Teisės ir valstybės santykis2
5 (100%) 1 vote

Teisės ir valstybės santykis2

PLANAS

1. Įvadas ………………………………………………….. 3

2. Dėstymas:

2.1 Valstybė …………………………………………. 5

2.2 Teisė …………………………………………….. 13

3. Išvados:

3.1 Valstybės ir teisės santykis ………………. 16

4. Literatūra …………………………………………….. 19

ĮVADAS

Mes skaitome akivaizdžiomis tiesomis: kad visi žmonės yra sutverti Kūrėjo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą: kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką…….

(Iš JAV NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJOS, 1767)

Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma.

Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.

Valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos buveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas”. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga”, tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė.

Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svarbu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlubuoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą, t.y. valdžią, jos priklausomybę. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniais veiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėms valdžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi visos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir tobulėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmonių gyvenimo sąlygų pati visuomenė. Labai sunku suprasti valstybės esmę, savybes ir bruožus.Tai įmanoma tik nagrinėjant istoriją, įvairius valstybės ir ekonomikos, visuomenės socialinio, teisinės kultūros ypatumus, politinio ir dvasinio gyvenimo ryšius.

Teisės sąvokas ir normas bei jų kriterijus lemia visuomenės gyvenimo sąlygos. Teisės normų kūrimas neįsivaizduojamas be detalios pažinties su kuria nors socialinio reguliavimo sritimi. Teisės normų kūrimą lemia spec.visuomenės gyvenimo srities, kur jos bus taikomos, bruožai ir požymiai.

Tad, norint tiksliai suprasti valstybės ir teisės santykį, būtina plačiau išnagrinėti valstybės ir teisės sąvokas.

VALSTYBĖ

Pačios seniausios valstybės susidarė Nilo, Tigro, Indo, Gango, Jangdzės upių žemupiuose. Čia buvo derlingi laukai ir dėl to sparčiai didėjo darbo našumas. Tai lėmė galimybė materialiai išlaikyti nieko negaminantį , bet reikalingą visuomenės raidai valdininkų aparatą.

Valstybės susidarymas Rytuose – tai pirmykštės gimininės visuomenės virtimas valstybe. Pagrindinės valstybės atsiradimo priežastys: būtinumas atlikti didelius irigacijos(laistymas, drėkinimas) darbus; poreikis šiems tikslams suvienyti daug žmonių ir dideles teritorijas; būtinybė centralizuotai vadovauti darbams ir
žmonėms.

Europos valstybių susidarymą lėmė – visuomenės sluoksnių atsiradimas; būtinumas tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtingesnė dėl gamybos plėtros, naujų šakų atsiradimo, darbo pasidalijimo; slopinti pavergtų giminių ir savų išnaudojamųjų pasipriešinimą; palaikyti visuomenės tvarką ir užtikrinti visuomeninę gamybą, socialinį visuomenės stabilumą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant įvairias priemones, tarp jų ir prievartos, kad visi laikytųsi naujų teisės normų, ne visada atitinkančių tam tikrų grupių interesus ir laikomų neteisingomis; kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas. Dėl to kaimynai buvo arba pavergiami, arba organizuojami į valstybes. Visuomenėje esanti gamybos priemonių nuosavybės forma iš esmės veikė valstybės susidarymą.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos aparatu.

2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas.

3. Gyventojai dalinami teritoriniu principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių.

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Valstybė – tai visi gyventojai, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje ir turintys suverenią valdžią.

Valstybę apibudinantys požymiai:

1. Geografiškai apibrėžta teritorija ir jos gyventojai.

2. Aukščiausioji valdžia(suverenitetas).

3. Įstatymų šaltiniai – legalus valstybės autoritetas.

4. Taisyklės įgyvendinamos su biurokratijos pagalba.

5. Gyventojų santykį su valstybę nusako pilietybė. Pilietybė suteikia galimybę tvarkyti valstybės reikalus ir tikėtis valstybės paramos.

6. Valstybė disponuoja išteklių ir jėgos šaltinių kontrole.

Valstybė nuo kitų politinių organizacijų skiriasi:

1. Ji – prievartinė organizacija, pasireiškianti per viešąją valdžią.

2. Valstybė turi politinio gyvenimo reglamentavimo monopoliją(Pvz.Sukūrus partiją reikia ją registruoti).

3. Valstybės organai suverenūs, kitų politinių organizacijų atžvilgiu. Valstybės sprendimai yra aukščiausi, politinės partijos šių sprendimų panaikinti negali.

4. Tik valstybė turi spec.valdymo ir prievartos aparatą( Pvz. Kariuomenę, policiją).

5. Valstybė telkia, integruoja visuomenę.

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelę įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose( JTO, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienijimuose( Pvz. Europos Sąjungoje).

Valstybei būdinga yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1. Teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant į jos sudėtį iki valstybinius susivienijimus.

2. Nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų teritorijos dalies.

3. Dinastinės sąjungos.

4. Politinės sąjungos (Šveicarija).

5. Buvusių imperijų administracinių sienų ribose (buvusios Europos šalių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje).

6. Tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus reta išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos

yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiūrint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Šiuolaikinės valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

1. Valstybės galva (prezidentas, monarchas);

2. Legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

3. Vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

4. Teisinės valdžios organai.

Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją,
kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yra biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose šalyse yra mokytojai (išskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, vidutinio ir aukšto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas).

Max Weber atžymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

1. Pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs ir per jį – aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

2. Neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1580 žodžiai iš 5223 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.