Teisės normos ir jų rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisės normos ir jų rūšys

1121

ŠIAULIŲ KRAŠTO VADYBOS TEISĖS IR KALBŲ KOLEGIJA

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS

DARBAS

TEISĖS NORMOS IR JŲ RŪŠYS

Atliko: Aurimas Kardašius

Teisė I kursas

Šiauliai, 2005

Į Ž A N G A

Ne vienam teisininkui ar teisės mokslo tyrėjui kyla klausimas kas gi yra ta teisė. Filosofine prasme ji suprantama vienaip, sociologine kitais, o teisės teorijos atstovų darbuose ne retai galima sutikti pasakymą, kad teisė – tai teisės normos. Aišku, tai pakankamai susiaurintas, sukonkretintas, tačiau kartu ir daug savyje talpinantis teisės sąvokos aiškinimas. Taigi, tam tikra prasme, šis mano darbas bus skirtas ne tik teisės normos analizei, požymių aprašymui, tačiau ir visai teisei apskritai. Teisės normos apibrėžimas bemaž kartojasi visuose sutinkamuose šaltiniuose, todėl dėl sąvokos didelių diskusijų nekyla. Šiame darbe pasistengsiu pažvelgti į teisės normos vietą apskritai socialinių normų grupių ir teisės sistemoje. Taigi, lygindamas teisės normas pabandysiu panagrinėti valstybės vaidmens įgyvendinant teisės normas. Taip pat , manau, jog šio darbo eigoje išsiaiškinsiu, kas gi suteikia tai ar kitai elgesio taisyklai prerogatyva vadintis teisės norma. Todėl ir sakoma, kad teisė atspindi tiktam tikrą visuomenės gyvenimo dalį, ji niekada neatspindės žmogaus emocijų, jausmų ir išgyvenimų bei netaps jų reguliatoriumi, to paties nerasime ir teisės normose. Jose realaus gyvenimo atspindžiai , santykiai kylantys iš žmonių tarpusavio bendravimo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Taip pat kyla klausimas, kas kam daro įtaką, teisės normos formuoja visuomeninius santykius atitinkama linkme ar visuomeninių santykių pagrindu yra kuriamos atitinkamos teisės normos. Teisės norma – pats mažiausias teisės sandaros elementas, tačiau jo reikšmė iš tiesų didelė. Kiekviena teisės norma – tai mažytis indelis į didžiulę teisinę sistemą, kaip mažytis paveikslėlis didžiuliame vitraže. Teisės normų kaita nežymiai, tačiau palaipsniui iš esmės pakeičia visos teisės turinį. Šiame darbe taip pat nemažai dėmesio skirsiu ir teisės normų klasifikacijai bei jų rūšių aptarimui. Kokios gali būti teisės normos ir kokiu pagrindu jos išskiriamos. Taigi, į daugelį šių ir dar kitų klausimų, kylančių iš teisės normos apibūdinimo pasistengsiu atsakyti viso darbo eigoje ir išsiaiškinti iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastus ir savaime suprantamus dalykus, susijusius su teisės norma, tačiau pažvelgus į juos per visos teisės prizmę, tampančius įdomesniais ir diskusiniais.

TEISĖS NORMOS SAMPRATA IR POŽYMIAI

Teisės norma – tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleistos ir saugomos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendros elgesio taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas. Tai pats paprasčiausias knyginis apibrėžimas, pateikiamas lietuviškame valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje. Tačiau ši teisės normos sąvoka yra pats formaliausias ir konstruktyviausias jos modelis. Teisės teorijoje nėra vienareikšmio atsakymo, juo labiau vienareikšmio pasisakymo apie teisės normą. Teisės norma- pati mažiausia teisinės sistemos dalis, pati teisės ląstelė, tačiau dėmesio teisės teorijoje jai toli gražu nestinga. Todėl ir aš norėčiau į teisės normą pažvelgti daugelio teisės teorijos mokslo atstovų akimis, apibūdinti ją remdamasi daugeliu teisės teorijos šaltinių. Tai, kas yra teisės norma, labai sunku suvokti perskaičius vieną jos apibrėžimą. Detali pačios sąvokos analizė, pagrindinių teisės normos požymių išdėstymas bei kai kurių autorių pateikiami moraliniai bei filosofiniai apmąstymai apie teisės normą padeda suvokti jos esmę. Todėl ir stengsiuosi palyginti keleto autorių samprotavimus apie teisės normą, kaip teisės sistemos dalį, palyginti tarpusavyje ir surasti bendruosius visų teoretikų požymius, priskiriamus teisės normai, bei tam tikrus autorių nuomonių skirtumus. Teisė yra sudaryta iš sistemos priimtų arba valstybės sankcionuotų visiems privalomų atskirų teisės normų. Kiekviena teisės norma – tai neatsiejama organinė dalelė visos teisės, jos pirmapradis taškas. Visos teisės normos bet kurioje teisės šakoje, būdamos jos dalimi, turi savyje eilę požymių, būdingų teisei, kaip visumai, kaip specifiniam visuomeniniam reiškiniui. Taip pat kaip ir visa teisė, kiekviena jos norma nustatoma arba sankcionuojama valstybės ir išreiškia visuomenės valią. Visuotinės normos vykdymo privalomumas yra garantuotas valstybės prievarta. Nors visuomenėje realizuojant teisės normas vyrauja įtikinimas, valstybė turi realią galimybę ir prievarta jas įgyvendinti, nes „teisė yra niekas be prievartos ir teisės normų priežiūros aparato“. Galiausiai teisės norma kaip ir visa teisė atsiremia į valstybės ekonominį lygį. Tai, kad teisės norma yra teisės dalis ir jai būdingi visi tesės požymiai, dar nereiškia, kad teisės norma neturi tik jai būdingų specifinių požymių. Teisės normą galime suprasti kaip savarankišką teisinį reiškinį ir turintį apibrėžtus, specifinius požymius, kuriais konkretizuojamos bendrosios
teisės savybės. Bendrosios teisės savybės nedetalizuoja atskirų teisės normų išskirtinumo, nes bet koks bendrumas tik paliečia tam tikrus atskirus reiškinius ar daiktus. Kaip savarankišką teisinį reiškinį, besiskiriantį nuo teisės visumos, pagal N.A.Slobodnikovą, charakterizuoja sekantys požymiai: 1)subjekto neapibrėžtumas visuotinai privalomam reikalavimui. Tai yra , kad aprašanti vienokią ar kitokią galimybę ar privalomą bendrąją taisyklę, reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviams, įtvirtinanti tam tikrą teisinę būseną, teisės norma nenukreipta kokiam nors konkrečiam vykdytojui arba į apibrėžtą visuomenės elgesį. Jos reikalavimai turi būti vykdomi visada, kada atsiranda sąlygos, reikalingos teisės normos veikimo pradžiai. Teisės normai būdingas ne daugkartinis jos naudojimas, ne jos veikimo laikas, ne jos reguliuojamoje sferoje atsidūrę asmenys, svarbu tai, kad ji skirta konkrečiai neapibrėžtam subjektui. Teisės normos pagrindu tarp subjektų yra arba gali egzistuoti tokie santykiai, kurie yra numatyti būtent tos teisės normos. Literatūroje sutinkamas ir toks požiūris, kad teisės normoje subjektas gali būti ir konkretus, personifikuotas, pvz., normos, reglamentuojančios atskirų valstybinių organų veiklą, kompetenciją. Atrodo, kad šituo atveju subjektų konkretizacija matoma. Pirmiausia normos apie vieną ar kitą instituciją, skirtos konkretiems asmenims, atstovaujantiems šią instituciją. Nepersonifikuotas duotosios taisyklės pobūdis pasireiškia ir galimybe ją taikyti ne vieną kartą. 2)Teisės normos reikalavimai neapibrėžti laike. Tuo atžvilgiu ji skiriasi nuo valstybinių reikalavimų, liečiančių konkrečius asmenis ir esančių individualiuose teisės aktuose. Konkrečių asmenų, kompetentingų institucijų sprendimu individualūs teisiniai paliepimai susideda teisės normų pagrindu, turi individualų – konkretų charakterį ir neturi savyje bendrų elgesio taisyklių, pvz., sandėriai tarp asmenų, teismų sprendimai. 3)Formalus apibrėžtumas – kaip bendrai privalomas valstybės įpareigojimas teisės norma įtvirtinta viena ar kita teisės forma – įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte, kurie apibrėžia juridinę teisės normos galią. Teisės norma – formali taisyklė, kurioje iš anksto apibrėžtos visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės taikomos priemonės teisės normos pažeidimo atveju. 4)Dinamiškumas. Teisės norma nebūna normų sistemoje pastovi ir nekintama. Visuomeninių santykių kaita įtakoja teisės normų turinio kitimą. Kadangi keičiasi visuomenės poreikiai, įstatymų leidėjas įtvirtina, keičia ir papildo atskiras teisės normas, panaikina pasenusias, priima naujas. 5)Sistemiškumas kaip normos požymis pasireiškia tuo, kad kiekviena norma egzistuoja ir veikia ne izoliuotai, o sistemoje, komplekse su kitomis teisės normomis. Tiktai sistemoje iškyla detalus vaizdas apie teisės principus ir galimas visuomeninių santykių reguliavimas. Teisės norma izoliuotai nuo kitų teisės normų negali įgyvendinti savo reguliacinės ar apsauginės funkcijų, pvz., baudžiamojo įstatymo norma apie chuliganizmą gali realiai veikti tik kartu su eile kitų teisės normų. Manau kad, teisės norma – tai nustatyta arba sankcionuota valstybės ir jos saugoma visuotinai privaloma elgesio taisyklė, išreiškianti tautos valią ir skirta efektyviai ir visapusiškai reguliuoti visuomeninius santykius. Teisinėje literatūroje yra ir platesnis teisės normos supratimas. Šio požiūrio šalininkai laiko, kad teisės normos ne tik įtvirtina subjektų elgesio taisykles, bet savyje turi ir išeitines teisei pozicijas. Įstatymlų leidyboje yra valstybiniai-teisiniai nustatymai, kurie formuoja teisės apibrėžimą, teisinio reguliavimo principus, uždavinius ir tikslus, aprašo procedūrines taisykles. Tokie nustatymai neturi klasikinio teisės normos struktūros modelio. Dažniausiai jie neįtakoja subjektų elgesio, neįtvirtina jų teisių ir pareigų, jie negali būti laikomi pagrindu priimant kokį nors teisinį sprendimą. Tačiau šie nustatymai nustato bendruosius pagrindus ir principus teisiniam reguliavimui. Tai liečia, pvz.,nustatymo normatyviškumą, įtvirtinantį nusikaltimo sampratą, administracinį teisės pažeidimą, nekaltumo prezumpciją. Plataus teisės normos supratimo šalininkai teigia, kad teisės norma yra kaip ir valstybės nustatymas dėl teisingo subjektų elgesio, taip ir bendrieji, išeitiniai teisės nustatymai. Išeinant iš tokio teisės normos supratimo, jie apibrėžia teisės normą, kaip išeinančią iš valstybės, ir jos saugomo visuotinai privalomo formaliai apibrėžto nurodymo, išreikšto bendrais teisės bruožais ar elgesio taisyklės ir esanti valstybiniu visuomeninių santykiu reguliatoriumi. Galiojanti teisės norma yra objektyvus, būtinas visuomeninių santykių reguliatorius. Teisės normos, visa teisinė sistema aktyviai įtakoja valstybėje visuomeninio gyvenimo procesus. Teisės normų pagalba įgyvendinami ekonominiai santykiai, naujos nuosavybės formos, didėja demokratinių teisių ir laisvių garantijos. Teisės normos tarnauja normatyvinei struktūrai ir valstybinių institucijų veiklai. Viena iš svarbiausių sąlygų formuojant demokratinę teisinę valstybę yra efektyvios ir moksliniu pagrindu grįstos teisės normos.

Teisės normas valstybė kuria dviem būdais: 1)kai
valstybė, kompetentingų institucijų asmenyje pati nustato, suformuluoja naują bendrą elgesio taisyklę; 2)kai valstybė savo kompetentingos institucijos asmenyje sankcionuoja, paverčia teisės normomis jau visuomenėje esančias įvairias bendras elgesio taisykles; papročius, moralės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Teisės normos išreiškia valstybės valią. Valstybė yra visos visuomenės atstovas, turi suverenitetą, todėl jos paliepimu, t.y. teisės norma, privalomi visiems, kuriems jie skirti, nesvarbu, koks kieno požiūris į juos. Teisės normos konkrečiai, aiškiai nustato elgesio taisykles. Šios taisyklės yra ne tik tiksliai apibrėžtos, bet ir formalios. Vadinasi, teisės normos išreikštos valstybės norminių aktų oficialiuose tekstuose. Teisės normos sudaro sistemą, jos sąveikauja, galioja sistemoje. Vienos teisės normos realizavimas dažnai yra pagrindas realizuoti kitas normas. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Jei teisės normos nėra vykdomos savanoriškai, tai valstybė taikydama prievartos priemones, užtikrina jų įgyvendinimą, garantuoja teisių visuotinį privalomumą. Be abejo, teisės normos įgyvendinamos, ne tik valstybės prievarta, teisės prievartos požymis taip pat reiškia įspėjimą, kad bus galima taikyti valstybės poveikį, jei nevykdomi teisės reikalavimai.

Teisė norma tai pirminis laiptelis visoje teisėje. Kiekvienas teisės elementas vaidina savo vaidmenį, praktiškai yra nepakeičiamas ir tik visi elementai kartu paėmus sudaro teisę. Teisės normoje formuojama elgesio taisyklė. Per normą tam tikra idėja virsta visuomeniniais santykiais arba atvirkštinis variantas, susiklostę visuomeniniai santykiai koncentruojasi ir yra įtvirtinami teisės normoje. Didžiulė teorinė normatyvistinė mokykla, kurios pagrindu susiformavo daugelio juristų požiūris į teisę, suvedė visą teisę į normas. Ir nors šiandiena toks vienpusis kursas jau pasitraukė į šalį, normos tebėra būtinu teisės elementu, jo koncentruota išraiška. Teisės normos pereina per valstybės institucijas, ir kuomet idėja paverčiama į normą, ir kai norma įtvirtina nusistovėjusius visuomeninius santykius, jos formalizavimo procesas neatsietinas nuo aukščiausių valstybinio valdymo institucijų, išskyrus papročius. Papročiai tik parodo valstybės charakterį formuojant teisės normas. Nors valstybė ir formuoja teisės normas, ji pati yra šiomis normomis supančiota. Teisės turinys išreikštas teisės normomis ir atspindi visuomenės interesus. Teisės norma – tai elgesio taisyklė, privaloma visiems piliečiams. Šis privalomumo požymis išskiria ją iš kitų socialinių normų grupės. Teisės normų privalomumą pripažįsta visos teisės mokyklos. Teisė, kad ir kaip ją suprastume, savo instrumentiniu visuomeninių santykių poveikiu suprantama kaip eilė apibrėžtų elgesio taisyklių, pateiktų normų forma, įtvirtinančių didžiosios daugumos visuomenės poreikius ir atspindinčių tos dienos gyvenimą. Teisės norma – tai pripažįstama ir valstybės saugoma visiems privaloma elgesio taisyklė iš kurios išplaukia teisės ir pareigos visuomeninių santykių dalyviams, kurių veiksmai turi būti reguliuojami tam tikra elgesio taisykle. Teisės norma- teisėto elgesio vertinimo kriterijus. Čia turi reikšmės tokios teisės normos savybės, kaip jos formalus apibrėžtumas, konkretumas, leidžiantis praktikui išspręsti teisinę bylą. Turinio konkretumas dar nereiškia teisės normų kazuistinio pobūdžio, priešingai, teisinių sistemų vystymasis labiau su abstrakčiais dalykais ir perėjimu nuo individualių visuomeninių santykių ypatumų prie daugeliui bendrų taisyklių, aprėpiančių teisinės materijos esmę. Tam tikrą laiko tarpą teisės normos turinys gali būti be formalios tekstinės išraiškos, žmonės tapdami visuomeninių santykių nariais gali vienareikšmiškai pritaikyti savo teises ir pareigas, vienpusiškai traktuoti savo ir savo partnerio elgesį be jokio raštiško nutarimo ir iki kokio nors normatyvinio akto išleidimo. Vis dėlto aukščiausias normos apibrėžtumo formalizavimo laipsnis pasiekiamas žodžių materializacijos eigoje, įtvirtinant santykių dalyvių valią, įskaitant ir valstybės valią, pripažįstant ir saugant tam tikras taisykles kaip teisės normas. Valstybinės valdžios nurodymas įgaunantis logiškai išbaigtą, formaliai apibrėžtą įtvirtinimą oficialiame tekste tampa normatyviniu nutarimu. Kalba eina apie nurodymo vykdymo būtinumą, t.y. apie teisės normos turinio charakteristiką. Sistema tam tikrų normų formuoja tam tikrus teisės institutus: teisės pošakius, šakas, galų gale teisę kaip visumą. Norma yra labai sudėtingas teisinis elementas, pirmiausia – tai elgesio taisyklė. Teisės norma gali keistis, dalintis, didėti ir ją ne taip lengva ištraukti iš to žodinio konteksto, kuriuo ji apibūdinama ir suprasti. Bet tai emocianalus požiūris į teisės normą, racionaliai žvelgiant į šį institutą, viskas atrodo šiek tiek kitaip. Jau kelintą kartą pasikartosiu, kad teisės norma – tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, valstybės priimta arba sankcionuota, garantuota valstybės prievarta, reguliuojanti visuomeninius santykiu. Teisės norma viena iš daugelio socialinių normų, giminingą ją su socialinėmis normomis daro tikslas. Teisės norma įgyja savo bendrą privalomumą ne todėl, kad
naudojama prievarta, o todėl, kad apima tipiškiausius, labiausiai besikartojančius, sutinkamus socialinius procesus. Teisės norma – tai norma ne atskiram atvejui, bet visai tokių atvejų organinei sumai. Ir čia slypi didžiulė jos socialinė reikšmė. Atsirasdama kaip kolektyvinio mąstymo rezultatas, realių ir socialiai reikšmingų visuomenės gyvenimo procesų visuotinis pripažinimas, teisės norma šiuos procesus nukreipia naudinga vystymosi linkme arba sustabdo, stabilizuoja tuos procesus, nustato pastovią pusiausvyros būseną, arba daro ir tai ir tai. Todėl normatyvinė teisės išraiška, teisės normų atsiradimas – tai didelis kultūrinis žmogaus pasiekimas, civilizacijos elementas. Atsiradusi teisės norma kaip reguliatorius žmonių gyvenime, kaip galimybė įvertinti darbo rezultatus ir jų padalijimą, teisės norma ėmė veikti ir politinėje, ir socialinėje srityse. Labai įdomus ir senovės juristų požiūris į teisės normą. Pampėjus tvirtino, jog reikia nustatyti taisykles teisės atvejams, kurie vyksta tankiai, o ne tiems, kurie atsitinka netikėtai. Delsas sakė, kad teisė nekyla iš to, kas gali atsitikti vieną vienintelį kartą. Ulpijanas tvirtino, kad teisės ir pareigos nustatomos neatskiriems asmenims, o visai bendruomenei. Tačiau, kad suprasti teisės normą, kaip vieną svarbiausiø ir patį mažiausią teisės elementą, neužtenka panagrinėti teisės normos sąvokos ir ją apibūdinančių požymių. Norint iš tiesų suprasti teisės normos prigimtį, esmæ ir paskirtį, teks sulyginti ją su kitomis socialinėmis normomis, išnagrinėti jos vidinę struktūrą ir pateikti teisės normų klasifikaciją.

Teisės normos turi charakteringą vidinę sandarą (struktūrą). Teisės normos struktūra parodo, iš kokių elementų (dalių) susideda norma ir kaip tos dalys yra susijusios tarpusavyje. Teisės moksle teisės normos struktūros klausimai yra ginčytini. Yra nuomonių, kad teisės normos struktūra turi tik du elementus. Manoma, kad teisės normos struktūros elementai yra: 1) hipotezė; 2) dispozicija ar sankcija. Taigi, dispozicija ar sankcija nėra savarankiški teisės normos elementai. P.Leono nuomone, teisės norma logiškai dalosi į dvi dalis: vienoje jos dalyje yra nustatomos tos sąlygos, kurioms esant vieni gali reikalauti, kiti turi eiti pareigas; antroje – nustatomas pareigų ir galėjimų reikalauti turinys. Pirmoji teisės normos dalis vadinama hipoteze (prielaida), antroji – dispozicija (liepimu). Baudžiamųjų normų sudėtinėms dalims teorijoje įsigyveno kiti vardai: jų prielaida (hipotezė) yra vadinama dispozicija, o liepimas vadinamas sankcija. Pirmoje normos dalyje esti apibrėžiamas nusikalstamas darbas, jo sudėtis, antrojoje – nustatoma bausmė. Nusikalstamojo darbo apibrėžime iš tikrųjų yra liepimas to nedaryti, todėl ir toks vardas (dispozicija) yra duodamas šiai normos daliai. Bausmė tėra teisės įžeidimo vaisius, kurį yra įprasta vadinti normos sankcija. “Sankcijos“ terminas dabar dažnai yra taikomas ne tik baudžiamųjų, bet ir kitų juridinių normų, liepimams pavadinti dėl to, kad ir kitose normose yra priverčiamumo momentas, be kurio normos būtų negyvos. Dispozicija yra reguliacinėse teisės normose, o sankcija –apsauginėse teisės normose. Tačiau daugelis teisės teoretikų pateikia nuomonę, kad teisės normą sudaro trys elementai, kurie yra: hipotezė, dispozicija ir sankcija, kuriuos dabar ir norėčiau detaliau apibūdinti.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2935 žodžiai iš 5406 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.