Turto sąvoka
5 (100%) 1 vote

Turto sąvoka

1121314151

VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA

TEISĖS FAKULTETAS

CIVILINĖS IR KOMERCINĖS TEISĖS KATEDRA

II kurso T 3/1 grupes dieninio skyriaus

Studentė Jelena Antonova

TURTO SĄVOKA

Kursinis darbas

Vadovė: dėstytoja A. Kaušikaitė.

Vilnius, 2005

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1. TURTO SĄVOKA 5

2. TURTO KLASIFIKAVIMAS 9

3. NEKILNOJAMASIS TURTAS 12

4. KILNOJAMASIS TURTAS 14

5. MATERIALUS TURTAS 16

6. NEMATERIALUS TURTAS 18

7. ILGALAIKIS TURTAS 20

8. TRUMPALAIKIS TURTAS 21

IŠVADOS 22

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 24

VADOVO ATSILIEPIMAI 25

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos įstatymuose, ypač kalbant apie nuosavybės

institutą, bei kitoje mokslinėje literatūroje dažnai vartojama sąvoka

“turtas”. Ši sąvoka tapo ypač reikšminga nuo Lietuvos Respublikos

nepriklausomybės atgavimo momento. Nuo šiuo laiko vis sparčiau pradėjo

vystytis nuosavybės institutas, kuris buvo oficialiai įtvirtintas

įsigaliojusiame civiliniame kodekse.

Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šis institutas paprastam

žmogui neturėjo didelės reikšmės, nes socialistinė nuosavybė sudarė 97%

visos tuo metu egzistavusios nuosavybės. Žeme, pastatai, ūkis, išradimai,

meno kūriniai ir daug, daug kito turto priklausydavo buvusios Tarybų

Sąjungos valdžiai. Paprastas žmogus “neturėjo teisės būti turtingas”. Po

Tarybų Sąjungos žlugimo padėtys visiškai pasikeitę. Dabar turtas užima

labai svarbią ir oficialią vietą mūsų gyvenime.

Kalbant tarpusavyje kiekvienas paaiškins:” turtas – tai daiktai,

kurios aš turiu”. Bet tai nėra tik daiktai. Dar senovės laikose buvo sakoma

: ”Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris protingas”. Taip, galima

sakyti, buvo įtvirtinta nuostata, kad intelektinės veiklos rezultatai irgi

yra nuosavybės teisės objektas. Kiekviena valstybė laikoma turtinga, jeigu

išskyrus ekonominius išteklius turi didėli intelektinį potencialą. Kaip

pavyzdys tai gali būti Japonija. Jos gyventoju aukštas intelektinis lygis

sėkmingai veikia visos šalies ekonomika ir savaime aišku – biudžetą.

Ne šiaip sau ir mūsų šalies valdžia susirūpino “proto nutekėjimu”.

Nes kiekvienais metais, netekus vis daugiau intelektinio potencialo, šalis

netenka vis daugiau ir daugiau turto.

Sąvoka “turtas” yra labai plati. Galima drąsiai teigti, kad turto

sąrašas nėra ir niekada nebus baigtas, nes gyvenimas keičiasi daug

greičiau, negu keičiasi įstatymai. Įstatymų leidėjai patys tai suprasdami

paliko turto sąrašą nebaigtu. Pavyzdžiui, ankščiau niekas net negalvodavo

apie kompiuteri, internetą. O dabar tai vienas iš dažniausių nuosavybės

teisės objektu.

Be to, turtas turi labai didelę reikšmę tiek valstybės, tiek

visuomenės ir paprastu žmonių gyvenime. Lietuvos Respublikos įstatymai

skiria turtui vos ne daugiausiai dėmesio (aišku po žmogaus gyvybės ir

Valstybės saugumo). Beveik visas civilinis kodeksas skirtas turtui,

nuosavybei ir kitiems aspektams su jais susijusiems. Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso XXVIII skyrius skirtas nusikaltimams nuosavybei,

turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.

Tą patį galima pasakyti ir apie darbo kodeksą. Beveik kiekvienas

dirbantys žmogus prisiima atsakomybė už jam patikėtą turtą.

Šio kursinio darbo tikslas – išanalizuoti turtą kaip teisinę

kategoriją. Tai galima padaryti klasifikuojant turtą pagal skirtingus

kriterijus. Be to, nagrinėjant įvairius įstatymus, nes tokie įstatymai,

kaip pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymas pateikia turto apibrėžimą remdamasi kriterijais būdingais

verslui, o Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio

įstatymas – visiškai kitais.

Šiam darbui keliami tokie uždaviniai:

1. Nustatyti kuo skiriasi turto sąvoka nuo daiktų sąvokos.

2. Išanalizuoti pagal kokius kriterijus klasifikuojamas turtas.

3. Nustatyti skirtumą tarp materialiojo ir nematerialiojo turto, o taip

pat tarp kilnojamo ir nekilnojamo.

4. Nustatyti požymius pagal kurios turtas skirstomas į ilgalaikį ir

trumpalaikį.

TURTO SĄVOKA

Lietuvos Respublikos įstatymai turtą apibudina taip: ”nekilnojamasis

ir kilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisine registracija arba numatyta

dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma”[1].

Kilnojamuoju turtu įstatymuose taip pat laikomos: akcijos,

obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai,

brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. O taip pat materialios ir

nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba)

kuriomis
disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti

ekonominės naudos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 str. 1 d. turtą, kaip

civilinės teisės objektą apibudina kaip materialu ir nematerialu. Nurodyta,

kad civilinės teisės objektai yra: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai,

kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai,

informacija, veiksmai ir veiksmu rezultatai, taip pat kitos turtinės

vertybės.

O kaip gi su žmogumi? Su juo sveikata? Be abejo, tai irgi yra turtas.

Jeigu asmeniui padaryta žala sveikatai jis civilinė tvarka kreipiasi į

teismą dėl neturtinęs žalos atlyginimo. Jeigu teismo sprendimas jam

palankus, ateityje žmogus gauna atitinkamą pinigų ekvivalentą. Reiškia

sveikata irgi yra turtas.

Sakoma, kad kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi

savininką. Taigi, kiekvieno teisės subjekto sukauptas turtas turi turėti

savininką. Turtas gali priklausyti pačiam subjektui (t.y. jo savininkams).

Dalis turto gali priklausyti ūkio subjektui, o dalis – skolintojams,

pavyzdžiui, jei kalbama apie įmone, tai jos kreditoriams ar klientams.

Privačios nuosavybės teisės objektu šiuo metu Lietuvos Respublikoje

gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti

privačios nuosavybės teisė. Nėra nustatyta ir kiekio apribojimų turtui,

kurį Lietuvos Respublikoje galima turėti privačios nuosavybės teisė. Netgi

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio

pagrindu

Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie

kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi, ne tik tam tikro subjekto

sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė

visada išreikšta konkrečiu turtu. Turto kitimas negalimas be nuosavybės

kitimo. Padidėjus turtui, būtinai turi padidėti ir savininko nuosavybė arba

skolos tretiesiems asmenims, kuriems tas turtas priklauso.

Dėl to, labai dažnai tenka girdėti, kad kai kurie mokslininkai “stato”

lygybes ženklą tarp “turto” ir “nuosavybės” sąvokos.

Tačiau šiuos sąvokos nėra tapačios. “Turtas” tai platesnė sąvoka,

apimanti tiek daiktus, tiek teises, tiek informacija ir pan. Turtas

neabejotinai apima ir intelektinės nuosavybės objektus, tokius kaip:

autorinius kūrinius, patentus, paslaugas ir prekių ženklus, firmos vardus

ir teisės į juos. Pažymėtina, kad į terminą “turtas” patenka ir tokios

kategorijos kurias tradicinė teisė nedrįsdavo priskirti prie nuosavybės.

Tai duomenų bazės, vertinga komercinė informacija ir pan. Taigi, ne bet

koks turtas turintis komercinė verte juridinių požiūriu gali būti laikomas

nuosavybė. Kaip pavyzdi galima pateikti banku veikla. Bankas skolindamas

piniginės lėšas, kaip taisyklė, reikalauja tam tikro turto, kuri turi

realią ir objektyvią rinkos kainą, kredito gražinimo užtikrinimui. Šio

atveju, įkeistas turtas negali būti laikomas nei banko, nei tikrojo

savininko visišką nuosavybė.

Pagal turto kieki dažnai vertinama įmonės arba fizinio asmens sėkmingą

veiklą. Bet ne visais atvejais turto kiekis gali tai liudyti, nes turtas

gali būti paveldėtas arba dovanotas. Greičiausiai visoje Lietuvoje

nerastume nei vieno, kuris nenorėtų gauti dovanų, pavyzdžiui, automobilio.

Tačiau brangias dovanas reikia dovanoti pagal įstatymus. Tinkamai

nesutvarkius dokumentų, dovaną gaunantis pilietis praranda galimybę laisvai

ta dovana naudotis – pavyzdžiui, parduoti ar įkeisti. Kuo brangesnė dovana,

tuo daugiau formalumų. Kiekvienas, gaunantis brangesnę nei penkių

tūkstančių litų vertės dovaną, turi pasirašyti rašytinę sutartį. Tuo

atveju, kai dovanojamas nekilnojamasis turtas arba pinigai bei daiktai už

daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių litų, privaloma sutartį pasirašyti pas

notarą.

Beje, naujasis civilinis kodeksas, kaip ir daugelyje kitų sričių,

dovanojimo procese numato nemažai naujovių. Teisininkų teigimu, dovanojimo

sąvoka yra žymiai išplėsta. Dabar numatoma, kad galima dovanoti ne tik

daiktą ar nekilnojamąjį turtą, bet ir turtines teises. Pasak teisininkų,

tai leidžia dovanoti, pavyzdžiui, skolas. Dovanotojas tokiu atveju

atsisako reikalavimo teisės iš savo skolininko.

Pagal dabar galiojančius įstatymus, sutuoktiniai dovanojant vienas

kitam brangų turtą neišvengs skolų mokėjimo. Sutuoktiniai, vienas kitam

dovanojantys brangų turtą, yra atsakingi už skolas, bet ne daugiau nei

dovanoto turto verte. Taip turėtų būti išvengta piktnaudžiavimų, kai turtas

dovanojamas vien bandant išvengti skolų mokėjimo.

Asmuo negali dovanoti tik to turto, kuris jam nepriklauso. Kai

kuriais atvejais, pavyzdžiui, dovanojant ginklus, reikia atsižvelgti ir į

kitus tai reglamentuojančius įstatymus. Jei dovanojamas nekilnojamasis

turtas, ši sutartis turi būti įregistruojama nekilnojamojo turto registre.

Jei turtas viršija deklaruojamą sumą – keturiasdešimt šešis tūkstančius

litų, jį taip pat teks deklaruoti. Kaip ir anksčiau, jei dovanotojas ir

gaunantis dovana asmuo
artimi giminaičiai, ne mažą dalį neuždirbto

turto teks paaukoti valstybei. Mokesčio už dovanotą turtą neturi mokėti tik

sutuoktiniai, vaikai ir tėvai. Kitiems privalomas 10 procentų nuo turto

vertės mokestis.

Beje, Civilinis kodeksas leidžia ne tik dovanoti, bet ir atsiimti

dovaną. Tiesa, to negalima padaryti paprasčiausiai persigalvojus ar supykus

ant savo buvusio draugo ar giminaičio. Kodeksas leidžia atsiimti dovaną

tada, kai pažeidžiama dovanojimo sutartis, dovanos gavėjas įžeidžia

dovanotoją arba jį nužudo.

Įstatymai šiuo atveju numato ir senaties terminą – atsiimti dovaną

galima tik per metus nuo to momento, kai buvo sužinota tai lemianti

priežastis. Turėdami svarbią priežastį reikalauti, kad teismas grąžintų

dovaną gali ir įpėdiniai. Beje, pretenzijų teisme gali turėti ir dovaną

gavęs asmuo, išaiškėjus padovanoto turto trūkumams galima reikalauti, kad

dovanotojas juos kompensuotų.

Dauguma bylų teismuose – yra turtinio pobūdžio. Turtas – tai

dažniausias ginčo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų

valstybių. Netgi neturtinęs bylos (pvz. Dėl garbės ir orumo pažeminimo),

tampa iš dalies turtinėmis, nes pabaigoje aptariamas atitinkamas

kompensacijos dydis.

Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar sunaikinto turto

savininkas (CK 147 str.) arba asmuo, kuris nors ir nėra savininkas, bet

valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str.). Nuosavybės ir

valdymo daiktinės teisės turi būti ginamos nuo bet kokių pažeidimų, todėl

šių teisių turėtojai gali jas ginti reikšdami ieškinį.

Kaip bebūtu ciniška sakyti, bet turtu galima paversti absoliučiai

visas mūsų vertybės. Tokias, kaip ramybe, sveikata, šeimos gyvenimas ir

netgi vaikus (be abejo, jeigu šitiems vertybėms padaroma žalą ir atsiranda

teisė reikalauti ją atlyginti). Tai tampa aišku analizuojant teismu

praktika. Pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. 3K-7-255/2005, kurią nagrinėjo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų

kolegija. Ginčo esmė buvo tame, kad 2001 m. gruodžio 30 d. Marijampolės

ligoninėje Vilma Zdanienė pagimdė dvynukus Lauryną ir Martyną. Tuoj po

gimimo naujagimiai buvo paguldyti ant termoforų, užpildytų per karštu

vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų. Gintautas Zdanys patyrė

dar ir didelį fizinį skausmą, nes buvo odos donoras. Ieškovams dvasinius

sukrėtimus sukėlė tiek pats vaikų sužalojimo faktas ir jo nulemtos

operacijos, tiek padidintas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo VšI Marijampolės ligoninės 1 000

000 Lt neturtinęs žalos atlyginimą. Kauno apygardos teismas 2004 m.

rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Galutiniam variante, bylai pasiekus Lietuvos Aukščiausioji teismą,

Zdanių šeimai buvo priteista puse prašomos sumos. Iš to aiškiai matosi,

nors teisėjų kolegija ir pasisakė savo nuomonę, kad asmens fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas – nėra turtas, bet gali būti paverstas turtu gaunant atitinkama

piniginį ekvivalentą. Šio atveju, vaikų sveikata ir dvasiniai sukrėtimai

buvo “įkainoti” 500 000 lt.

Taigi, turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai

nuosavybės teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto

kategorijų. Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek

materialus, tiek nematerialus.

 

2. TURTO KLASIFIKAVIMAS

Teorijoje ir praktikoje naudojamas turto klasifikavimas pagristas

įvairiais kriterijais, o pats turtas apibrėžiamas įvairiomis prasmėmis (

pvz., teisinė, fizinė, ekonominė, socialinė ir kt.).

Lietuvoje galiojančiame Turto vertinimo pagrindų įstatyme turtas

apibūdinamas taip: ”…vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai,

kuriais disponuoja ekonominis subjektas”. Šiam turto apibūdinimui, kaip

matome, reikia ne tik ekonominių, bet ir teisinių kategorijų.

Jeigu bandysime turto sąvoka struktūrizuoti, tai pamatysim, kad turtą

sudaro materialus ir nematerialus objektai. Turtas pagal savo pobūdį gali

būti kilnojamasis ir nekilnojamasis.

Be to, mes dažnai vartojame sąvokas “valstybės turtas”, “savivaldybių

turtas”, “sutuoktinių turtas”, “dovanotas turtas”, “nepilnamečių turtas”,

“finansinis turtas” ir t.t. Visą tai yra turto kategorijas, kuriems yra

nustatytas atitinkamas teisinis režimas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( LR CK ), pateikia tokia

daiktų (t.y. nuosavybės teisės objektų), klasifikacija:

1. LR CK 4.2 str. Kilnojamasis ir nekilnojamasis.

2. LR CK 4.3 str. Pakeičiamas ir nepakeičiamas. Tai yra rūšiniais

požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Rūšiniais

požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami

kitais daiktais, o individualiais požymiais – negali.

Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti

daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais

visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai, negali būti

vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.

Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais

apibrėžti daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiems

būdingus požymius skiriasi nuo kitų panašių daiktų.

3. LR CK 4.5 str. Suvartojamas ir nesunaudojamas. Taip jie skirstomi

pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį.

Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės

pasikeičia. Kaip pavyzdį – maisto produktai, statybinės medžiagos ir

kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos

panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie

tarnauja ilgesnį laiką. Pavyzdžiui – automobiliai, namų apyvokos

reikmenys. Nors pakankamai dažnas atvejis, kai nesunaudojamas daiktas,

ji panaudojus pagal paskirtį, lūžta ir tampa suvatuojamuoju.

Pavyzdžiui, tos pačios namų apyvokos reikmenys.

4. LR CK 4.6 str. Dalusis ir nedalusis. Aišku, fiziniu atžvilgiu dalus

yra kiekvienas daiktas. Tačiau, kai kurių fiziškai padalytų daiktų

pasikeičia tikslinė paskirtis, t.y. atskiros dalys nebegali būti

panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo

būti panaudotas daiktas iki padalijimo. Pavyzdžiui – šaldytuvas.

Padalijus šaldytuvą- jis jau negalės būti naudojamas pagal tikslinė

paskirtį.

Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų

tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota

atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki

jo padalijimo. Pavyzdžiui – maisto produktai. Pagrindinis daiktų

skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto

tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas.

5. LR CK 4.12 str., 4.13 str. Pagrindinis ir antraeilis. Vienomis

aplinkybėmis daiktai gali būti savarankiški teisinių santykių

objektai, o kitomis – tik su pagrindinių daiktu susiję daiktai, kurių

teisinę padienį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.

Pagrindiniais laikomi daiktai galintys būti atskirais teisinių

santykių objektais, pavyzdžiui, namas, automobilis ir pan.

Antraeiliais – laikomi daiktai tik su pagrindiniais daiktais

egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip

su jais susiję. Tai yra pagrindinio daikto dalis arba gaunamos iš jo

vaisiai, produkcija, pajamas.

Kalbant apie daiktus, kaip apie turto kategorijas, reikia turėti omenyje,

kad daiktai turi turėti savininką, t. y. nuosavybės teisė priklausyti

teisės turėtojui.

Nekilnojamojo turto investuotojai, vadybininkai, vertintojai, teisės

specialistai dėmesį koncentruoja į turtą kaip ekonominę ir teisinę

kategoriją.

Lietuvoje atliekant turto apskaitą skiriamas ilgalaikis turtas, kuris

įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį

(metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos per metus.

Turto vertinimo metodikoje turtas klasifikuojamas taip:

1. Materialus (kilnojamasis, nekilnojamasis);

2. Nematerialus.

Be to, turtą galima klasifikuoti pagal jo priklausomybė teisės subjektui.

Turtas gali priklausyti pačiam nuosavybės teisių turėtojui, gali būti

skolintas ar išnuomotas, o gali priklausyti trečiajam asmeniui.

Taigi turtas klasifikuojamas pagal fizinė prigimti, vertė, priklausomybę

t.t. savininkams, ilgalaikiškumą.

3. NEKILNOJAMASIS TURTAS

Nekilnojamasis turtas sudaro žymią pasaulio turto dalį, o Lietuvoje

nekilnojamasis turtas sudaro per 85 procentus nacionalinės turto

struktūros.

Kasdieniniame gyvenime terminas “nekilnojamasis turtas” atrodo aiškus

ir suprantamas. Paprastai juo įvardinama žemė ir statiniai. Tačiau

teoriniam apibūdinimui šito nepakanka. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į

tai, kad nekilnojamasis turtas yra vieno iš turto – “vertę ir savininką

turinčių ekonominių išteklių, kuriais disponuoja ekonominis subjektas”

rūšių. Nekilnojamasis turtas taip pat gali būti suprantamas kaip fizinis

objektas arba teisinė kategorija. Pirmu atveju nekilnojamasis turtas

apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. statiniai, ir nurodoma,

kad tai yra materialus turtas. Teisiniu požiūriu nekilnojamasis turtas

apima visus turtinius interesus, privilegijas ir teisės, susijusias su

nuosavybe į fizinį nekilnojamąjį turtą.

Yra aiškinimų, kad nekilnojamasis turtas – tai fizinis objektas,

turintis fiksuotą vietą ir jam priklausančius išteklius po žemė ar virš

žemės, taip pat teisės, interesai, nustatantys naudojimosi objektu sąlygas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2788 žodžiai iš 5562 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.