Teisinės valstybės modelis mykolo römerio darbuose
5 (100%) 1 vote

Teisinės valstybės modelis mykolo römerio darbuose

1121

Valstybė – svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Mano nuomone vien todėl moderni teisinė valstybė turėtų būti kiekvieno politiko, valdžios atstovo ar piliečio vizija.

Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe. Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę, teisių įtvirtinimas ir gynimas; 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis demokratiją.

Teisinės valstybės vizija buvo ir profesoriaus M. Römerio, kaip teisininko, idealas. Savo darbuose jis daug dėmesio skyrė teisės mokslui (beje jis laikomas Lietuvos konstitucinės (valstybinės) teisės mokslo kūrėju), pajėgiančiam įtvirtinti teisėtumą valstybėje.

Kalbant apie teisinę valstybę, reikia kalbėti apie teisės ir valstybės santykį, kadangi tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau idealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikrais pakeitimais pasiekiamas taškas. Tačiau kartu ji gali būti esminis teisės ir valstybės santykio problemos sprendimas.

Taigi vien todėl, mano manymu, kad tik aiškūs ir patikimi įstatymai, kuriuos gerbia visuomenė, gali gerai tarpininkauti tarp valstybės ir jos gyventojų, paskatino pasirinkti šią temą.

Darbe vadovavausi A. Krupavičiaus, V. Valančiaus bei M. Römerio darbais, lygindama pastarojo idėjas, pažiūras su nūdiena.

I. VALSTYBĖ IR TEISĖ

Berods Aristotelis yra pasakęs, kad teisingumas pačia bendriausia prasme yra tai, kas sukuria ir išsaugo pilietinės bendrijos laimę, todėl jis iš esmės tapatus įstatymų laikymuisi – juk įstatymai siekia išsaugoti bendrą valstybės gėrį, oficialiai apibrėždami visas žmonių gyvenimo sritis.

Taigi M. Römeris bene pirmasis nuosekliai nušvietė valstybinės teisės atsiradimą, jos vystymąsi, siedamas šį procesą su krašto istorija, taip pat su politiniais – socialiniais veiksniais.

M. Römeris į konstitucinės teisės raidą Lietuvoje žvelgia per istorinę prizmę, kaip pats rašo „nusimanydamas, kad jos evoliucija yra susijusi su Lietuvos steigimo procesu, su jos socialinėmis problemomis ir politine istorija.“

Teisinė valstybė – tai tokia valstybė, kurioje valdymas pagrįstas teise bei atitinka teisės turinį. Teisė – ne vien konstitucinis principas ar vertybė išreikšta kitais teisiniais potvarkiais, bet ir faktinė padėtis. Valstybės veiklos apribojimas teise, aišku, nėra tikslas pats savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei. Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijimo, įgyvendinimo priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo pagrindas.

O visuomenė pati kuria savo istoriją. Ji sukuria materialines vertybes, tobulina darbo įgūdžius ir darbo įrankius, vaidina lemiamą vaidmenį politiniame gyvenime. Beje visuomenės politinis gyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms vadovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikrų visuomenės sluoksnių ar grupių interesus.

Partijos nemaža dalimi prisideda formuojant valstybės modelį. Lietuvoje politinės partijos XX a. perėjo bene šešias skirtingas raidos fazes: 1) tradicinės partijos pradėjo steigtis r veikti XIX a. pabaigoje; 2) 1918 – 1926 m. parlamentinės daugiapartinės sistemos laikotarpis; 3) 1927 – 1936 m. daugiapartiškumo suvaržymų laikotarpis; 4) 1936 m. – autoritarinis tautininkų valdymas; 5) 1940 – 1941 m. ir 1944 -1988 m. totalitarinis ir autoritarinis komunistinis valdymas; 6) nuo 1988 m. – daugiapartiškumo atgimimo etapas.

Tuo tarpu teisė yra visuomenės gyvenimo norminių veiksnių dalis ir jai būdingi bendri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Tačiau valstybė ir teisė turi ir savų specifinių raidos ir funkcionavimo dėsnių, kurie lemia valstybės institucijų sistemos sudarymą, jų vidaus struktūrą, darbo metodus, teisės sistemą ir teisės normų struktūrą. Taigi valstybės ir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti priešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka bus kompromisų tvarka.

Būtent todėl profesorius M. Römeris daug dėmesio skyrė teisinių aktų analizei. Savo darbuose jis puikiai parodė kaip turėtume remtis kitų valstybių konstitucingumo stiprinimo patirtimi derindami ją su sava valstybės ir teisės kūrimo patirtimi, teisės tradicijomis.

II. KONSTITUCINIS TEISĖTUMAS

Kurdami demokratinę, atvirą visuomenę ir teisinę valstybę suvokiame būtinumą formuoti teisinę dvasią ir diegti amžinąsias teisės ir teisingumo vertybes mūsų gyvensenoje. M. Römeris puikiai tai suvokė kaip ir tai, kad konstitucingumas plačiąja
prasme – tautų ir žmogaus laisvės sąlyga bei kartu jos garantas.

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, kurios teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindus.

Taigi, M. Römerio nuomone, svarbu, kad konstitucijos nuostatų keisti nei naikinti negalėtų paprastas įstatymas. Taip pat, kad pačios konstitucijos būtų nustatyta kaip ją galima keisti, kitokia tvarka nei paprastiems įstatymams. Anot M. Römerio tai būtina tam, kad konstitucija turėtų vyriausios valstybės teisės pobūdį.

Nagrinėdamas 1922 m. ir 1928 m. konstitucijas bei jas lygindamas M. Römeris pastbėjo konstitucijos nelankstumą, kuris pasireiškė sunkesne keitimo nei paprastų įstatymų leidimo procedūra.

„Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas atiduodamas spręsti Tautai visuotinio balasavimo keliu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba ¼ dalis visų atstovų, arba 50.000 piliečių, turinčių teises rinkti Seimą.<…>

Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas laikomas yra Tautos atmestu, jei balsavime dalyvavo ne mažiau kaip pusė visų turinčių teisės balsuot piliečių ir prieš pakeitimą ar papildymą pasisakė ne mažiau kaip pusė balavime dalyvavusių piliečių.“

Tiesa liaudies iniciatyvos sąlygos abiejose konstitucijose yra tos pačios – iškeltas sumanymas pavedamas svarstyti Seimui. Tačiau 1928 m. konstitucijoje ši iniciatyva yra ryškesnė. Anot M. Römerio, ryškesnė tuo, kad 1922 m. konstitucijoje piliečių iškeltas įstatymo sumanymas patekdavo į Seimo dispoziciją – tauta čia poveikio jau nebeturėjo. Tuo tarpu 1928 m. konstitucijos 105 § sako, kad į Seimo sprendimą piliečiai gali įsikišti, taip pat užprotestuoti tiek projekto priėmimą, tiek jo atmetimą.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1086 žodžiai iš 2042 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.