VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA
TEISĖS FAKULTETAS
CIVILINĖS IR KOMERCINĖS TEISĖS KATEDRA
II kurso T 3/1 grupes dieninio skyriaus
Studentė Jelena Antonova
TURTO SĄVOKA
Kursinis darbas
Vadovė: dėstytoja A. Kaušikaitė.
Vilnius, 2005
TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. TURTO SĄVOKA 5
2. TURTO KLASIFIKAVIMAS 9
3. NEKILNOJAMASIS TURTAS 12
4. KILNOJAMASIS TURTAS 14
5. MATERIALUS TURTAS 16
6. NEMATERIALUS TURTAS 18
7. ILGALAIKIS TURTAS 20
8. TRUMPALAIKIS TURTAS 21
IŠVADOS 22
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 24
VADOVO ATSILIEPIMAI 25
ĮVADAS
Lietuvos Respublikos įstatymuose, ypač kalbant apie nuosavybės
institutą, bei kitoje mokslinėje literatūroje dažnai vartojama sąvoka
“turtas”. Ši sąvoka tapo ypač reikšminga nuo Lietuvos Respublikos
nepriklausomybės atgavimo momento. Nuo šiuo laiko vis sparčiau pradėjo
vystytis nuosavybės institutas, kuris buvo oficialiai įtvirtintas
įsigaliojusiame civiliniame kodekse.
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šis institutas paprastam
žmogui neturėjo didelės reikšmės, nes socialistinė nuosavybė sudarė 97%
visos tuo metu egzistavusios nuosavybės. Žeme, pastatai, ūkis, išradimai,
meno kūriniai ir daug, daug kito turto priklausydavo buvusios Tarybų
Sąjungos valdžiai. Paprastas žmogus “neturėjo teisės būti turtingas”. Po
Tarybų Sąjungos žlugimo padėtys visiškai pasikeitę. Dabar turtas užima
labai svarbią ir oficialią vietą mūsų gyvenime.
Kalbant tarpusavyje kiekvienas paaiškins:” turtas – tai daiktai,
kurios aš turiu”. Bet tai nėra tik daiktai. Dar senovės laikose buvo sakoma
: ”Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris protingas”. Taip, galima
sakyti, buvo įtvirtinta nuostata, kad intelektinės veiklos rezultatai irgi
yra nuosavybės teisės objektas. Kiekviena valstybė laikoma turtinga, jeigu
išskyrus ekonominius išteklius turi didėli intelektinį potencialą. Kaip
pavyzdys tai gali būti Japonija. Jos gyventoju aukštas intelektinis lygis
sėkmingai veikia visos šalies ekonomika ir savaime aišku – biudžetą.
Ne šiaip sau ir mūsų šalies valdžia susirūpino “proto nutekėjimu”.
Nes kiekvienais metais, netekus vis daugiau intelektinio potencialo, šalis
netenka vis daugiau ir daugiau turto.
Sąvoka “turtas” yra labai plati. Galima drąsiai teigti, kad turto
sąrašas nėra ir niekada nebus baigtas, nes gyvenimas keičiasi daug
greičiau, negu keičiasi įstatymai. Įstatymų leidėjai patys tai suprasdami
paliko turto sąrašą nebaigtu. Pavyzdžiui, ankščiau niekas net negalvodavo
apie kompiuteri, internetą. O dabar tai vienas iš dažniausių nuosavybės
teisės objektu.
Be to, turtas turi labai didelę reikšmę tiek valstybės, tiek
visuomenės ir paprastu žmonių gyvenime. Lietuvos Respublikos įstatymai
skiria turtui vos ne daugiausiai dėmesio (aišku po žmogaus gyvybės ir
Valstybės saugumo). Beveik visas civilinis kodeksas skirtas turtui,
nuosavybei ir kitiems aspektams su jais susijusiems. Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso XXVIII skyrius skirtas nusikaltimams nuosavybei,
turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.
Tą patį galima pasakyti ir apie darbo kodeksą. Beveik kiekvienas
dirbantys žmogus prisiima atsakomybė už jam patikėtą turtą.
Šio kursinio darbo tikslas – išanalizuoti turtą kaip teisinę
kategoriją. Tai galima padaryti klasifikuojant turtą pagal skirtingus
kriterijus. Be to, nagrinėjant įvairius įstatymus, nes tokie įstatymai,
kaip pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymas pateikia turto apibrėžimą remdamasi kriterijais būdingais
verslui, o Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio
įstatymas – visiškai kitais.
Šiam darbui keliami tokie uždaviniai:
1. Nustatyti kuo skiriasi turto sąvoka nuo daiktų sąvokos.
2. Išanalizuoti pagal kokius kriterijus klasifikuojamas turtas.
3. Nustatyti skirtumą tarp materialiojo ir nematerialiojo turto, o taip
pat tarp kilnojamo ir nekilnojamo.
4. Nustatyti požymius pagal kurios turtas skirstomas į ilgalaikį ir
trumpalaikį.
TURTO SĄVOKA
Lietuvos Respublikos įstatymai turtą apibudina taip: ”nekilnojamasis
ir kilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisine registracija arba numatyta
dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma”[1].
Kilnojamuoju turtu įstatymuose taip pat laikomos: akcijos,
obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai,
brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. O taip pat materialios ir
nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba)
kuriomis
disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti
ekonominės naudos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 str. 1 d. turtą, kaip
civilinės teisės objektą apibudina kaip materialu ir nematerialu. Nurodyta,
kad civilinės teisės objektai yra: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai,
kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai,
informacija, veiksmai ir veiksmu rezultatai, taip pat kitos turtinės
vertybės.
O kaip gi su žmogumi? Su juo sveikata? Be abejo, tai irgi yra turtas.
Jeigu asmeniui padaryta žala sveikatai jis civilinė tvarka kreipiasi į
teismą dėl neturtinęs žalos atlyginimo. Jeigu teismo sprendimas jam
palankus, ateityje žmogus gauna atitinkamą pinigų ekvivalentą. Reiškia
sveikata irgi yra turtas.
Sakoma, kad kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi
savininką. Taigi, kiekvieno teisės subjekto sukauptas turtas turi turėti
savininką. Turtas gali priklausyti pačiam subjektui (t.y. jo savininkams).
Dalis turto gali priklausyti ūkio subjektui, o dalis – skolintojams,
pavyzdžiui, jei kalbama apie įmone, tai jos kreditoriams ar klientams.
Privačios nuosavybės teisės objektu šiuo metu Lietuvos Respublikoje
gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti
privačios nuosavybės teisė. Nėra nustatyta ir kiekio apribojimų turtui,
kurį Lietuvos Respublikoje galima turėti privačios nuosavybės teisė. Netgi
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio
pagrindu
Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie
kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi, ne tik tam tikro subjekto
sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė
visada išreikšta konkrečiu turtu. Turto kitimas negalimas be nuosavybės
kitimo. Padidėjus turtui, būtinai turi padidėti ir savininko nuosavybė arba
skolos tretiesiems asmenims, kuriems tas turtas priklauso.
Dėl to, labai dažnai tenka girdėti, kad kai kurie mokslininkai “stato”
lygybes ženklą tarp “turto” ir “nuosavybės” sąvokos.
Tačiau šiuos sąvokos nėra tapačios. “Turtas” tai platesnė sąvoka,
apimanti tiek daiktus, tiek teises, tiek informacija ir pan. Turtas
neabejotinai apima ir intelektinės nuosavybės objektus, tokius kaip:
autorinius kūrinius, patentus, paslaugas ir prekių ženklus, firmos vardus
ir teisės į juos. Pažymėtina, kad į terminą “turtas” patenka ir tokios
kategorijos kurias tradicinė teisė nedrįsdavo priskirti prie nuosavybės.
Tai duomenų bazės, vertinga komercinė informacija ir pan. Taigi, ne bet
koks turtas turintis komercinė verte juridinių požiūriu gali būti laikomas
nuosavybė. Kaip pavyzdi galima pateikti banku veikla. Bankas skolindamas
piniginės lėšas, kaip taisyklė, reikalauja tam tikro turto, kuri turi
realią ir objektyvią rinkos kainą, kredito gražinimo užtikrinimui. Šio
atveju, įkeistas turtas negali būti laikomas nei banko, nei tikrojo
savininko visišką nuosavybė.
Pagal turto kieki dažnai vertinama įmonės arba fizinio asmens sėkmingą
veiklą. Bet ne visais atvejais turto kiekis gali tai liudyti, nes turtas
gali būti paveldėtas arba dovanotas. Greičiausiai visoje Lietuvoje
nerastume nei vieno, kuris nenorėtų gauti dovanų, pavyzdžiui, automobilio.
Tačiau brangias dovanas reikia dovanoti pagal įstatymus. Tinkamai
nesutvarkius dokumentų, dovaną gaunantis pilietis praranda galimybę laisvai
ta dovana naudotis – pavyzdžiui, parduoti ar įkeisti. Kuo brangesnė dovana,
tuo daugiau formalumų. Kiekvienas, gaunantis brangesnę nei penkių
tūkstančių litų vertės dovaną, turi pasirašyti rašytinę sutartį. Tuo
atveju, kai dovanojamas nekilnojamasis turtas arba pinigai bei daiktai už
daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių litų, privaloma sutartį pasirašyti pas
notarą.
Beje, naujasis civilinis kodeksas, kaip ir daugelyje kitų sričių,
dovanojimo procese numato nemažai naujovių. Teisininkų teigimu, dovanojimo
sąvoka yra žymiai išplėsta. Dabar numatoma, kad galima dovanoti ne tik
daiktą ar nekilnojamąjį turtą, bet ir turtines teises. Pasak teisininkų,
tai leidžia dovanoti, pavyzdžiui, skolas. Dovanotojas tokiu atveju
atsisako reikalavimo teisės iš savo skolininko.
Pagal dabar galiojančius įstatymus, sutuoktiniai dovanojant vienas
kitam brangų turtą neišvengs skolų mokėjimo. Sutuoktiniai, vienas kitam
dovanojantys brangų turtą, yra atsakingi už skolas, bet ne daugiau nei
dovanoto turto verte. Taip turėtų būti išvengta piktnaudžiavimų, kai turtas
dovanojamas vien bandant išvengti skolų mokėjimo.
Asmuo negali dovanoti tik to turto, kuris jam nepriklauso. Kai
kuriais atvejais, pavyzdžiui, dovanojant ginklus, reikia atsižvelgti ir į
kitus tai reglamentuojančius įstatymus. Jei dovanojamas nekilnojamasis
turtas, ši sutartis turi būti įregistruojama nekilnojamojo turto registre.
Jei turtas viršija deklaruojamą sumą – keturiasdešimt šešis tūkstančius
litų, jį taip pat teks deklaruoti. Kaip ir anksčiau, jei dovanotojas ir
gaunantis dovana asmuo
artimi giminaičiai, ne mažą dalį neuždirbto
turto teks paaukoti valstybei. Mokesčio už dovanotą turtą neturi mokėti tik
sutuoktiniai, vaikai ir tėvai. Kitiems privalomas 10 procentų nuo turto
vertės mokestis.
Beje, Civilinis kodeksas leidžia ne tik dovanoti, bet ir atsiimti
dovaną. Tiesa, to negalima padaryti paprasčiausiai persigalvojus ar supykus
ant savo buvusio draugo ar giminaičio. Kodeksas leidžia atsiimti dovaną
tada, kai pažeidžiama dovanojimo sutartis, dovanos gavėjas įžeidžia
dovanotoją arba jį nužudo.
Įstatymai šiuo atveju numato ir senaties terminą – atsiimti dovaną
galima tik per metus nuo to momento, kai buvo sužinota tai lemianti
priežastis. Turėdami svarbią priežastį reikalauti, kad teismas grąžintų
dovaną gali ir įpėdiniai. Beje, pretenzijų teisme gali turėti ir dovaną
gavęs asmuo, išaiškėjus padovanoto turto trūkumams galima reikalauti, kad
dovanotojas juos kompensuotų.
Dauguma bylų teismuose – yra turtinio pobūdžio. Turtas – tai
dažniausias ginčo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų
valstybių. Netgi neturtinęs bylos (pvz. Dėl garbės ir orumo pažeminimo),
tampa iš dalies turtinėmis, nes pabaigoje aptariamas atitinkamas
kompensacijos dydis.
Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar sunaikinto turto
savininkas (CK 147 str.) arba asmuo, kuris nors ir nėra savininkas, bet
valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str.). Nuosavybės ir
valdymo daiktinės teisės turi būti ginamos nuo bet kokių pažeidimų, todėl
šių teisių turėtojai gali jas ginti reikšdami ieškinį.
Kaip bebūtu ciniška sakyti, bet turtu galima paversti absoliučiai
visas mūsų vertybės. Tokias, kaip ramybe, sveikata, šeimos gyvenimas ir
netgi vaikus (be abejo, jeigu šitiems vertybėms padaroma žalą ir atsiranda
teisė reikalauti ją atlyginti). Tai tampa aišku analizuojant teismu
praktika. Pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. 3K-7-255/2005, kurią nagrinėjo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija. Ginčo esmė buvo tame, kad 2001 m. gruodžio 30 d. Marijampolės
ligoninėje Vilma Zdanienė pagimdė dvynukus Lauryną ir Martyną. Tuoj po
gimimo naujagimiai buvo paguldyti ant termoforų, užpildytų per karštu
vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų. Gintautas Zdanys patyrė
dar ir didelį fizinį skausmą, nes buvo odos donoras. Ieškovams dvasinius
sukrėtimus sukėlė tiek pats vaikų sužalojimo faktas ir jo nulemtos
operacijos, tiek padidintas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys.
Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo VšI Marijampolės ligoninės 1 000
000 Lt neturtinęs žalos atlyginimą. Kauno apygardos teismas 2004 m.
rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Galutiniam variante, bylai pasiekus Lietuvos Aukščiausioji teismą,
Zdanių šeimai buvo priteista puse prašomos sumos. Iš to aiškiai matosi,
nors teisėjų kolegija ir pasisakė savo nuomonę, kad asmens fizinis
skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė
depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas – nėra turtas, bet gali būti paverstas turtu gaunant atitinkama
piniginį ekvivalentą. Šio atveju, vaikų sveikata ir dvasiniai sukrėtimai
buvo “įkainoti” 500 000 lt.
Taigi, turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai
nuosavybės teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto
kategorijų. Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek
materialus, tiek nematerialus.
2. TURTO KLASIFIKAVIMAS
Teorijoje ir praktikoje naudojamas turto klasifikavimas pagristas
įvairiais kriterijais, o pats turtas apibrėžiamas įvairiomis prasmėmis (
pvz., teisinė, fizinė, ekonominė, socialinė ir kt.).
Lietuvoje galiojančiame Turto vertinimo pagrindų įstatyme turtas
apibūdinamas taip: ”…vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai,
kuriais disponuoja ekonominis subjektas”. Šiam turto apibūdinimui, kaip
matome, reikia ne tik ekonominių, bet ir teisinių kategorijų.
Jeigu bandysime turto sąvoka struktūrizuoti, tai pamatysim, kad turtą
sudaro materialus ir nematerialus objektai. Turtas pagal savo pobūdį gali
būti kilnojamasis ir nekilnojamasis.
Be to, mes dažnai vartojame sąvokas “valstybės turtas”, “savivaldybių
turtas”, “sutuoktinių turtas”, “dovanotas turtas”, “nepilnamečių turtas”,
“finansinis turtas” ir t.t. Visą tai yra turto kategorijas, kuriems yra
nustatytas atitinkamas teisinis režimas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( LR CK ), pateikia tokia
daiktų (t.y. nuosavybės teisės objektų), klasifikacija:
1. LR CK 4.2 str. Kilnojamasis ir nekilnojamasis.
2. LR CK 4.3 str. Pakeičiamas ir nepakeičiamas. Tai yra rūšiniais
požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Rūšiniais
požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami
kitais daiktais, o individualiais požymiais – negali.
Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti
daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais
visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai, negali būti
vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.
Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais
apibrėžti daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiems
būdingus požymius skiriasi nuo kitų panašių daiktų.
3. LR CK 4.5 str. Suvartojamas ir nesunaudojamas. Taip jie skirstomi
pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį.
Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės
pasikeičia. Kaip pavyzdį – maisto produktai, statybinės medžiagos ir
kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos
panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie
tarnauja ilgesnį laiką. Pavyzdžiui – automobiliai, namų apyvokos
reikmenys. Nors pakankamai dažnas atvejis, kai nesunaudojamas daiktas,
ji panaudojus pagal paskirtį, lūžta ir tampa suvatuojamuoju.
Pavyzdžiui, tos pačios namų apyvokos reikmenys.
4. LR CK 4.6 str. Dalusis ir nedalusis. Aišku, fiziniu atžvilgiu dalus
yra kiekvienas daiktas. Tačiau, kai kurių fiziškai padalytų daiktų
pasikeičia tikslinė paskirtis, t.y. atskiros dalys nebegali būti
panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo
būti panaudotas daiktas iki padalijimo. Pavyzdžiui – šaldytuvas.
Padalijus šaldytuvą- jis jau negalės būti naudojamas pagal tikslinė
paskirtį.
Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų
tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota
atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki
jo padalijimo. Pavyzdžiui – maisto produktai. Pagrindinis daiktų
skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto
tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas.
5. LR CK 4.12 str., 4.13 str. Pagrindinis ir antraeilis. Vienomis
aplinkybėmis daiktai gali būti savarankiški teisinių santykių
objektai, o kitomis – tik su pagrindinių daiktu susiję daiktai, kurių
teisinę padienį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.
Pagrindiniais laikomi daiktai galintys būti atskirais teisinių
santykių objektais, pavyzdžiui, namas, automobilis ir pan.
Antraeiliais – laikomi daiktai tik su pagrindiniais daiktais
egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip
su jais susiję. Tai yra pagrindinio daikto dalis arba gaunamos iš jo
vaisiai, produkcija, pajamas.
Kalbant apie daiktus, kaip apie turto kategorijas, reikia turėti omenyje,
kad daiktai turi turėti savininką, t. y. nuosavybės teisė priklausyti
teisės turėtojui.
Nekilnojamojo turto investuotojai, vadybininkai, vertintojai, teisės
specialistai dėmesį koncentruoja į turtą kaip ekonominę ir teisinę
kategoriją.
Lietuvoje atliekant turto apskaitą skiriamas ilgalaikis turtas, kuris
įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį
(metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos per metus.
Turto vertinimo metodikoje turtas klasifikuojamas taip:
1. Materialus (kilnojamasis, nekilnojamasis);
2. Nematerialus.
Be to, turtą galima klasifikuoti pagal jo priklausomybė teisės subjektui.
Turtas gali priklausyti pačiam nuosavybės teisių turėtojui, gali būti
skolintas ar išnuomotas, o gali priklausyti trečiajam asmeniui.
Taigi turtas klasifikuojamas pagal fizinė prigimti, vertė, priklausomybę
t.t. savininkams, ilgalaikiškumą.
3. NEKILNOJAMASIS TURTAS
Nekilnojamasis turtas sudaro žymią pasaulio turto dalį, o Lietuvoje
nekilnojamasis turtas sudaro per 85 procentus nacionalinės turto
struktūros.
Kasdieniniame gyvenime terminas “nekilnojamasis turtas” atrodo aiškus
ir suprantamas. Paprastai juo įvardinama žemė ir statiniai. Tačiau
teoriniam apibūdinimui šito nepakanka. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į
tai, kad nekilnojamasis turtas yra vieno iš turto – “vertę ir savininką
turinčių ekonominių išteklių, kuriais disponuoja ekonominis subjektas”
rūšių. Nekilnojamasis turtas taip pat gali būti suprantamas kaip fizinis
objektas arba teisinė kategorija. Pirmu atveju nekilnojamasis turtas
apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. statiniai, ir nurodoma,
kad tai yra materialus turtas. Teisiniu požiūriu nekilnojamasis turtas
apima visus turtinius interesus, privilegijas ir teisės, susijusias su
nuosavybe į fizinį nekilnojamąjį turtą.
Yra aiškinimų, kad nekilnojamasis turtas – tai fizinis objektas,
turintis fiksuotą vietą ir jam priklausančius išteklius po žemė ar virš
žemės, taip pat teisės, interesai, nustatantys naudojimosi objektu sąlygas.