1.Įžanga
Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti
lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią
praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis
klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,
atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas
vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių
teisinės sampratos pasikeitimų.
Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų
Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,
kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina
daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku „ priimti
nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės
sukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- viso
labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai
Lietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau
užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir
valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.
Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuo
įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas
dar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,
kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik
abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-
tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „
determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina
nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško
valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei
prievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra
būtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas
prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir
teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje,
negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar
normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka
irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.
Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės
tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje
ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,
bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.
Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos
pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes
nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės
sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jau
turimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta
daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo
visuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio
charakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymas
rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti
pirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę
sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik
išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei,
įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.
2. Kas yra valstybė?
2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme).
Valstybės apibrėžimas.
Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę
sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių
grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.
ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai
ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.
Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena
šalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikra
korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės
santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu
valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti
nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra
svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma
visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė,
susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių,
kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.
Valdžios subjektas- tai nedidelė
visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės
gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.
Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to
reguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė
organizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.
Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)
kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo
įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų
suverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė
apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė
organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus
privalomus visai šaliai.
3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia,
suverenitetas, nepriklausomybė.
3.1 Papildomi valstybės požymiai
Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-
tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendra
kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus
teritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas ir
viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje
giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu
organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją,
kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.
Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybė
skiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupių
interesus ir integruoja visuomenę.
Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia
jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnija
valdininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo
institucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės
institucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampa
valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.
Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir
specialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžią
vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti
įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų
valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybės
valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio
reikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės
įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje
šalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas
užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš
išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia
teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.
Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio
materialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis
gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu,
galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybės
nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių,
pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su
ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas
valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima
specialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio
draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės
įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo,
kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.
4.Valstybės funkcija
4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai
Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia jos
uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys,
lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir
valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra
kompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia
veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę
reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos
plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės
funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, bei
valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas,
socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų
įgyvendinimo priemonės. Pvz. kilus karo ( užpuolimo)
pradės veikti
gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su
konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros,
lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais,
nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti, įtikinimo, o
prireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos
formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės
funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės
esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės
paskirties. Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri
valstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant
esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos
organizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumo
užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas
besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisvių
apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas,
būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę
(ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas,
mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos
funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju
metu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir
jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijų
dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus
valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:
ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-
pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų ir
uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės
politinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-
integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius
su kaimyninėmis valstybėmis.
Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko
įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų
įgyvendinimo formos.
Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą
vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos
formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius
teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra,
teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminių
aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.
Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai ir kiti teisiniai aktai.
Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinanti
teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų
prevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.
Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją,
valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai
vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.
5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė
Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir
teisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame,
kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymų
viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omeny
ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių
ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio
atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savo
piliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti
nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.
Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-
teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje
kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir
laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-
stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija,
ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodyti
tokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimo
įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžių
padalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeisti
kitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtas
antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kurioje
nors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybė
ir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir
praktinis įgyvendinimas 7. įstatymų
leidybos institucijos sudarymas
visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų ir
tarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektų
apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaip
priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas
11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios
organizacija.
6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)
Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją,
atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengta
pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus
ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui,
visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją,
žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios
pagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių
gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra
materialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti
nuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja
autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę
ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.
Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią
platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams,
suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir
ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo
norminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės
sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška,
t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme . Iš pradžių teisinis
reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio,
moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės
šaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) ir
viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės,
politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančią
reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi
nacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškos
rašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.
7.Teisės samprata
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“