Teises aktu herarchija
5 (100%) 1 vote

Teises aktu herarchija

1121

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………. 3

1. LIETUVOS NORMINIAI TEISĖS AKTAI ……………………………………………………….. 4

1.1. Pagrindiniai ir paprastieji įstatymai ………………………………………………………. 5

1.2. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai …………………………………………………….. 6

1.3. Vyriausybės norminiai teisės aktai ……………………………………………………….. 6

1.4. Lietuvos Respublikos Prezidento teisės aktai ………………………………………… 7

1.5. Šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės aktai ……………………………….. 7

1.6. Vietos savivaldos institucijų teisės aktai ………………………………………………. 8

1.7. Įmonių ir kitų ūkio subjektų norminiai teisės aktai ………………………………… 8

2. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS ………………………………………………. 9

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………….. 10

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………… 11

ĮVADAS

Temos aktualumas. Įstatymuose ir kituose poįstatyminiuose aktuose įtvirtintos teisės normos sukurtos tam, kad jų reikalavimai būtų įgyvendinami, kad jos būtų realizuojamos.

Nors ir įstatymuose, ir poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose suformuluotos (nustatytos) ir įtvir­tintos teisės normos, teisiniu požiūriu įstatymai skiriasi nuo poįstatyminių aktų kai kuriais požymiais.

Darbo tikslas – įvertinti teisės aktų hierarchiją.

Darbo uždaviniai:

1.pateikti įstatymo sampratą;

2.apibūdinti Lietuvos teisės aktus;

3.pateikti išvadas.

Tai, kad įstatymai yra svarbiausi norminių teisės aktų sistemoje, kad jie turi aukščiausią teisinę galią visų kitų teisės aktų atžvilgiu, ir lemia specifinę įstatymų leidimo tvarką. Įstatymas dažnai yra ilgo ir sudėtingo analitinio proceso rezultatas.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriant teisės normas, rengiant ir leidžiant norminius teisės aktus (teisės šaltinius) pirmiausia dalyvauja aukščiausiosios valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė. Valdymo (administravimo) norminius aktus leidžia visos Lietuvos šakinio valstybinio valdymo institucijos – ministerijos, komitetai, departamentai, kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos: miestų ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos ir merai.

Reglamentų esminis bruožas – jų bendras taikymas, nes jie skirti ne konkrečiai asmenų grupei, o abstrakčioms situacijoms reguliuoti. Reglamentams būdingas tiesioginis taikymas, todėl jų nereikia įgyvendinti nacionalinėje teisėje priimant atskirus teisės aktus, o galima remtis jų nuostatomis tiesiogiai nurodant į patį reglamento tekstą. Direktyvos, kitaip negu reglamentai, tik įpareigoja valstybes nares pasiekti joje numatytus tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formą ir būdus. Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali būti skirtos konkrečioms valstybėms narėms. Be reglamentų ir direktyvų, ES institucijos priima ir sprendimus. Tai individualūs teisės aktai, skirti konkrečiam subjektui ar jų grupei. Be to, sprendimai, kaip ir reglamentai, yra taikomi tiesiogiai valstybėse narėse, o tai suteikia teises asmenims ginant savo interesus remtis pačiomis sprendimų nuostatomis. 

1. LIETUVOS NORMINIAI TEISĖS AKTAI

Norminis teisės aktas – tai oficialus rašytinis dokumentas, turintis privalomąją juri­dinę galią ir skirtas nevienkartiniam naudojimui (taikymui).

Norminio teisės akto požymiai yra šie:

1.jis yra priimtas kompetentingo teisėkūros subjekto;

2.išreiškia valdingus paliepimus;

3.sukuria tam tikrus teisinius padarinius;

4.reguliuoja visuomeninius santykius;

5.nustato, keičia ar naikina tei­sės normas.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriant teisės normas, rengiant ir leidžiant nor­minius teisės aktus (teisės šaltinius) pirmiausia dalyvauja aukščiausiosios valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas, Prezi­dentas ir Vyriausybė. Valdymo (administravimo) norminius aktus leidžia visos Lie­tuvos šakinio valstybinio valdymo institucijos – ministerijos, komitetai, departa­mentai, kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos: miestų ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos ir merai. Visi minėti teisėkūros subjektai leidžia įvairių pavadinimų, formų, reikšmės ir paskirties norminius aktus (teisės šaltinius), kuriuose suformuluotos ir įtvirtintos teisės normos. Teisėkūros institucijos reikšmė ir vieta kitų institucijų sistemoje le­mia ir norminio akto, kaip teisės šaltinio, reikšmę, teisinę galią, teritorinę veiklos erdvę.

Teisės aktų klasifikacija – tai jų skirstymas į atskiras grupes pagal tam tikrus požymius. Taip sugrupavus (suklasifikavus) teisės aktus lengviau galima jais naudotis ir veiksmingiau taikyti juose
įtvirtintas normas.

Pagal reikšmę (teisinę galią) norminiai teisės aktai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius norminius teisės aktus. Įstatymai pagal reikšmę (teisinę galią) skirstomi į pagrindinius (konstitucinius ir paprastuosius.

Pagal teritorinę galiojimo erdvę norminiai teisės aktai skirstomi į nacionalinius ir lokalinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kodeksai, kiti Lietuvos įstatymai.

Vyriausybės nutarimai ir šakinio valstybinio valdymo institucijų aktai galioja visoje Lietuvos teritorijoje, o savivaldybių tarybų, miestų (rajonų) merų, apskričių virši­ninkų norminiai aktai – tik atitinkamų administracinių vienetų ribose.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami ir pagal taikomąją paskirtį asmenų atžvil­giu. Dauguma Lietuvos norminių teisės aktų taikoma visiems fiziniams ir (ar) juri­diniams asmenims. Tačiau yra nemažai norminių teisės aktų, skirtų tam tikrų kate­gorijų asmenų (subjektų) santykiams reguliuoti. Taikomoji norminio teisės akto paskirtis asmenų atžvilgiu paprastai nurodoma pačiame teisės akte. Antai jau įstatymų pavadinimai – Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje Įstatymas, Viešųjų įstaigų įstatymas ir t. t. – atskleidžia taikomąją jų paskirtį.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami ir pagal teisės šakas, t. y. priskiriami prie kurios nors teisės šakos (baudžiamosios, civilinės, darbo ar kt.) šaltinių.

1.1. Pagrindiniai ir paprastieji įstatymai

Svarbiausi Lietuvos teisės šaltiniai yra konstituciniai įstatymai. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, konstituci­nis aktas „Dėl nesijungimo į postsovietines rytų sąjungas“ ir kt. Pagrindiniai įstaty­mai lemia visų paprastųjų įstatymų bei poįstatyminių norminių teisės aktų turinį ir yra teisinis pamatas leidžiant visus kitus norminius aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad jei įstatymas ar kitas aktas prieštarauja Konstitucijai, jis negalioja.

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų konstitucinių įstatymų nuosta­tos turi pačią aukščiausią teisinę galią.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinį sudaro esminės nuostatos (teisės nor­mos), reguliuojančios svarbiausius visuomeninius santykius valstybėje. Joje įtvir­tinti žmogaus (visuomenės) ir valstybės tarpusavio santykiai, apibūdintos pagrindi­nės žmogaus ir piliečių teisės, laisvės bei pareigos, išvardytos Lietuvos valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos, nustatyti jų veiklos principai ir kompe­tencija, išspręsti svarbiausi teismų sistemos klausimai, sureguliuoti užsienio politi­kos, pilietybės ir kai kurie kiti valstybinės reikšmės dalykai.

Daugelis Konstitucijos nuostatų tiesiogiai nereguliuoja visuomeninių santy­kių, taigi ir nenustato konkrečių jų dalyvių teisių ir pareigų. Konstitucijoje vyrau­ja vadinamosios normos-principai, nurodantys svarbiausių visuomeninių santy­kių reguliavimo kryptį. Paprastuosiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose konstitucinės normos sukonkretintos, nurodytos jų įgyvendinimo sąlygos, teisinių santykių subjektų teisės, pareigos, teisinė atsako­mybė už tų normų pažeidimą.

Paprastieji Įstatymai – tai visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti įstaty­mai, kuriems priimti pakanka paprastosios posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų daugumos. Kaip ir Konstitucija bei kiti pagrindiniai įstatymai (svarbiausi tei­sės šaltiniai), paprastieji įstatymai yra labai reikšmingi teisės šaltinių sistemoje ir yra teisinis pamatas leidžiant poįstatyminius norminius teisės aktus. Pastarųjų at­žvilgiu paprastieji įstatymai turi aukščiausią teisinę galią.

Kai kuriuos savo sprendimus Seimas įformina nutarimais. Įstatymo formą Sei­mas visada suteikia tiems teisės aktams, kuriuose įtvirtinti svarbūs privalomojo po­būdžio paliepimai. Tuo įstatymai skiriasi nuo nenormatyvinio pobūdžio Seimo pri­imtų aktų – deklaracijų, pareiškimų ir kitų aktų, kuriuos neprivalu vykdyti. Juose Seimas išreiškia tik savo pageidavimus, norus, siūlymus, bet ne privalomojo elgesio reikalavimus.

1.2. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai

Kad Vyriausybė, šakinio valstybinio valdymo ir vietinės valdžios bei valdymo orga­nai galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, Seimas, o įstatymuose nustatytais atvejais ir Vyriausybė suteikia jiems reikiamus įgaliojimus. Vienas iš svarbiausių tokių įga­liojimų yra poįstatyminių norminių teisės aktų (privalomųjų elgesio taisyklių) lei­dimas. Lietuvoje poįstatyminius norminius teisės aktus įgaliotos leisti šios valsty­bės institucijos: Vyriausybė, ministerijos ir kitos šakinio valdymo institucijos, miestų (rajonų) savivaldybių tarybos, jų valdybos ir merai. Savo kompetencijos ribose vietinius (lokalinius) norminius aktus turi teisę leisti vyriausiasis ūkio subjektų (įmo­nių, įstaigų) administratorius. Visų minėtų valstybės institucijų leidžiami normi­niai teisės aktai vadinami poįstatyminiais, nes juose įtvirtintos taisyklės visiškai ati­tinka įstatymų reikalavimus. Tai – viena iš svarbiausių teisėtumą užtikrinančių sąlygų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, visus svarbiausius visuomeninius santykius regu­liuoja įstatymai. Visos pagrindinės (pirminės) teisės
normos nustatomos ir įtvirti­namos Seimo priimtuose įstatymuose. Poįstatyminiai norminiai aktai gali būti pri­imami tik remiantis įstatymais. Jų paskirtis – sukonkretinti ir aiškinti įstatymų nuostatas, nurodyti įstatymų normų taikymo praktikoje tvarka tam tikrose veiklos srityse ir konkrečiose situacijose. Tik tokie poįstatyminiai norminiai aktai turi teisi­nę galią ir yra teisės šaltiniai.

1.3. Vyriausybės norminiai teisės aktai

Svarbiausi poįstatyminiai norminiai teisės aktai yra Lietuvos Respublikos Vyriau­sybės norminiai teisės aktai, vadinami nutarimais. Įstatymai turi didesnę teisinę galią nei poįstatyminiai teisės aktai, o Vyriausybės nutarimai – didesnę teisinę galią nei kitų (žemesnių) valstybės institucijų leidžiami teisės aktai.

Vyriausybės nutarimuose paprastai būna suformuluoti ir įtvirtinti bendro po­būdžio paliepimai (t. y. teisės normos), kuriais dažniausiai konkretinamos ir aiški­namos įstatymų nuostatos, nusakoma, kaip jos turi būti įgyvendinamos praktikoje. Taigi šie aktai yra normatyviniai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1554 žodžiai iš 3094 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.