Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys
5 (100%) 1 vote

Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys

11

Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys

Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją` tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu“: iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisinės normos, teisinės organizacijos procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip tokių priemonių gamyba.

Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą.

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, `kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.

Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įsipareigojimais). Šiuo modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis ne tik teisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei grupei – pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t.y. tokius įsipareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu „teisiniu“ reguliavimu įtvirtinimas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.

Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinių reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

Teisinio reguliavimo objektas

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Šiuo atveju socialinis elgesys, visuomeniniai santykiai arba žmonių santykiai iš esmės yra sinonimiškos sąvokos, todėl jas vartosime atsižvelgdami į tai, kuri iš jų informatyvesnė konkretaus konteksto pažiūriu.

Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises. Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vidaus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Išleisti teisės normą, įpareigojančią miesto transporte užleisti sėdimas vietas moterims, vaikams arba seneliams, būtų bereikalingas oficialumas kišantis į žmonių santykius. Taip pat nekorektiškas būtų ir įsipareigojimas piliečiams laikyti savo laisvas pinigines lėšas bankuose arba taupomosiose kasose. Tai būtų ne tik smulkmeniškas kišimasis į asmens reikalus: tokį paliepimą vargu ar būtų įmanoma kontroliuoti išoriškai. Kaip nustatyti visa asmens pajamaas ir išlaidas? Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolinti savo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštutinį, totalitarinį rėžimą, ištisai disponuojantį asmeniu.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Vadinasi, pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida. Kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būti nustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui.

Teisinio reguliavimo objekto

Priklausomybė nuo teisės sampratos

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine (statistine) teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Reguliuoti čia reikš įsakmiai ir detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visa įmanomas teise ir pareigas bei tų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Jis gali nustatyti,
kokios spalvos ar stiliaus drabužius turi dėvėti šalies gyventojai (Šiaurė Korėja, Kinija). Koranu besiremianti musulmonų teisė įpareigoja moteris dėvėti drabužius, slepiančius jų veidus, ir kita.

Čia nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia. Tai reiškia, kad čia nėra privataus gyvenimo, visa žmogaus gyvenimas atviras valstybės tvarkančiai valiai. Todėl objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu – imperatyvus.

Normatyzavimas suponuoja ir pagrindžia teisinio reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo dominantę.

Jeigu remsimės pilietine teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. Turėsime [pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Ji gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai reikalinga garantuoti visų gerovę. Turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu. Remiantis pilietine teisės samprata, atsiranda pagrindo pripažinti teisinio reguliavimo ribų objektyvumą ir dispozityvaus metodo dominantę.

Teisinio reguliavimo objekto konkretinimas

Konkretinti teisinio reguliavimo sritį – tai klausti, kokie socialiniai santykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į teisinio reguliavimo sritį? Teisės normomis pirmiausiai reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės reikšmės apsaugoti arba įgyvendinti žmogaus teises. Daugelis autorių mano, kad prie šios kategorijos santykių priskirtini:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1022 žodžiai iš 1968 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.