Teisė socialinių normų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Teisė socialinių normų sistemoje

11213141516171

Įvadas

Šiame referate nagrinėjamas teisės vaidmuo teisinių socialinių normų sistemoje, šių normų rūšys bei veikimo sferos. Taipogi bus nagrinėjamos teisės sociologijos, kaip mokslo atsiradimo priežastys, jos tiriami objektai, kurie svarbūs valstybės gyvenime. Yra žinoma, kad norint tinkamai reglamentuoti santykius tarp individų ar jų grupių, sudarančių visuomenę, turi būti suformuota sistema, kuri apibrėžtų numatytus ir visuotinai priimtinus standartus bei taisykles. Todėl norint suprasti teisinės sociologijos atsiradimo būtinybę ir svarbą, jos vystimąsi, kaitą bei įtaką formuojant socialines visuomenės normas, mes turėsime paliesti sociologijos kaip mokslo atsiradimo ištakas kuriantis valstybei. Taip pat būtina žinoti valstybės kūrimosi raidą, etapus ir kaip tai įtakojo teisės sociologijos bei socialinių normų atsiradimą. Svarbu išsiaiškinti teisės sociologijos funkcijas, kurios turi didelę reikšmę formuojant ir kontroliuojant valstybės teisinę sistemą, teisės reikalavimų tinkamą vykdymą, šalinant esamus sistemos trūkumus ar stengiantis užkirsti kelią spragų teisinėje sistemoje atsiradimui bei bandant suderinti teisinį valstybės mechanizmą su visuomenėje priimtomis gyvensenos normomis. Taip pat bus gilinamasi į socialinių normų sąvokas, rūšis bei veikimo sferas. Kokią įtaką daro vienokios ar kitokios socialinės normos formuojant visuomenės požiūrį į teisę ir teisėtvarką. Taip pat bus nagrinėjamos socialinių normų atsiradimo (susikūrimo) priežastys bei sąlygos, bus bandoma rasti pagrindinius faktorius, kurie neigiamai veikia visuomenės gyvenimą ir yra tiesiogiai susiję su teisės sociologija bei socialinėmis normomis valstybės visuomenės gyvenime. Taip pat reikia pažymėti kaip socialinės normos ilgainiui tapo valstybės teisės nuostatomis bei įstatymais, kadangi tai įtakoja valstybės bei visuomenės interesus ir santykius, kadangi socialinės normos galioja ne vien tik valstybėje, jos taip pat gali būti išskirtos atskirai nustatytų individų socialinėmis normomis įvairiose organizacijose, grupėse ar visuomeniniuose junginiuose, kuriuos privalo kontroliuoti valstybės teisėtvarkos sistema.

Teisinės valstybės formavimasis

Iš istorinės patirties matyti, kad valstybės raidos ir jos atsiradimo priežastys toli gražu ne moralė ar religija – jos glūdi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Mokslininkai grindžia išvadą, kad valstybinė organizacija pakeitė gimininę gentinę organizaciją ir tai įvyko ne dėl papročių ar religinių pažiūrų, o dėl ekonominių pirmykštės bendruomenės pokyčių.

Yra žinomi keli dideli darbo pasidalijimai: gyvulininkystės atsiskyrimas nuo žemdirbystės, amatų – nuo žemdirbystės. Pavyzdžiui prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų plėtrą, skatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybei palaikyti ir savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapo ekonomiškai naudingas. Kaip pvz. karo belaisviai jau nebežudomi – jie padaromi vergais ir verčiami dirbti, o nesuvartoti produktai pasisavinami. Vėliau prasidėjo ir turtinis visuomenės sluoksniavimasis – atsirado turtingieji ir neturtingieji. Turtinė nelygybė ilgainiui pradėjo lemti ir socialinę nelygybę. Pamažu visuomenė išsiskyrė į skirtingų interesų ir skirtingos padėties grupes.

Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių išsiskyrė didikai. Ėmė rastis įvairūs šventikai ir vadai. Šie žmonės, naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo grobio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amatininkų dirbinių, darbo įrankių. Savo valdžią ilgainiui tapusią paveldimą, jie naudojo ne tiek visuomenės, kiek savo asmeninių interesų apsaugai, kad išlaikytų vergus ir savo genties narius paklusnius. Tačiau ilgainiui gimininė gentinė santvarka ėmė irti. Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradėjo išstumti valstybinio pobūdžio organizacija. Gimininė gentinė organizacija naujomis ekonominėmis sąlygomis, nesant turtinės ir socialinės nelygybės, pasirodė netinkama raidos prieštaravimų draskomai visuomenei valdyti. Taip pradėjo kurtis valstybinės institucijos pirmykštės bendruomenės viduje pamažu išstumdamos bendruomenės institucijas arba suteikdamos joms naują pavidalą.

Pirmuoju valstybės požymiu galima laikyti ypatingo žmonių sluoksnio atsiradimą, kuris negamino jokių materialių dalykų, o užsiėmė vien valstybės (bendruomenės) valdymu. Kartu buvo nustatyti įvairūs mokesčiai ir rinkliavos šiam žmonių sluoksniui išlaikyti. Visuomenė ėmė skirstytis ne pagal giminystės ar kraujo ryšį, bet pagal administracinį teritorinį požymį. Atsirado nuolatiniai ginkluoti būriai, kurių paskirtis buvo valstybės teritorijos vientisumo gynyba nuo išorės priešų išpuolių ir kitų valstybių užkariavimas. Valstybė visuomenei nebuvo primesta iš šalies – ji susidarė ir natūraliai vystėsi bei tobulėjo.

Valstybė ir pilietinė visuomenė

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Ji atsirado atsiskyrus valstybei nuo socialinių junginių, atskyrus valstybę nuo santykinai savarankiškos visuomenės gyvenimo srities, daugybės visuomeninių santykių ir išlaisvinus juos nuo valstybės kontrolės.

Ikikapitalistinės luominės visuomenės
valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Ten vyravo socialinė grupė, kuri organizavosi į valstybę, palaikančią luomų ribas ir saugančią bei ginančią aukštųjų luomų, kurių vardu buvo įgyvendinama valdžia, privilegijas.

Pilietinė visuomenė pradėjo formuotis naikinant luominę santvarką ir nelygybę, išlaisvinant visuomenės interesus nuo valstybės diktato. Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struktūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parlamentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimti norminius aktus bei įstatymus). Atstovaujamos demokratijos atsiradimas yra pilietinės visuomenės susidarymo laikotarpio reiškinys. Svarbiausiu valstybės tikslu ilgainiui tapo jos sistemos pateisinimas ir teisėtumas, visuomenės apsauga ir bendrų jos interesų tvarkymas.

Ilgainiui valstybės interesai tapo politiniai, kuriuos valstybė turėjo pateisinti, kaip kad vykdomą savo politiką. Tam tikslui buvo kuriami įstatymai, kurie reglamentavo valstybės veiklą ir atsakomybę už vykdomos politikos laikymąsi. Tačiau ne visada valstybės vykdoma politika sutampa su pilietinės visuomenės nuomone ar interesais. Todėl valstybė įgyvendindama vadžios numatytos politikos tikslus naudoja įvairius metodus:

Įtikinimas – aktyvus poveikis žmonių valiai ir sąmonei idėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiūrį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funkcijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologinių individualios ar grupinės sąmonės poveikio priemonių, kurių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių vertybių įsisąmoninimas ir priėmimas. Įtikinimo metodu skatinama iniciatyva ir ugdoma atsakomybė už savo veiksmus ir elgesį.

Prievarta – psichologinis, materialus ir fizinis įgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant priversti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės interesais. Tai griežta organizuota poveikio priemonė, pagrįsta organizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdančiojo objekto valios svyravimą. Prievarta riboja žmogaus laisvę ir įstumia jį į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik siūlomas valstybės primestas elgesys. Valstybinė prievarta būna teisinė ir neteisinė:

– neteisinė prievarta būdinga despotinėms ir totalitarinėms valstybėms;

– teisinę prievartą reglamentuoja teisės normos. Valstybės teisinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kontroliuojami, juos taipogi galima apskųsti teismui. Ši prievarta valstybės teritorijoje turi būti bendra ir visuotinė, teisės normos turi reglamentuoti jos apimtį, taikymo sąlygas, griežtai laikantis proceso normų.

Teisinė prievarta naudojama teisinėje valstybėje, kuri nesusilieja su visuomene ar kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Ji turi savo priemonių sistemą, kuri užtikrina tinkamą rinkos ekonomikos bei visuomeninių, socialinių santykių efektyvų valdymą. Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškiantį aukščiausia valdžia piliečiams ir jų susivienijimams. Turėdama suverenitetą, valstybė nustato visiems privalomas elgesio taisykles ir užtikrina tinkamą jų vykdymą ir reikalui esant tam gali naudoti ir prievartą. Teisinės valstybės ypatumai:

– įstatymų viršenybė, kai nė viena valstybinė institucija ar visuomeninė organizacija neatleidžiama nuo įstatymų laikymosi;

– piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas, kai valdžia yra turi būti atsakinga piliečiams ir tai turi būti įtvirtinta valstybės konstitucijoje;

– valdžių pasidalijimo principas, kai valdžios yra nepriklausomos viena nuo kitos t.y. įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą ir teisėtumą užtvirtina teismas;

– demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas, kai realiai užtikrinamos piliečių teisės ir laisvės bei sudaromas šių garantijų apsaugos mechanizmas.

Tačiau vien šių ypatybių neužtenka, norint sukurti demokratišką ir teisinę valstybę. Tam reikia, kad valstybės piliečiai pasiektų aukštą politinio ir teisinio sąmojingumo lygį, būtiną žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Taip pat reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompetencijos sąmojingai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. Todėl svarbu teisiškai ir politiškai šviesti visuomenę. Visose valstybės srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas. Todėl demokratinėje teisinėje valstybėje galima tik valstybinė teisinė prievarta, kadangi valstybės pagrindas – pliuralizmas t.y. nuomonių sąveika.

Sociologijos ir teisės sociologijos formavimasis, jos samprata bei tikslai

Vystantis valstybei ilgainiui ėmė rastis bendradarbiavimo su piliečiais poreikis, kadangi visuomenės interesai užima gana svarbią vietą valstybės gyvenime. Tam, kad juos tirti ir nagrinėti atsirado atitinkami institutai galintys užtikrinti ir apibrėžti valstybės santykius su pilietine visuomene.

Sociologija – mokslas apie visuomenę, tuo tarpu teisės teorija – mokslas apie techninius dalykus. Sociologija – visuomenės ir jos grupių elgsenos tyrimai. Jos tikslai
:

1) nustatyti, kokios jėgos įtakoja visuomenę, jos grupes;

2) nustatyti pokyčius visuomenėje;

3) nustatyti visuomenės struktūrinius pagrindus.

Sociologijos tikslai siekiami tiriant jėgas, lemiančias visuomenės suderinamumą ir konfliktus.

Bendras sociologijos tikslas – suprasti santykius tarp individų ir grupių bei nustatyti jų santykių tipus. Sociologijos ištakos – feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija – statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėja visuomenę. Pirmasis sociologijos sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847): sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje – sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies.

Pavadinimas “teisės sociologija” kilęs iš trijų žodžių: lietuvių “teisė“, lotynų “societas” ir graikų “logos”. Iš šių žodžių junginio kyla daugiareikšmis terminas, nes vien jau lietuviškas žodis “teisė” yra daugiareikšmis terminas . Lietuvių kalbos žodis teisė, prancūzų – droit, anglų – right, vokiečių – recht, italų – diritto yra metafora, kuri pradžioje įgijo moralinę prasmę, o tik vėliau teisinę. Todėl tenka atsigręžti į pirminę teisės termino reikšmę. Pavyzdžiui, droit – tiesiog reiškia tiesią liniją. Todėl nors ir nėra vieningo teisės supratimo, bet sutinkama, kad teisė – visuma ir vertybė. Teisės sociologija suteikia sisteminį požiūrį į teisę kaip visumą, nes teisė – tai ne vien būdas, priemonė spręsti pavienius konfliktus.

Teisės sociologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje. Teisės sociologijos kaip mokslo susiformavimą lėmė šios pagrindinės priežastys:

Pirma, tai poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, kaip ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – teisės sociologijos susiformavimo pirmoji priežasčių. Teisės sociologija susijusi su teisininkais ir sociologais, kurie pabrėžė visuomenės solidarumą. Jie ieškojo tvarkos ir atkreipė dėmesį į vertybes ir normas.

Antra priežastis susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų – germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystimasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. XX a. kilo problema – ką reiškia teisinis pozityvizmas? Teisė atitrūksta nuo šaknų, ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Tuomet iškilo kitokio požiūrio būtinumas ir XX a. per. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas: “kas pirma : teisė ar valstybė?” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorija, kad teisė – teisininkam.

Tai pabrėžė ir Roskas Paundas [Pound] (1870-1964) – Harvardo universiteto (ir kitų JAV universitetų) teisės profesorius, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė į teisę orientuoto socialinio susitelkimo teoriją, vadovavo amerikiečių Realistinės teisės mokyklai. Realistinės teisės mokyklos doktrina akcentavo, kad teisės normas kuria teisėjai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi savo abstrakčiu naudingumo supratimu. Paundo į teisę orientuoto socialinio susitelkimo sampratą, kuri pratęsė ir užbaigė E.Erlicho “gyvosios” teisės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913 m. jis teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias. Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių teisės normų. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė – gyvoji teisė – visuma įvairių normų, nebūtinai
nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Ją galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė – visuma persipynusių tvarkų. Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. Tačiau jis nenurodė kriterijų, kada turi būti naudojama valstybės, kada gyvoji teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų. Taigi remiantis gyvosios teisės teorija Paundo idėja yra tokia: jei reali teisėtvarka arba veikianti teisė (law in action) yra svarbesnė už knyginę teisę (law in books), tai teisminė teisėkūra turi įveikti įstatymų leidėjo formalizmą, prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Jis aiškiai suformulavo prieštaravimą tarp formaliosios teisės pastovumo ir socialinės tikrovės kintamumo, tarp būtinybės išsaugoti teisėtvarkos stabilumą ir poreikio skatinti kitimus teisėje problemą. Šią problemą Paundas bando išspręsti remdamasis funkcionalizmo paradigma, t.y. nagrinėdamas teisės normas, jų funkcijų visuomenėje požiūriu. Jis rašo, kad “mes kviečiame į pagalbą filosofiją, etiką, politiką ir sociologiją, kad jos padėtų išspręsti tokias problemas, kurias mes laikome teisės mokslo problemomis. Teisę reikia nagrinėti visais atžvilgiais, kaip labiau specializuotą fazę to, kas labiau platesniu požiūriu yra mokslas apie visuomenę” .

Trečia teisės sociologijos susiformavimo priežastis – poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais. Kaip teigia Parsons: “teisės mokslas turi įgyti empyriškumo”. Jei teisė tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Konkretūs istoriniai, psichologiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą ar net jos sukūrimą. Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir teisės normas su realiai egzistuojančiais procesais. Teisė yra vienas iš valdymo būdų ir, jei norime ko nors pasiekti ekonominiame gyvenime, galime tai padaryti nustatant taisykles.

Todėl galima daryti išvadą, kad, jei sociologijos mokslas nagrinėja atskirų žmonių, žmonių grupes ir visos visuomenės socialinį gyvenimą, tai teisės sociologija – mokslas apie atskirų žmonių, žmonių grupių ir visuomenės teisinį gyvenimą. Taigi abu šie mokslai nagrinėja socialinį gyvenimą tik teisės sociologija krypsta į to gyvenimo teisinius reiškinius. Teisė iš sociologijos perėmė teisės, kaip solidarumo priemonės teoriją, iš kurios kilusios kategorijos perėjo į teisės dogmatiką ir mokslą, tyrimo metodus, analizės lygius ir sociologinį požiūrį.

Tyrimo metodai suskirstomi į grupes. Atsižvelgiant į tyrimo objekto savitumą ir tyrimo lygį, sociologinio tyrimo metodai tradiciškai skirstomi į šias grupes:

1) teisinių ir neteisinių dokumentų nagrinėjimo metodai;

2) stebėjimo faktų nagrinėjimo metodai;

3) eksperimentavimo metodai. Konkrečių metodų taikymas pasirinktoje tyrimų taktikoje vadinamas tyrimų technika, kuri gali būti skirtinga.

Analizės lygiai.

1) mikroanalizė; apima asmenis ir mažas grupes;

2) makroanalizė; apima stambias grupes, visą visuomenę, ryšius tarp tautų, korporacijų. Į kiekvieną problemą galima pažvelgti abiem lygiais. Iš bendrosios sociologijos perimtas ir šių keturių lygių išskyrimas:

1. Tarpasmeninis lygis; socialiniai ryšiai tarp dviejų ar daugiau asmenų nepriklauso nuo jų santykių tamprumo ir kokybės. Pagrindinis tikslas – nustatyti tokių santykių tipus, kurių nustatymas būtinas teisinio reguliavimo metodo ir būdo (administracinio ar civilinio) parinkimui.

2. Grupės lygis; tai aukštesnio, labiau apibendrinto lygio analizė. Grupė – tai žmonės, kuriuos suartina bendri interesai arba bendra priklausomybė, o jų santykiai ir lūkesčiai juos skiria nuo kitų grupių. Įvairių grupių klasifikacijų: tvirtos ir trumpalaikės, organizuotos ir nestabilios. Panašių interesų žmonės gali sudaryti socialines kategorijas arba statistines visumas. Socialinė kategorija gali peraugti į socialinę grupę ( pvz. panašaus amžiaus žmonės – socialinė kategorija, pensininkų draugija – socialinė grupė). Grupės ir kategorijos reikalauja skirtingo reguliavimo mechanizmo. Kategorijai – bendrasis, grupei – specialusis reguliavimas.

3. Visuomeninis lygis. Gali būti analizuojama kaip didelė grupė – išplėsta grupės samprata. Šio lygio analize stengiamasi nustatyti visa apimančius dėsningumus. T. y. jei pastebime visuomenės konfliktus, tai šiuo analizės būdu bandome
nustatyti, kas už jų slypi. Visuomenės lygiui priklauso religija, tradicijos. Visuomenės klasifikuojamos įvairiai, gali būti skirstomos į:

1) šeimynines – visuomenės, kur šeima yra pagrindinė grupė, gaminanti prekes, atliekanti religines apeigas ir atsakanti už savo narių elgesį. Šeimos nario ir šeimos interesai neatskirti;

2) individualistines – asmens interesai svarbesni už šeimyninius, tradicinius.

4. Pasaulinis lygis. Šiame lygyje tiriami santykiai tarp pasaulinės sistemos elementų: tautų, korporacijų ir pan. Teisės sistemoje šis lygis lėmė tarptautinės teisės atsiradimą, kaip privatinę tarptautinę teisę.

Sociologinis požiūris, kaip jį apibūdina W.Mills padeda įvertinti istorinius įvykius, kaip individo išorinės veiklos ir vidinių pergyvenimų santykis, t.y. kokią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimas turi visuomenei, istorijai, politiniams įvykiams ir atvirkščiai. Šio požiūrio reikšmė sudaryta iš 2 dalių:

1) individas gali įvertinti savo likimą ir savo galimybes tik tuomet, kai jis įsivaizduoja save tam tikrame jam tekusiame istoriniame laikotarpyje ir gali žinoti arba supranta savo bendraamžių galimybes. Sociologiniai ar teisės sociologijos tyrimai yra pasmerkti žlugimui, jeigu jų nesiesime su asmenybėmis – žmonėmis.

2) ryšys tarp visuomeninės sistemos ir asmeninių sunkumų. Ši dalis ragina spręsti ir nustatyti momentą, kada asmeniniai sunkumai tampa visuomenės problema, reikalaujančia teisinio sureguliavimo. Teisinis reguliavimas – tam tikrų normų nustatymas tam tikriems santykiams sureguliuoti ir tik teisės sociologijos pagalba galima nustatyti, kuriuos santykius ir kokios teisės šakos normomis reikia sureguliuoti.

Teisės sociologijos samprata

– juridinė (teisinė sociologija);

– teisės sociologija.

Teisės sociologija (teisės filosofijos pakraipa) – mokslas apie atskirus žmones, žmonių grupes ir visos visuomenės teisinį gyvenimą.

Teisinė sociologija – mokslas apie visuomenės teisinį gyvenimą. Šalia teisinės sociologijos sąvokos naudojama teisės sociologijos sąvoka. Tokiu būdu skiriamos dvi orientacijos (kryptys):

1) teisės sociologijos pagrindinis mokslo objektas yra teisės normos ir reiškiniai. Teisės sociologijos apibrėžimas, kaip teisės sociologijos sritis tirianti teisės normų, struktūrą, dinamiką ir vaidmenį visuomenėje.

2) teisinė sociologija nagrinėja visus visuomeninius reiškinius, kurie susiję su teise. Teisė gali būti visuomeninio reiškinio pretekstas, priežastis arba pasekmė įskaitant prievartą, neveiklumą ir nukrypstantį elgesį.

Moksliniu požiūriu teisinė sociologija apima teisės sociologiją, nes pastarosios objektas telpa teisinės sociologijos objekte. Teisinės sociologijos objektas yra teisiniai reiškiniai . Teisiniai reiškiniai kurių teisinis pobūdis yra akivaizdus (pvz. įstatymai) arba, kurie yra išvestiniai iš visuomenės santykio su teise (pvz. šeima, atsakomybė, sutartis). Teisinė sociologija. apibrėžiama kaip bendrosios sociologijos šaka, kuri nagrinėja specifinius visuomeninius reiškinius kylančius iš visuomenės teisės sąryšio ir sąveikos. Teisė yra visuomenės padarinys, tai ir visi teisiniai reiškiniai yra visuomeniniai. Egzistuoja ir tokie neteisiniai socialiniai. reiškiniai, kurių skirtis nuo teisinių reiškinių nėra akivaizdi (pvz. moralės normos, papročiai). Ši skirtis tarp teisinių ir neteisinių socialinių reiškinių vadinama – teisiškumu.

Teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirties (teisiškumo) samprata

Visi teisiniai reiškiniai yra socialiniai, bet ne visi socialiniai reiškiniai yra teisiniai. Iš trijų teisinės būties lygmenų nereikėtų išskirti vieno kaip pagrindinio svarbiausio, nes visi sudaro “gyvąją teisę”. Tai daroma, todėl, kad teisės norma yra juridinis elementas. Teisės norma turi specifinį bruožą, kuriuo remiantis ji išskiriama iš kitų socialinio elgesio taisyklių visumos. Tą specifinį bruožą vadiname teisiškumu. Teisiškumo formos: bet kuris teisės nagrinėjimas prasideda teisės ir moralės atskyrimu. Vienok, tai ką tradiciškai prieš pastatome teisei yra mokslas apie gėrį ir blogį. Per ilgą laikotarpį evoliucionavosi etikos ir moralės supratimas. Tiek etika, tiek moralė susijusi su bendruomenės valia. Bendruomenės papročiai kyla iš bendruomenės valios. Visos tradicijos ir papročiai yra moralinio pobūdžio. Laikomasi tų normų, kurios turi gilesnį pagrindą. Suplakamos socialinių teisės normų sistemos:

1) valstybės ir saugomos valstybės aparato galia, kuri gali būti panaudota kaip prievartos jėga;

2) apsauga susijusi su individualios sąžinės vidiniu balsu.

Valstybės aparatas kitų neteisinių normų nesaugo, išskyrus tuos atvejus, kaip papročiai paverčiami teisiniais papročiais. Teisiškumo problema atsiranda tik tuomet, kai kalbame apie teisės atskyrimą nuo tokių normų, kurių laikymasis ar nesilaikymas susijęs su visuomenės poreikiais. Tokią normų kategoriją, kurią negalima priskirti nei teisei, nei moralei vadiname papročiais. Amerikiečiai pasiūlė papročius skirti į dvi dalis:

1) papročiai – tokie, kurie visuomenėje turi nerašytą teisinę galią;

2) kasdieniai įpročiai.

Tokiu būdu turime trinarinę sistemą:

– teisė;

– papročiai;

– įpročiai.

Įpročiai menkiausiai susiję su teise. Tačiau kaip atskirti teisę nuo
Papročių esmė ta, kad jų pažeidimas atneša žalą kitų interesams. Iškyla skirties bruožas – žalos padarymas kitų interesams.

Teisinė ir socialinė neteisinė skirtis šiuolaikinėse visuomenėse. Mūsų visuomenėse problema supaprastinta, nes šiuolaikinė visuomenė vadovaujasi rašytine teise. Viskas, kas telpa į kodeksus ir oficialiuose šaltiniuose, yra teisė. Atsiranda kitas požymis – kaltė. Teisiškumo problema iškyla ir kitu atveju, pradžioje turime socialinį neteisinį reiškinį , o vėliau tas reiškinys gali transformuotis į teisinį. Sunku išvesti ribą tarp socialinių neteisinių ir teisinių reiškinių. Žalos padarymas dažnai reiškia perėjimą iš papročių į teisę. Bet žala turi būti pakankamai didelė, kad ją nagrinėtų teismas.

Skirtis ankstyvuosiuose visuomenėse. Ankstyvosios visuomenės neturi valstybės, kurią galima panaudoti kaip veiksnį atskiriant teisinį nuo socialinio neteisinio. Šiuo atveju kalbame apie neaiškius papročius, neaiškias normas. Ankstyvosiose visuomenėse papročiai tai tokių socialinių normų sistema, kuri savo turinyje apima ir religines, ir teisines normas.

Teisinės ir socialinės neteisinės skirties istorinis kintamumas. Ar skirtis pastovi? Istorinė analizė atskleidė, kad teisinė ir socialinė neteisinė skirties linija yra paslanki, judanti. Nuolat vyksta šios skirties linijos slinkimas iš vienos sferos į kitą. Ir tokie slinkimai gali būti traktuojami ir kaip teisiniai reiškiniai. Atsižvelgiant į skirties slinkimo pobūdį, išskiriamos dvejos linijos slinkimo rūšys:

1) labai lėtas, laipsniškas skirties linijos slinkimas. Gali vykti tūkstantmečius ir šimtus metų;

2) šuoliškas krypties linijų pasikeitimas dėl teisėkūros valios. Šis procesas vyksta ir dabar ir ypatingai ženklus mūsų teisėkūros procese. Valdžia siekdama kuo greičiau gauti norimą rezultatą, įstatymais ima įtakoti papročius ir įpročius.

Teisiškumo kriterijaus paieška. Išvada, kad šiuolaikinėse visuomenėse egzistuoja dvejos normų sistemos:

– socialinės teisės normų;

– socialinės neteisės normų.

Teisės normos turi ypatingą specifiką. Norint išskirti teisiškumo požymius, reikia jų ieškoti teisės normos materialume. Negalima teigti, kad dėl savo prigimties vienos elgesio rūšys priklauso tik teisės sferai, o kitos neteisinei sferai. Teisiškumas iš anksto nėra susijęs su tam tikrais visuomeniniais santykiais. Teisiškumas – tai išorinė kokybė, kurią galima suteikti bet kuriam visuomeniniam santykiui. Egzistuoja dvi teisiškumo supratimo teorijos. Abi jos teisiškumo kriterijų ieško teisės realizavimo sferoje. Viena iš teorijų teisiškumo kriterijų laiko – prievartą. Antroji teorija teisiškumo kriterijų laiko – procesinę tvarką, kuriai esant normos gali būti pritaikytos ar nepritaikytos.

Prievartos kaip teisiškumo kriterijus. Laikantis E.Diurcheim sociologijos sampratos, prievartai suteikiamas klasikinio pobūdžio požymis. “Visuomenės viršenybė virš individo, kiekvienas individas turi paklusti visuomenės valiai”. Visuomenė, sukurdama normas, sukuria ir prievartą, kurią galima panaudoti esant elgesio nukrypimams.

Nagrinėjant socialines normas svarbu žinoti socialinio reiškinio sąvokas bei jų atsiradimo pagrindus bei jų veikimo sferas.

Socialinio reiškinio sąvoka

Objektas (bendriausia prasme) – visuomenės elgsenos tyrimai. Į sąvoką įeina ir socialinių reiškinių tyrimai. Visi žmogaus veiksmai skirstomi į:

1) sąmoningi (socialine prasme sąmoningas turi būti išreikštas išoriniais fiziologiniais procesais. Vidinių pergyvenimų netiria, nebent tai turėtų visuotinį, masinį poveikį);

2) nesąmoningi (čiaudulys).

Socialinis reiškinys – vieno arba vienų asmenų psichinė nuotaika arba išorinis poelgis arba juodu abu gali būti laikomi kito arba kitų buvimo arba nuotaikos funkcija. Kai vieno asmens psichiniai pergyvenimai arba išoriniai aktai yra keičiami kito asmens psichiniu pergyvenimu ar išoriniu aktu, t.y. kai tarp jų yra funkcionalinis ryšys, jie vienas kitą veikia, tai ir yra socialinis reiškinys. Tai būtinai turi būti išreiškiama išoriniais fiziologiniais procesais. Jis gali būti nulemtas iš anksto, visuomenės mums taikomos prievartos. Buvimas visuomenėje žmogui uždeda tam tikras pareigas, kurias žmogus vykdo bijodamas pasmerkimo arba tai iš jo yra nesąmoningai reikalaujama. Socialinis reiškinys yra nulemtas socialinės prievartos. Mūsų pojūčiai, poelgiai susiję su socialiniais reiškiniais anaiptol nėra lydimi mūsų vidinio poreikio vykdyti tas pareigas. Visos prievolės yra prievartinės, todėl socialinis reiškinys yra tam tikra prasme priverstinis (socialinio reiškinio požymis). Socialinis reiškinys – veikimo būdas, galįs priverčiamai veikti kitą individą, paplitęs visoje grupėje ir nepriklausantis nuo individualių pasireiškimų.

Socialinis pradas žmoguje.

Socialinių normų veikimo sferos

Aristotelis apibrėžė žmogaus socialumo prigimtį: žmogus yra socialinis gyvulys, mes neabejojame, kad pirminių žmonių gyvenimas buvo labai primityvus. Socialinėje mintyje vyrauja nuomonė, kad žmonių gyvenimas, galvojimas ir veikimas vyksta gamtos daiktų ir reiškinių visumos tarpe. Sužinoję, kad kolektyvumo pradas vyksta ir žemesnėse visatos viešpatijose ir kad žmonių visur ir visuomet kolektyviai gyventa ir gyvenama,
galima aiškintis tuos veiksnius, kurie verčia žmonės bendrauti. Į pirmą vietą reikia išskirti tas sąlygas, kurios yra žinomos kaip priežastys augalams ir gyvuliams bendrauti.

Socialinio prado raida

– lyčių skirtumas ir lyčių aistra yra priežastis žmonėms jungtis ir bendrauti; Šis žmonių socialinis gyvenimo veiksnys yra vienas iš pirminių ir pagrindinių veiksnių;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4716 žodžiai iš 9420 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.