Valstybės ir teisės santykis1
5 (100%) 1 vote

Valstybės ir teisės santykis1

1121314151

1.Įžanga

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti

lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią

praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis

klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,

atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas

vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių

teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų

Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,

kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina

daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku „ priimti

nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės

sukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- viso

labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai

Lietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau

užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir

valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.

Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuo

įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas

dar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,

kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik

abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-

tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „

determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina

nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško

valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei

prievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra

būtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas

prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir

teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje,

negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar

normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka

irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės

tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje

ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,

bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.

Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos

pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes

nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės

sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jau

turimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta

daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo

visuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio

charakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymas

rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti

pirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę

sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik

išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei,

įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.

2. Kas yra valstybė?

2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme).

Valstybės apibrėžimas.

Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę

sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių

grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.

ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai

ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.

Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena

šalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikra

korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės

santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu

valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti

nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra

svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma

visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė,

susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių,

kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.

Valdžios subjektas- tai nedidelė

visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės

gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.

Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to

reguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė

organizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.

Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)

kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo

įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų

suverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė

apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė

organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus

privalomus visai šaliai.

3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia,

suverenitetas, nepriklausomybė.

3.1 Papildomi valstybės požymiai

Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-

tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendra

kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus

teritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas ir

viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje

giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu

organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją,

kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.

Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybė

skiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupių

interesus ir integruoja visuomenę.

Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia

jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnija

valdininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo

institucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės

institucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampa

valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.

Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir

specialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžią

vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti

įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų

valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybės

valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio

reikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės

įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje

šalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas

užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš

išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia

teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.

Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio

materialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis

gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu,

galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybės

nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių,

pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su

ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas

valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima

specialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio

draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės

įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo,

kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

4.Valstybės funkcija

4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai

Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia jos

uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys,

lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir

valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra

kompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia

veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę

reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos

plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės

funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, bei

valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas,

socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų

įgyvendinimo priemonės. Pvz. kilus karo ( užpuolimo)
pradės veikti

gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su

konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros,

lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais,

nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti, įtikinimo, o

prireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos

formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Valstybės

funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės

esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės

paskirties. Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri

valstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant

esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos

organizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumo

užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas

besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisvių

apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas,

būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę

(ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas,

mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos

funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju

metu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir

jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijų

dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus

valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:

ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-

pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų ir

uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės

politinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-

integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius

su kaimyninėmis valstybėmis.

Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko

įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų

įgyvendinimo formos.

Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą

vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos

formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius

teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra,

teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminių

aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.

Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai ir kiti teisiniai aktai.

Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinanti

teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų

prevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.

Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją,

valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai

vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.

5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė

Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir

teisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame,

kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymų

viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omeny

ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių

ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio

atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savo

piliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti

nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.

Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-

teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje

kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir

laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-

stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija,

ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodyti

tokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimo

įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžių

padalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeisti

kitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtas

antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kurioje

nors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybė

ir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir

praktinis įgyvendinimas 7. įstatymų
leidybos institucijos sudarymas

visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų ir

tarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektų

apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaip

priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas

11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios

organizacija.

6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)

Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją,

atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies ji buvo parengta

pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus

ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui,

visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją,

žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios

pagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių

gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra

materialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti

nuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja

autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę

ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.

Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią

platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams,

suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir

ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo

norminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės

sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška,

t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme . Iš pradžių teisinis

reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio,

moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės

šaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) ir

viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės,

politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančią

reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi

nacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškos

rašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.

7.Teisės samprata

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2504 žodžiai iš 5001 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.