene žymiausias jo pradininkas buvo

Bismarkas. Bismarko modelis pasklido po pasaulį. Ir šiandien jo pagrindu

formuojamos daugelio šalių socialinio draudimo sistemos.

Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo

įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros

draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias

susiklostyti socialinio draudimo tradicijas. Socialinio draudimo kaip

savitarpio pagalbos, bendros ir asmeninės atsakomybės už kiekvieno žmogaus

dabartį ir ateitį derinimo sistema ištirpo vieningoje valstybės lėšomis

realizuojamoje sovietinėje socialinio aprūpinimo sistemoje.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio

aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į

atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai

buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio

aprūpinimo pagrindų įstatymą. Tais pačiais metais prie Socialinės apsaugos

ministerijos buvo įsteigta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo

valdyba, kurios užduotis – organizuoti Lietuvoje valstybinį socialinį

draudimą.

Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Per

penkerius metus (1991- 1995 m.) buvo padėti jos teisiniai pamatai (priimti

Valstybinio socialinio draudimo bei Valstybinių socialinio
draudimo pensijų

įstatymai), suformuoti struktūriniai padaliniai, sukurta kompiuterinė

informacinė duomenų bazė.

Lietuva pasirinko ne tik Europoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių

dominuojantį socialinio draudimo modelį. Jis grindžiamas kartų solidarumo

principu: jauni ir sveiki žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems,

kurie dėl senatvės, invalidumo, ligos ar netekę darbo negali dirbti ir

užsidirbti. Socialinio draudimo garantijos teikiamos iš lėšų, kurios

surenkamos iš šiuo metu dirbančių žmonių. Teisę gauti valstybinio

socialinio draudimo išmokas įgyja tik tie žmonės, kurie tam tikrą

įstatymuose numatytą laikotarpį dirbo ir mokėjo valstybinio socialinio

draudimo įmokas. Jų nemokėję gali tikėtis valstybės, bet ne socialinio

draudimo paramos. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema

(sutrumpintai ji vadinama „Sodra“) universali ir apima beveik visus krašto

gyventojus.

Lietuvos Respublikoje privalomai draudžiami žmonės, dirbantys pagal

darbo sutartis, taip pat narystės pagrindais renkamose institucijose,

ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose

ir gaunantys atlyginimą už darbą, taip pat individualių (personalinių)

įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys,

ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai.

Už samdomąjį darbą dirbančius žmonės valstybė imasi didesnės

atsakomybės. Jie draudžiami šioms valstybinio socialinio draudimo rūšims:

pensijų draudimu (draudžiama senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių

pensijoms), ligos ir motinystės draudimu (draudžiama ligos, motinystės

(tėvystės), laidojimo pašalpoms), sveikatos draudimu (draudžiama gydymo ir

profilaktikos išlaidų kompensacijoms), draudimu nuo nedarbo (draudžiama

bedarbio pašalpoms), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje

(draudžiama pašalpoms nuo suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų

atvejais.

Individualių įmonių savininkai ir jiems prilyginti savarankiškai

dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai privalomai

draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijai ir laidojimo pašalpai.

Savarankiškai dirbantiems asmenims taip pat sudarytos sąlygos gauti

kitas socialinio draudimo garantijas. Priimti įstatymai leidžia jiems

savanoriškai draustis tam tikroms socialinio draudimo garantijoms. Norintys

gauti abi pensijos dalis – pagrindinę (bazinę) ir papildomą, gali draustis

savanoriškai ir be privalomosios pusės bazinės pensijos dydžio įmokos dar

mokėti kas mėnesį po 12 proc. nuo pačių deklaruoto uždarbio, bet ne

mažesnio už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (ji šiuo metu 430

Lt).

Nuo 1997 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Valstybinio savanoriškojo

socialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės.

Nedraudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu žmonės šioms

draudimo rūšims gali draustis savanoriškai ir užsitikrinti didesnes

socialines garantijas susirgus ar gimus kūdikiui.

Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje vykdo Valstybinio socialinio

draudimo fondas. Tai viena iš didžiausių ir svarbiausių institucijų,

vykdančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą socialinę

politiką. Fondas turi savarankišką biudžetą, į kurį renkamos privalomos

valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokų tarifą nustato Seimas ir

Vyriausybė. (Nuo 1991 m. įmokų tarifas – 31 proc., dabar 34 proc.). Iš

surinktų lėšų apdraustiems šalies gyventojams mokamos pensijos, pašalpos,

kompensacijos.

Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondui vadovauja Valstybinio

socialinio draudimo fondo taryba. Ji sudaryta trišaliu principu iš 15 narių

– po 5 Vyriausybės, profsąjungų bei darbdavių atstovus. Tarybos pirmininkas

– Socialinės apsaugos ir darbo ministras. Taryba numato einamuosius ir

perspektyvinius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, teikia

Vyriausybei siūlymus dėl draudimo įmokų tarifų, aprobuoja fondo biudžeto

projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei, tvirtina

darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo išlaidų normatyvus,

taip pat darbo apmokėjimo schemas, organizuoja fondo valdybos veiklos

patikrinimus, taip pat nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio

draudimo klausimus. Ji skiria ir tvirtina Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos direktorių. Tarybos sprendimai priimami paprasta balsų

dauguma.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdo fondo biudžetą,

prižiūri, kaip įgyvendinami Valstybinį socialinį draudimą reguliuojantys

įstatymai bei teisiniai aktai. Joje veikia 10 skyrių, kurie atsako už

valstybinio socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą visoje Lietuvos

Respublikos teritorijoje, dalyvauja rengiant valstybinio socialinio

draudimo įstatymų bei kitų norminių aktų projektus, rengia metodinius

nurodymus, instrukcijas, išaiškinimus ir kitus dokumentus, teikia metodinę

ir praktinę pagalbą
skyriams, nagrinėja draudėjų ir

apdraustųjų prašymus, skundus, laiškus, analizuoja ir apibendrina sukauptą

darbo patirtį, teikia siūlymus valdybos vadovybei kaip gerinti valstybinio

socialinio draudimo organizavimą ir vykdymą ir kt. Valdyboje dirba apie 130

specialistų.

Socialinio draudimo funkcijas atlieka 53 miestuose ir rajonuose

veikiantys teritoriniai „Sodros“ skyriai. Jie rūpinasi valstybinio

socialinio draudimo įmokų surinkimu, registruoja ir kontroliuoja draudėjus,

atsako už teisingai ir laiku išmokamas pensijas, pašalpas, kompensacijas.

Valstybinio socialinio draudimo sistemos šiandien neįmanoma

įsivaizduoti be automatizuotos informacinės sistemos. Visose pagrindinėse

„Sodros“ darbo srityse – skiriant ir mokant pensijas, pašalpas,

kompensacijas, surenkant įmokas, perduodant informaciją teritoriniams

skyriams, naudojama kompiuterinė įranga. Ji vis labiau integruojama

tarpusavyje. Tai padeda kontroliuoti įmokas bei išmokas, gerinti žmonių

aptarnavimą.

1.2. Socialinio draudimo pensijos

Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę

dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3

proc. Tuo tarpu valstybinės pensijos – tik 1.6 proc., socialinės – 2 proc.

Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo

užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą – darbuotojas. Tarifo dydį nustato

Vyriausybė, jis pakito 1999 m. – padidintas iki 34 proc. Kokią dalį moka

darbuotojas, nustato Seimas.

Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal

darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami

tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai

draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra

1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų,

kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug. Tiems, kurie neprivalo draustis

valstybiniu socialiniu draudimu (menininkai, gaunantys atlyginimą pagal

autorines sutartis), yra galimybė draustis savanoriškai.

1.3. Įvykdytos pensijų sistemos reformos

1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio

palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio

draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir

našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas – I

ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas,

pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas. Iki tol

buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos

metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios

pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3

kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks

pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų

įstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp

sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis

valstybiniu socialiniu draudimu.

1995 m. pensijų įstatymu buvo pakeista pensijų skaičiavimo formulė,

sugriežtinti reikalavimai galintiems gauti pensiją, atidėtas pensinis

amžius.

1.4. Ankstyvosios pensijos

Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų

pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia

dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų

skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui

sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo

stažo ir tik prieš pat pensinį amžių.

Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo

spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų

biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai,

priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. Po reformos

tuoj pat iškilo tam tikrų profesinių grupių, kurios negali dirbti savo

profesijoje iki nustatytojo pensinio amžiaus (lakūnai, baleto artistai,

žmonės, dirbę kenksmingomis sąlygomis), socialinio aprūpinimo problema, nes

nėra sukurta nei jų perkvalifikavimo, nei kokios nors kitos jų socialinės

apsaugos sistemos.

Atskiros žmonių grupės, turėjusios teisę į ankstyvas pensijas, ėmė

reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta – Vyriausybė nutarė

mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija

vidutinę senatvės pensiją. Tokie sprendimai ne tik rodo sistemos nebuvimą

pensijų sistemoje, bet ir pažeidžia pačios valdžios pasirinktus principus,

kuriais ji buvo konstruojama.

1.5. Teisė gauti pensiją

Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis

grindžiamo
pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra

mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo

pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra

sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie

dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui – įmokos buvo tik

priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją.

Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik

1 proc. Taigi, darbdavys nesumoka įmokų, o dirbančiajam neužskaitomas

stažas pensijai gauti, jis praranda dalį pensijos.

Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos

turi būti patenkintos – būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų

15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus

iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią

susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad

norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus.

Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m.

draudimo įmokų mokėjimo stažą, o tai bus nelengva įgyvendinti darbuotojams,

turintiems karjeros pertrūkių ar dirbusiems ne visą darbo dieną (juk

dirbantiems nepilną darbo dieną bus užskaitoma tik dalis stažo proporcingai

mokėtoms įmokoms).

Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į

pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio

amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar

persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai

mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl

prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie

2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.

Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės

paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas

ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek

pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų),

tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis

kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus

skirta vos pusei šalies gyventojų.

1.6. Nauja pensijų formulė

Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija

susideda iš dviejų dalių – bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė

pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma

Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.

Papildoma pensija skaičiuojama pagal tam tikrą formulę, jis atspindi buvusį

asmens uždarbį.

Pensijos, paskaičiuotos pagal šią formulę, dydis labiausia priklauso

nuo apdraustojo asmens darbo užmokesčio dydžio ir nedaug nuo stažo. Pensijų

formulė yra stipriai perskirstomoji, kadangi bazinė pensija sudaro

pagrindinę pensijos dalį. Asmeniui, uždirbančiam penkis kartus daugiau nei

šalies vidurkis, darbo užmokesčio pakeitimo pensija koeficientas bus vos 18

proc., tuo tarpu kai žmogui, gaunančiam minimalią algą, pensija sudarys 48

proc. jo uždarbio. Asmeniui, uždirbančiam penkis šalies vidurkius, gaunama

pensija sudarys tik pusę jo įmokėtos kasmėnesinės socialinio draudimo

įmokos. Kadangi pensijų pakeitimo norma yra labai nedidelė (vidutiniškai 35

proc. 1996 m.), tai daugėja dirbančių senatvės pensininkų – per 1993 – 1996

m. jų skaičius išaugo 2.7 proc., nors bendras senatvės pensininkų skaičius

dėl didinamo pensinio amžiaus netgi sumažėjo.

Naujasis pensijų modelis gali būti tik moksliškai patrauklus, ne

sukuria labai brangią ir nelanksčią sistemą. Skirtingi pensijų sistemos

tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas

senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine

perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną.

Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma

pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie

tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje,

pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad

seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada

finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija.

Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka

daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma

ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.

1.7. Pensinis amžius

Kitas svarbus pensijų reformos sprendimas buvo atidėti pensinį amžių.

Taip tikimasi bent kiek sušvelninti blogėjančios demografijos poveikį

socialinio draudimo biudžetui. Lietuva yra paveldėjusi ankstyvą
pensinį

amžių, buvusį įprastą visai Tarybų Sąjungai – 55 m. moterims, 60 m. vyrams.

Todėl nuo 1995 m. imta laipsniškai didinti pensinį amžių. Tačiau ir šis

sprendimas nebuvo įgyvendintas nuosekliai – pensinis amžius bus didinamas

ne iki 65 m. abiem lytims, bet tik iki 62.5 m. vyrams ir 60 m. moterims,

vėliau Seimas spręs, ką toliau daryti. Pensinio amžiaus atidėjimas šiek

tiek gelbsti pensijų draudimo sistemą, tačiau blogina nedarbo draudimo

situaciją, nes didėja priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas ir tuo pačiu

bedarbio išmokos, mokamos iš to paties fondo. Pagal Pasaulio banko

prognozes, kurios buvo patvirtintos ir kitų autorių, šis žingsnis pagelbės

socialinio draudimo biudžetui tik iki 2010 m. (t.y. tol, kol bus didinamas

pensinis amžius), vėliau pensininkų ir dirbančiųjų santykis vėl ims

blogėti.

1.8. Privilegijuotos pensijos

Nors vykdant reformą deklaruota, kad bus atstatytas socialinis

teisingumas ir visos pensijos priklausys tik nuo mokėtų įmokų, tam tikros

privileginės pensijų sistemos vis dėlto išliko.

Tai visų pirma visų jėgos struktūrų pensijos (prokuratūra, policija,

kariuomenė), ir mokslininkų pensijos, kurios buvo įvestos 1992 m. kaip

stipraus jų lobizmo pasekmė ir buvo laikomos tam tikra kompensacija už

labai mažus mokslinių darbuotojų atlyginimus. Yra dar ir valstybinės

pensijos, skiriamos nusipelniusiems kraštui žmonėms bei nukentėjusiems

ginant tėvynę. Visos šios pensijos mokamos šalia socialinio draudimo

pensijos.

Jų buvimas grindžiamas tuo, kad valstybinės pensijos yra

finansuojamos ne iš socialinio draudimo biudžeto, bet iš valstybės

biudžeto. Tačiau ši argumentacija yra aiškiai nepakankama pateisinti, kodėl

valdžia nuosekliai nesilaiko savo deklaruojamų socialinio teisingumo

principų. Juk į abu biudžetus moka tie patys šalies piliečiai, tačiau kai

kuriems iš jų taikomas skirtingas traktavimas. Šių pensijų dydis buvo

siejamas su valstybinio socialinio draudimo bazine pensija. Tai šiek tiek

varžė ir socialinio draudimo, ir valstybinių pensijų indeksavimą. Todėl nuo

1998 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų dydžiui nustatyti įvesta

valstybinių pensijų bazė, kuri iš pradžių prilyginta socialinio draudimo

bazinei pensijai. Valstybinės pareigūnų, mokslininkų ir socialinės pensijos

liko apskaičiuojamos senąją tvarka.

Nors socialinio draudimo ir valstybinių pensijų dydžiai buvo atsieti

siekiant pastarąsias indeksuoti lėčiau, toks sprendimas gali turėti ir

kitokių, dabar nenuspėjamų pasekmių. Nukentėjusių asmenų pensijų gavėjai

turi labai stiprią įtaką valdžioje, todėl visiškai įmanoma, kad šios

pensijos ims ne mažėti, bet, atvirkščiai, didėti, kuomet jų nebevaržys

susiejimas su socialinio draudimo pensijomis. Kad šios privilegijos turi

tendenciją plėstis rodo nuo 1995 m. du kartus išaugęs jų gavėjų skaičius,

nes prie turinčių teisę į tokias pensijas priskiriama vis naujos

kategorijos žmonių.

Už socialinio draudimo biudžeto yra dar ir socialinės pensijos, taip

pat mokamos iš valstybės biudžeto. Įvedus griežtą pensijos priklausomybę

nuo mokėtų įmokų, niekada nedirbę arba labai mažai dirbę žmonės neteko

teisės į bet kokią pensiją, nors ją garantuoja Lietuvos Konstitucija.

Socialinės (arba šalpos) pensijos tik iš dalies užpildo tą spragą. Jos

skiriamos ne visiems, neturintiems darbo stažo, bet tik tiems, kurių

nedarbo priežastys yra pripažįstamos svarbiomis – motinoms, išauginusioms

daug vaikų, slaugiusioms vaikus – invalidus arba patiems invalidams nuo

vaikystės. Visi kiti pensinio amžiaus gyventojai turi teisę kreiptis

socialinės pašalpos, kuri skiriama patikrinus jų pajamas, bet ne pensijos.

1.9. Būtinybė keisti pensijų sistemą

Lietuvos pensinio draudimo problemos yra labai panašios kaip ir kitų

Rytų ir Centrinės Europos šalių. Išlaidos pensijoms vis didėja ir dabar

sudaro jau virš 9 proc. BVP. Socialinio draudimo išlaidos nuolatos augo

greičiau nei pajamos – nuo 1991 m. išlaidos padidėjo 77.8 karto, tuo tarpu

pajamos tik 61.6. Prie šio disbalanso žymiai prisidėjo ir 1995 m.

įgyvendintas naujas pensijų įstatymas. Pensijų pakeitimo norma (replacement

rate) nuo 1992 m. vis mažėjo: tuomet buvo 50 proc., o dabar jis nesiekia 40

proc.

Socialinis draudimas finansuojamas iš atskiro fondo, tačiau

kaupiamųjų rezervų jame visiškai nėra. Iki 1995 m. fondo biudžetas buvo

nežymiai perteklinis, dabar jis tapo deficitinis, nors pensijos yra labai

mažos, neužtenkamos pragyventi (vidutinė pensija yra apie 75 JAV dol.).

Kartais vėluojama išmokėti pensijas, deficitui dengti imamos trumpalaikės

paskolos iš bankų. Nors „Sodros“ garantu yra valstybės biudžetas ir jis

turi dengti fondo biudžeto trūkumus, taip dar nei sykio neįvyko.

Pribrendo būtinybė iš esmės keisti pensijų sistemą. Nepasisekusi 1995

m. reforma rodo, kad reikia keisti ir pakeitimų kryptį. Socialinę apsaugą

būtina
individualizuoti, organizuoti ją kaupimo principu. Tik tuomet bus