Lietuvos valstybės ir teisės istorija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybės ir teisės istorija

1121314151617181

1..Valstybės ir teisės istorijos dalykas ir metodai – Valstybes ir teises istorijos dalykas yra konkretus politiniai ir teisiniai reiškiniai. Iš pradžių tyrinėjama faktine medžiaga, siekiant nustatyti bendrus dėsningumus, išryškinti bendrą valstybes ir teises raidos tendenciją. Norint teisingai suvokti valstybes ir teises esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis susiejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniais judėjimais ir ideologiniais principais. Reikia nustatyti, koki vaidmenį vaidino politines organizacijos ir įstaigos, politines, teisines, filosofines teorijos, religiniai įsitikinimai ir tradicijos. Visuomenes politinis gyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms vadovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikru visuomenes sluoksniu ar grupių interesus. Nors istorija yra nenutrūkstamas judėjimas, tačiau tyrinėti ištisine jos visuma yra neįmanoma. Mokslinei analizei ir apibendrinimui istorine medžiagą reikia suskirstyti j chronologinius vienetus – periodus.

Lietuvos valstybes ir teises istorijos periodai butu tokie: 1) ankstyvoji feodaline monarchija, 2) luomine atstovaujamoji monarchija, 3) didiku oligarchija, 4) konstitucines monarchijos pradai, 5) Lietuvos Nepriklausomos Respublikos laikotarpis (1918-1940 m.), 6) Lietuvos valdymas Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940-1990 m.).

Valstybes ir teises tyrimo metodus lemia šie pagrindiniai metodai:

istorinis – Istorinio tyrimo metodo uždavinys – nustatyti konkrečias vienu ar kitu reiškiniu raidos sąlygas ir prielaidas, istorini jų nuoseklumą ir perėjima iš vienu istoriškai būtinu stadijų i kitas. Istoriniam metodui reikia, kad kiekvienas valstybes ir teises institutas butu nagrinėjamas nuo jo atsiradimo iki mūsų dienu, atskleidžiant jo susidarymo sąlygas ir priežastis, vaidinta vaidmenį, kad butu galima teisingai suprasti dabartinio bet kurio valstybes ir teises instituto esmę ir paskirti.,

loginis – Loginio tyrimo uždavinys – nustatyti kai kuriu sistemos elementu vaidmenį visai sistemai. Loginis tyrimo metodas sudaro galimybę nustatyti istoriniu faktu vietą ir tikrą vaidmenį, vaidintą konkrečiu istoriniu visuomenes raidos etapu. Tik derinant istorini ir logini tyrimo metodus galima moksliškai suprasti ir paaiškinti tikrovės dėsningą raidą jos reiškiniu įvairovėje. Svarbiausia yra loginis jų apmąstymas, teorinis apibendrinimas ir šiuo pagrindu objektyvaus istorines tikrovės raidos dėsningumo atskleidimas. Tačiau nagrinėtini ne paskiri faktai, o jų visuma, susijusi su tiriama problema, ieškoma jų objektyvaus ryšio ir priklausomybes. Valstybes ir teises institutai turi būti tiriami susiejant su kitais visuomeniniais reiškiniais, su visuomenes raida apskritai. Čia ir padeda sisteminis tyrimo metodas. Tik tada valstybes ir teises istorija nebus vien istoriniu faktu, įvykiu, valstybes įstaigų ir teises formų aprašymas. Be minėtu pagrindiniu tyrimo metodu, taikomi ir pagalbiniai metodai.

sisteminis – Statistinis metodas padeda nustatyti vieno ar kito teises instituto vaidintą visuomenes raidoje vaidmenį.

lyginamasis – Lyginamasis metodas padeda geriau suprasti vieno ar kito valstybes ir teises instituto savitumus, palyginti ji su kaimyniniu šalių tuo pat metu buvusiais tokiais pačiais institutais ir nustatyti, kas tarp jų buvo bendra ir atskira, kad butu galima suprasti jų specifika ir ypatumus nulėmusius veiksnius..

Teisingi apibendrinimai ir išvados gali būti gauti tik kompleksiškai taikant istorini, logini, problemini-teorini, lyginamąjį ir chronologini tyrimo metodus. Tyrinėjant valstybes ir teises istoriją, reikia laikytis mokslinio objektyvumo, stengtis, kad politinis tikslingumas nepakeistu mokslinio pagrįstumo ir negintu vienu ar kitu grupuočių arba partijų interesu.

2. LDK valstybė ir teisė

Lietuvos valstybės susidarymas: Organizacinis lietuviu visuomenes vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkst..pr. m. e.) buvo gimine, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Gimines narius junge kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktu materialiniu gerybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalini maistą, tvarkė namu ūki ir rūpinosi šeima. Kelios gimines, suėjusios i vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendę genties vyru susirinkimas (krivūle). Krivūle rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.

II-ojo pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkyste ir pradine žemdirbyste, amatai ir kartu mainu prekyba. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenes vienetas buvo patriarchaline šeimine bendruomene, kuri susidėjo iš keleto kartu seimu Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemes plotas. Gintis nuo kitu bendruomenių užpuolimu buvo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietes. Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais.

IV-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbyste. Žeme ariama jaučiu traukiamu arklu. IX-XIl a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geležiniu noragu, įdirbami didesni žemes plotai, pakilo darbo našumas. Susidarė ariamos žemes šeimine nuosavybe, ir žemes sklypai tapo paveldimi.

XIII a. susidarė sodybų
kompleksai, apėmė pili, priešpili ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenes nariai. Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajoru nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę ir ūkius. Bendruomenes savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomene atsakydavo už savo nariu nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duokle žemes kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pili, keletą kaimu ir valdė vieną arba kelias laukininku bendruomenes. Bendruomenes nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo metu. Kunigaikščio žmones laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti i kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastote, ji vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenes nariu santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiaviniu, nes bendruomenes nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo turimu žemes plotu, kaimu ir jo valdžioje esančiu laukininku bendruomenių skaičiaus. Susidarius feodalu tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūlės, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai – feodalines kunigaikštystes

ANKSTYVOJI FEODALINE MONARCHIJA (XIII-XIV a.)

Valstybės susidarymo priežastys:

1. Vidinės – jau buvo susiformavusios visos pagrindinės lietuvių žemės; jos jungėsi į konfederacijas; augo miestai; plėtėsi prekyba; didėjo turtinė diferenciacija; kunigaikščių tarpusavio kovos.

2. Išorinės – greta gyvenančių tautų puolimas, dviejų vokiečių ordinų atsikraustymas į Baltijos kraštus, pietiniai ir vakariniai lietuvių kaimynai jau seniai turėjo savo valstybes.

XI-XII a. susidarę socialiniai-ekonominiai santykiai, tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešu užpuolimu pavojus verte kunigaikštystes jungtis i vienu valstybę. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščiu sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutarti su Volynės kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Centralizuotos valdžios kūrėjas buvo pietryčiu Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba net nužudydavo.

Mindaugas apie 1240 metus tūrėjo savo valdžioje didelę dali Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste XIII a. apėmė Aukštaitija, Žemaitija, Deltuvą, N alsią, Naršuvą, pietinę Kuršiu žemes dali, šiaurinę sūduvių – jotvingių žemes dali. Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimu ir bajoru viršūnių kovos dėl valdžios. Atskiru žemiu kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestu statyba ir prekyba. Savo sostine perkėlė iš Kernavės j Vilnių ir pavertė ji ekonominiu ir politiniu centru. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pasinaudoję rusu žemiu nusilpimu, įvairiais budais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavieniu rusu žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtu totorių-mongolu jungo, supratę, jog stipri 19 Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Laisvųjų valstiečiu nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų patekdavo feodalu priklausomybėn ir turėdavo atlikti jiems prievoles. Duodavo natūrinės duokles grudais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems bajorams. Bajoru iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai buvo vadinami veldamais. Valstiečiu darbo sąlygos, duoklių normos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajoru veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo prievole bei duokles buvo panašios i veldamų prievoles. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visu dėklų, sidabrines, duoklių, Piliu ir tiltu statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Apie 1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečiu prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) tūrėjo duoti nustatytą grudu kieki, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statine rugiu ir statine arba dvi avižų. Iki deklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąja dali derliaus. Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėju iš stambiausiu feodalu ir karo vadu. Iš jų vėliau susiformavo
kunigaikščio taryba. Gediminas jau tūrėjo tokia nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniu +bei vietiniu valdininku aparatu. 1387 m. priėmus krikščionybę, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo valstybine organizacija. Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs tūrėjo bendrą teisę i valdžią, kuri buvo įgyvendinamą taip: kunigaikštyste broliams buvo padalijama arba visi jie vaide ja nepasidaliję.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES VISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKA

Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rusiu žemes nuosavybe: didžiojo kunigaikščio domenas, didiku (nobeliu) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žeme. Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemes valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Po 1385 m. Krėvos unijos Lietuvos bajorams buvo suteiktos tokias pačios privilegijos, kurias tūrėjo Lenkijos bajorai. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje. 1387 m. privilegijoje sakoma:

– bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai.

– Bajoru dukterys, giminaites ir našles gali būti laisvai išleidžiamos už vyru, tačiau tik už kataliku.

– Našles gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą.

– Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus nauju Pilių statybą, kai šaukiama i darbą visa Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės remontavo.

– Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis.

1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas:

– Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje.

1432 m. privilegija duota Jogailos:

– bajoru paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybe, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti.

1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją, nedalyvaujant lenkams, tokias pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai:

– Bajorai gavo garantiją, kad įskusti be teismo jie nebus persekiojami.

– Tūrėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai tūrėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje.

Gerokai platesne privilegijuotą bajoru padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą i Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajoru ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajoru teises. Garantuojama, kad i bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę laisvai išvykti i užsieni, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami tūrėjo pasirūpinti, kad butu atliekama karo tarnyba. 1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams privilegija. Si privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimu, priimtu kartu su Fonu taryba. Pasižadėjo laikytis ponu patarimu, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponu patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininku ir skirti nauju, negalėjo sumažinti vietininku ir kitu valdininku pajamų. Netūrėjo teises paprastu žmonių pakelti i bajorus. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.

Didysis kunigaikštis reguliavo miestu steigimą, kad jie nedarytu konkurencijos valstybiniu miestu miestiečiams ir nesumažintu iždo pajamų, gaunamu iš miestiečiu. Didesniu miestu, amatu ir prekybos centru, Lietuvoje iki XVI a. buvo nedaug. LDK XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją: nemaži rusu, baltarusiu ir ukrainiečiu žemiu plotai. Jau valdant Gediminui, LDK susidėjo iš pusiau savarankišku daliniu kunigaikštysčių.

1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžia iš Jaunučio jėgą. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Traku ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo i vasalu vidaus reikalus. Daliniu kunigaikščiu atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačia valstybę. Vytautas panaikino feodalini rusu žemiu savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičiu: valdyti žemes paskyrė vaivadas.

LIETUVOS VISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKA LUOMINES MONARCHIJOS LAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos)

XV a. pabaigoje ir XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė sparčiau plėtotis žemes ūkis, amatai ir prekiniai-piniginiai santykiai. Daugiau buvo parduodama kailiu, medaus,
gyvulininkystes produktu, žuvies, medžio ir jo dirbiniu, linu, kanapių ir grudu. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. XVI a. pradžioje atsirado žemiu, įkeistų už skolas. Stambus feodalai skolino pinigus didžiajam kunigaikščiui ir gaudavo įkaitų žemę su joje gyvenančiais valstiečiais, įkeistos žemes kaupėsi feodalu rankose ir stiprino ekonominę jų galią.

1514 m. išleisti nuostatai dvaru laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvaru laikytojai privalėjo iš surinktu pajamų mokėti dešimtine Bažnyčiai, skirti reikalingą grudu kieki dvaro nelaisvai Šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti i tris dalis, iš kuriu dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Dvaru laikytojai po šių nuostatu pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytoju teises ir valstiečiu prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Traku vaivadijų dvaru laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvaru ūkio gaunamas pinigines pajamas. Nuostatai uždraudė dvaru valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažiniu valstiečiu, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statine kviečiu arba po paršą. Valstiečiai priešinosi nauju prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiaviniu prievolių išieškojimo . Pagal juos, urėdai turėjo išėjusiu valstiečiu žemes atiduoti kitiems už prievoles. 1557 m. balandžio l d. išleisti valaku nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus valaku reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Dėl valaku reformos atsirado keliu kategorijų valstiečiai:

Lažininkai – Lažininku kaimai turėjo geresniu žemiu, papildomu naudmenų, daugiau darbiniu gyvuliu. vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautu žemes tiek, kad galėtu iš jos pragyventi ir atlikti prievoles;

osadininkai – daugiausia buvo asadiniu valstiečiu. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvaru tarnai buvo paversti asadiniais valstiečiais.

Daržininkai ir tarnybiniai žmones.

Laisvu žemiu kolonizacija buvo uždrausta. Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valaku reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambus feodalai vykdė valaku reformą savo valdose. Valaku reforma paliete ir miestiečius. Miestu, neturinčiu Magdeburgo teisiu, žemes buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Didysis kunigaikštis nesikišo j dvasininku ir feodalu miesteliu valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. Mokesti nuo smukliu. Didysis kunigaikštis turėjo kviesti i seimą bajoru atstovus, nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčiu valstybei.

LDK valdymas Lietuvos didysis kunigaikštis → ponų taryba (sprendė visus valstybės reikalus) → seimas – bajorų suvažiavimas (be seimo nebuvo svarstomas joks svarbesnis valstybės reikalas. Seimas negalėjo leisti įstatymų, jis tik galėjo ko nors prašyti) → vaivadija → vaivados ir vaivadų seimeliai → pavietai → pavietų seniūnai ir pavietų seimeliai.

I statutas (1529) praplėtė viso bajorų luomo teises, tačiau teisės valdyti valstybę jie negavo. Statutas įtesino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių- bajorai juos valdo ir teisia, iš dalies pakeitė teismų sistemą. Žemvaldžiai savo nuožiūra galėjo tvarkyti 1/3 žemės valdų.

1566 m. Statutas nustatė tris teismus: žemes, pilies ir pakamario. 1566 m. Statuto nustatyta tvarka didysis kunigaikštis šaukdavo pavieto bajoru suvažiavimą, i kuri atvykdavo visi turintieji paviete nuosavas žemes. Šios reformos sulygino bajorų ir ponų teises, miestiečiai lemiamo balso valstybės valdyme neturėjo. Jau 1566 m. bajorai buvo atleisti nuo mokesčiu vidaus muitinėse, o jų pastotes su namu apyvokos gaminiais ir maisto produktais atleistos nuo tiltu mokesčio.

1588 m. Statutas bajorai visiškai atskirti nuo „paprastų žmonių“ įsitvirtina valstiečių baudžiavinė priklausomybė, galutinai įteisinti baudžiaviniai santykiai, įsigalėjo bajorų demokratija ir kiekvienas bajoras galėjo reikšti politiniame gyvenime. . Pagal 1588 m. Statutą, i visuotini šaukimą tūrėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. 1588 m. Statutas leido bajorams be jokiu muitu gabenti sausumos ir vandens keliais savo javus ir miško gaminius, nemokėti turgų ir kitu mokesčiu. Pagal 1588 metu Statutą, Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemes, pilies ir pakamario teismu, taip pat dėl vaivadų, seniūnu ir jų vietininku nagrinėtu bylu sprendimu.

1587 metu Vilniaus bajoru suvažiavimas nustatė, kad kapturinis teismas susideda iš pilies bei žemes teismu teisėju ir pakamario. Be to, siekdami didesnio savarankiškumo, Lietuvos bajorai norėjo turėti savo aukščiausiąjį teismą. Todėl 1581 metais Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Pagal 1581 metu Vyriausiojo tribunolo nuostatus, kiekviena vaivadija ir pavietas i tribunolą rinko po du teisėjus, o Žemaičiu seniūnija turėjo teisę rinkti tris teisėjus vieniems metams. Padidėjus žemes ūkio produktu paklausai, bajorai ėmė plėsti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles.
Lietuvoje stiprėjo feodaliniai, o ne kapitalistiniai santykiai. Valstiečiai badavo ir skurdo, plito ligos. Valstiečiai priešindavosi didėjančiam išnaudojimui arba mesdavo ūkius ir pabėgdavo. Dėl valstiečiu bėgimo ir didelio mirtingumo XVII a. dirbamos žemes plotai mažėjo. Lietuvos ūkio smukimą pagreitino XVII a. viduryje prasidėję karai. Tik XVII a. pabaigoje dvaru ūkis pradėjo atsigauti, tačiau valstiečiu išnaudojimas padidėjo. Mokesčiai, rinkliavos, kariuomenes plėšikavimai karu metu sužlugdė amatininkus ir pirklius miestuose. Seimuose bajorai nustatydavo amatininku gaminiams mažas kainas, o tai žlugdė amatus. Karu metu prekyba plėtojosi labai menkai, nemaža jos dalis teko smulkiems amatininkams. Valstiečiai pirko prekes iš savo bajoru; šie stengėsi neįsileisti i savo valdas pirkliu. Šiaurės karo metu (1700-1709 m.) Lietuva ūkiškai visiškai nusilpo. 1708 m. prasidėjo badas, o vėliau – maras. Baudžiavinis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trukumo. Kadangi buvo daug dirvonu ir nežinia kiek valstiečiu, 1717 m. buvo surašyti gyventojai. Dvaru savininkai turėjo prisiekdami pasakyti, kiek turi valstiečiu kiemu, žmonių ir ar nieko nenuslepia. Tik po 1775 m. reformų Nuolatine taryba nustatė generalinius prekybos su užsieniu muitus ir panaikino bajoru muitines privilegijas bei vidaus muitus. 1596 m. pasirašyta Bresto bažnytine unija, kuri sukėlė miestiečiu opoziciją. Didžiojo kunigaikščio valstiečiu padėtis buvo nustatyta teises aktu. Iždo tribunolas įsteigtas 1613 metais ir nagrinėjo mokesčiu bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrinkdavo 2-7 senatorius ir 16-26 bajoru rūmų atstovus tribunolo nariais. Nuo 1703 metu deputatus i iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po du iš kiekvieno pavieto. Jau 1385 metu Krėvos aktu lenku magnatai sieke inkorporuoti Lietuvą I savo karalystes sudėti.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES TEISE Seniausias žinomas rašytinis teises šaltinis yra 1387 metu Jogailos žemes privilegija bajorams katalikams. Greta žemes privilegijų, buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Lietuvos didieji kunigaikščiai prijungtose baltarusiu ir ukrainiečiu žemėse paliko senus visuomeninius santykius ir miestu savivalda.

Tarp teises šaltiniu paminėtinas 1468 metu Kazimiero teisynas, reguliavęs teismo proceso, žemes ginču sprendimo, atsakomybes už įvairias vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klausimus. Teisynas suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones. Iš 25 teisyno straipsniu 17 skirta kovai su vagystėmis ir nelaisvu žmonių išsivedimu. Teisynas nustatė nusikaltėlio asmeninę atsakomybę už padaryta nusikaltimą. Atsakomybe prasideda nuo septynerių metu amžiaus. Pagrindinis teises šaltinis buvo Lietuvos Statutai. 1529 metu Pirmasis Statutas buvo parengtas bajoru reikalavimu ir priimtas jų seimo. Statutą sudaro 13 skyrių, apimančiu beveik visu teises šakų normas. XVI a. pirmojoje pusėje padidėjo bajoru vaidmuo kariuomenėje ir kaip valstiečiu valdytoju, be kuriu sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo valstiečiu apmokestinti. 1554 metais didysis kunigaikštis kartu su Ponu taryba sutiko sudaryti komisiją Statutui peržiūrėti. Komisija parengė Antrąjį Statutą, kuris buvo priimtas 1566 metais. Stiprėjant bajoru diktatūrai, Antrasis Statutas buvo keičiamas ir papildomas. Bajorai reikalavo visus laimėjimus įrašyti i Statutą. Trečiąjį Statutą Zigmantas III patvirtino 1588 metais. Antrasis ir Trečiasis Statulai susidėjo iš 14 skyrių.

Civiline teise. XV a. pradžioje susiformavo didžiojo kunigaikščio domenas. XTII-XIV a. bajoru turimos žemes valdos daugiausia buvo gautos už tarnyba. Pagrindine žemes nuosavybes forma buvo tėvonija. Tėvonijomis tapdavo ir užtarnauti dvarai. Bajorai turėjo teise iki 1566 m. Statuto laisvai perleisti tik trečdali tėvonijos, nes kiti du trečdaliai buvo skirti karo tarnybos atlikimui garantuoti ir įpėdiniams aprūpinti žeme. Kiekvieno bajoro žemes valda susidėjo iš dvaro žemes ir valstiečiu turimos žemes. feodaline žemes nuosavybes teise buvo įgyjama tokiais budais: paveldėjimų, gaunama už tarnybą ir pirkiniu. XV a. Įsigalėjo senaties institutas. Jeigu bajoras valdė žeme 10 metu neginčijamai, tai po to žeme buvo laikoma jo nuosavybe. Buvo žinomas turto įkeitimo už skola institutas, t. y. Laikinas jo perleidimas. 1529 m. Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą. Įkaito laikytojas turėjo teise naudotis turtu ir privalėjo atlikti prievoles, jeigu sutartyje nebuvo aptarta kitaip. Pagal Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, bajorai turėjo teisę laisvai disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji Įgyta. Jie galėjo žeme parduoti, dovanoti, užrašyti, palikti testamentu kam nori. Buvo draudžiama medžioti svetimose naudmenose. Už sumedžiotus žvėris medžiotojas turėjo sumokėti, o ji pati sodino I kalėjimą.

Paveldėjimo teise. Vyru ir moterų turto paveldėjimo teises nebuvo lygios, nes vyrai atlikdavo karo tarnybą. Statutai skyrė tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėdavo sūnus, o dukterys tūrėjo teisę gauti ketvirtadali tėvo palikimo kaip kraiti. Jei nebūdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio garantini turtu. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Vyras turėjo teise dalį turto testamentu palikti žmonai, ir jo
giminaičiai negalėjo tos dalies reikalauti. Žmona tūrėjo teisę turtą palikti testamentu, jeigu neturėjo vaiku. Valstiečiu turtą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų nebuvo, tai turtas tekdavo bajorui. Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas paveldėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvo turtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninio naudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Tėvo specifiniu turtu buvo laikomi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. Ši turtą gaudavo sūnūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi. Turtą buvo galima palikti ir testamentu. Testamentas turėjo būti sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo surašomas teisme arba magistrate ir įrašomas i knygas. Testamentą sudarydavo raštu, dalyvaujant liudytojams.

Prievoline teise. XIV-XV a. žemes ir valstiečiu ūkių perleidimo sutartys buvo sudaromos žodžiu. Vėliau tokios sutartys jau sudaromos raštu, nurodant liudytojus. Šalys laisvai sudalydavo sutartis ir nustatydavo jų Įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teises buvo garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos ir prievoles Įvykdymo vietos. Prievole pasibaigdavo ne tik tada, kai ja įvykdydavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolę pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievoles nebuvo galima įvykdyti ne dėl skolininko kaltes.

Šeimos teise. Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokos sudarymo tvarka, kraičio ir ikraičio davimą, vyro ir žmonos, tėvų ir vaiku santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugu patarimu laisvai ištekėti. Tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebuvo, – dėdės arba broliu sutikimą. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonu teisę. Visus iškilusius klausimus sprendė bažnytinis teismas. Buvo praktikuojamos sužadėtuvės, kuriu metu sudarydavo sutarti dėl busimos santuokos, dėl kraičio, išrangos ir ikraičio.

Globa. Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: berniukams iki 18 metu, o mergaitėms iki 13 metu. Globa galėjo būti paskirta ir nepilnamečiu vaiku turtui. Globėją tėvas paskirdavo testamentu.

Civilinis procesas. Civilinis procesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagristi nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas i teismo knygas. Po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros pinigu sumos, kad liudytojas paliudys taip, o ne kitaip.

Baudžiamoji teise. Baudžiamosios atsakomybes pagrindas buvo didžiojo kunigaikščio nustatytos visuomenines tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausme taip pat buvo dvilype: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriaudą ir bauda didžiojo kunigaikščio iždui arba bajorui, kuris teise nusikaltėli. Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turto pagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabriniu lazdelių, už valstieti – 1-2 lazdeles. Jau 1529 metu Statutas nustatė principą, kad niekas be kaltes neturi nukentėti. Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys i nusikaltimo padarymo motyvus ir kaltes formą. Mirties bausme 1529 m. Statute sudaro 10 procentu visu bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius už bajoru nužudymą. Nusikaltimai buvo skirstomi i viešus ir privatinius, i gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padariniu turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymu ir kūno sužalojimu atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Vaikai iki 12 metu už savo nusikaltimus neatsakė. Už vaiko veiksmus materialiai atsake tėvai arba globėjai. Bausmes, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos i viešas ir privatines. Pirmiausia numatyti nusikaltimai miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas turtas. Lengvesniais nusikaltimais laikyti: miesto valdžios neklausymas, teismo sprendimu nevykdymas, įvairių draudimu nepaisymas ir pan. Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme sudeginant.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4650 žodžiai iš 9285 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.