NEPOZITIVYSTINĖ TEISĖS SAMPRATA IR JOS VARIANTAI
ĮVADINĖ DALIS
Norėčiau pradėti nuo klausimo kuris man iškilo dar prieš pasirenkant dalyką t. y. – kodėl teisės teorija? Man pradėjus studijuoti teisės teoriją ir skaityti prof. A.Vaišvilos vadovėlį “Teisės teoriją” aš pamačiau koks tai sudėtingas mokslas, bet būtent šio mokslo svarbos suvokimas bendram teisininko išsilavinimui bei per paskaita išgirsti dėstytojo žodžiai, kad – jam irgi kažkada pradėjus mokytis teisės teoriją, šis mokslas atrodė gana sudėtingas ir dėl to jis nesistengė šio mokslo pilnai perprasti, o tik iškalti tiek kiek buvo butina, kad galėtu atsiskaityti su šiuo dalyku per egzaminą. Tačiau studijuojant toliau ir gilinantis į kiekvieną teisės šaką atskirai, – jis pajuto, kad ir šias sunku perprasti, todėl jam teko prisiminti dėstytojo pamokymus, kad – perpratus teisės teoriją daug paprastesni ir aiškesni tampa visi teisės mokslai. Taigi jis grižo prie teisės teorijos studijavimo ir ją “perprates”, jo dėstytojo frazę skirta jam dabar kartoja mums, t. y. dabartiniams savo studentams. O kartoją dėl to, kad jam, iš jo žodžių, po to tapo netik lengviau mokytis ivairių teisės dalykų, bet vėliau ir darbas įstaymų taikymo srityje buvo lengvesnis. Ir prie šių argumentu norėčiau pridurti ištrauką iš V.Vaišvilos vadovėlio pratarmės, kad šioje pagrindinėje mūsų mokslo priemonėje – “nesistengta vengti problemiškų (nors ir sunkinančių tekstą) dalykų, manant, kad sąlytis su problemomis žadina jaunų žmonių mąstymą, teikia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą, keliantį problemas ir jas sprendžiantį, kuriantį vis tikslesnę žmogaus teisių sampratą, veiksmingesnį tų tesių saugos mechanizmą, o patį to mechanizmo taikymą darantį skaidresnį, sąmoningesnį”[6, p.14].Ir dar iš knygos H.L.A.Hart “Teisės samprata” man patiko Dr. E. Kūrio citata “Teisės teorija nėra tokios žinios apie teisę, kurios ”čia pat” gali tapti kūnu. Teisės teorija – tai įvairausios spekuliacijos apie tai, ką kasdieniniame gyvenime, atrodo, galima paaiškinti kur kas paprasčiau”[2, p.9].
Antras klausimas – kokią temą pasirinkti? Pasirinkti man padėjo negativus mano požiūris į pozityvizmą, nes teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytu ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Teigta, kad teisės normų įgyvendinimas įtvirtina visuomenėje tam tikrą santarvės būseną. O santarvė esanti vertybė nepriklausomai nuo teisės normos turinio, nes normos adresatas privaląs laikytis normos reikalavimų neatsižvelgdamas į jos turinį. Tai totalitarinio režimo teisės apologetika [k.1,p.82]. Žodis iš temos pavadinimo “nepozityvistinė” iškart ir nurodo, kad tai yra pozityvizmo priešingybė, bet mano noras pilnai išsiaiškinti kas sliapiasi po šiuo žodžiu skatino mane rinktis šią temą. Įvykiai šiandieniniame Lietuvos gyvenime, t. y. atsiradimas pozityvizmo apraiškų vienoje iš aukščiausių valstybės institucijų, kai vienas asmuo bando paroditi visuomenei, kad tik jis yra teisingumo garantas valstybėje, padaro šią temą ir gan aktualią. Nors po nepriklausomybės atgavimo Lituvoje kardinaliai pasikeitė padėtis vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Susidaro ispūdys, kad šie klausimai rupi tik teisės teoretikams. Bet iš tikro nepozityvistinės teisės reikšmė praktikoje yra labai didelė, mano nuomone ji saisto valstybinės valdžios organus, nurodo jiems darbo principus, kokių tikslų jie turėtu siekti. Juk jeigu vyrautu tik pozityvizmas, remdamasi savo monopoline privartos teisę, valstybinė valdžia galėtu pasukti link totalitarizmo t. y. sugražinti mūs atgal iš kur visai neseniai mūsų tautai pavyko ištrukti. Todėl aprašinėdamas nepozityvistinės teisės variantu stengsiuos atskleisti, kad būtent šios sampratos variantų ignoravimas ir atsiskleidžia Lietuvos prezidento veiksmuose.
Dar vienas man iškilęs klausimas – kiek yra tų nepozityvistinės teisės sampratos variantų? Peržvelgtoje literatūroje aš neradau žodžio “nepozityvizmas”, pagrinde visur kaip pozityvizmo antonimas iškeliama prigimtinė teisė, bet manau tiksliausią atsakymą į šį klausimą radau tame pačiame V.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija”. Čia autorius teisės sampratas skirsto pagal teisės šaltinio pobūdį ir išstudijavus šias teisės sampratas išriškėja kokios iš jų yra nepozityvistinės. Kiekvina iš jų jau yra išdėstytos turinyje ir plačiau bus aprašytos.
Pamačiau, kad nemažas kiekis autorių nagrinėjančių teisės teoriją, aptaria daugiau ar mažiau vienaip ar kitaip nepozityvistinės teisės sampratos variantus. Bet tarp jų yra ir grynai tik šios sampratos variantams atstovaujančių, čia paminėsiu tuos kurie aptariami šiame darbe: P.Malakauskis, J.Finnis, G.Radbruchas, J.Habermas, šiek tiek ir kiti autoriai reiškiantis savo nuomonę šia tema.
Ar galima visiškai išgrininti ir atskirti vieną nuo kito nepozityvistinės teisės variantus? Ar jie susije vienas su kitu ir papildo vienas kitą? šios temos platumas ir
neapibrėžtumas labai sunkina klausimų bei uždavinių formulavimą šiam darbui. Todėl savo saprotavimus aš dėstysiu aprašinėdamas kikvieną klausimą, atskirai didesnį dėmesį skirdamas teisingumo atskleidimui šios temos variantuose.