Siuolaikinė teisės samprata
5 (100%) 1 vote

Siuolaikinė teisės samprata

1121314151

Turinys

1. ĮVADAS……………………………………………………………………………2

2. Teisės samprata istorijos tėkmėje…………………………………………………. 2

3. Veiksniai, lemiantys teisės funkcinę struktūrą……………………………………..2

4. Pagarbos reikalavimo legalizavimas, įsipareigojimas jai…….…………………… 2

5. Teisės tapatybė – vidinis jos prieštaringumas……………….………………….……3

6. Teisių ir pareigų vienovė. Subjektinių teisių santykinumas…………..……………. 3

7. Teisių ir pareigų vienovė – visuomeninės sutarties atspindys……………….……. 3

8. Pareigos vaidmuo subjektinėje teisėje………………………………………………4

9. Teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė………………………………………..….. 4

10. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis……………………………………….. 4

11. Prigimtinės teisės ontologizavimo principas………………………………………. 5

12. Subjektinė teisė, kaip individų abipusių paslaugų įsipareigojimo santykis..….….. 6

13. Subjektinės teisės struktūra. Institucinės teisės samprata………………………….6

14. Teisės ir valstybės santykis…………………………………………………………7

15. Teisės principai. Jų pavidalai ir rūšys…………………………………………….. 7

16. Teisės idėjos vystymosi raida………………………………………………………10

17. IŠVADA……………………………..…………………………………………… 12

18. LITERATŪRA………………………………..………………………………….. 13

ĮVADAS

Terminas šiuolaikinė teisės samprata – santykinė, priklausanti nuo kitų veiksnių, sąvo-

ka, kadangi skirtingose valstybėse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laiko- mos šiuolaikinėmis. Teisės sistemos, kurios pripažįsta asmenybės pirmumą prieš valstybę, vi- sų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, asmens įgytų teisių neatimamumą, atspindi demokratines vertybes ir šiuolaikinę teisės sampratą. Subjektyvių teisių ir pareigų vienovė individo primato sąlygomis ima reikšti moderniosios tei-

sės esmę, nes joje nuosekliai susijungia abipusis individų sąryšis, prigimtinės teisės pobūdis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinu- mas ir kitos.

Todėl norint atskleisti šiuolaikinę teisės sampratą būtina išsiaiškinti ir pagrįsti subjek- tinių teisių ir pareigų vienovę.

Teisės samprata istorijos tėkmėje

Daugelis filosofų subjektinių teisių ir pareigų vienovę traktavo savaip, tačiau jų teisės sampratos skirtumai tėra skirtingos tos pačios teisių ir pareigų vienovės aspektai. Šią vienovę Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu protu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epi-kūras – teisingumu (tos pačios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž. Ž. Ruso – bendrąja valia (priešingi interesai suderinti teisių ir pareigų vienove), R. Iheringas – juridiškai apsaugo-tu interesu ar T. Akvinietis, suvokęs teisę kaip taisyklę ir saiką. Tačiau iš minėtų teisės samp-ratų bene aiškiausiai savo pažiūrą į teisę kaip visuomeninę sutartį antikoje yra išreiškęs Epikū-ras (341-270 m. pr. Kr.): “Teisingumas nėra kažkas pats iš savęs, bet žmonių santykiuose jis visada yra tam tikras suinteresuotas susitarimas nekenkti kitam ir nepatirti skriaudos.” Naujai- siais amžiais visuomeninės sutarties teisę kildino T. Hobsas, Dž. Lokas, H. Grocijus, B. Spi-noza ir kiti.

Visuomeninė sutartis – tai giluminė teisės esmė. Ją privalu akcentuoti, kai norima kurti demokratinę valstybę, asmens ir valstybės santykius grįsti objektyviomis iš visuomenės prigimties išplaukiančiomis vertybėmis, taipogi kai siekiama suvokti žmogaus teisių santyki-numo pagrindą. Tačiau ši sutartis yra neformalizuota, kadangi neturi reikiamų galiojančių rek-vizitų, būdingų įprastoms sutartims. Vadinasi, visuomeninė sutartis atspindi faktinius santy-kius, veikiančius susitarimo principu.

Veiksniai, lemiantys teisės funkcinę struktūrą

Kiekvienas žmogus turi savitą polinkį ar interesą. Tad norėdamas apsaugoti savo inte- resą nuo pavojų, kurie kyla gyvenant visuomenėje, jis bando rūpimą dalyką paversti elgesio taisykle. Ši grėsmė skatina individą branginti savo interesus (laisvę, sveikatą, gyvybę, turtą) ir reikalauti pagarbos savo vertybėms, demonstruojant visuomenei pretenziją į tokią teisę.

Šis įsigilinimas į dalyko esmę ir siekimas jį apsaugoti lemia pradinę teisės struktūrą – du jos elementus: vertybinį ir norminį (valinį). Vertybinis teisės lygmuo – tai asmens įsisąmo-

ninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis siekia apsaugoti, susikurti ar įsigyti normi- nant savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį. Apibendrinant šias vertybes galima vadinti teisės objektu, kuris gali būti materialusis (gyvybė, turtas, sveikata) ir dvasinis (laisvė, orumas, kva- lifikacija, saugumo jausmas).

Norminis (valinis) teisės lygmuo – tai
subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo teisės objektui. Šis reikalavimas yra taikomas kitiems individams, kad jie laikytųsi toleranci- jos tos vertybės atžvilgiu. Vienais pagarbos sau reikalavimais asmuo siekia apsaugoti jau turimas vertybes, kitais – susikurti norimas vertybes.

Šie abu elementai tarpusavyje sąveikauja kaip tikslas ir jo pasiekimo priemonė.

Pagarbos reikalavimo legalizavimas, įsipareigojimas jai

Pagarbos savo teisės interesui reikalavimas dar nėra subjektinė teisė, o tik pretenzija į tokią teisę. Kad individo egoizmo apraiškų įtarimas būtų pašalintas, kad teisė skleistų visuomenei santarvę, reikia, jog šis reikalavimas-pretenzija būtų visuomenėje įteisintas, kad kitiems asmenims jo vykdymas būtų ne tik būtinas, bet ir naudingas. Todėl tokios pretenzijos turėtojas privalo savo reikalavimą suderinti su savo paties įsipareigojimu gerbti analogišką kito asmens egoistinę pretenziją. Būtent šiuo įsipareigojimu individas legalizuoja pagarbos sa-

vo interesui reikalavimą.

Iš čia išplaukia pradinis teisės apibrėžimas: teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipa- reigojimas pagarbai, arba filosofijos atžvilgiu: teisė – tai egoizmo ir altruizmo vienovė, o tei- sės terminais – subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Vadinasi, individas gali legaliai apsaugo- ti savo teisės objektą tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę. Galvodami apie save, reika- laujame teisių, norėdami santarvės su artimu, vykdome pareigas. Tad galima sakyti, jog reika- laudamas teisių žmogus yra egoistas, o vykdydamas pareigas – altruistas.

Taip pagarbos reikalavimas, siejamas su įsipareigojimu gerbti analogišką artimo teisę, iš egoistinės apraiškos tampa legalia, socializuota subjektine teise, o ją turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugomas jo teisės objektas yra saugus.

Teisės tapatybė – vidinis jos prieštaringumas

Subjektinė teisė ir pareiga yra didžiosios socializuoto žmogaus ir tesės esmę reiškian- čios priešybės, kurios susivienija kasdieniniame žmogaus elgesyje. Autentišką teisės esmę iš- reiškia priešybių vienybė – negalima tapti teisėtu egoistu (teisės subjektu) netampant altruistu (pareigų vykdytoju). Vidinis teisės prieštaringumas – tai autentiška teisės egzistavimo esmė, kurioje glūdi visuomeninė teisės prigimtis. Šis prieštaringumas neleidžia suabsoliutinti nė vie- nos iš tų priešybių, daro jas santykines, viena be kitos neegzistuojančias.

Nėra neprarandamų ar neatimamų subjektinių teisių, nes nėra teisėto pagarbos reikala- vimo neįsipareigojant jai. Kiekvienas tokio įsipareigojimo atsisakymas traktuojamas kaip sa- vanoriškas savo subjektinių teisių atsisakymas. Subjektinė teisė, atskirta nuo pareigos, taptų privilegija, o pareiga be teisės – prievole.

Todėl prigimtinei teisei nebūdingos privilegijos, nes ji nežino pagarbos be reikalavimo jai įsipareigoti, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisės kito individo teisės siaurini- mo sąskaita. Privilegija gali būti tik pozityviosios teisės kategorija, kadangi ji suteikiama tik savivaliaujančios jėgos – valstybės, kuriančios neteisinius įstatymus. Jei privilegija atsiranda iš įstatymų leidėjo savivalės, tai tik ja ir gali būti įgyvendinama. Todėl privilegijų turėjimas didina prievartos reiškimąsi visuomenėje, o teisių ir pareigų vienovė – mažina. Be to, privile-gijos, pasikeitus socialinei politinei situacijai, gali sukelti nemažai sunkumų jos turėtojui.

Taigi privilegijos gali tapti pavojingomis ne tik visuomenei, bet ir jos turėtojui. Teisių ir pareigų vienovė. Subjektinių teisių santykinumas

Asmens teisių santykinumas išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, ir yra svarbus jos sekmuo: nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Visuomenėje žmogaus tei-sių santykinumas garantuojamas susitarimu ir susitarimo vykdymu.

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę nuo konkretaus asmens agresijos. Šiuo atžvilgiu teisė suteikia žmonių santykiams santarvės ir socialinės rimties., o privilegija teisių ir pareigų nedarnumo. Vadinasi, teisė jungia visuome-nę, o privilegijos ardo ją iš vidaus.

Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė; ji kyla iš piliečių abipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantis lygiateisiškumu ir lygiaverčiais mainais. Tokia teisės samprata vadinama pilietine, arba societarine.

Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarią teisės prigimtį, pabrėžia, kad teisėje glū-di asmenų tarpusavio pagalbos idėja. Teisių ir pareigų vienovė yra civilinės teisės esmė.

Teisės ir pareigų vienovė – visuomenės sutarties atspindys

Teisė yra tarsi visuomeninė sutartis (konvencija): konvencionalumas – pati teisės es-mė; būtent dėl jo teisė gali sukurti bei išlaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje, pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos apraiškas individų tarpusavio santy-kiuose. Be to, teisių ir pareigų santykinumas sukuria pačią visuomenę kaip interesais susiprie-šinusių individų sugyvenimo realybę. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik paklūsdami savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų atsakomybę. Šia sutartimi asmuo
savo teises, nesukeldamas pavojaus kito individo teisėms. Teisės visuome-niškumas pasireiškia priešingų interesų derinimu. Subjektinė teisė išreiškia paties asmens bu-vimą, o jos santykis su pareiga – individo buvimą kartu su kitais. Dėl šios teisių ir pareigų pu-siausvyros teisė yra pajėgi socializuoti žmonių santykius.

Pareigos vaidmuo subjektinėje teisėje

Konstitucija niekada negali suteikti subjektinės teisės, o tik privilegiją ir teisnumą, t. y. iš anksto visuomenės ar valstybės duotą leidimą įgyti konstitucijoje nurodytą teisę kartu su valstybės įsipareigojimu, kad individo pareigų vykdymu įgyta subjektinė teisė bus pripažinta valstybės ir ginama įstatymo. Valstybės užduotis – netrukdyti asmeniui susikurti tokios teisės, o jai susikūrus veiksmingai ją ginti. Tai yra kiekvienos valstybės ir demokratiškos konstituci-jos tikroji paskirtis, išplaukianti iš individo teisių ir pareigų vienovės.

Pareigai tarpininkaujant subjektinė teisė virsta objektine.

Subjektinėje teisėje laisvė prasideda slypinčiu leidimu veikti savo interesais, o baigiasi pareiga, kuri ir yra tas mastas, padedantis mums netrukdyti ir padėti kitam asmeniui būti lais-vam. Laisvė, neribojama pareigomis, palaipsniui išnyktų, nes tuomet ji skatintų ir palaikytų tarpusavio individų nesutarimus, kurių metu nėra stabilios laisvės bei saugumo.

Teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė

Subjektinių teisių ir pareigų vienovė atskleidžia demokratinę teisės prigimtį, t. y. ak-centuoja vienodą visų žmonių teisinę lygybę, draudžia bet kokią diskriminaciją, įpareigoja de-rinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso suteikiant interesų priešpriešai subjektinių teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Vadinasi, demokratiškumas, išreikštas teisiniu principu, slypi pačioje teisės prigimtyje.

Demokratinėje visuomenėje teisė egzistuoja tik kaip teisių ir pareigų vienovės išraiška, kuri ir yra šiuolaikinės teisės esmė. Ši vienovė totalitarinėje valstybėje, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privačiosios teisės, galėtų būti teisės principas, nes dažnai tok-iose valstybėse viešosios teisės srityje valdžia nesilaiko teisių ir pareigų vienovės, o nustato jų santykį savavališkai.

Teisių ir pareigų vienovė yra ne tik teisės esmė, bet ir pozityviąją teisę ir visą teisės mokslą iš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrąsias teisės sąvokas į sistemą ir sutei-kianti joms bendrą prasmę.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis

Teisių ir pareigų vienovė egzistuoja kaip prigimtinės teisės kategorija, nes ji kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Todėl jos imperatyvai garantuo-jami tik abipuse individų nauda.

Kad teisių ir pareigų vienovė reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai pri-valomo elgesio normą, ji turi būti valstybės sankcionuota, kad įgytų visuotinai privalomos tei-sės statusą. Visuotinis tesės privalomumas suvokiamas kaip savybė, kurią teisei iš šalies sutei-kia valstybės valia. Ši valia, grindžiama valstybės prievarta įgyvendinant teisių ir pareigų vie-novę, lemia tai, kad teisė tampa svarbesnė už moralę. Šiuo atveju prigimtinė teisė tampa pozi-tyviąja.

Valstybės prievarta, užtikrinanti visuotinį teisės reikalavimų privalomumą, esminio elemento teisėmis įeina į teisės esmę, kadangi jai turi paklusti ne tik pritariantys, bet ir nepri-tariantys šiai teisės sistemai.

Visi privalo vykdyti ir paklūsti įstatymui, vien dėl to, kad jis įstatymas. Teisės reikala-vimus privalu vykdyti ir tada, kai šie imperatyvai formuluojami valstybinės valdžios savivale to paties asmens atžvilgiu. Tokiu būdu teisė tarytum tampa abejinga individo požiūriui į teisės turinį. Vadinasi, teisėje svarbiau pats paliepimas nei jo turinys.

Didėjant visuomenės priešinimuisi taip suvokiamos teisės pagrindu valstybės valdžios valiai, pradėta vis daugiau dėmesio skirti žmogaus teisėms. Šitaip į teisę ima skverbtis teisin-gumo sąvoka, pašalindama formalaus teisėtumo vyravimą, tad valstybės prievartos ima nebe-pakakti tam, kad užtikrintų formalų teisėtumą. Valstybės gyvenimo organizacijos optimizavi-mas išreiškia siekimą garantuoti įstatymų įgyvendinimą minimaliomis sąnaudomis bei reika-lavimą užtikrinti teisės normų vykdymą abipuse piliečių nauda.

Polinkis atsigręžti į įstatymo turinį buvo traktuojamas kaip teisinio įstatymo problema. Filosofai pirmieji bandė suvokti, ar bet kuri valdžios valia, įforminama įstatymu ir garantuoja-ma prievarta, yra teisė? Anot jų, valstybė, kurdama įstatymus negali pažeisti tam tikrų indivi-dui iš prigimties brangių vertybių, kurios atsirado anksčiau nei valstybės valia.

Dar antikoje įstatymai buvo skirstomi į žmonių nustatytus ir prigimtinius. Kai kurie filosofai savaip suvokė prigimtinės teisės esmę, nors daugelio šios minties aiškinimas buvo adekvatus.

Stoikais sekęs Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę vadino “proto teise” (recta ratio) ir laikė ją amžina. Jo manymu, kas neklauso šios teisės, tas daro sau skriaudą, nes atsisako žmoniškumo.

Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Jis teigė, jog prigimtinė teisė glūdi žmo-gaus sąžinėje, kurioje “girdisi Dievo balsas”.

Tomo
teigimu, žmonių sukurtoji teisė (lex humana) yra tik prigimtinės tei-sės normų pritaikymas konkretiems gyvenimo atvejams. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai tėra teisės iškrypimas (legis corruptio). Prigimtinę teisę jis apibūdino princi-pu: daryk gera, venk blogio.

Vėliau, ypač XIX a. antroje pusėje, šalia valstybės kuriamos teisės (jus humanum) ne-liko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Šią valstybės kuriamą teisę pradėta vadinti pozityviąja teise, o jos šaltiniai buvo siejami tik su valstybės valia.

Prigimtinės teisės suklestėjimas Vakaruose prasidėjo visuomenei orientuojantis į de-mokratines vertybes, kai vis labiau buvo atkreipiamas dėmesys į žmogaus teises. Šių vertybių iškilimas atgaivino prigimtinės teisės tradiciją siekti, kad valstybės kuriama teisė garantuotų ir sankcionuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.

Prigimtinės teisės ontologizavimo principas

Vis dažniau vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla būtinumas įsigilinti į jos sampra-tą, nes tokios teisės prasmė gali sukelti įspūdį, kad individas gimsta jau turėdamas teisę į gy-vybę, sveikatą ar laisvę. Tokiu atveju, reikėtų pripažinti, kad prigimtinė teisė yra ankstesnė ne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, ir, kad ji atsiranda iš biologinės žmogaus prigimties. Tuomet gamta būtų tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, o pati teisė būtų priskiriama bio-loginei, o ne socialinei ar kultūrinei kategorijai.

Polinkis kildinti teisę iš gamtos ir laikyti ją biologine sritimi yra metodologinė klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuoti teisę – tai sutapatinti teisės objektą (svei-katą, gyvybę ar kitas individo biologines vertybes) su pačia asmens teise ir šitaip supainioti du semantinius teisės lygmenis – vertybinį su valiniu, gamtinį su visuomeniniu ar natūrą su kul-tūra. Tačiau tokia ontologizuota – nuo pareigos atskirta teisė netenka savo kultūrinio, istorinio bei visuomeninio fono, todėl tampa protu nesuvokiama, iracionalia būtimi, kurią būtų galima vadinti privilegija ar net gamtos dėsniu, bet tik ne teise.

Tačiau teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityviosios prasmės, nes aiš-kino, jog teisė nėra vien grynas, savavališkas susitarimas, joje slypi objektyvus, gamtinis pra-das, dėl kurio įgyvendinimo ir apsaugos daromi susitarimai, įpareigojantys teisėkūrą riboti bei valdyti tą pradą tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė. Todėl ontologizavimas skatino teisės mokslą atidžiau gilintis į teisės struktūrą, jos objektą ir reikšmę.

Subjektinė teisė, kaip individų abipusių paslaugų įsipareigojimo santykis

Žmonės, siekdami apsaugoti savo vertybes, turi būti tolerantiški kitų individų verty-bių sistemai. Todėl subjektinė teisė yra abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, galiausiai užtikrinamas valstybės prievarta.

Subjektinė teisė, kaip žmonių abipusių paslaugų, įsipareigojimo santykis, garantuoja-mas valstybės prievarta, tiek gamtoje, tiek biologinėje žmogaus prigimtyje neegzistuoja. Šie santykiai atsiranda visuomenėje tik dėl turimų vertybių apsaugos, įsigijimo ar įgyvendinimo, tad niekas negimsta jų turėdamas. Gimstant gaunamas tik išankstinis visuomenės suteiktas individui leidimas būti šio santykio dalyviu – imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas tei-ses. Savo prigimtimi žmogus įgyja tik kai kurias vertybes – gyvybę, sveikatą. Šias vertybes turi saugoti teisė, kuri atsiranda kaip sutartinis žmonių santykis, kada žmonės susitaria gerbti vienas kito vertybes: kiekvienas turi teisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta ar gerbia kito asmens vertybes. Šis susitarimas kyla iš pačių žmonių lygiateisiškumo. Valstybė įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitinkamai bausti kiekvieną šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją. Prigimtinis teisių pobūdis reiškia tai, kad jas suteikia pats asmuo vykdydamas artimui atitinkamas parei-gas.

Žmogus gimsta turėdamas tik tam tikras vertybes ir į jas orientuotu teisnumu, arba su išankstiniu visuomenės suteiktu asmeniui leidimu įgyti subjektinę teisę atitinkamų pareigų vykdymu. Kad leidimas įgyti subjektinę teise virstų pačia subjektine teise, jis turi persikelti į pareigų vykdymo sritį. Pavyzdžiui, asmuo, norėdamas įgyti subjektinę nuosavybės teisę į tam tikrą turtą, jis visų pirma turi teisėtai jį susikurti teikdamas paslaugų kitiems asmenims, kurių grįžtamosios paslaugos remiantis lygiaverčiais mainais ir sukuria jo turtą. Subjektinė teisė prarandama, nes ji priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas neprarandamas, nes, skirtin-gai nei subjektinė teisė, jis nepriklauso nuo pareigų atlikimo, be to teisnumas tai nėra pati tei-sė, o tik leidimas ją įgyti ir naudotis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2897 žodžiai iš 5649 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.