Statymo formos samprata
4 (80%) 2 votes

Statymo formos samprata

Įvadas

Teisė savyje išreiškia sudėtingą fenomeną, kurį sudaro kompleksas susijusių elementų. Svarbiausia teisės pasireiškimo forma – teisės norminiai aktai, kurių sistemoje svarbiausią vietą užima įstatymai kaip aukščiausią juridinę galią turintys teisės aktai. Teisė savo pradiniu pavidalu pasireiškia kaip idėja. Tai, kad teisės idėjos yra formuluojamos ir įgauna teisės normų pavidalą turi du aspektus. Pirmasis yra tas, kad idėja sukonkretinama iki teisių ir pareigų išdėstymo teisės subjektams, apibrėžiant ribas, kuomet reikalavimas vykdyti pareigas, įskaitant reikalavimą nepažeisti kitų subjektų teisų, turi būti taikomas. Kitas aspektas yra tas, kad teisės idėjos įgauna materialinį pavidalą. Šis bet koks materialinis pavidalas teisės normai yra būtinas, jei norime teisės normas perduoti kitiems asmenims, o tai yra absoliučiai būtina, siekiant kad teisės norma apskritai atliktų kokį nors vaidmenį visuomenėje, nes tik išorinės formos suteikimas mintims sudaro galimybes šias mintis perteikti kitam subjektui. Tačiau jeigu iki materialinės išraiškos suteikimo teisės normos buvo mintinės konstrukcijos, jas išreiškus jos tapo vienokiu ar kitokiu fiziniu kūnu.

Taigi turime reikalą su turiniu ir forma. Šiame darbe mes kaip tik ir bandysime suvokti įstatymo formos esmę, tačiau kalbant apie formą negalime nutylėti ir apie turinį, kadangi ir turinys, ir forma viens kitą įtakoja, todėl bet kuriuo atveju formos ignoravimas yra ypač nepageidautinas. Tuo pagrindu, atsižvelgdami į įstatymo įpatingą vietą teisės norminių aktų sistemoje galime teigti, kad įstatymo formos negalime nagrinėti tik kaip dokumento apipavidainimą. Įstatymo forma yra nevienalypis juridinis darinys, apimantis savyje tiek formos, tiek turinio elementus. Šiame darbe mes ir bandysime tai atskleisti. Būtent dėl to manau kad ši tema yra gana aktuali ne tik teisės teorijos moksle, bet ir praktikoje.

Gilindamasis į šią temą ir ją nagrinėdamas naudojausi aprašomuoju, analizės, struktūriniu lyginamuoju ir sisteminiu metodais, taip pat naudojausi kitų tyrėjų pateiktais duomenimis.

Įstatymo formos samprata

Kalbant apie įstatymo formos sampratą manau reiktų pradėti kalbėti apie pačio termino “forma” reikšmę. Pasidomėjus tuo aptinkame, kad tai yra: ”1. išorinis daikto pavidalas, kontūrai; 2. ko nors sutvarkymas, sandara, 3. nustatytas ko nors pavyzdys; šablonas; 4. lingv. gramatinių kategorijų, žodžių ir sakinių tarpusavio santykių išorinio reiškimo priemonė; 5*. ko nors regimybė, formalumas.”1 Pagal šią formos sampratą išeitų, kad įstatymo forma – tai kokiu būdu, pavidalu egzistuoja įstatymas, jo struktūrinių elementų organizacija. Tokiu atveju turėtume nagrinėti įstatymą tik kaip rašytinį dokumentą, tačiau įstatymas nėra tik dokumentas, sukonstruotas iš gramatinių, loginių konstrukcijų, savyje jis akumuliuoja kažką daugiau, ne tokio materialaus ir apčiuopiamo. Įsgilinus į pačią teisės esmę ir galiausiai – į įstatymo kaip teisės normino akto sampratą matome, kad toks įstatymo formos suvokimas būtų neatleistinai susiaurintas. Dėl to prieš pradedant kalbėti apie formą, prisiminkim pačio įstatymo sampratą bei jo požymius. Pagrindinis teisės aktų skirstymo kriterijus yra jų juridinė galia, o aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas – įstatymas. Taigi įstatymas – tai pirminis teisės normų aktas, formuluojantis bendrąsias teisės normas, priimamas visos tautos referendumo būdu arba aukščiausios valstybės atstovaujamosios institucijos ypatinga įstatymų leidybos tvarka, turintis aukščiausią juridinę galią ir jis reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo reiškinius.

Iš šio apibrėžimo išplaukia svarbiausi įstatymo požymiai:

1. įstatymai priimami aukščiausios atstovaujamosios institucijos arba pačios tautos referendumo keliu;

2. pasižymi aukščiausia juridine galia;

3. reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;

4. formuluoja pradines, pamatines teisės normas;

5. priimami pagal specialias procedūras.

Kaip matome iš aukščiau pateikto apibrėžimo ir įstatymo požymių, jam yra privalomas aiškiai išreikštas reikalavimas paisyti griežtai apibrėžtos formos. Mūsų nuomone, įstatymo formos sampratą reiktų kildinti iš teisės formos sampratos. Porfesorius A.Vaišvila pateikia tokią teisės formos sampratą – “tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje”2. Tai reiškia, kad teisės normos forma apima ir teisės aktą – dokumentą, kur teisės norma suformuluota, bei kartu ir šios normos juridinę galią, kuri priklauso nuo normą sukūrusio teisėkūros subjekto kompetencijos ir nuo teisėkūros procedūrų tipo. Tuo labiau kad teisės teorijoje

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

2. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. Justitia. 2000. P. 370

kalbant apie formą jos negalima visiškai atsieti nuo turinio. Turime pripažinti, kad turinys kelia tam tikrus reikalavimus formai. Todėl teisė naudojasi įstatymu (forma) kaip priemone ir pati įstatymui kelia tam tikrus reikalavimus: įstatymas
turi būti kaip veiksmingiausia priemonė teisei atsirasti, išreikšti jos esmę, kontroliuoti savivalę, įstatymas turi būti priemonė jautriai aptinkanti socialinius poreikius ir tarnaujanti skirtingų poreikių socialiniam kompromisui, tai yra visuomenės teisių ir pareigų vienovei. Tačiau grįžkime prie teisės normų formos. Teisinėje literatūroje yra aptinkamos ir išskiriamos dvi teisės normų formos: vidinė ir išorinė. Vidinė – tai struktūrinių teisės normos elementų organizacija, o išorinė – tai teisės normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma1. Tuo pačiu principu turėtų būti skiriamos ir įstatymo formos, kadangi įstatymas yra viena iš pagrindinių(esminių) teisės apraiškų, ir savyje jis koncentruotai talpina visus būdingiausius teisės požymius(norminiu-struktūrniu pavidalu).

Taigi, pabandysim išskirti dvi įstatymo formos apraiškas. Išorinę įstatymo formą ir vidinę įstatymo formą. Išorinė įstatymo forma apima vaizdinę įstatymo reikšmę, visuomeninių santykių reguliavimo būdą, veikimo tvarką, galiausiai įstatymo juridinę galią. Vidinė įstatymo forma leidžia iškelti tokius vidinius įstatymo formos elementus, kaip jo pavadinimas, struktūra, teksto išdėstymas. Tuo pačiu reiktų pažymėti, kad šios abi įstatymo formos yra tampriai tarpusavyje susijusios ir tarsi “persilieja” viena su kita2.

1.ten pat. Psl. 234.

2. Тихомиров Ю.А. Теория закона. Москва.: Наука. 1982.psl. 59

Vidinė įstatymo forma

Kaip jau minėjome ankstesniame šio darbo skyriuje, viena iš įstatymo formos rūšių – vidinė įstatymo forma – tai struktūrinių įstatymo kaip teisės norminio akto elementų organizacija, kuri sudaro įstatymą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą darinį. Kitais žodžiais tariant vidinę įstatymo formą galim apibrėžti ir kaip išorinio teisės norminio akto tvarkymo taisyklių visumą.

1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo Nr. I-872 (toliau “Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”) 7-ame straipsnyje yra suformuluoti reikalavimai vidinei įstatymo formai. Pagal šį straipsnį “įstatyme eilės tvarka turi būti:

1) įstatymo pavadinimas;

2) įstatymo priėmimo data ir numeris;

3) įstatymo priėmimo vieta;

4) įstatymo tekstas;

5) įstatymą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė”.

Panagrinėkim kiekvieną įstatymo formos elementą tikslu išsiaiškinti, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia konstrukcija.

Kiekvienas įstatymas turi turėti pavadinimą, kuris atspindi teisės akto turinį, nurodo kokius visuomeninius santykius jis skirtas sureguliuoti. Pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimus “įstatymo pavadinimas išdėstomas didžiosiomis raidėmis eilutės centre, o žodis “įstatymas” nukeliamas į kitos eilutės centrą.” Be to, įstatymo pavadinimas turi būti kiek galima trumpesnis bei lakoniškai atspindėti jo-įstatymo turinį. Toks reikalavimas yra susijęs, visų pirma, su įstatymų gausa bei būtinybe greitai orientuotis įstatymų “jūroje”. Taip pat įstatymų, kurie reguliuoja konkrečius visuomeninius santykius, pavadinimai skiriasi nuo pavadinimo įstatymo, kuriuo yra keičiami ar naikinami kiti teisės aktai. Pirmuoju atveju, kaip jau minėjome, yra trumpai suformuluojama įstatymo esmė, o antruoju įstatymo pavadinime tenka nurodinėti pilnus keičiamų ar naikinamų įstatymų pavadinimus, konkrečius jų straipsnius. Paanalizavus įstatymo formą įvairių įstatymų aptikau, kad Letuvos Respublikos Konstitucijoje po pavadinimu sklaistuose yra nuoroda, rodančia kas priėmė šį pagrindinį šalies įstatymą “ (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)”.1 Tai susiję su tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aukščiausią juridinę galią turintis įstatymas, išreiškiantis tautos, kaip aukščiausios suverenios galios turėtojos, valią.

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.-V.:Teisinės informacijos centras prie Teisingumo m-jos, 1996.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1376 žodžiai iš 4166 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.