Teisės normos socialinių normų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Teisės normos socialinių normų sistemoje

1121

Turinys

1. Įvadas …………………………………………………………………………………………………3 psl

2. Socialinių normų sąvoka ir klasifikacija………………………………………………….4 psl

3. Teisės normų ir kitų socialinių neteisinių normų skirtumai. Tapatūs ir

skiriamieji teisės normų ir moralės normų požymiai…………………………………4 psl

4. Teisės normų ir moralės normų skirtumai………………………………………………..4 psl

5. Teisės ir moralės sąveika……………………………………………………………………….6 psl

6. Teisės normų ir papročių normų santykis…………………………………………………7 psl

7. Teisės normų santykis su korporacijų normomis……………………………………….7 psl

8. Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos…………………………………….8 psl

9. Techninių normų virtimas socialinėmis teisinėmis normomis……………………..9 psl

10. Išvados……………………………………………………………………………………………….11 psl

11. Literatūra…………………………………………………………………………………………….12 psl

Įvadas

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios – žmonių tarpusavio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).

Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, metrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir draudimą.

Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį – suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teisės ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialinės normos tai daro skirtingu būdu.

SOCIALINIŲ NORMŲ SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės normas, papročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas, teisės normas.

TEISĖS NORMŲ IR KITŲ SOCIALINIŲ NETEISINIŲ NORMŲ SKIRTUMAI

Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliniu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai.

Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nors moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

1. Ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai.

2. Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir galiausiai – saocialinę santarvę ir rimtį.

Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą.

TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SKIRTUMAI

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

Kilmė

Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomas. Vien todėl, kad teisės normų privalomumas atsiranda nepriklausomai nuo normos turinio, teisė ir moralė išsiskiria ir kartu devalvuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei. Jeigu teisė – tik elfesio taisyklė, jeigu „neįdomu“ jos turinys, tai moralei nėra vietos teisėje. Teisė pasidaro nepriklausoma nuo moralės, nes moralė tampa tarsi ir neprivaloma teisei. Ignoruojant elgesio taisyklės turinį, teisė kartu „apsivalo“ nuo moralės, nuo bendrų žmogiškų vertbių.

Šiandien, teisinės valstybės ir pagrindinių žmogaus teisių koncepcijai
atsigręžiant į teisės turinį, į teisę grįžta ir moralė. Kas priešinga moralei, tas demokratinėje visuomenėje turi būti priešinga ir teisei.

Reguliavimo apimtis

Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimą vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie ne patenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Bičiulį, neatėjusį į sutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale, bet ne teisės normomis, nes tokie santykiai nėra teisinio reguliavimo sritis. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta.

Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Pavyzdžiui, proceso norma, reikalaujanti, kad Seimo sesijos protokolą pasirašytų Seimo pirmininkas ir posėdžio sekretorius, negali būti vertinama kaip morali ar amorali, nes čia tiesiogiai nėra paliečiamos kitų asmenų teisės.Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos ir teisės normos, nustatančios vienų valstybės institucijų pavaldumą kitoms, nes čia yra reglamentuojami techninio elgesio elementai, iš kurių yra neaišku – juose yra įkūnyta pagarba artimo teisėms ar agresija prieš tas teises. Taigi į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kitų žmonių teisės ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.

Elgesio taisyklės ( teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis

Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimą kaip save patį nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Be to, čia formuluojama pareiga artimui ir nieko nesakoma, kokias teises tokios pareigos vykdymas sukuria pačiam vykdytojui. Čia gali būti pareiga be teisės, bet tai tokia pareiga, kurią vykdyti asmuo gali atsisakyti.

Normos išraiškos forma

Moralės normos paprastai „gyvena“ žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirstymas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo vien dėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.

Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės vykdymas

Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis.

TEISĖS IR MORALĖS SĄVEIKA

Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pripažinus, kad pozityvioji teisė turi neprieštarauti prigimčiai, padidėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisė normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1329 žodžiai iš 2576 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.