Teisės normos ir jų rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisės normos ir jų rūšys

ŠIAULIŲ KRAŠTO VADYBOS TEISĖS IR KALBŲ KOLEGIJA

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS

DARBAS

TEISĖS NORMOS IR JŲ RŪŠYS

Atliko: Aurimas Kardašius

Teisė I kursas

Šiauliai, 2005

Į Ž A N G A

Ne vienam teisininkui ar teisės mokslo tyrėjui kyla klausimas kas gi yra ta teisė. Filosofine prasme ji suprantama vienaip, sociologine kitais, o teisės teorijos atstovų darbuose ne retai galima sutikti pasakymą, kad teisė – tai teisės normos. Aišku, tai pakankamai susiaurintas, sukonkretintas, tačiau kartu ir daug savyje talpinantis teisės sąvokos aiškinimas. Taigi, tam tikra prasme, šis mano darbas bus skirtas ne tik teisės normos analizei, požymių aprašymui, tačiau ir visai teisei apskritai. Teisės normos apibrėžimas bemaž kartojasi visuose sutinkamuose šaltiniuose, todėl dėl sąvokos didelių diskusijų nekyla. Šiame darbe pasistengsiu pažvelgti į teisės normos vietą apskritai socialinių normų grupių ir teisės sistemoje. Taigi, lygindamas teisės normas pabandysiu panagrinėti valstybės vaidmens įgyvendinant teisės normas. Taip pat , manau, jog šio darbo eigoje išsiaiškinsiu, kas gi suteikia tai ar kitai elgesio taisyklai prerogatyva vadintis teisės norma. Todėl ir sakoma, kad teisė atspindi tiktam tikrą visuomenės gyvenimo dalį, ji niekada neatspindės žmogaus emocijų, jausmų ir išgyvenimų bei netaps jų reguliatoriumi, to paties nerasime ir teisės normose. Jose realaus gyvenimo atspindžiai , santykiai kylantys iš žmonių tarpusavio bendravimo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Taip pat kyla klausimas, kas kam daro įtaką, teisės normos formuoja visuomeninius santykius atitinkama linkme ar visuomeninių santykių pagrindu yra kuriamos atitinkamos teisės normos. Teisės norma – pats mažiausias teisės sandaros elementas, tačiau jo reikšmė iš tiesų didelė. Kiekviena teisės norma – tai mažytis indelis į didžiulę teisinę sistemą, kaip mažytis paveikslėlis didžiuliame vitraže. Teisės normų kaita nežymiai, tačiau palaipsniui iš esmės pakeičia visos teisės turinį. Šiame darbe taip pat nemažai dėmesio skirsiu ir teisės normų klasifikacijai bei jų rūšių aptarimui. Kokios gali būti teisės normos ir kokiu pagrindu jos išskiriamos. Taigi, į daugelį šių ir dar kitų klausimų, kylančių iš teisės normos apibūdinimo pasistengsiu atsakyti viso darbo eigoje ir išsiaiškinti iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastus ir savaime suprantamus dalykus, susijusius su teisės norma, tačiau pažvelgus į juos per visos teisės prizmę, tampančius įdomesniais ir diskusiniais.

TEISĖS NORMOS SAMPRATA IR POŽYMIAI

Teisės norma – tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleistos ir saugomos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendros elgesio taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas. Tai pats paprasčiausias knyginis apibrėžimas, pateikiamas lietuviškame valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje. Tačiau ši teisės normos sąvoka yra pats formaliausias ir konstruktyviausias jos modelis. Teisės teorijoje nėra vienareikšmio atsakymo, juo labiau vienareikšmio pasisakymo apie teisės normą. Teisės norma- pati mažiausia teisinės sistemos dalis, pati teisės ląstelė, tačiau dėmesio teisės teorijoje jai toli gražu nestinga. Todėl ir aš norėčiau į teisės normą pažvelgti daugelio teisės teorijos mokslo atstovų akimis, apibūdinti ją remdamasi daugeliu teisės teorijos šaltinių. Tai, kas yra teisės norma, labai sunku suvokti perskaičius vieną jos apibrėžimą. Detali pačios sąvokos analizė, pagrindinių teisės normos požymių išdėstymas bei kai kurių autorių pateikiami moraliniai bei filosofiniai apmąstymai apie teisės normą padeda suvokti jos esmę. Todėl ir stengsiuosi palyginti keleto autorių samprotavimus apie teisės normą, kaip teisės sistemos dalį, palyginti tarpusavyje ir surasti bendruosius visų teoretikų požymius, priskiriamus teisės normai, bei tam tikrus autorių nuomonių skirtumus. Teisė yra sudaryta iš sistemos priimtų arba valstybės sankcionuotų visiems privalomų atskirų teisės normų. Kiekviena teisės norma – tai neatsiejama organinė dalelė visos teisės, jos pirmapradis taškas. Visos teisės normos bet kurioje teisės šakoje, būdamos jos dalimi, turi savyje eilę požymių, būdingų teisei, kaip visumai, kaip specifiniam visuomeniniam reiškiniui. Taip pat kaip ir visa teisė, kiekviena jos norma nustatoma arba sankcionuojama valstybės ir išreiškia visuomenės valią. Visuotinės normos vykdymo privalomumas yra garantuotas valstybės prievarta. Nors visuomenėje realizuojant teisės normas vyrauja įtikinimas, valstybė turi realią galimybę ir prievarta jas įgyvendinti, nes „teisė yra niekas be prievartos ir teisės normų priežiūros aparato“. Galiausiai teisės norma kaip ir visa teisė atsiremia į valstybės ekonominį lygį. Tai, kad teisės norma yra teisės dalis ir jai būdingi visi tesės požymiai, dar nereiškia, kad teisės norma neturi tik jai būdingų specifinių požymių. Teisės normą galime suprasti kaip savarankišką teisinį reiškinį ir turintį apibrėžtus, specifinius požymius, kuriais konkretizuojamos bendrosios
teisės savybės. Bendrosios teisės savybės nedetalizuoja atskirų teisės normų išskirtinumo, nes bet koks bendrumas tik paliečia tam tikrus atskirus reiškinius ar daiktus. Kaip savarankišką teisinį reiškinį, besiskiriantį nuo teisės visumos, pagal N.A.Slobodnikovą, charakterizuoja sekantys požymiai: 1)subjekto neapibrėžtumas visuotinai privalomam reikalavimui. Tai yra , kad aprašanti vienokią ar kitokią galimybę ar privalomą bendrąją taisyklę, reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviams, įtvirtinanti tam tikrą teisinę būseną, teisės norma nenukreipta kokiam nors konkrečiam vykdytojui arba į apibrėžtą visuomenės elgesį. Jos reikalavimai turi būti vykdomi visada, kada atsiranda sąlygos, reikalingos teisės normos veikimo pradžiai. Teisės normai būdingas ne daugkartinis jos naudojimas, ne jos veikimo laikas, ne jos reguliuojamoje sferoje atsidūrę asmenys, svarbu tai, kad ji skirta konkrečiai neapibrėžtam subjektui. Teisės normos pagrindu tarp subjektų yra arba gali egzistuoti tokie santykiai, kurie yra numatyti būtent tos teisės normos. Literatūroje sutinkamas ir toks požiūris, kad teisės normoje subjektas gali būti ir konkretus, personifikuotas, pvz., normos, reglamentuojančios atskirų valstybinių organų veiklą, kompetenciją. Atrodo, kad šituo atveju subjektų konkretizacija matoma. Pirmiausia normos apie vieną ar kitą instituciją, skirtos konkretiems asmenims, atstovaujantiems šią instituciją. Nepersonifikuotas duotosios taisyklės pobūdis pasireiškia ir galimybe ją taikyti ne vieną kartą. 2)Teisės normos reikalavimai neapibrėžti laike. Tuo atžvilgiu ji skiriasi nuo valstybinių reikalavimų, liečiančių konkrečius asmenis ir esančių individualiuose teisės aktuose. Konkrečių asmenų, kompetentingų institucijų sprendimu individualūs teisiniai paliepimai susideda teisės normų pagrindu, turi individualų – konkretų charakterį ir neturi savyje bendrų elgesio taisyklių, pvz., sandėriai tarp asmenų, teismų sprendimai. 3)Formalus apibrėžtumas – kaip bendrai privalomas valstybės įpareigojimas teisės norma įtvirtinta viena ar kita teisės forma – įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte, kurie apibrėžia juridinę teisės normos galią. Teisės norma – formali taisyklė, kurioje iš anksto apibrėžtos visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės taikomos priemonės teisės normos pažeidimo atveju. 4)Dinamiškumas. Teisės norma nebūna normų sistemoje pastovi ir nekintama. Visuomeninių santykių kaita įtakoja teisės normų turinio kitimą. Kadangi keičiasi visuomenės poreikiai, įstatymų leidėjas įtvirtina, keičia ir papildo atskiras teisės normas, panaikina pasenusias, priima naujas. 5)Sistemiškumas kaip normos požymis pasireiškia tuo, kad kiekviena norma egzistuoja ir veikia ne izoliuotai, o sistemoje, komplekse su kitomis teisės normomis. Tiktai sistemoje iškyla detalus vaizdas apie teisės principus ir galimas visuomeninių santykių reguliavimas. Teisės norma izoliuotai nuo kitų teisės normų negali įgyvendinti savo reguliacinės ar apsauginės funkcijų, pvz., baudžiamojo įstatymo norma apie chuliganizmą gali realiai veikti tik kartu su eile kitų teisės normų. Manau kad, teisės norma – tai nustatyta arba sankcionuota valstybės ir jos saugoma visuotinai privaloma elgesio taisyklė, išreiškianti tautos valią ir skirta efektyviai ir visapusiškai reguliuoti visuomeninius santykius. Teisinėje literatūroje yra ir platesnis teisės normos supratimas. Šio požiūrio šalininkai laiko, kad teisės normos ne tik įtvirtina subjektų elgesio taisykles, bet savyje turi ir išeitines teisei pozicijas. Įstatymlų leidyboje yra valstybiniai-teisiniai nustatymai, kurie formuoja teisės apibrėžimą, teisinio reguliavimo principus, uždavinius ir tikslus, aprašo procedūrines taisykles. Tokie nustatymai neturi klasikinio teisės normos struktūros modelio. Dažniausiai jie neįtakoja subjektų elgesio, neįtvirtina jų teisių ir pareigų, jie negali būti laikomi pagrindu priimant kokį nors teisinį sprendimą. Tačiau šie nustatymai nustato bendruosius pagrindus ir principus teisiniam reguliavimui. Tai liečia, pvz.,nustatymo normatyviškumą, įtvirtinantį nusikaltimo sampratą, administracinį teisės pažeidimą, nekaltumo prezumpciją. Plataus teisės normos supratimo šalininkai teigia, kad teisės norma yra kaip ir valstybės nustatymas dėl teisingo subjektų elgesio, taip ir bendrieji, išeitiniai teisės nustatymai. Išeinant iš tokio teisės normos supratimo, jie apibrėžia teisės normą, kaip išeinančią iš valstybės, ir jos saugomo visuotinai privalomo formaliai apibrėžto nurodymo, išreikšto bendrais teisės bruožais ar elgesio taisyklės ir esanti valstybiniu visuomeninių santykiu reguliatoriumi. Galiojanti teisės norma yra objektyvus, būtinas visuomeninių santykių reguliatorius. Teisės normos, visa teisinė sistema aktyviai įtakoja valstybėje visuomeninio gyvenimo procesus. Teisės normų pagalba įgyvendinami ekonominiai santykiai, naujos nuosavybės formos, didėja demokratinių teisių ir laisvių garantijos. Teisės normos tarnauja normatyvinei struktūrai ir valstybinių institucijų veiklai. Viena iš svarbiausių sąlygų formuojant demokratinę teisinę valstybę yra efektyvios ir moksliniu pagrindu grįstos teisės normos.

Teisės normas valstybė kuria dviem būdais: 1)kai
valstybė, kompetentingų institucijų asmenyje pati nustato, suformuluoja naują bendrą elgesio taisyklę; 2)kai valstybė savo kompetentingos institucijos asmenyje sankcionuoja, paverčia teisės normomis jau visuomenėje esančias įvairias bendras elgesio taisykles; papročius, moralės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Teisės normos išreiškia valstybės valią. Valstybė yra visos visuomenės atstovas, turi suverenitetą, todėl jos paliepimu, t.y. teisės norma, privalomi visiems, kuriems jie skirti, nesvarbu, koks kieno požiūris į juos. Teisės normos konkrečiai, aiškiai nustato elgesio taisykles. Šios taisyklės yra ne tik tiksliai apibrėžtos, bet ir formalios. Vadinasi, teisės normos išreikštos valstybės norminių aktų oficialiuose tekstuose. Teisės normos sudaro sistemą, jos sąveikauja, galioja sistemoje. Vienos teisės normos realizavimas dažnai yra pagrindas realizuoti kitas normas. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Jei teisės normos nėra vykdomos savanoriškai, tai valstybė taikydama prievartos priemones, užtikrina jų įgyvendinimą, garantuoja teisių visuotinį privalomumą. Be abejo, teisės normos įgyvendinamos, ne tik valstybės prievarta, teisės prievartos požymis taip pat reiškia įspėjimą, kad bus galima taikyti valstybės poveikį, jei nevykdomi teisės reikalavimai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1809 žodžiai iš 5406 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.