Savarankiško darbo reikšmė per pamoką
5 (100%) 1 vote

Savarankiško darbo reikšmė per pamoką

Turinys

Savarankiško darbo ir veiklos samprata………………………………………………………3

Mokinių savarankiškos veiklos problema mokymo procese…………………………..5

Savarankiško mokinių darbo per pamoką organizavimas……………………………….6

Savarankiško mokinių darbo struktūra…………………………………………………………7

Svarbiausios savarankiško mokinių darbo rūšys…………………………………………….8

Sąlygos, užtikrinančios savarankiško darbo sėkmę………………………………………..11

Išvados…………………………………………………………………………………………………….14

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………15

Pamoka – tokia organizacinė mokymo forma, kai mokytojas per tiksliai nustatytą laiką specialiai skirtoje vietoje vadovauja pastovios mokinių grupės kolektyvinei pažintinei veiklai ir, atsižvelgdamas į kiekvieno mokinio savybes, taiko darbo rūšis, metodus ir priemones, kurie sudaro palankias sąlygas mokiniams įsisavinti nagrinėjamų dalykų pagrindus pačiame mokymo procese ir leidžia ugdyti jų pažintinius sugebėjimus.

Savarankiška veikla mokymo procese – tai tokia mokinio veikla, kai jis pats be jokios mokytojo paramos arba šiek tiek mokytojo padedamas, aktyviai mąstydamas ir praktiškai veikdamas, sprendžia duotą arba paties pasirinktą uždavinį, remdamasis turimomis žiniomis arba žinių šaltiniais, pasirenka vieną iš jam žinomų arba randa jam dar iki tol nežinomą sprendimo kelią ir sąmoningai siekia numatyto rezultato.

SAVARANKIŠKO DARBO IR VEIKLOS SAMPRATA

Iki šiol pedagogikos moksle dar nėra vieningo apibrėžimo, kas yra savarankiškas darbas. Nėra aiškaus skirtumo tarp savarankiško darbo (kaip užduoties, skirtos atlikti savarankiškai) ir savarankiškumo darbe (kaip veiklos) sąvokos. Žinoma, nuo savarankiško darbo (kaip užduoties) tikslo, jo pobūdžio ir struktūros priklauso ir mokinio savarankiška veikla, tačiau šių sąvokų sutapatinti negalima jau vien dėl to, kad atlikdami tą pačią užduotį, vieni parodo daugiau iniciatyvos, aktyvumo, valios pastangų, paieškų, savito sprendimo, geresnį supratimą, randa racionalesnių veiklos būdų, kiti daugiau remiasi žinomais sprendimo būdais arba pašaline parama. Tačiau tarp savarankiškumo ir savarankiško darbo yra glaudus ryšys. Savarankiškas darbas yra, viena, jau pasiekto savarankiškumo išraiška, antra vertus – savarankiškumo tolesnio ugdymo priemonė.

Trumpai apibūdinant savarankišką darbą, reikia pabrėžti, kad jo turinys, struktūra, pobūdis, apimtis turi atitikti mokymo tikslą, mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygį. Priklausomai nuo tikslo, savarankiški darbai gali turėti pažintinį, žinių kartojimo, įtvirtinimo. Praktinio bei kūrybinio žinių panaudojimo, mokėjimų sudarymo ar kitą pobūdį.

Jeigu mokiniai atlieka užduotį mokytojui tiesiogiai nepadedant, tai dar nereiškia, kad mokytojas jiems nevadovauja. Organizuojant savarankišką darbą, mokytojo vaidmuo ne tik ne mažėja, bet priešingai – didėja. Tradicinėje mokykloje mokytojas yra pagrindinis žinių teikėjas, kuris, taikydamas žinomus metodus ir būdus, stengiasi mokiniams duoti kuo daugiau faktinės medžiagos iš visų mokslo ir gyvenimo sričių, šiandien mokytojas, be visa to, yra ir mokinių gaunamų žinių tyrėjas bei sistemintojas, nes mokiniai, gaudami informaciją iš įvairių šaltinių: skaitydami knygas, lankydami teatrą, kiną, žiūrėdami televizijos laidas turi išmokti jas atitinkamai įvertinti.

Tradicinėje mokykloje mokinio tikslas buvo gauti per pamoką kuo daugiau žinių ir jas tvirtai įsiminti, tai šiandien tų žinių srautas toks didelis, kad jų nebeįmanoma atsiminti. Jas reikia kaupti, panaudojant atitinkamą metodiką.

Savarankiškumo esmę mokymosi veikloje sudaro sąmoningi ir valingi paties mokinio veiksmai, stimuliuojami vidinio poreikio pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tai aktyvi savarankiška veikla. Savarankiška veikla būna pasyvi, kai mokinys sprendžia uždavinį nors ir be pašalinės paramos (atsižvelgdamas į mokytojo reikalavimus), tačiau be intereso, sąmoningo siekimo, aktyvaus mąstymo, o tik remdamasis atmintimi. Nėra abejonės, kad pasyvi savarankiška veikla negali duoti rezultato – būtina pasiekti suinteresuotumo, aktyvaus mąstymo, savo sprendimo kiekvienoje mąstymo operacijų grandyje.

Norint išmokyti mokinius savarankiškai mokytis, reikia ugdyti jų loginį mąstymą. Pedagogas, ieškodamas kelių mokymo procesui efektyvinti, turi jį taip perorganizuoti, kad vadovaujamas mokinys žinias įsisavintų pats ir toje savarankiškoje veikloje susiformuotų pažinimo metodiką ir išsiugdytų savarankiškumą. Kitaip sakant, išmokyti mokytis, pažinti ir protauti turi pats mokinys. Pačių mokinių mokymo procese „atrastos“ žinios sąlygoja jų savarankiškumo ugdymąsi.

Loginio mąstymo savarankiškumo išsiugdymą mokymo procese sąlygoja ir atitinkamas mokymo turinys, ir mokymo
kryptis bei su ja susiję metodai, ir paties mokymo proceso organizacija. Juk ne kiekvienas žinių įsisavinimas mokinį lavina.

Mokinio loginio mąstymo savarankiškumo turinį bei jo dinamiką lemia mokinio žinojimas (tikslios žinios, jų sistema) ir mokėjimas naudotis žiniomis bei, jomis remiantis, atrasti naujas. Kitaip sakant, loginio mąstymo dinamiškumas labai daug priklauso nuo įsisavintos pažinimo metodikos.

Taigi vis aktualėja savarankiška mokinio veikla mokymosi procese, kurioje jis kartu su žiniomis turi įsisavinti vieno ar kito mokslo pagrindų pažinimo metodiką. Ką besimokytų mokinys, jis turi, mokytojo vadovaujamas, savarankiškai dirbti pats ir formuotis pažinimo mokėjimus bei įgūdžius, kitaip sakant, susiformuoti savarankiško loginio mąstymo mokėjimus ir įgūdžius.

Savarankiško darbo reikšmę mokymo procese sunku pervertinti. Savarankiškas darbas padeda formuoti savarankiškumą kaip asmenybės savybę, įgalina realizuoti individualaus priėjimo principą, leidžia diferencijuoti mokomąsias užduotis ir tuo pačiu padeda tikrai sąmoningai ir tvirtai įvaldyti žinias. Tiktai savarankiškai dirbant lavėja tie mokinių pažintiniai sugebėjimai, įgyjami ir tobulėja tie mokėjimai bei įgūdžiai, be kurių negalima įvaldyti žinių nei mokykloje, nei gyvenime.

MOKINIŲ SAVARANKIŠKOS VEIKLOS PROBLEMA MOKYMO PROCESE

Šiandieninėmis sąlygomis, kai žmogui reikalingų žinių apimtis smarkiai ir sparčiai didėja, jau nebegalima laikyti svarbiausiu tikslu tik tam tikros faktų sumos įsisavinimą. Svarbu išmokyti savarankiškai papildyti savo žinias, orientuotis veržliame mokslinės informacijos sraute. Vadinasi, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas savarankiškos pažintinės veiklos plėtojimui, siekiant sąmoningų žinių mokykloje, sudarant prielaidas savišvietai ir saviauklai būsimoje profesinėje veikloje.

Tyrimai ir darbo patirtis rodo, kad savarankiška pažintinė mokinio veikla mokymo procese yra visapusiško asmenybės lavinimosi laidas. Savarankiškoje veikloje sparčiai formuojasi mokėjimai ir įgūdžiai įgyti naujų žinių ir jas panaudoti praktinėje veikloje. Savarankiškai suvoktos, suprastos ir įprasmintos žinios kelia vis didesnį pažinimo interesą ir pasitikėjimą savo jėgomis, formuoja teigiamą požiūrį į mokymąsi, ugdo nuoseklumą bei organizuotumą darbe ir kitas teigiamas asmenybes savybes.

Antra vertus, savarankišką pažintinę mokinio veiklą sąlygoja daug faktorių, susijusių su ankstesne jo patirtimi, gebėjimais, požiūriu į mokymąsi. Visų pirma, bet kuriam naujam pažinimui yra reikalingos atraminės žinios, atitinkami mokėjimai ir įgūdžiai. Nesant reikiamo pagrindo savarankiškai veiklai, mokytojas neišvengiamai krypsta į tradicinį medžiagos aiškinimą, reikalaudamas ją išmokti. Mokymasis to, kas nesuprasta, tampa mokiniui našta, daro jį pasyvų.

Kiekvienam mokytojui yra žinoma, kad aktyvumą mokymosi veikloje nulemia ne išorinės skatinimo priemonės, o darbo sėkmė, savo jėgomis pasiektas rezultatas. Vadinasi, kuo anksčiau parengsime vaiką savarankiškai pažintinei veiklai, tuo greičiau jam mokymasis taps ne našta, o poreikiu.

Dalinio pažintinio savarankiškumo reikia siekti jau pirmose klasėse. Jei žemesnėse klasėse nesudaryti savarankiško mokymosi įgūdžiai, aukštesnėse klasėse reikia labai nuoseklaus darbo, norint nukreipti mokinį į savarankiško mokymosi kelią. Tyrimai rodo, kad pagrindinė savarankiškos veiklos plėtojimo priemonė yra mokomosios užduotys, kuriomis pamažu siekiama vis didesnio mokinių savarankiškumo. Tiriant mokomųjų užduočių atlikimą, galima išsiaiškinti kiekvieno mokinio gebėjimus, o drauge – mokytojo paramos pobūdį tolesnėje mokinio mokymosi veikloje. Mokomųjų užduočių parengimas ir jų diferencijuotas panaudojimas mokymo procese yra vienas iš aktualesnių šiandieninės metodikos problemų. Nėra abejonės, kad racionalus šios problemos sprendimas įgalins palaipsniui plėtoti pažintinį mokinių savarankiškumą kaip aktyvaus ir rezultatyvaus darbo laidą.

SAVARANKIŠKUMO MOKINIŲ DARBO PER PAMOKĄ ORGANIZAVIMAS

Reikalavimas organizuoti savarankišką darbą per pamoką yra neatskiriamai susijęs su tikslingu mokymo metodų panaudojimu.

Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių bendrojo lavinimo uždavinių yra išmokyti mokinius mokytis, savarankiškai įgyti žinių ir jas tobulinti bei plėsti, mokyti turimų žinių ir patyrimo pagrindu vertinti įvairius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Todėl įvairiose pamokos grandyse reikia plačiau taikyti tuos mokymo metodus, kurių esmę ir turinį sudaro savarankiškas mokinių darbas. Mokinių savarankiškumą skatina tokie metodai, kaip spausdintų šaltinių naudojimas, pratimai, kūrybiniai darbai, savarankiški stebėjimai ir bandymai, konstravimas ir pan. Kūrybiškas savarankiškas darbas rengia mokinius savimokai, vadinamajam permanentiniam mokymuisi, praktinei veiklai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1418 žodžiai iš 4559 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.