Teisės ir valstybės santykis3
5 (100%) 1 vote

Teisės ir valstybės santykis3

11213141

Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

Įžanga

I.Dėstomoji dalis:

1. Valstybės kilmė ir sąvoka.

2. Teisės atradimas ir samprata.

3. Teisės ir valstybės santykis:

a) etatistinės (normatyvistinės) teisės sampratos požiūriu;

b) prigimtinės teisės sampratos požiūriu;

c) sociologinės teisės sampratos požiūriu;

4. Valstybės įtaka teisei.

5. Teisės įtaka valstybei.

6. Teisinės valstybės sąvoka.

II. Išvados

Įžanga

VALSTYBĖS KILMĖ IR SĄVOKA

Nuo senų senovės mąstytojai mėgino atsakyti į klausimą, kas yra valstybė. Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad tai bendra teisėtvarka. Jam pritarė normatyvizmo teorijos kūrėjas H.Kelzenas. Rusijos teisininkas N.M.Korkunovas tvirtino, kad valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tik valstybės institucijoms.

Kapitalistinėje visuomenėje plačiai paplito valstybės apibrėžimas, kad tai yra žmonių sąjungos, žmonių gyvenamosios teritorijos ir valdžios visuma. Garsus valstybės žinovas Leonas Diugi skiria keturis valstybės elementus: žmonių visumą, tam tikrą teritoriją, suverenią valdžią ir vyriausybę. Kai kas tapatino valstybę su šalimi, kiti – su visuomene, dar kiti – su asmenų grupe, įgyvendinančia valdžią.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė yra nusakoma taip – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga. Šiame apibrėžime pabrėžiama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija. Ji vykdo gyvybiškai svarbias visuomenei funkcijas, užtikrina jos vienybę ir vientisumą, tvarko svarbiausius jos reikalus. Kartu ji visokeriopai garantuoja piliečių teises ir laisves, palaiko patikimą ir humanišką teisėtvarką.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas procesas.

Jos atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviai imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones ir buvo valstybė.

P.Leonas teigia, kad „iš visų visuomenės formų valstybė turi didžiausios reikšmės žmonių gyvenime“. P.Leonas. (Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931m. Puslapis 51.)

Todėl ir valstybės sampratos, esmės ir vaidmens visuomenėje problemos yra pagrindinės ir diskusinės. Tai paaiškinama trimis priežastimis: 1) šios problemos tiesiogiai susijusios su įvairių visuomenės sluoksnių, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų interesais; 2) jokia kita organizacija negali konkuruoti su valstybe sprendžiant daugybę uždavinių ir funkcijų, veikiant visuomenės likimą; 3) valstybė yra labai sudėtingas ir prieštaringas visuomeninis politinis reiškinys. Atsiradusi kaip visuomenės prieštaravimų rezultatas, pati valstybė tampa prieštaraujančia, prieštaringa jos veikla ir socialinis vaidmuo.

Austrijos teisininkas H.Kelzenas pastebėjo, kad valstybės sampratą sunkina tai, kad šiuo terminu apibūdinama visuomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu jį vartoja specialiosios institucijos, valdymo arba tautos teritorijos, kur gyvena šalies gyventojai.

Pagal H.Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis priemonėmis:

1. Teisiškai valstybė yra juridinis asmuo kaip tam tikra korporacija, kadangi nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta teisine tvarka;

2. Sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu valstybei būdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms;

3. Valstybė suvokiama kaip gyvas „gamtos organizmas, socialinės biologijos forma“. Visuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskirtis – aprūpinti savo piliečius;

4. H.Kelzenas apibrėžia valstybę ir kaip normų sistemą arba kaip „politiškai organizuotą visuomenę, kaip valstybę – valdžią“.

Kaip matome, valstybės reikšmė yra didelė, ji tvarko visas žmogaus gyvenimo dalis, tačiau nuo valstybės neatsiejama yra ir teisė. Visuomenė domisi iš kur teisė kilo, kaip formavimosi, kokią įtaką ji daro žmonėms. Kitoje savo darbo dalyje bandysiu tai ir atskleisti.

TEISĖS ATSIRADIMAS IR SAMPRATA

„Teisės kūrimasis – tai ilgas istorinis procesas, nuėjęs sudėtingus ir konkrečių istorinių civilizacijų, tautų raidos savitumų, mokslo vienoje ar kitoje šalyje nulemtus etapus“, – teigia S.Vancevičius. (S.Vancevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998m. Puslapis 11.)

Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę, teisėta ir neteisėta, išraiška.

Vėliau teisė tapo pagrindinė visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisės normos draudė, įpareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Rutuliojantis civilizacijai laisvė ir
žmoniškumas bei jų siekimas buvo žmonijos pažangos rodiklis. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

Teisė atsirado dėl tų pačių priežasčių kaip ir valstybė.

Papročiai, kurie vienaip ar kitaip buvo naudingi viešpataujančiai visuomenės daliai, buvo paverčiami teisės norma, t.y. paskelbiami privalomi, o jų laikymasis buvo užtikrinamas prievarta. Valstybei oficialiai pripažinus, šie papročiai virto teisiniais papročiais.

Papročių pripažinimas, nors ir labai svarbi, bet ne vienintelė teisės atsiradimo forma. Kitas reikšmingas teisės šaltinis – tai normos, kurias išleidžia teisę kuriantys valstybiniai organai. Iš pradžių gana ilgai valstybės valdžia nekuria teisės, tik saugoja papročio teisę valdydama gyventojus ir rišdama jų ginčus. Toliau, sustiprėjusi valstybės valdžia, ima tvarkyti savo leidžiamomis normomis beveik visas žmonių gyvenimo dalis.

„Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrimų“, – sako A.Vaišvila. (A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000m. Puslapis 22.) Klausimas, kas yra teisė, neturi galutinių atsakymų: kiekviena epocha, o dažnai ir nauja žmonių karta iš naujo atsakinėja į jau seniai atsakytus klausimus, nes teisė yra labai sudėtingas socialinis reiškinys. Trumpai suformuluoti teisės sąvokos apibrėžimą yra nelengva. Tačiau dažnai šiuolaikinėje literatūroje ji apibrėžiama taip: teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų, formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), kurias nulemia ekonominiai ir kiti socialiniai veiksniai, skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuotų valstybės prievarta. Tai objektyviosios teisės sąvokos apibrėžimas. Objektyvioji teisė – tai sistema bendrų normų, kurios nesu konkretintos, neskirtos konkretiems žmonėms ar organizacijoms. Objektyviosios teisės normos išreikštos, pavyzdžiui, konstitucijose, kodeksuose, kituose teisiniuose norminiuose aktuose.

Pasak S.Vancevičiaus, „be aktyviosios teisės yra dar subjektyvioji teisė. Subjektyvioji teisė – tai sistema konkrečių teisių ir teisinių pareigų, kurios priklauso konkretiems žmonėms, jų organizacijoms remiantis objektyviosios teisės normomis. Pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi įvairias konkrečias socialines – ekonomines, politines, asmenines teises, konkrečias pareigas. Tai jo subjektyvioji teisė. Tačiau konkrečios teisės ir pareigos priklauso remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (objektyviosios teisės) normomis“. (S.Vancevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 1989m. Puslapiai 39-40)

Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynimo mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų ir jų kolektyvų visoje materialinių ir dvasinių interesų sistemoje.

Todėl teisės vertingumas yra tas, kad ji yra priemonė, patenkinanti socialiai teisingus ir progresyvius piliečių ir visos visuomenės poreikius ir interesus. Visų pirma teisė yra instrumentinė vertybė. Jos dėka žmonių veikla tampa organizuota, pastovi, darni ir kontroliuojama. Tokiu būdu teisė užtikrina visuomeninių santykių darną ir tvarką ir padaro juos civilizuotus. Politiškai organizuota visuomenė be teisės negali suderinti materialių dalykų gamybos ir daugiau ar mažiau teisingo jų paskirstymo. Teisė įtvirtina ir plėtoja tas nuosavybės formas, kurios iš prigimties būdingos konkrečiai visuomenei ir jos santvarkai.

Teisė, įkūnydama visuomeninių santykių dalyvių darnią valią, prisideda ir skatina atskirus asmenis ir visuomenę plėtoti naudingus visiems santykius. Daro įtaką žmonių elgesiui ir veiklai derindama specifinius jų interesus. Teisė nesuniveliuoja privatinių interesų ir jų neslopina, o tik suderina su bendrais interesais.

Teisės vertingumas yra ir tas, kad ji parodo ir nustato asmens laisvės visuomenėje mastą. Teisė nustato asmens laisvės ribas, o ne bendrai asmens laisvę. Teisė įgyvendina socialinę laisvę, socialinį aktyvumą ir drauge socialinę atsakomybę, nustato tokią visuomeninių santykių tvarką, kuriai esant pašalinama iš žmonių gyvenimo savivalė, individų ir grupių veiklos kontrolės nebuvimą. Teisė ir laisvė yra neatskiriamos. Teisė yra istoriškai apibrėžta ir objektyviai sąlygota realių santykių laisvės forma, tokios laisvės matas ir jos buvimo išraiška.

Teisės vertingumas yra ir tas, kad ji išreiškia tiesos idėjas, yra materialių gėrybių paskirstymo kriterijus, įtvirtina piliečių lygybę prieš įstatymus. Teisė yra normomis įtvirtintas ir įgyvendintas teisingumas. Ji, įtvirtindama laisvės ir teisingumo idėjas, įgyja didžiulę prasmę ir vertę žmogui ir visuomenei. Tačiau, kad teisė pajėgtų daryti poveikį praktikoje, saugodama žmonių
teises, iškyla teisės vidinio vienijimosi su valstybe būtinybė. Taigi trečioje savo darbo dalyje bandysiu atskleisti, koks yra teisės ir valstybės santykis, kad yra teikiamas pirmumas skirtingais teisės sampratos požiūriais.

TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS

Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai. Tačiau atskirti jų negalima. „Negali būti valstybės be teisės, o teisės be valstybės, jos abi yra ekonominės bazės politinis teisinis anstatas“, – sako doc.Z.Namavičius. (Doc. Z.Namavičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 1989m. Puslapiai 3-4). Neįmanoma tyrinėti valstybės kartu netyrinėjant teisės ir atvirkščiai. Jos abi netgi atsirado dėl tų pačių priežasčių (gamybinių jėgų vystymasis, privatinės nuosavybės atsiradimas, visuomenės susiskaldymas į klases). Valstybės ir teisės sąveika pirmiausia yra tai, kad teisė išreiškia valstybės valią. Teisė atsiranda iš valstybės, nes valstybė teisės normas kuria arba pripažįsta visuomenėje jau galiojančias normas. Valstybė rūpinasi, kad teisės normų būtų laikomasi, o prireikus priverčia jų laikytis. Valstybė be teisės negali apsieiti. Ji turi kurti savo struktūrą ir veiklą nustatančias normas, nurodyti, kaip privalo elgtis jos teritorijoje gyvenantys žmonės. Valstybė ir teisė labai glaudžiai susijusios istoriškai. Visur valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, šiuos reiškinius daugiausiai veikia tie patys istorijos dėsniai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairiapusių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistemą. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų.

„Valstybė įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje – organizuotą, politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę“. (S.Vancevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998m. Puslapis 20). Pozityvinė reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus.

Valstybinę valdžią įgyvendina valstybinis aparatas, valdingų įstaigų sistema. Ši sistema patiria visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių ir savo pačios įstatymų įtaką. Valstybinė valdžia turinti būdingų ypatybių ir dėsningumų, veikia naudodama jėgą, prievartą ir todėl potencialiai turi destruktyvią ir negatyvią socialinę psichologinę išraišką. Valstybinei valdž-iai būdinga absoliutizmo ir visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo tendencija.

Kalbant apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du dalykus: a) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės; b) netiesioginę teisinę priklausomybę ir jos ryšius su valstybe.

Plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, išvystytos valstybės politinė valdžia apribojama, ji tampa demokratinė, o su ja tiesiogiai „progresuoja“ ir teisė.

Teisė yra specifinis civilizacijos fenomenas, kurio svarbiausi bruožai tiesiogiai priklauso nuo valstybės valdingos jėgos, gebančios primesti savo valią, savo nuostatas visiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomą pobūdį. Šiuo atžvilgiu valstybė yra formuojantis ir garantuojantis veiksnys. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elgesio bendrą privalomą pobūdį, palaiko normų veikimą ir funkcionavimą, o esant būtinumui įgyvendina jas prievarta. Šiuo požiūriu teisė yra valstybinis reiškinys ir joje aiškiai ar neaiškiai suvokiamas valstybinis komponentas, valstybinės valdžios ženklas.

Tačiau nereikia suprasti valstybės vaidmens teisei suprastintai, kad teisė tik valstybės įrankis. Čia svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybė atitinkamoms normoms, principams, teiginiams suteikia ypatingą kokybę (galią) ir po to jie pradeda veikti savarankiškai ir jų veikla gali būti atgręžta ir prieš valstybę.

Toji ypatinga kokybė pasiekiama suteikiant bendrą privalomąjį valstybinės reikšmės norminį pobūdį atitinkamiems rašytiniams aktams (įstatymams, kitiems norminiams dokumentams, teismų sprendimams). Valstybė suteikia atitinkamoms normoms, principams, nuostatams teisinę kokybę ir įtraukia į teisinių leidimų ir draudimų sferą.

Valstybės formuojamasis ir garantuojamasis vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis daug priklauso nuo politinio režimo valstybėje. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir tiesiogiai. Nors teisinių paliepimų poveikis žmonių elgsenai gali būti gana didelis, tačiau iš tikrųjų veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė, kuriai nereikia tobulos teisės sistemos, kuriai esant vyrautų privatinė teisė ir žmogaus laisvė bei nepriklausomas teisingumas.

Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzistuoja privatinė nuosavybė, prekiniai piniginiai santykiai. Demokratinis režimas iškelia į pirmą vietą politinį žmogaus gyvenimą, jo padėtį ir teises. Tik teisinės socialinio žmogaus gyvenimo reguliavimo normos, suteikdamos subjektines teises užtikrina žmogui autonominės asmenybės padėtį ir laisvę. Valstybėje subrandintas demokratinis režimas
vaidmenį teisės atžvilgiu. Valstybė tada mažiau išleidžia tiesioginių paliepimų, užtikrinančių piliečiams ir jų bendrijoms įvairias pozityvias pareigas, leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir patenkinti savo interesus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2386 žodžiai iš 4719 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.