Siuolaikinė teisės samprata
5 (100%) 1 vote

Siuolaikinė teisės samprata

1121









Šiuolaikinė teisės samprata

Referatas

2005

XX amžiaus žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys yra surasti pačius bendriausius gyvenimo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą.“

Mes sakytume, kad svarbiausia sukurti teisės sampratą, kuri užtikrintų šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinį vientisumą. Tokios sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo pažinti galiojančią teisę, jos laikytis, taikyti ją praktiškai, prognozuoti jos raidą.

Net ir geriausias įstatymų išmanymas, išmokus juos vieną paskui kitą, nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio supratimo. O ta visiems įstatymams bendra esmė – teisės samprata, kuri reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro jos esmės požiūriu tapačius. Ji – įstatymų įvairovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pažįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose įstatymuose. Tadfa žinome, kokių reikalavimų turi laikytis ir patys įstatymai, kad jie būtų teisiniai, įstatymai, o ne įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Tai reiškia, kad teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Pasak vengrų teisininko Felixo Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“. Todėl jeigu ji neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantis ta sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinantys teisės praktika. Be šios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

Toliau gilinantis į teisės esmę, ją konkretinant, kartu reikia susipažinti su istorijoje buvusiomis ir esamomis teorijomis, kurios aiškina, iš kur ir kaip atsiranda, funkcionuoja ir įsiprasmina teisė. Tų teorijų įvairovė rodo, kad požiūris į teisės esmę yra sudėtingas ir nevienareikšmis. Įvairios teisės sampratos, sutampa tik vienu požymiu – idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai.

Teisė atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir valstybė.

Pirmykštėje visuomenėje teisės nebuvo ir jos nereikėjo, nes ten žmonių tarpusavio santykiai buvo reguliuojami tam tikromis elgesio taisyklėmis, visų pirma, papročiais, moralės normomis. Visa tai toje visuomenėje susiformavo per amžius ir išreiškė visos giminės ar genties interesus, jų laikymasis atitiko tiek asmeninius, tiek visos bendruomenės poreikius. Todėl šios visuomenės formacijoje elgesio taisyklių žmonės laikydavosi savanoriškai ir joms įgyvendinti nereikėjo specialaus prievartos aparato. Kai atsirado privatinė nuosavybė ir visuomenė suskilo į skirtingas socialines grupes su priešingais interesais, buvusios elgesio taisyklės neteko savo bendro pobūdžio ir ne visi visuomenės nariai savanoriškai jas vykdė.

Kai kurie papročiai, pavyzdžiui, įtvirtinę giminystės narių lygybę, jų teisę dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus, išvien naudotis bendruomenine žeme ir t.t., pasidarė nerealūs. Turtingieji, kurių rankose buvo valdžia, stengėsi primesti kitiems tokias elgesio taisykles, kurios išreikštų tik jų valią bei jų interesus ir padėtų ginti privatinę nuosavybę. Tokioms elgesio taisyklėms įgyvendinti turtingieji ir panaudojo valstybinę valdžią.

Praturtėjusi visuomenės dalis pasirūpino sukurti naujas socialinio ( visuomeninio ) reguliavimo taisykles – iki tol nežinotą santykių formą, kurią dabar vadiname teise.

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra jos būtinas sekmuo : nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės, – prievolėmis (pavergimu).

Teisių ir pareigų vienovė saugo individą nuo vergavimo visuomenėj ( pareigų absoliutinimo ), o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos (teisių suabsoliutinimo) . Šia vidine pusiausvyrą teisė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį, o privilegija teisių ir pareigų nedarna – konfliktą ir destrukciją. Teisė jungia visuomenę, privilegijos – ardo iš vidaus.

Tai padeda suprasti, kodėl mėginimas kai kurias žmogaus teises paskelbti absoliučiomis (nepriklausomomis nuo joms proporcingų pareigų) eina prieš pačią teisės prigimtį, nes, naikindamas vidinį teisės prieštaringumą, kartu naikina ir pačią teisę, pakeisdamas ją jos priešybe – privilegija.

Šiuo atžvilgiu teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės; ji kyla ne
iš valstybės valios, o iš pačių piliečių abipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantis lygiateisiškumo ir lygiaverčiais mainais. Tai pačių piliečių, laikančių save lygiateisiais , kūrinys. Tokia teisės samprata kaip tik ir vadinama pilietine, arba societarine.

Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarinę teisės prigimtį, išreiškia, kad teisėje yra įkūnyta asmenų tarpusavio pagalbos idėja, o ta vienovė tėra tos abipusės pagalbos technologinio mechanizmo išraiška. Teisių ir pareigų vienovė faktiškai yra civilinės teisės esmė. Todėl suprantama, kodėl civilinė (privačioji) teisė šiandien laikoma pavyzdžiu, modeliu, į kurį orientuojantis kuriama šiuolaikinė modernioji teisė.

Šitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutartis (konvekcija) : konvencionalumas – pati teisės esmė; tik dėl jo (konvencionalumo) teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose. Dar daugiau – teisių ir pareigų pusiausvyrą sukuria pačią visuomenę kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo realybę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kiti asmens teisėms. Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis visada yra priešingų interesų derinimas, kaip būti reiškia ir būti drauge su kitais. Subjektinė teisė reiškia paties asmens buvimą, o jos ryšys su pareiga – jo buvimą drauge su kitais. Socialumas – pati teisės kvintesencija. Dėl šios teisių ir pareigų pusiausvyros teisė kaip tik pajėgi socializuoti bei humanizuoti žmonių santykius.

Teisių ir pareigų vienovė galėtų būti teisės principas tik totalitariniuose režimuose, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privačios teisės – iki piliečių tarpusavio santykių, nes viešosios teisės srityje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o nustatyti jų santykį (proporcijas) savavališkai.

Demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės principas, o pati šiuolaikinės teisės esmė.

Visur ir visada ryškiausias teisės bendras bruožas yra toks : jos buvimas reiškia, kad tam tikros žmonių elgesio rūšys yra jau nebe laisvo pasirinkimo dalykas, bet tam tikra prasme privalomas. Tačiau ši iš pažiūros paprasta teisės savybė iš tikrųjų nėra paprasta; juk galima skirti įvairias laisvai nepasirenkamo, privalomo elgesio formas. Pirmasis ir paprasčiausias laisvai nebepasirenkamo elgesio atvejis – kai vienas žmogus yra priverstas daryti tai, ką jam liepie kitas, – ne todėl, kad jis būtų verčiamas fiziškai, t.y. jo kūnas būtų stumdomas arba tampomas, bet todėl, kad tas antrasis grasina jam nemaloniomis pasekmėmis, jeigu jis atsisakytų. Plėšikas įsako aukai atiduoti jam savo piniginę, grasindamas šauti, jeigu auka atsisakytų tai padaryti; o jeigu auka paklūsta, tą būdą, kuriuo ji buvo priversta tai padaryti, mes apibūdiname sakydami, kad auka privalėjo tai padaryti. Kai kam atrodė akivaizdu, kad tokioje situacijoje, kai vienas asmuo grasindamas įsako kitam ir šia žodžio „įpareigoti“ prasmė įpareigoja jį paklusti, ir glūdi teisės esmė

Teisinė sistema neabejotinai apima elementus, artimai susijusius su tokiais paprastais atvejais, kaip grasinimais paremti įsakymai, bet lygiai taip pat neabejotinai jai būdingi ir elementai, glaudžiai susiję su tam tikrais moralės aspektais. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tiksliai nustatyti sąsają: bet lygiai taip pat sunku atsispirti pagundai neabejotinai glaudų ryšį interpretuoti kaip tapatumą. Teisei ir moralei būdingas tas pats žodynas – yra ir teisinės, ir moralinės prievolės, pareigos ir teisės; be to, visos nacionalinės teisinės sistemos atkartoja tam tikrų fundamentalių moralinių reikalavimų esmę. Nužudymas ir savavališkas smurto vartojimas – tai tik patys akivaizdžiausi pavyzdžiai, liudijantys, kad teisinei ir moraliniai draudimai gali sutapti. Maža to, atrodo, kad abi šias sritis jungia viena – teisingumo – idėja : tai kartu ir vertybė, specialiai susijusi su teise, ir labiausiai teisinė iš visų vertybių. Mes galvojame ir kalbame apie „teisingumą pagal įstatymą“, bet kartu – ir apie įstatymų teisingumą arba neteisingumą.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1471 žodžiai iš 2791 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.