Teises samprata ir jos raida
5 (100%) 1 vote

Teises samprata ir jos raida

11

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………..2

Teisės samprata ir jos raida……………………………………………………………..3

Išvados………………………………………………………………………………………….6

Naudota literatūra…………………………………………………………………………..7

Įvadas

Šio darbo tikslas paaiškinti teisės atsiradimą, jos raidą, bei sampratą. Parodyti kaip ji kūrėsi, tobulėjo, kokią reikšmę turėjo anuo gyvenimo periodu ir kokia reikšmę turi dabar…

Žiūrėdami dar į anų laikų teisę, matysime, kad kiekvienoje egzistavusioje gentyje visuomenė turėjo griežtai nustatytas santykių reguliavimo kažkokias tai normas, parodančias bendrus visuomeninius poreikius…

Teisę iš visuomenės sutarties antikoje kildino graikų filosofas Epikūras (341-270m.pr.Kr.), vėliau ją plėtojo ir tobulino Ciceronas. Naujaisiais amžiais teisę nagrinėjo anglų filosofai, tai T. Hobsas, D. Lokas, XVIII a. prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso.

Lietuvoje Cicerono veikiamas XVI a. visuomeninės sutarties teorija plėtojo teisininkas Andrius Volanas veikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę“ (1572m.).

Požiūris į laisvę, kaip įgyvendinančią visuomeninę sutartį šiandieną vyrauja vakarų Europoje ir šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos.

Teisės, kaip ir socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti individualus ir norminis. Individualus- tai žmonių elgesio nustatymas vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti ir taikoma konkretiems asmenims. Norminis- tai visos bendros taisyklės ir visi, patekę į normų reguliuojama padėtį, privalo jų laikytis.

Anuo metu, tai yra esant teisei pirmykštėje bendruomenės visuomenėje buvo labai primityvi sistema, atitinkanti to meto visuomenės gyvenimo sąlygas. Teisę tuo metu galima sakyti sudarė besąlygiškai privalomi ir ilgalaikiai papročiai, kuriu pagrindas buvo religija, etiologija ir pan. Ano meto teise atsirado neatsitiktinai, manoma, kad iš dalies buvo parengta reguliuojant pirmykštės bendruomenės socialinį gyvenimą..

Teisė galėjo save išlaikyti ir tobulėti savo pačios pagrindu, ji tapo pagrindine visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisėje nusistovėjusios normos draudė, taip pat įpareigojo, bei leido veikti savo nuožiūra, iniciatyva. Taip teisė tapo didele vertybe, kur buvo nustatyti norminiai pradai, pilietinė taika, buvo atsižvelgiama ir į interesų įvairovę, koordinavimo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Tuo ji stengėsi ir įvykdė savąją užduotį, t.y. užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių tarpusavio tvarką, protingai sprendė konfliktus ir įvairius žmonių santykių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

Siekiant atsižvelgti detaliau į teisės sampratą ir jos raidą, reikia nustatyti pozityviosios teisės ir dvasinių žmogiškumo pradų (prigimtinės teisės) santykį konkrečiais raidos etapais. Pagal prigimtinę teisę, pagrindinis visuomenės gyvenime turi būti: laisvas, garbingas, suvenyrus žmogus. Ir jo teisės nėra tik paprastos prigimtinės, jos yra neatimamos, įgimtos ir išreiškia imperatyvius reikalus, visuomenės gyvenimo prasmę ir paskirtį.

Taigi prigimtinės teisės reikalavimas užtikrinti asmens laisvę lemia kodeksų ir konstitucijų turinį. Įstatymų ir kodeksų paskirtis- nubrėžti asmens politines ir ekonomines laisvės ribas ir teisiškai jas užtikrinti.

Teisės samprata ir jos raida

XX a. Žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys suprasti pacius bendriausius gyvenimo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą“.

Šiai dienai galėtume pasakyti, kad svarbiausia yra sukurti teisės sampratą, kuri būtų tvirta ir užtikrintų šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinį vientisumą. Šios sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo pažinti, išanalizuoti bei suvokti galiojančią teisę, jos laikytis, taikyti ją praktiškai, prognozuoti jos raidą.

Žiūrint į teisės raidą, net pats geriausias įstatymų išmanymas, t.y. galėtume juos išmokti visus ir vieną paskui kitą, tačiau tai nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio supratimo. Visiems įstatymams yra bendra esmė- teisės samprata, kuri reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji įstatymų įvairovės vienovė. Taigi, pažindami kas tai yra teisė, tuo pačiu pažystame ir tai, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename įstatyme atskirai ir kiekviename kartu, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne kokia tai įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Iš esmės galime teigti, jog teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Kaip sakė vengrų teisininkas Felixas Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“. Todėl visa tai suvokdami galime pasakyti, jog jei ji bus neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiant šia sąvoka, drąsiai galime teigti, kad abejotinos vertės tada bus ją įgyvendinanti teisės
praktika, be to, be šios sąvokos aiškumo ir supratimo neįmanoma sukurti ir stabilios teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti teisės laikymosi sąmoningumo.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 779 žodžiai iš 2459 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.