Teisės norma
5 (100%) 1 vote

Teisės norma

ĮŽANGA

Teisės norma – visos teisės sistemos pirminis elementas. Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės šakas, ir sudaro visą teisės sistemą. Teisingas teisės normos, jos požymių, turinio, struktūros supratimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Analizuojant teorinius teisės normų struktūros klausimus, išskiriant jų požymius, rūšis bei lyginant su kitomis socialinėmis normomis galima geriau suprasti teisės esmę ir jos reikšmę visuomeniniams santykiams. Mano analizuojama tema yra visos teisės teorijos “pamatas”.

Šiame kursiniame darbe bus analizuojama teisės normos sąvoka, jos pagrindiniai požymiai ir santykis su kitomis socialinėmis normomis: moralės, religinėmis, paprotinėmis ir korporatyvinėmis.

Teisės normų turinys, savitumas bei paskirtis taip pat glaudžiai siejasi su jų struktūra. Todėl antroje dalyje aptarsiu teisės normos sandarą, remiantis klasikine struktūra, kuri išskiria tris elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Analizuojant šiuos elementus aiškinsiu jų sampratą, išskirsiu rūšis.

Trečioje kursinio darbo dalyje, teisės normas klasifikuosiu pagal pasirinktus kriterijus bei analizuosiu tokio skirstymo esmę.

Mano pasirinkta tema yra gana plati. Apie teisės normas ir jų rūšis yra pakankamai daug literatūros. Rašant kursinį darbą pagrinde remsiuos tiek lietuvių, tiek rusų autorių išleistomis knygomis.

1.TEISĖS NORMOS SAMPRATA

1.1 TEISĖS NORMOS SĄVOKA

Norint kalbėti apie teisės normas, pirmiausiai reikėtų pasakyti kas tai yra pati norma. Norma – tai yra neribota laike, elgesio taisyklė, kuri skirta neapibrėžtam žmonių ratui. “Teisės norma – tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleista ir saugoma visiems privaloma, formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, kuri visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas”1. Teisės normos yra užtikrinamos abipuse nauda ir valstybės prievarta. Kitaip tariant teisės norma – tai žmonių interesas, kuris kompetetingų valstybės institucijų yra “perdirbtas” į visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Teisės norma yra savarankiškas reiškinys, turintis individualius, specifinius bruožus, kurie pagilina ir konkretizuoja teisės sampratą, jos suvokimą, padeda suprasti teisės poveikį reguliuojant visuomeninius santykius. Taigi, teisės norma – tai sudėtinis teisės elementas, iš kurių susideda visi teisiniai institutai, teisės šakos ir visa teisės sistema. Teisės norma tai pirminė teisės ląstelė, pirminis teisės sistemos elementas. Jos atspindi ir reguliuoja tipiškiausius, daug kartų tarp žmonių pasikartojančius santykius, kurių sureguliavimu tiesiogiai suinteresuota ir dalyvauja valstybė. Pavyzdžiui santykiai susiję su nuosavybe, politine valdžia, valdymu, teisingumu, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, kova su nusikalstamumu ir pan..

Savaime suprantama, kad teisės normai yra būdingi visi pagrindiniai teisės, kaip ypatingo sacialinio reiškinio bruožai. Tačiau tai nereiškia, kad sąvokos teisė ir teisės normos sutampa. Tarp eilės bendrų bruožų joms būdingi savi ypatumai . Viena teisės norma ar jų grupė dar nereiškia teisės, kaip socialinio reiškinio. Teisė – tai teisės normų sistema, kuri pilnai išreiškia valstybės valią, jos bendražmogiškąją esmę, vienijamą benrų dėsningumų ir principų, kurie nulemti visuomenės ekonominės, politinės ir dvasinės struktūros. Kiekviena atskira teisės norma įgyja bruožų būdingų teisei, kaip visumai tik integravus ją į bendrą sistemą. Tuo pačiu teisės norma salyginai savarankiškas reiškinys turintis savų specifinių ypatumų, kurie pagilina ir konkretizuoja mūsų supratimą apie teisę jos esmę ir turinį.

1.2 TEISĖS NORMŲ POŽYMIAI

Teisės sugebėjimą regulioti žmonių santykius nusako šie požymiai: pirma – teisės norma kyla iš valstybės ir yra oficiali valstybės valios išraiška. Ji visuomet išreiškia valdingus , visuotinai privalomus valstybės paliepimus. Nesvarbu kaip yra išreikšta teisės norma, joje visada egzistuoja valstybės paliepimas, kuris susijęs su žmogaus veiksmų galimu, butinu, leidžiamu arba draudžiamu elgesiu.

Antras požymis – normiškumas. Šis požymis pasireiškia tuomet, kai teisės normomis yra nustatomas konkretaus visuomeninio santykio dalyvio teisių ir pareigų santykis, ir tai seka iš pačios teisės normos paskirties būti teisinio reguliavimo priemone. Suteikdama asmenims subjektinę vertybę, t.y. įpareigodama atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, apriboja laisvę tiek, kiek reikia kito žmogaus laisvei apsaugoti. Teisėje yra teisinė (santykinė) laisvė, priklausanti nuo pareigų vykdymo. Anot doc. Vaišvilos, žmogui laisvė neatimama, bet jis pats ją praranda kažkuriam laiko tarpui, nes laisvė yra asmens padėtis , išplaukianti iš teisių ir pareigų vienovės.

Trečiasis požymis – formalus apibrėžtumas. “Teisės normoje yra bendri, formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Kaip bendra elgesio taisyklė teisės normos nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o reglamentuoja jį tik tam tikrose socialinio gyvenimo sferose1”. Šis požymis pasireiškia tuo, kad teisės norma turi būti formaliai
apibrėžta, t.y. kaip visuotinai privalomas valstybės paliepimas suformuluotas ir įtvirtintas vienoje ar kitoje teisės formoje – įstatyme ar poįstatyminiame akte, kuriais apsprendžiama teisės normos galia. Teisės norma – formali taisyklė, kurioje iš anksto nustatomas visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės reagavimo priemonės, kurios taikomos pažeidus jos reikalavimus.

Ketvirtas teisės normos požymis – visuotinis privalomumas. Tam, kad teisės normos darytų realų poveikį žmonių elgesiui ir jų santykiams, jos turi būti visuotinai privamos. Teisės imperatyvams turi paklusti ir tie kurie jiems pritaria, ir tie kurie su jais nesutinka. Šiuo atveju alternatyva nėra numatoma. Tokį privalomumą garantuoja valstybės prievarta ir abipusė nauda.

Taigi, kaip minėjau, teisės normos privalomumo garantas – abipusė nauda ir valstybės prievarta. Teisės normos visuotinio privalomumo turinys gali pasireikšti įvairiai. Pavyzdžiui gali būti paklustama teisės normoms dėl vidinio įsitikinimo, dėl laukiamos naudos arba norint išvengti valstybės prievartos. Didžiausias ir dažniausias garantas – tai abipusė nauda, nes daugelis supranta jog pareigų nevykdymas reiškia tą patį, kas atsisakymą naudos. Tik pripažinus teisių ir pareigų vienovę galima tvirtinti, kad pagrindinis imperatyvas yra abipusė nauda. Kai šios užtikrinimo priemonės neužtenka atsiranda valstybės prievarta. Jei nebūtų šio garanto, teisės normos virstų iš visuotinai privalomų elgesio taisyklių tiesiog moraliniu pageidavimu. Taigi, kaip matome prievartos intensyvumas tiesiogiai priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo teisės turinio. Demokratinio ir totalitarinio režimų teisės privalomumo garantavimo priemonės skiriasi. Demokratiniame režime pagrindinis teisės privalomumo garantas – abipusė nauda, o tuo tarpu totalitariniame režime dominuojantis teisinio privalomumo garantas – valstybės prievarta. Visų teisės šakų privalomumo garantas yra teisinės priemonės. Kitaip tariant už padarytas neigiamas veikas žmogus gali atsakyti savo turtu ir laisve, tam, kad paliepimas būtų įvykdytas.

Teisinio privalomumo ir pakankamo garantavimo reikšmė yra ta, kad abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių sutarčių stabilumą, kartu tai šalina teisėjavimą savo pačių bylose. Galima būtų pasakyti, kad valstybė tarnauja ne apskritai žmogui, bet valstybės subjektui, tam kas turi subjektinių teisių, kitaip tariant, svetimo teisių gerbėjui.

Dar vienas teisės normos požymis yra sistemingumas. Šis požymis gali būti suprantamas dvejopai: pirma – kaip teisės normų vidinių elementų ryšys, antra – kaip pačių teisės normų sąsaja. Teisės normos susijusios vidiniu ryšiu, viena kitą papildo ir garantuoja.

Teisės norma sudaro dvi benrai privalomos paliepimo rūšys – tai elgesio taisyklė ir pradinių (steigiamųjų) normų. Elgesio taisyklės – tai tiesioginio reguliavimo normos. Jos skiriasi savo privalomumu, kuris pasireiškia esant tam tikrom salygom. Jis nustato valstybės saugomo, garantuoto, galimo bei privalomo visuomeninių santykių dalyvių elgesio formą ir ribas. Šios elgesio taisyklės sudaro didžiają dalį visų teisės normų. Pradinėms normoms priklauso normos principai, normos definicijos ir pan. Šios normos nepriklauso reguliacinėms normoms, nes jos netvirtina visuomeninių santykių dalyvių teisių ir pareigų. Tačiau pradinės normos dalyvauja reguliavime, jos veikia sistemoje kartu su normomis elgesio taisyklėmis. Iš praktikos matyti, kad teisės reguliavimas yra neįmanomas be teisinės sistemos suderinimo, tarpusavio papildymo, visose normų – elgesio tasyklių bei pradinių normų šakose.

Sekantis teisės normos požymis – apibrėžtumas laike ir veikimas apibrėžtoje teritorijoje. Pirmu atveju norima pasakyti, kad teisės norma negali veikti nuolatos. Ji keičiasi keičiantis visuomenės raidai. Kada tobulėja visuomenė, vystosi socialinės normos, tobulėja ir teisės normos. Antru atveju teisės norma yta betarpiškai susijusi su valstybe. Ji galioja tik konkrečios valstybės teritorijoje, bet tai nereiškia, kad ji gali galioti tik vienos valstybės teritorijoje.

Apibendrinus šiuos požymius galima pasakyti, kad teisės norma – iš valstybės kylantis ir jos saugomas visuotinai privalomas, formaliai apibrėžtas paliepimas, išreikštas elgesio taisyklės pavidalu ir yra visuomeninių santykių valstybės reguliatorius “

1.3 TEISĖS NORMŲ SANTYKIS SU KITOMIS SOCIALINĖMIS NORMOMIS

Visų pirmą, kalbant apie teisės normų santykį su kitomis socialinėmis normomis, reikia išsiaiškinti, kas gi sudaro socialinių normų esmę. Pirmiausia apibrėšiu pačią socialinę normą: “ soialinės normos –tai sąmoningos, valingos, žmonių veiklos sukurtos, bendros elgesio taisyklės, garantuotos visuomeninio – moralinio, valstybinio poveikio priemonėmis”2. Taigi, kaip matyti iš apibrėžimo ir kaip jau anksčiau buvo minėta, šios elgesio taisyklės įgyvendinimui ir vykdymui reikalingos tam tikros poveikio priemonės, tai gali būti visuomeninio – moralinio, bei valstybės poveikio priemonės. Be abejo, kad abi šios poveikio priemonės skiriasi savo pobūdžiu. Mes visiškai nejausime jokios prievartos visuomeninio – moralinio poveikio priemonėse. Na nebent tai būtų kaimynų ir aplinkinių
bloga nuomonė arba visuomenės pasmerkimas, atsirandantis normų pažeidimo pasekoje.Visai kas kita yra valstybinio poveikio priemonės, nes jos yra grindžiamos prievarta, aišku ne visada, nes tai taip pat gali būti ir įtikinėjimais. Bet kokiu atveju šios valstybinio poveikio priemonės yra oficialios, vykdomos visos valstybės mąstu.

Reikia paminėti, kad socialinės normos yra žmogaus kultūrinės kurybos rezultatas, jos yra neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Nors socialinės normos organinės sistemos nesudaro, jos visos veikia visuomeninį gyvenimą.

Norėčiau trumpai apžvelgti socialinių normų klasifikaciją. Visų pirma reikia pabrėžti, kad socialinės normos yra labai įvairios. Pagal savo turinį jos gali būti: ekonominės, politines, kultūrinės, estetinės ir pan. Pagal reguliavimo ypatybes šios normos skirstomos į: teisės, moralės, korporatyvias bei paprotines. Tačiau dar gali būti mišrios norminės struktūros – tai religinės normos, kurios sieja savyje moralės ir korporatyvių normų bruožus.

Teisė ir moralė yra absoliučiai savarankiški socialinio reguliavimo institutai. Jie vykdo sau būdingas funkcijas ir sąveikauja kaip visiškai savarankiški reiškiniai. ” I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, moralinėmis normomis vadino tokias, kurios, skirtingai nuo moralės normų neatsižvelgdamos į jas vykdančio asmens būseną reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo”1. Santykis tarp teisės ir moralės yra labai sudėtingas. Tam, kad pažinti šiuos du reiškinius, juos reikia sugretinti.

Visų pirma reikia paminėti teisės ir moralės požymių panašumus bei skirtumus. Moralė – tai žmogaus vidinis įsitikinimas gerbti artimo teises ir interesus ir šis įsitikinimas turi būti realizuojamas savanoriškai. Taigi, noriu pasakyti, kad moraliniam elgesiui yra labai svarbios vidinės priežastys, kurios nepriklauso nuo elgesio turinio. Moralus elgesys žmonėms yra naudingas, nes jis yra abipusis. Tačiau, jis turi būti skirtas nebūtinai atskiram žmogui, bet visai visuomenei, tautai ir žmonijai. Žmogus jaučia pareigą nedaryti nusikaltimo, padėti savo artimui ar tiesiog sugražinti skolą. “Tokia pareiga , kaip savotiškas sąžinės balsas, verčia paklusti žmogaus valią labiau nei bausmės baimė, kurią suponuoja įstatymo pažeidimas”2.

Teisė su morale sutampa tuomet, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – formaliąją ligybę. Ir teisės ir moralės normos reguliuja žmonių elgesį. Jos išreiškia žmonių interesus, poreikį apsaugoti nuo individinės agresijos, siekia įtvirtinti socialinį kompromisą. Moralės normos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės ir kitų teisės šakų normomis. Tačiau ne visi teisės normų nustatyti draudimai turi moralinio pasmerkimo pobūdį, nes kai kurie šių normų pažeidimai nebūtinai turi būti kitų žmonių atžvilgiu smerktini . Ir atvirkščiai kai kurios moralinės nuostatos turi įtakos žmonių elgesiui, kurių teisės normos nereguliuoja. Taigi galima teigti, kad moralės normų reguliavimo sfera yra žymiai platesnė nei teisės normų.

Teisės normos ir moralės normos skiriasi savo kilme. Nes moralės normos formuojasi pagal visuomenės požiūrį į gėrį, blogį, teisingumą. Kai dauguma visuomenės narių įsisąmonina šių normų reikalingumą, jos virsta elgesio taisyklėmis. Tuo tarpu teisės normos iškarto tampa visuotinai privalomomis, kai tik jas išleidžia valstybė. Moralės normos neturi aiškios sistemos, jos neskirstomos į atskiras šakas, šios normos “gyvena” žmonių sąmonėje. Priešingai teisės normos sudaro griežtą sistemą, jos yra suformuluotos valstybės aktuose. Be to reikia pažymėti, kad teisės normų vykdymas yra užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta. Tuo moralės normos skiriasi nuo teisės normų, nes jų laikymasis yra užtikrinamas visuomeninio poveikio priemonėmis ir pačių piliečių įsitikinimu. Teisės ir moralės normos sąveikaudamos tarpusavyje viena kitą papildo ir viena kita remiasi. Tai galima paaiškinti tuo, kad moralės normos formuoja reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos šį reikalavimą paverčia praktiniu žmogaus elgesiu.

Moralė yra papročio turinys, taigi galima pasakyti, kad geri papročiai skatina teisėtumą. “Papročiai – tai istoriškai susidariusiu bendrų elgesio taisyklių normų sistema.” Pavienio žmogaus elgesio taisyklė tapusi jo įpročiu dar nėra paprotys. Paprotinė norma tokia, kai ją suvokia ir pritaria tam tikra žmonių grupė. Esminis skirtumas leidžiantis atriboti paprotines normas nuo teisės ir moralės normų tas, kad papročiai įgyvendinami iš įpročio, be išorinės jėgos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2363 žodžiai iš 7710 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.