Teisės ir valstybės santykis2
5 (100%) 1 vote

Teisės ir valstybės santykis2

11213141

PLANAS

1. Įvadas ………………………………………………….. 3

2. Dėstymas:

2.1 Valstybė …………………………………………. 5

2.2 Teisė …………………………………………….. 13

3. Išvados:

3.1 Valstybės ir teisės santykis ………………. 16

4. Literatūra …………………………………………….. 19

ĮVADAS

Mes skaitome akivaizdžiomis tiesomis: kad visi žmonės yra sutverti Kūrėjo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą: kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką…….

(Iš JAV NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJOS, 1767)

Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma.

Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.

Valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos buveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas”. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga”, tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė.

Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svarbu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlubuoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą, t.y. valdžią, jos priklausomybę. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniais veiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėms valdžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi visos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir tobulėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmonių gyvenimo sąlygų pati visuomenė. Labai sunku suprasti valstybės esmę, savybes ir bruožus.Tai įmanoma tik nagrinėjant istoriją, įvairius valstybės ir ekonomikos, visuomenės socialinio, teisinės kultūros ypatumus, politinio ir dvasinio gyvenimo ryšius.

Teisės sąvokas ir normas bei jų kriterijus lemia visuomenės gyvenimo sąlygos. Teisės normų kūrimas neįsivaizduojamas be detalios pažinties su kuria nors socialinio reguliavimo sritimi. Teisės normų kūrimą lemia spec.visuomenės gyvenimo srities, kur jos bus taikomos, bruožai ir požymiai.

Tad, norint tiksliai suprasti valstybės ir teisės santykį, būtina plačiau išnagrinėti valstybės ir teisės sąvokas.

VALSTYBĖ

Pačios seniausios valstybės susidarė Nilo, Tigro, Indo, Gango, Jangdzės upių žemupiuose. Čia buvo derlingi laukai ir dėl to sparčiai didėjo darbo našumas. Tai lėmė galimybė materialiai išlaikyti nieko negaminantį , bet reikalingą visuomenės raidai valdininkų aparatą.

Valstybės susidarymas Rytuose – tai pirmykštės gimininės visuomenės virtimas valstybe. Pagrindinės valstybės atsiradimo priežastys: būtinumas atlikti didelius irigacijos(laistymas, drėkinimas) darbus; poreikis šiems tikslams suvienyti daug žmonių ir dideles teritorijas; būtinybė centralizuotai vadovauti darbams ir
žmonėms.

Europos valstybių susidarymą lėmė – visuomenės sluoksnių atsiradimas; būtinumas tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtingesnė dėl gamybos plėtros, naujų šakų atsiradimo, darbo pasidalijimo; slopinti pavergtų giminių ir savų išnaudojamųjų pasipriešinimą; palaikyti visuomenės tvarką ir užtikrinti visuomeninę gamybą, socialinį visuomenės stabilumą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant įvairias priemones, tarp jų ir prievartos, kad visi laikytųsi naujų teisės normų, ne visada atitinkančių tam tikrų grupių interesus ir laikomų neteisingomis; kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas. Dėl to kaimynai buvo arba pavergiami, arba organizuojami į valstybes. Visuomenėje esanti gamybos priemonių nuosavybės forma iš esmės veikė valstybės susidarymą.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos aparatu.

2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas.

3. Gyventojai dalinami teritoriniu principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių.

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Valstybė – tai visi gyventojai, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje ir turintys suverenią valdžią.

Valstybę apibudinantys požymiai:

1. Geografiškai apibrėžta teritorija ir jos gyventojai.

2. Aukščiausioji valdžia(suverenitetas).

3. Įstatymų šaltiniai – legalus valstybės autoritetas.

4. Taisyklės įgyvendinamos su biurokratijos pagalba.

5. Gyventojų santykį su valstybę nusako pilietybė. Pilietybė suteikia galimybę tvarkyti valstybės reikalus ir tikėtis valstybės paramos.

6. Valstybė disponuoja išteklių ir jėgos šaltinių kontrole.

Valstybė nuo kitų politinių organizacijų skiriasi:

1. Ji – prievartinė organizacija, pasireiškianti per viešąją valdžią.

2. Valstybė turi politinio gyvenimo reglamentavimo monopoliją(Pvz.Sukūrus partiją reikia ją registruoti).

3. Valstybės organai suverenūs, kitų politinių organizacijų atžvilgiu. Valstybės sprendimai yra aukščiausi, politinės partijos šių sprendimų panaikinti negali.

4. Tik valstybė turi spec.valdymo ir prievartos aparatą( Pvz. Kariuomenę, policiją).

5. Valstybė telkia, integruoja visuomenę.

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelę įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose( JTO, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienijimuose( Pvz. Europos Sąjungoje).

Valstybei būdinga yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1. Teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant į jos sudėtį iki valstybinius susivienijimus.

2. Nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų teritorijos dalies.

3. Dinastinės sąjungos.

4. Politinės sąjungos (Šveicarija).

5. Buvusių imperijų administracinių sienų ribose (buvusios Europos šalių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje).

6. Tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus reta išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos

yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiūrint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Šiuolaikinės valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

1. Valstybės galva (prezidentas, monarchas);

2. Legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

3. Vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

4. Teisinės valdžios organai.

Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją,
kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yra biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose šalyse yra mokytojai (išskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, vidutinio ir aukšto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas).

Max Weber atžymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

1. Pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs ir per jį – aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

2. Neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles.

3. Profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.

Visų įstaigų ir pareigūnų veikla turi griežtai atitikti konstituciją, įstatymus ir juos papildančius aktus pagal juose nustatytą kompetenciją. Šis principas reiškia užtikrinimą, kad visos įstaigos ir organizacijos griežtai vykdys norminių aktų reikalavimus, kovos su korupcija ir įvairiais piliečių teisių ir laisvių, visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų teisių pažeidimais.

Korupcija. Ugdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro didžiulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola – 1999 m. duomenimis – padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių).

Teisminė valdžia. Legislatyvinės valdžios priimti įstatymai apibrėžia žmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasižengimus įstatymui ir nubaudžia nusikaltusius. Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą. Kitose Europos šalyse pagrindiniu teisinių normų šaltiniu buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdžia. Šią tradiciją naujaisiais laikais sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradžioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautose kraštuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mažesnę svarbą, sprendžiant bylas remiasi pirmiausia kodeksais. Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos, teisės neliūdyti prieš save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje šalių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX a. žymiai sumažėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripažįstama habeas corpus teisė. Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse iškyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporacijų, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje šalių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiausia teisinio precedento sistema. Kiek mažiau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse šalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panašios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.

Šalyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Pakistanas) šalia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema – šarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinės sistemomis šarija yra ne tokia lanksti, dažnai numato labai griežtą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos žalos. Pvz. Už

vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Šarija draudžia imti procentus už paskolą, gerti vyną. Tai buvo išvystyta teisės sistema jau X amžiuje.

Valstybės funkcijos:

1. Valstybė prižiūri kaip laikomasi priimtų normų ir taisyklių;

2. Užtikrina nacionalinį saugumą ir visuomeninę tvarką;

3. Valstybė valdo socialinius ir ekonominius procesus;

4. Valstybė reguliuoja socialinius, nacionalinius ir tarptautinius santykius.

Jungtinėse Amerikos Valstijose Visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomonė, kad valstybė pirmiausiai yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Iš tiesų resursų paskirstymas yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupia lėšas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viešiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų šalies regionų, ūkio šakų vystymui ir t.t.
ne mažiau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatant lėšų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių išlaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudžetą.

Daugumas valstybių, ypač išsivysčiusiose šalyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialiniu aprūpinimu senatvėje ar netekus darbo. Šiems tikslams skiriama arti pusės biudžetinių išlaidų. Neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti mažiau 10 % biudžetinių išlaidų. Šios lėšos skiriamos nemokamai medicininiai pagalbai neturtingiems gyventojams, išmokoms daugiavaikėms šeimoms.

Išsivysčiusios šalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat užsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kurią atlieka visos trys valdžios šakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriuose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarptautines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja užsienio politikos sferą. Teisinė valdžia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisės pažeidimo atvejais. Vykdomoji valdžia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdžių sprendimus. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdžia tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama

klausimą spręsti referendume arba plebiscite. 1991 m. – plebiscitas nepriklausomybės klausimu; 1992 m. referendumu priimta konstitucija.

Termino administravimas reikšmė yra valdymas, Amerikoje žodis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Administravimas – tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiškai, o neapsiriboja tarpininkavimu arba lėšų paskirstymu.

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Klostantis pilietiniai visuomenei kūrėsi ir šiuolaikinė valstybė. Pilietinė visuomenė – laisvų piliečių, savarankiškų asociacijų ir organizacijų reiškimosi sfera, kuri įstatymiškai apsaugota nuo valdžios kišimosi. Pilietiniai visuomenei atsirasti sąlygos:

1. Privati nuosavybė, rinkos ekonomika;

2. Atstovaujamosios institucijos;

3. Visų visuomenės sektorių atvirumas;

4. Valstybės garantuojama veiklos, verslo, darbo laisvė;

5. Teisinių normų sistema, kuri įtvirtina visų piliečių lygiateisiškumą.

6. Valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas.

Pilietinė visuomenė yra socialinė aplinka.

Be pilietinės visuomenės negali būti demokratinės teisinės valstybės. Teisinės valstybės požymiai:

1. Teisinio įstatymo viršenybė. Nei viena valstybės institucija, pareigūnas, visuomeninė organizacija, nei vienas žmogus neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi.

2. Piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2626 žodžiai iš 5223 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.