Teisė socialinių normų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Teisė socialinių normų sistemoje

11213141

Įvadas

Šiame referate nagrinėjamas teisės vaidmuo teisinių socialinių normų sistemoje, šių normų rūšys bei veikimo sferos. Taipogi bus nagrinėjamos teisės sociologijos, kaip mokslo atsiradimo priežastys, jos tiriami objektai, kurie svarbūs valstybės gyvenime. Yra žinoma, kad norint tinkamai reglamentuoti santykius tarp individų ar jų grupių, sudarančių visuomenę, turi būti suformuota sistema, kuri apibrėžtų numatytus ir visuotinai priimtinus standartus bei taisykles. Todėl norint suprasti teisinės sociologijos atsiradimo būtinybę ir svarbą, jos vystimąsi, kaitą bei įtaką formuojant socialines visuomenės normas, mes turėsime paliesti sociologijos kaip mokslo atsiradimo ištakas kuriantis valstybei. Taip pat būtina žinoti valstybės kūrimosi raidą, etapus ir kaip tai įtakojo teisės sociologijos bei socialinių normų atsiradimą. Svarbu išsiaiškinti teisės sociologijos funkcijas, kurios turi didelę reikšmę formuojant ir kontroliuojant valstybės teisinę sistemą, teisės reikalavimų tinkamą vykdymą, šalinant esamus sistemos trūkumus ar stengiantis užkirsti kelią spragų teisinėje sistemoje atsiradimui bei bandant suderinti teisinį valstybės mechanizmą su visuomenėje priimtomis gyvensenos normomis. Taip pat bus gilinamasi į socialinių normų sąvokas, rūšis bei veikimo sferas. Kokią įtaką daro vienokios ar kitokios socialinės normos formuojant visuomenės požiūrį į teisę ir teisėtvarką. Taip pat bus nagrinėjamos socialinių normų atsiradimo (susikūrimo) priežastys bei sąlygos, bus bandoma rasti pagrindinius faktorius, kurie neigiamai veikia visuomenės gyvenimą ir yra tiesiogiai susiję su teisės sociologija bei socialinėmis normomis valstybės visuomenės gyvenime. Taip pat reikia pažymėti kaip socialinės normos ilgainiui tapo valstybės teisės nuostatomis bei įstatymais, kadangi tai įtakoja valstybės bei visuomenės interesus ir santykius, kadangi socialinės normos galioja ne vien tik valstybėje, jos taip pat gali būti išskirtos atskirai nustatytų individų socialinėmis normomis įvairiose organizacijose, grupėse ar visuomeniniuose junginiuose, kuriuos privalo kontroliuoti valstybės teisėtvarkos sistema.

Teisinės valstybės formavimasis

Iš istorinės patirties matyti, kad valstybės raidos ir jos atsiradimo priežastys toli gražu ne moralė ar religija – jos glūdi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Mokslininkai grindžia išvadą, kad valstybinė organizacija pakeitė gimininę gentinę organizaciją ir tai įvyko ne dėl papročių ar religinių pažiūrų, o dėl ekonominių pirmykštės bendruomenės pokyčių.

Yra žinomi keli dideli darbo pasidalijimai: gyvulininkystės atsiskyrimas nuo žemdirbystės, amatų – nuo žemdirbystės. Pavyzdžiui prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų plėtrą, skatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybei palaikyti ir savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapo ekonomiškai naudingas. Kaip pvz. karo belaisviai jau nebežudomi – jie padaromi vergais ir verčiami dirbti, o nesuvartoti produktai pasisavinami. Vėliau prasidėjo ir turtinis visuomenės sluoksniavimasis – atsirado turtingieji ir neturtingieji. Turtinė nelygybė ilgainiui pradėjo lemti ir socialinę nelygybę. Pamažu visuomenė išsiskyrė į skirtingų interesų ir skirtingos padėties grupes.

Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių išsiskyrė didikai. Ėmė rastis įvairūs šventikai ir vadai. Šie žmonės, naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo grobio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amatininkų dirbinių, darbo įrankių. Savo valdžią ilgainiui tapusią paveldimą, jie naudojo ne tiek visuomenės, kiek savo asmeninių interesų apsaugai, kad išlaikytų vergus ir savo genties narius paklusnius. Tačiau ilgainiui gimininė gentinė santvarka ėmė irti. Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradėjo išstumti valstybinio pobūdžio organizacija. Gimininė gentinė organizacija naujomis ekonominėmis sąlygomis, nesant turtinės ir socialinės nelygybės, pasirodė netinkama raidos prieštaravimų draskomai visuomenei valdyti. Taip pradėjo kurtis valstybinės institucijos pirmykštės bendruomenės viduje pamažu išstumdamos bendruomenės institucijas arba suteikdamos joms naują pavidalą.

Pirmuoju valstybės požymiu galima laikyti ypatingo žmonių sluoksnio atsiradimą, kuris negamino jokių materialių dalykų, o užsiėmė vien valstybės (bendruomenės) valdymu. Kartu buvo nustatyti įvairūs mokesčiai ir rinkliavos šiam žmonių sluoksniui išlaikyti. Visuomenė ėmė skirstytis ne pagal giminystės ar kraujo ryšį, bet pagal administracinį teritorinį požymį. Atsirado nuolatiniai ginkluoti būriai, kurių paskirtis buvo valstybės teritorijos vientisumo gynyba nuo išorės priešų išpuolių ir kitų valstybių užkariavimas. Valstybė visuomenei nebuvo primesta iš šalies – ji susidarė ir natūraliai vystėsi bei tobulėjo.

Valstybė ir pilietinė visuomenė

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Ji atsirado atsiskyrus valstybei nuo socialinių junginių, atskyrus valstybę nuo santykinai savarankiškos visuomenės gyvenimo srities, daugybės visuomeninių santykių ir išlaisvinus juos nuo valstybės kontrolės.

Ikikapitalistinės luominės visuomenės
valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Ten vyravo socialinė grupė, kuri organizavosi į valstybę, palaikančią luomų ribas ir saugančią bei ginančią aukštųjų luomų, kurių vardu buvo įgyvendinama valdžia, privilegijas.

Pilietinė visuomenė pradėjo formuotis naikinant luominę santvarką ir nelygybę, išlaisvinant visuomenės interesus nuo valstybės diktato. Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struktūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parlamentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimti norminius aktus bei įstatymus). Atstovaujamos demokratijos atsiradimas yra pilietinės visuomenės susidarymo laikotarpio reiškinys. Svarbiausiu valstybės tikslu ilgainiui tapo jos sistemos pateisinimas ir teisėtumas, visuomenės apsauga ir bendrų jos interesų tvarkymas.

Ilgainiui valstybės interesai tapo politiniai, kuriuos valstybė turėjo pateisinti, kaip kad vykdomą savo politiką. Tam tikslui buvo kuriami įstatymai, kurie reglamentavo valstybės veiklą ir atsakomybę už vykdomos politikos laikymąsi. Tačiau ne visada valstybės vykdoma politika sutampa su pilietinės visuomenės nuomone ar interesais. Todėl valstybė įgyvendindama vadžios numatytos politikos tikslus naudoja įvairius metodus:

Įtikinimas – aktyvus poveikis žmonių valiai ir sąmonei idėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiūrį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funkcijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologinių individualios ar grupinės sąmonės poveikio priemonių, kurių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių vertybių įsisąmoninimas ir priėmimas. Įtikinimo metodu skatinama iniciatyva ir ugdoma atsakomybė už savo veiksmus ir elgesį.

Prievarta – psichologinis, materialus ir fizinis įgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant priversti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės interesais. Tai griežta organizuota poveikio priemonė, pagrįsta organizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdančiojo objekto valios svyravimą. Prievarta riboja žmogaus laisvę ir įstumia jį į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik siūlomas valstybės primestas elgesys. Valstybinė prievarta būna teisinė ir neteisinė:

– neteisinė prievarta būdinga despotinėms ir totalitarinėms valstybėms;

– teisinę prievartą reglamentuoja teisės normos. Valstybės teisinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kontroliuojami, juos taipogi galima apskųsti teismui. Ši prievarta valstybės teritorijoje turi būti bendra ir visuotinė, teisės normos turi reglamentuoti jos apimtį, taikymo sąlygas, griežtai laikantis proceso normų.

Teisinė prievarta naudojama teisinėje valstybėje, kuri nesusilieja su visuomene ar kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Ji turi savo priemonių sistemą, kuri užtikrina tinkamą rinkos ekonomikos bei visuomeninių, socialinių santykių efektyvų valdymą. Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškiantį aukščiausia valdžia piliečiams ir jų susivienijimams. Turėdama suverenitetą, valstybė nustato visiems privalomas elgesio taisykles ir užtikrina tinkamą jų vykdymą ir reikalui esant tam gali naudoti ir prievartą. Teisinės valstybės ypatumai:

– įstatymų viršenybė, kai nė viena valstybinė institucija ar visuomeninė organizacija neatleidžiama nuo įstatymų laikymosi;

– piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas, kai valdžia yra turi būti atsakinga piliečiams ir tai turi būti įtvirtinta valstybės konstitucijoje;

– valdžių pasidalijimo principas, kai valdžios yra nepriklausomos viena nuo kitos t.y. įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą ir teisėtumą užtvirtina teismas;

– demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas, kai realiai užtikrinamos piliečių teisės ir laisvės bei sudaromas šių garantijų apsaugos mechanizmas.

Tačiau vien šių ypatybių neužtenka, norint sukurti demokratišką ir teisinę valstybę. Tam reikia, kad valstybės piliečiai pasiektų aukštą politinio ir teisinio sąmojingumo lygį, būtiną žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Taip pat reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompetencijos sąmojingai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. Todėl svarbu teisiškai ir politiškai šviesti visuomenę. Visose valstybės srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas. Todėl demokratinėje teisinėje valstybėje galima tik valstybinė teisinė prievarta, kadangi valstybės pagrindas – pliuralizmas t.y. nuomonių sąveika.

Sociologijos ir teisės sociologijos formavimasis, jos samprata bei tikslai

Vystantis valstybei ilgainiui ėmė rastis bendradarbiavimo su piliečiais poreikis, kadangi visuomenės interesai užima gana svarbią vietą valstybės gyvenime. Tam, kad juos tirti ir nagrinėti atsirado atitinkami institutai galintys užtikrinti ir apibrėžti valstybės santykius su pilietine visuomene.

Sociologija – mokslas apie visuomenę, tuo tarpu teisės teorija – mokslas apie techninius dalykus. Sociologija – visuomenės ir jos grupių elgsenos tyrimai. Jos tikslai
:

1) nustatyti, kokios jėgos įtakoja visuomenę, jos grupes;

2) nustatyti pokyčius visuomenėje;

3) nustatyti visuomenės struktūrinius pagrindus.

Sociologijos tikslai siekiami tiriant jėgas, lemiančias visuomenės suderinamumą ir konfliktus.

Bendras sociologijos tikslas – suprasti santykius tarp individų ir grupių bei nustatyti jų santykių tipus. Sociologijos ištakos – feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija – statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėja visuomenę. Pirmasis sociologijos sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847): sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje – sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies.

Pavadinimas “teisės sociologija” kilęs iš trijų žodžių: lietuvių “teisė“, lotynų “societas” ir graikų “logos”. Iš šių žodžių junginio kyla daugiareikšmis terminas, nes vien jau lietuviškas žodis “teisė” yra daugiareikšmis terminas . Lietuvių kalbos žodis teisė, prancūzų – droit, anglų – right, vokiečių – recht, italų – diritto yra metafora, kuri pradžioje įgijo moralinę prasmę, o tik vėliau teisinę. Todėl tenka atsigręžti į pirminę teisės termino reikšmę. Pavyzdžiui, droit – tiesiog reiškia tiesią liniją. Todėl nors ir nėra vieningo teisės supratimo, bet sutinkama, kad teisė – visuma ir vertybė. Teisės sociologija suteikia sisteminį požiūrį į teisę kaip visumą, nes teisė – tai ne vien būdas, priemonė spręsti pavienius konfliktus.

Teisės sociologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje. Teisės sociologijos kaip mokslo susiformavimą lėmė šios pagrindinės priežastys:

Pirma, tai poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, kaip ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – teisės sociologijos susiformavimo pirmoji priežasčių. Teisės sociologija susijusi su teisininkais ir sociologais, kurie pabrėžė visuomenės solidarumą. Jie ieškojo tvarkos ir atkreipė dėmesį į vertybes ir normas.

Antra priežastis susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų – germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystimasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. XX a. kilo problema – ką reiškia teisinis pozityvizmas? Teisė atitrūksta nuo šaknų, ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Tuomet iškilo kitokio požiūrio būtinumas ir XX a. per. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas: “kas pirma : teisė ar valstybė?” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorija, kad teisė – teisininkam.

Tai pabrėžė ir Roskas Paundas [Pound] (1870-1964) – Harvardo universiteto (ir kitų JAV universitetų) teisės profesorius, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė į teisę orientuoto socialinio susitelkimo teoriją, vadovavo amerikiečių Realistinės teisės mokyklai. Realistinės teisės mokyklos doktrina akcentavo, kad teisės normas kuria teisėjai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi savo abstrakčiu naudingumo supratimu. Paundo į teisę orientuoto socialinio susitelkimo sampratą, kuri pratęsė ir užbaigė E.Erlicho “gyvosios” teisės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913 m. jis teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias. Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių teisės normų. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė – gyvoji teisė – visuma įvairių normų, nebūtinai
nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Ją galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė – visuma persipynusių tvarkų. Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. Tačiau jis nenurodė kriterijų, kada turi būti naudojama valstybės, kada gyvoji teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų. Taigi remiantis gyvosios teisės teorija Paundo idėja yra tokia: jei reali teisėtvarka arba veikianti teisė (law in action) yra svarbesnė už knyginę teisę (law in books), tai teisminė teisėkūra turi įveikti įstatymų leidėjo formalizmą, prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Jis aiškiai suformulavo prieštaravimą tarp formaliosios teisės pastovumo ir socialinės tikrovės kintamumo, tarp būtinybės išsaugoti teisėtvarkos stabilumą ir poreikio skatinti kitimus teisėje problemą. Šią problemą Paundas bando išspręsti remdamasis funkcionalizmo paradigma, t.y. nagrinėdamas teisės normas, jų funkcijų visuomenėje požiūriu. Jis rašo, kad “mes kviečiame į pagalbą filosofiją, etiką, politiką ir sociologiją, kad jos padėtų išspręsti tokias problemas, kurias mes laikome teisės mokslo problemomis. Teisę reikia nagrinėti visais atžvilgiais, kaip labiau specializuotą fazę to, kas labiau platesniu požiūriu yra mokslas apie visuomenę” .

Trečia teisės sociologijos susiformavimo priežastis – poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais. Kaip teigia Parsons: “teisės mokslas turi įgyti empyriškumo”. Jei teisė tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Konkretūs istoriniai, psichologiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą ar net jos sukūrimą. Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir teisės normas su realiai egzistuojančiais procesais. Teisė yra vienas iš valdymo būdų ir, jei norime ko nors pasiekti ekonominiame gyvenime, galime tai padaryti nustatant taisykles.

Todėl galima daryti išvadą, kad, jei sociologijos mokslas nagrinėja atskirų žmonių, žmonių grupes ir visos visuomenės socialinį gyvenimą, tai teisės sociologija – mokslas apie atskirų žmonių, žmonių grupių ir visuomenės teisinį gyvenimą. Taigi abu šie mokslai nagrinėja socialinį gyvenimą tik teisės sociologija krypsta į to gyvenimo teisinius reiškinius. Teisė iš sociologijos perėmė teisės, kaip solidarumo priemonės teoriją, iš kurios kilusios kategorijos perėjo į teisės dogmatiką ir mokslą, tyrimo metodus, analizės lygius ir sociologinį požiūrį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2849 žodžiai iš 9420 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.